Puikus padažas šparaginėms pupelėms

2012-08-02

Šparaginės pupelės yra labai skanus ir labai sezoniškas dalykas. Gaila. Nes vienu metu vasarą atsivalgai jų tiek, kad nebegali žiūrėti, o kitu metu nė su žiburiu nerasi. Jas galima išvirti (arba nevirti) ir pakepti svieste. Galima išvirti ir valgyti su bešamelio padažu. Galima konservuoti, bet dar niekada neragavau skanių konservuotų pupelių. Ir niekada nemačiau, kad jas valgytų tie, kurie jas konservuoja! Bet galima pupeles apvirti ir patiekti su garstyčių padažu prie žuvies ar vištienos, o kartą valgėm ir prie kotletų. Va tada atsivalgyti neįmanoma, nes po poros dienų norisi vėl :)

Padažui reikės:

3-4 šaukštelių garstyčių
1 šaukštelio grūdėtų garstyčių
6 valg. šaukštų alyvuogių aliejaus
1,5 valg. šaukšto baltojo vyno acto
2 šaukštelių kaparėlių
Pusės svogūno
Pipirų

Padažui sumaišykite visas garstyčias, aliejų ir actą. Actas būtinas, kitaip gausite ne padažą, o aliejuje plaukiojančias garstyčias. Įberkite pipirų, smulkiai supjaustykite svogūną ir pasmulkinkite kaparėlius. Viską sumaišykite. Kelias geras saujas šparaginių pupelių sumeskite į verdantį vandenį (aš nesūdau) ir pavirkite 5 minutes. Tinka ir su geltonomis, bet man skaniau su žaliomis. Gaila, kad jų retai randu. Nupilkite apvirusias pupeles ir iškart sumaišykite su padažu. Pirščiukus apsilaižyti galima :)
Beje, receptas paimtas iš J. Oliver’io, tik, kaip visada, mano pakeistas.

Kategorija: Kruopos ir daržovės, Receptai | Komentarų: 0

David Lebovitz “Saldus gyvenimas Paryžiuje”

2012-07-31

Jei nenutiks pasaulio pabaiga, pagaliau pamatysiu Paryžių. Kadangi prieš Lisaboną skaičiau knygą apie tą miestą, tai, žinoma, neatsispyriau poreikiui apsišviesti ir dabar :) Na, bent jau žinosiu, kur ir kokio maisto ieškoti.

David Lebovitz “Saldus gyvenimas Paryžiuje”

Maistas. Knyga, galima sakyti, yra apie maistą. Nieko nuostabaus, juk rašė kulinaras. Apie šokoladą, duoną, žuvį ir kitus gerus dalykus. Be to, joje yra receptų, iš kurių kelis jau nusižiūrėjau. Ar jau sakiau, kad dievinu knygas apie gerą maistą? Todėl šitą suskaičiau labai skaniai. Net kelis kartus lipau naktį lauk iš lovos ir varvančia seile ėjau siaubti šaldytuvo.

Kontrastas. Kulinaras yra amerikietis, todėl knygoje stebisi dalykais, kurie mums, lietuviams, yra įprasti. Pvz., vonios jungiklis už jos ribų, skuduras grindims, pardavėjų nemandagumas :) Skaitai ir galvoji, kad visgi toje didžiojoje šalyje anapus Atlanto viskas yra kitaip, o niekad nematytas Paryžius atrodo daug artimesnis širdžiai. Tačiau jaučiu pagarbą amerikiečiui, kuris nezirzia, kad Paryžiuje viskas kitaip. Priešingai, jis tuo džiaugiasi ir viską pateisina. Iki šiol esu sutikusi vos kelis tikrus amerikiečius ir visi jie kuo nors stebėjosi Europoje, kas yra kitaip, nei pas juos. Deja, jie visi buvo ne tiesiog nustebę, o pasipiktinę (nors ir šypsojosi).

