Man patinka netikėtos dovanos :)

2012-09-28

Tik pradėjau svarstyti apie Kalėdas (taip, aš dovanomis rūpinuosi labai iš anksto – mėnesį galvoju, mėnesį ieškau, o gruodį ilsiuos), pirmosios dovanos jau ir čia. Visai netikėtai. “Dr. Oetker” tik paklausė adreso ir štai, ant stalo jau turiu dėžutę. Ir ne bet kokią – dar raudonu kaspinu perrištą. Smagu gi. Jei būčiau katė, dabar garsiai murkčiau :)

Kai kuriuos produktus esu naudojusi ne kartą: kepimo miltelius, vanilinį cukrų, žele, dar kai kuriuos nesaldžius, pvz., jei jau valgom šaldytas picas, tai tik jų. Bet va pyrago mišinių niekad nesu bandžiusi. Labiau linkstu pati pasigaminti tešlą, juk nieko čia sunkaus. Nors pamačiusi dėžutę su “Kurmio kalneliu”, kuris man yra vienas skaniausių pyragų ir kurio vis nesiryžtu gaminti, iškart supratau – kepsiu. Į pirktinų produktų sąrašą jau įsirašiau bananus, grietinėlę ir greitu laiku bandysiu. Ačiū už paskatinimą :)

P.S. Antram gyvenimui prisikels ir kaspinas. Užrišiu ant lagamino rankenos.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 0

Mažas vaikas ir iPad’as

2012-09-25

Gerai, nebūtinai iPad’as. Gali būti Samsungas ar bet kas kitas, bet esmė ta pati – planšetinis kompiuteris. Kažkoks labai nesmagus žodžių derinys, o mes turime iPad’ą, tai ir vartosiu čia jį kaip bendratį.

Mano vaikas su iPad’u draugauja kažkur nuo 10-11 mėnesių, t.y. jau 3/4 metų. Iš pradžių maigydavo bet ką, o palikti jį vieną su iPad’u bijodavau – kad nedaužytų, nemėtytų, nesubraižytų ar pirštu neįspaustų ekrane skylės. Visgi daiktas brangus, o vaikas turi daugiau jėgos, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Parsiunčiau kelis nemokamus app’sus, vienas pirmųjų buvo lietuvių kurtas “Peppi Bath“. Tuo metu jis buvo visai naujas ir nemokamas. Vaikas kasdien kažkiek laiko praleisdavo pirštuku valydamas pieštiems vaikams dantukus, šukuodamas, prausdamas juos, netgi skalbdamas pieštus rūbus piešta skalbimo mašina. Ir tada aš supratau iPad’o naudą – jis lavina, jeigu naudoji tinkamai. Tai nėra vien žaidimas dėl žaidimo. Kodėl? Anksti sudygusių dantų sūnus valyti neleisdavo nė už ką, iki kol nesusiejo smagaus dantukų valymo iPad’e su realybe. Ir dabar, jei tik neskauda dygstančių krūminių, išsižioja ir leidžia išvalyti dantis.

Dabar jis jau profesionalas. Kas rytą valandėlei gauna iPad’ą ir daro su juo ką nori, man stebėti nebereikia. Aš tuo metu pasimėgauju savo žalia arbata ir ramia galva nueinu į dušą. Žinau, kad nenumes, nes pats jį saugo. Galiu įduoti į rankas ir vaikas pagarbiai nusineša jį ant sofos. Na, trupučiuką baisu, kad paleis iš rankų – juk tai tas pats, kas suaugusiam neštis nemažą monitorių :) Bet neišmeta. Vaikai saugo savo brangenybes.

Turim tų vaikiškų programėlių jau kelias dešimtis – mokamų ir nemokamų. Su viena sūnus “gamina valgyti” – ima maisto produktus iš šaldytuvo, juos kepa, verda, pjausto ir sumaitina katinėliui, mergaitei ar kokiam nors keistam padarui. Su kita tvarko namus – valo, siurbia, plauna langus, rūšiuoja laiškus pagal spalvas. Spalvina drugeliams sparnus, piešia, po visą ekraną gaudo skraidančius balionus ir juos sprogdina, netgi muziką kuria. Vienu metu žaidė gydytoją – gaudė bakterijas iš dantų, leido vaistus švirkštu, klijavo pleistrus. Mielai vairuoja traukinį – laipina keleivius, krauna krovinius. Žaidimas nuo 3 metų, o pusantrų jau buvo įvaldęs kaip reikiant. Žodžiu, programėlių yra kokių tik nori – edukacinių ir šiaip pramogai. Visų ir neatpasakosiu.