Paryžiečiai. Jau ne pirmoje knygoje perskaitau, kokie nemalonūs yra paryžiečiai. Šioje aprašytas jų nemandagumas, pasipūtimas, stumdymasis, lindimas be eilės. Tikrai apima jausmas, kad niekas jų nemėgsta, net ir visa likusi Prancūzija. Na, pati galėsiu tuo įsitikinti, jei rugpjūtį dar nors vienas bus mieste, o ne siaubs Provansą :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Paerzinsiu iManiakus :)

2012-07-29

Toks mini incidentas “Šiukšlynėlyje” priminė man visus Apple gerbėjus. Aš labai norėčiau jiems visiems pasakyti, kad gal tie jūsų mylimi aparatai ir geri, bet sistema tai klaiki. Turiu iPad’ą. Skaitau juo knygas, žaidžiu, naudojuosi įvairiomis programėlėmis, su didžiausiu malonumu juo žaidžia vaikas, įvaldęs iPad’o naudojimą taip, kad viešumoje visiems kelia nuostabą. Ir nepaisant to, kaip man patinka aparato tvirtumas, plonumas ir šiaip malonus jausmas jį laikyti rankose, aš nekenčiu operacinės sistemos.

Nekenčiu apribotų galimybių, visiško individualumo nebuvimo, nekenčiu jų AppStore, kuriame kaskart kažką siunčiantis pabėga visi paieškos nustatymai. Nekenčiu ir paieškos. Mielai turėčiau iPad’ą su “Android”.

O iPhone, kuris man patinka nebent tuo, kad veikia greitai (mano telefonas jau toks nukankintas, kad man turbūt bet kas atrodys greitas), tai iš vis nesuprantu. Nesmagus nei pats aparatas, nei sistema, o jau apie kainos išpūstumą tai net nekalbu – įkainočiau telefoną gal 1000 litų (tuo tarpu manau, kad iPad’as savo kainos vertas).

Nuoširdžiai nesuprantu ažiotažo dėl Apple. Nesuprantu, kodėl a.a. S. Jobs’as yra dievaitis, o pvz., B. Gates’as – ne. Aš tik suprantu, kad tai dabar yra madinga. Kaip madingi UGGS’ai – atrodo siaubingai ir man asmeniškai yra klaikiai nepatogūs. Aišku, originalių nesimatavau, todėl šios temos ir neplėtosiu :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 2

Tom Perrotta “Maži vaikai”

2012-07-27

Jau senokai nustojau skaityti knygas, kurios po kokių 20-ties puslapių man vis dar yra neįdomios. Gaila, kad nenustojau skaityti knygų, kurios neįdomios pasidaro jas įpusėjus. Šita viena tokių. Skaičiau skaičiau, o po to ėmė ir nusibodo. Net nebebuvo įdomu, kaip baigsis. Beje, baigėsi labai nuspėjamai.

Tom Perrotta “Maži vaikai”

Apie ką? Autorius matyt taip ir nenusprendė, apie ką bus knyga. Norėjo parašyti apie vaikų tvirkintoją, apie vasarišką meilės romaną, apie nelaimingus tėvus, apie nelaimingus vaikus, apie nelaimingus santykius ir gavosi taip, kad viską sukišo į krūvą, to visko pasidarė per daug ir nebesusiję. Jei trumpiau, tai man atrodo, kad knyga yra apie nelaimingus žmones.

Tiesa. Nepaisant nuobodulio, knygą perskaičiau ir neneigsiu, kad joje yra dalis tiesos – apie rutiną, apie nusibodusius santykius, apie užknisančius vaikus, apie jaudulio troškimą. Visai nebūtina auginti vaikų, kad taip nutiktų. Beje, apie vaikus – mane kraupiai erzino pagrindinės veikėjos akivaizdus nuobodulys auginant dukrą. Norėtųsi tėkštelėti – nereikėjo prisidaryt, jei nepatinka. Bet gi nekalbėsi su išgalvotais žmonėmis. Pakankamai tokių ir tikram gyvenime yra.

Filmas. Priešingai nei knyga, manau, kad filmas man visai patiktų. Būtinai pažiūrėsiu. Atrodo truputį subtilesnis.

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Juokingas idealizmas

2012-07-25

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmonės taip idealizuoja kai kuriuos daiktus, pvz., muzikos instrumentus ar knygas. “Domus galerija” parodė nuotrauką, kurioje iš fortepijono pagaminta lentyna. Vajėj, kokių buvo nepatenkintų! Kaip čia taip tokį taurų instrumentą išniekinti! Bet gi niekas negamino lentynos iš naujutėlio dažais kvepiančio ar seno, bet puikiai veikiančio fortepijono. Greičiausiai jis buvo nepataisomai sugedęs, todėl vietoj malkų krūvos virto lentyna. Bet, ne, matai – išsityčiojimas iš instrumento.