Pastebėjau, kad vaikas labai anksti pradėjo atpažinti formas. iPad’e ėmė dėlioti į vietas rutuliukus, trikampius ir t.t. Iki šiol tai vieni mėgstamiausių jo žaidimų. Kai išmoko iPad’e iškart atpažinti formas, savo žinias perkėlė ir į realybę – surasti, kur kas tinka neužtrunka nė akimirkos. Pradėjo skirti spalvas, suprato, kad kai kurie daiktai yra vienodų spalvų. Visgi spalvotų laiškų rūšiavimas atitinkamų spalvų pašto dėžutes davė naudos. Taigi, naudos yra. Ir daug.

Blogumas tik tame, kad iPad’as yra pats mėgstamiausias žaislas. Dalinasi juo su manimi, bet nenoriai. Sunku paaiškinti, kad šitas daiktas visgi yra mamos :) Kai po “sutarto” (čia pagal principą, kad mes pasitarėm ir aš nusprendžiau) laiko jį padedu į vietą, vis dar būna ašarų. Jei kur nors einam ir pastebi mano rankinėje kyšant iPad’o kamputį, tai sunku išaiškint, kad dabar negalima. Aišku, šita silpnybė labai praverčia kelionėse, kai kartu su savimi nereikia temptis krūvos žaislų, o vakare viešbutyje galima ramiai pavalgyti ir pailsėti.

Taigi, visi tie supermamų svaičiojimai apie “kompiuterio vaikui negalima duoti iki 5 metų” tai man juoką kelia. Neduokit, atsigriebs paauglystėje :) O mes va po truputį kasdien – lavinamės, žaidžiam, pratinamės prie technologijų ir mokomės jausti saiką.

P.S. Nemačiau reikalo minėti visų apps’ų pavadinimų. Jeigu įdomu, klauskite komentaruose :)
P.S. II – Būtų labai malonu kada nors sulaukti lietuviškų apps’ų vaikams. Kad ir su gyvūnų nuotraukomis ir jų pavadinimais. Kad ir mokamų, bet įgarsintų lietuvių kalba. Nes tie keli, kuriuos turim, tai nelabai, nelabai…

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 16

Irvine Welsh “Traukinių žymėjimas”

2012-09-23

Na, “Krikštatėvį” tai reikia perskaityti, pasakė mano tėtis imdamas knygą iš mano lentynų. O aš tariau sau, kad pagaliau gi perskaitysiu visai ne savo stiliaus knygą – “Traukinių žymėjimą”. Nes reikia, nors ir truputį bijau pradėti. Bijojau be reikalo.

Irvine Welsh “Traukinių žymėjimas”

Originalo kalba. Neskaitau aš knygų originalo kalba, kartais tik vokiškas. Visgi čia originalo kalbos truputį norėjosi. Vertimas baisokas. Aišku, nelengva išversti visas tas škotų-anglų peripetijas ir narkomanų kalbą, todėl nieko ir nesmerkiu. Bet ai, nusprendžiau, kad geriau filmą anglų kalba pasižiūrėsiu :)

Fucking supisti keiksmai. Iš pradžių knyga papiktino keiksmažodžių gausumu. Papiktino ne dėl to, kad esu nesikeikianti šventuolė, o dėl to, kad man jie atrodė nereikalingi ir erzino. Suprantu, suprantu, tas jų “fuck” ir “fucking”, kuris lietuviškai buvo išverstas kaip “supistas”, vartojamas tos terpės žmonių taip pat dažnai, kaip mūsų statybininkų rusiški bl ir nx. Bet vis tiek – vos ne kas trečias žodis dialoguose… Galvojau, kad būtų galima sutaupyti kokių 20 puslapių knygos juos išmetus :) O bet tačiau… Vėliau taip įpratau, kad kai kurios pastraipos be keiksmažodžių ėmė atrodyti tarsi ne iš šitos knygos, tokios ne į temą.

Narkotikai. Na, taip, visi žino, kad ta istorija apie narkomanus. Bet ne. Ji dar ir apie alkoholizmą, apie futbolą, apie muštynes, apie ŽIV ir visas su tuo susijusias ligas, apie pinigus, apie mirtį, apie gimimą, apie lyčių lygybę. Super. Knyga gi, pasirodo, kapsto daug giliau, nei aš maniau. O narkotikai… na, supūliavusios dūrių vietos, visiškas bukagalviškumas, skeletiški kūnai, pajuodę paakiai ir pabalę veidai, kaulų laužymas, ŽIV grėsmė, prasmirdusios landynės, nuolatinis dozės troškimas, nesugebėjimas sustoti… štai tau ir narkotikai. Bet čia dar nieko. Geriausia vieta, parodanti, kas yra narkotikai, yra knygos pradžioje. Kai pagrindinis veikėjas Rentonas, vis bandantis mesti heroiną, neišveria ir suspaudęs užpakalį (nes jam tuoj paleis vidurius) nukeliauja pas narkotikų prekeivį. Tas gi duoda jam dvi opiumo žvakutes, kurios, iš pradžių atsidūrusios užpakalyje, gana greitai su visu žarnų turiniu nusėda kažkokiame prišnerkštame tualete. Ir štai:

Man nusiritus nuo unitazo, keliai tėkšteli į apmyžtas grindis. Džinsai nusmunka ir godžiai geria šlapimą, bet aš to veik nepastebiu. Atsiraitoju marškinių rankovę ir, žiūrėdamas į savo šlykščias ir vietomis pūliuojančias žaizdas nuo adatų, svyruoju tiktai akimirksnį, prieš sugrūsdamas savo rankas iki alkūnių į rudą vandenį. Kruopščiai grabinėju ir tuojau pat ištraukiu vieną iš savo bombų. Nušluostau prilipusį prie jos šūdą. Šiek tiek aptirpusi, bet dar sveika. Padedu ją ant bakelio dangčio. Surasti kitai prireikė ilgokai pasirausti tarp daugybės šauniųjų Miuirhuso ir Piltono ponterių palikto jovalo ir unitazo turinio. Kartą aš apsigavau, bet suradau savo baltą aukso grynuolį, stebėtinai išsilaikiusį net geriau už pirmąjį. Vandens pojūtis kelia man didesnį šleikštulį už pačias išmatas. Mano rudai purvina ranka primena klasikinį nudegimą saulėje su trumparankoviais marškinėliais. Riba eina kaip tik virš alkūnės, nes man reikėjo įlįsti net už išlinkimo.

Voilà. Štai kas yra narkotikai.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje”

2012-09-22

Taip, Alisą skaičiau pirmą kartą gyvenime. Filmų, filmukų esu mačiusi, o štai knygos neskaičiau tyčia. Galvojau, kad nepatiks, kad ir kokia ji išliaupsinta. Ir ką – neklydau. Nepatiko.

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje”

Alisa. Kaip mane erzino ta mergiotė! Visą laiką niurzga, bara save, auklėja kitus, visada yra teisesnė nei veikėjai jos pačios sapnuose. Gal rašytojas ją ir sukarikatūrino, bet jei taip, tai labai nevykusiai. Alisą iš filmų atsimenu kaip visai smagią mergaitę, o štai knygoje ji tiesiog beviltiškai nuobodi.

Katinas ir kiti. Vienintelis man patikęs herojus buvo Češyro katinas. Katino turbūt neįmanoma pavaizduoti neįdomiai :) Kiti gi kažkokie užsiknisę bukagalviai. Skaičiau knygos pabaigoje ir nedidelę analizę, supratau, kad istorija jau nebetinka mūsų laikams – joje daug karikatūrų iš rašytojo laikų (apie 1860 m.), be to, mes nežinome Anglijoje ir JAV populiarių senų pasakų vaikams, kurių herojai dažnai pasirodo Alisos sapnuose. Todėl nelabai suprantu, kodėl ta knyga tokia išgirta – ji tiesiog nepritaikyta visam pasauliui. Man tai tebuvo fantastiniai skiedaliukai.


Frazės.
Žinoma, gerų minčių yra. Tikrai ne tiek daug, kiek būtų galima pagalvoti, bet yra. Visgi labiausiai patiko šitas:

— Ne, negaliu patikėti,— atsakė Alisa.
— Negali? — užjausdama paklausė Karalienė.— Dar kartą pamėgink: giliai įkvėpk ir užsimerk.
Alisa nusijuokė.
— Nėra ko ir mėginti,— pasakė ji.— Juk negalima tikėti neįmanomais dalykais.
— Manding, tu tiesiog neįgudusi. Kai buvau tavo metų, pratindavausi kas dieną po pusę valandos. Ir kartais vien iki pusryčių patikėdavau net šešiais neįmanomais dalykais.