Dar vienas variantas – pisuarai iš tūbų viename Vokietijos klubų. Ir vėl minia pasipiktinusių, kad išniekinamas instrumentas. Na, turbūt aš irgi rinkčiausi po mirties virst knygų lentyna, o ne pisuaru, bet tūba – ne žmogus. Iš tiesų tai tik skardos gabalas. Buvo instrumentas, grojo, linksmino, o dabar rūpinasi, kad pastatų kampai nebūtų apdergti. Ir kas čia tokio?

Dabar dar pradėkit verkti dėl kiekvieno medžio, iš kurių pagaminti baldai stovi namuose. Nu, argi neišsityčiojimas iš gamtos? Buvo medis, o dabar, matai, kėdė… Arba, buvo antis, o dabar – pagalvė. Jau nekalbu apie odinius rankinukus. Seną siuvimo mašiną paversti stalu, o statinę – kėde tai jau visai pasaulio pabaiga turėtų būti. Tik kažkaip niekam neužkliūva.

Viena “Knygos.lt” darbuotoja pasigamino iš knygos rankinę ir įkėlė į “Facebook”. Kam gražu, kam negražu, bet atrodo tikrai originaliai. Bet ne, atsirado krūva burbančių, kad knyga brangiausias turtas, reikia gerbti, saugoti… Nesvarbu, kad rankinė iš sutrūnijusių Lenino raštų, rastų pas močiutę palėpėje. Vis tiek nesąmonė. Tai ir pasakiau, kad baigtų čia trysčioti (tik gražiais žodžiais). Šiaip ar taip, gerbtinas yra knygos turinys, o ne jos viršelis ir ne lapai. Aš pati knygas saugau ir gerbiu, bet seife nelaikau, supelijusių kadaise esu nemažai išmetus – ir raštų visokių neskaitomų, ir geresnių. Nieko neatsitiko, turinys bent jau šiais laikais yra saugomas ne popieriuje ir niekur jis nedings. Ne viduramžiuose gyvenam, kad knygas su pinigais po čiužiniu laikytume kaip brangiausią turtą. Tuo labiau, ne tas amžius, kai reikia pamokslus už originalumą skaityti.

Tos pačios piktos moteriškės turbūt vėliau vyno butelius pavers žvakidėmis (o siaube, jos išniekina taurų indą!!!), o iš kavos filtrų pasigamins lempos gaubtą (kaip jos drįsta!).

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 1

Arto Paasilinna “Gudrioji nuodų virėja”

2012-07-23

Antroji A. Paasilinna knyga iš keturių lietuviškai verstų. Po pirmos sakiau, kad jei ir kitos bus geros, mylėsiu šitą rašytoją. Tai va, jau myliu. Fantastiškos knygos. Šita man netgi labiau patiko už “Kaukiantį malūnininką“. Beje, jei pagal pastarąjį suomiai pastatė filmą, tai pagal “Gudriąją nuodų virėją” sukurpė mini serialą.

Arto Paasilinna “Gudrioji nuodų virėja”

Viršelis. Kas kuria tokius viršelius? Ok, knygoje parašyta, kas. Bet kas leidžia juos spausdinti? Prie ko ten ta kraupi boba ant suolo? Knygos herojė – smulki, susitvarkiusi, pasidažiusi, elegantiška 78 metų moteriškė, žilais plaukais. Na, šita bent jau irgi lesina paukščius (turbūt). Apie pavadinimo šriftą tai net nepradėsiu. O būna ir gražių viršelių.

Groteskas. Mokykloje labai visi žavėjomės, kaip B. Sruoga “Dievų miške” baisius dalykus aprašė juokingai. A. Paasilinna irgi tikras grotesko meistras. Turinys žiaurus (ir vėlgi, lietuviams labai artimas…) – trys “pacukai” persekioja bobutę, ją terorizuoja, atiminėja pensiją, galiausiai sumano visai “užlenkti”, bet taip gaunasi, kad visi žūva nuo jos rankos. Netyčia. O kur dar smagūs tų trijų besmegenių gyvenimo aprašymai. Kai įsivaizduoji, tai baisu, bet kai skaitai, tai kikeni :)

Patarlė. Nekask sau duobės, nes kitas įkris. Perskaitę supras :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Sam Gosling “Šnipas”

2012-07-22

Kai prasideda neskaitadieniai, imu negrožinės literatūros knygą. Jų greit nepaskaitysi, todėl labai tinka. Dažniausiai paskaitau gabalą Čekuolio arba išsirenku knygą psichologine tematika. Deja, dažnai užtaikau ant tokio Š, kad baisu būna. Na, bet šįkart pasisekė.

Sam Gosling “Šnipas”

Trumpai. Knyga yra apie tai, kaip apžiūrėjus žmogaus gyvenamas erdves (miegamuosius, kabinetus) nuspręsti apie jo charakterį bei kitas savybes, pvz., ar jis organizuotas, ar neurotiškas, ar atviras naujoms idėjoms. Kaip nesuklysti pamačius kambaryje kokią nors vieną išraiškingą detalę ir kokie dažniausiai būna tipiniai požymiai. Be viso šito, knygoje yra keletas gerų testų, taip pat patarimai, kaip atpažinti žmogų, linkusį apsimesti.

Vertimas. Jis truputuką baisokas. Sakau, kad tik truputuką, nes knygos “Metai Provanse” vertimo ir redagavimo klaikumo dar nei viena neperspjovė. Ir abejoju, kad perspjaus. Todėl pvz., iki žodžio “atvirumas” paaiškinimo visą laiką galvojau kad kalbama apie žmogų, linkusį atvirauti, nuoširdų. O čia, pasirodo, apie žmogaus atvirumą naujovėms, imlumą. Nuoširdus ir visiems padedantis žmogus įvardinamas kaip “suderinamas” (kaip koks aparatas).

Stilius. Labai nemėgstu sausos literatūros, prikištos mokslininkų pavardžių, statistikos ir tarptautinių žodžių. “Šnipe” to nėra, todėl skaičiau gan lengvai ir daug ką įsidėmėjau. O vietomis netgi buvo juokinga, kas mane visiškai papirko :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Pyktis ir kiti geri dalykai

2012-07-20

Iš tikrųjų tai aš nemėgstu pyktis. Bet jei jau tenka, tai tyliai to nedarau. Lėkščių nedaužau, bet išsirėkt man reikia. Ir visiškai to nesigėdiju – manau, kad sveika yra kartais smarkiai susipykti. Todėl, kad tada išsilieji ir pasidaro geriau. Tikrai.

Taip jau yra, kad kuo labiau į Šiaurę, tuo žmonės santūresni. Lietuviai irgi – tyli užpakalius suraukę. Nepatinka kavinėje aptarnavimas – sėdi surukę, burba sau po nosim kantriai, po to visą gyvenimą prisimena, kaip blogai buvo. Na, iš didelės bėdos parašo kokį skundą internete, kur jis niekam nerūpi. Tada ir žmogui atrodo, kad jis niekam nerūpi, jo nuomonė niekam nereikalinga, o visi kiti jam tik ir taikosi prikiaulint. Išsirėktų vieną kartą ar bent kokį žodį griežtesnį mestelėtų – ir pagerėtų.

Kas buvę piečiau, turbūt ne kartą matė gatvėje gestikuliuojančius diedukus, staiga ant ko nors užrinkančias moteriškes ar kiek per garsiai (mūsų ausiai) padavėją vaikantį restorano savininką. Visi jie moka pyktis. Garsiai, emocingai. O po to viską greitai pamiršta, nes pykčio viduje jau nebelikę – jis išlietas. Tada naktys lieka miegui ir kitiems geriems dalykams, o ne savianalizei, ašaroms, neįgyvendinamų keršto planų kurpimams ar giliems atodūsiams.

Visiems kultūringiems santūruoliams patarčiau kartais gerai supykti. Lengviau bus gyventi. Tik saiko nepraraskit.

Pabaigai puiki mintis iš T. Janson “Nematomo vaiko” (apie mergaitę, kuri taip kentėjo, kad pasidarė nematoma):

- Ji nemoka pykti, – tarė mažoji Miu. – Va čia ir yra jos nelaimė. Paklausyk manęs, – pareiškė Miu, priėjo prie pat Ninės ir niršiai nuvėrė ją akimis, – tu niekuomet neatgausi veido, jeigu neišmoksi muštis. Patikėk manim!

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 4