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 6

Dinozaurai

2012-09-20

Dvi lenkės bobulės susiraukusios nužvelgė mane pavymui (atsisukau – žinojau, kad spoksos). Turbūt galvoja, kad mamai rengtis coliukišku sijonėliu nedera. Ir mane nupurtė nuo prisiminimų. Daugiau »

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 2

Arto Paasilinna “Grupinės savižudybės magija”

2012-09-18

Jau trečia A. Paasilinna knyga, o man vis dar sunku parašyti jo pavardę iškart teisingai. Nors ir žinau, kurios ten raidės po dvi :) Arto kaip visada puikus. Savam sarkastiškam stiliuke. Bet šita knyga iš trijų man pagal malonumą skaityti liko trečia. Gal ne ta nuotaika ar ką, bet “Gudrioji nuodų virėja” (pirma vieta) ir “Kaukiantis malūnininkas” (antra vieta) man patiko labiau.

Arto Paasilinna “Grupinės savižudybės magija”

Sarkazmas. Turbūt labai nusivilčiau, jei A. Paasillinos knygoje nebūtų sarkazmo. Sugebėjimas pasišaipyti iš savęs ir savo tautos labai sveikintinas. Beje, “Grupinės savižudybės magijoje” visi tie pasišaipymai labai tinka lietuviams. Mes juk irgi masiškai besižudanti tauta.

Savižudžiai. Kažkodėl manau, kad šią knygą verta duoti paskaityti visiems, kam kyla minčių žudytis. Aišku, kai kurie gali pyktelėti – kaip drįsta šaipytis iš problemų! Bet žiūrėk, papyktų ir suvoktų, kad tos problemos gal ir nėra jau tokios neišsprendžiamos. Yra gi visokių pagalbos grupių, kad ir ne tokių linksmų kaip knygoje, bet geriau negu nieko. Galų gale pakeisti gyvenimą galimą nebūtinai jį užbaigiant.

Laiminga pabaiga. Knyga tiesiog turėjo laimingai baigtis. Jei būtų kitaip, juk nerekomenduočiau jos skaityti potencialiems savižudžiams. Aišku, mirčių buvo, bet… net ir jos čia visai linksmos :)

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Jeigu būtų skelbiama aktorių atranka vaidinti A. Breiviką…

2012-09-13

…tai rekomenduočiau joje dalyvauti Sauliui Vagoniui, „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovui. Jei žmogus neturi aktorinių sugebėjimų, tai bent galėtų pasitarnauti kadruose iš arti – toks yra panašus į A. Breiviką. O dar užsiauginęs identišką barzdelę… Jo vietoje nusiskusčiau, nes pati nelabai norėčiau būti panaši į žudiką. Gal gyvai S. Vagonis atrodo kitaip, bet pamačiusi nuotrauką šiame straipsnyje (apačioje), akimirką pagalvojau, kad autorius sumaišė fotografijas.

Pastaba: visas S. Vagonio nuotraukas pavogiau iš interneto :)

Kol kas mačiau tik dar vieną, jau nebenaują, vienos blogerės pastabėjimą ta pačia tema.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 2

Litai už tarpus

2012-09-08

Prieš savaitę užėjusi į “Rimi” pamačiau, kad visoms knygoms 25% nuolaida. Nu tai kur čia neįsisuksi į tas kelias lentynas. Tuo labiau, kad prie jų tuščia tuščia… Nutvėriau dvi knygeles vaikui (nauja mano manija) ir ėmiau ieškoti sau. Na, kadangi “Rimi” ne knygynas, tai pasirinkimas menkas, o viskas, ką varčiau, nelipo. Ir štai – guli naujutėlis “Lotynų kvartalas“. Jau tokia išgirta knyga, tokia nuostabi… Nors Picasso nemėgstu, bendrai knygos apie to meto Paryžių įdomios.

Taigi atsiverčiu, o ten… šriftas pusakliems, popieriaus storis, kad mažiems vaikams lengva būtų versti, o tarpai tarp eilučių ir paraštės tokios, kad antras romanas tilptų. Negana to, kad viršelis storiausias ir gražiausias, dar ir tų pačių puslapių tik (net!) 240. Pasukiojau aš tą knygutę rankose ir numečiau. Niekada nemokėsiu poros dešimčių litų už tarpus tarp eilučių. Pastabų į knygas aš nerašau, man jie nereikalingi.

Tokias knygas dažniausiai linkęs išleisti “Obuolys”. Nors aš ir labai teigiamai vertinu jų “Knygos.lt”, bet jų pačių leidžiamas knygas jau bijau pirkti. Visuomet laukia prastas vertimas (“Facebook efektas“), paliktos redagavimo klaidos ir dideliausias šriftas. Turim namie jau tokią vieną, “Obuolio” išleistą – “Slaptos sovietinės NSO bylos“. Didelis formatas, o į puslapį telpa 26 eilutės. Palyginau – “Trigramos” leistoje “Meistras ir Margarita“, kuri yra gerokai mažesnė, į puslapį telpa 39 eilutės. O skaityti šriftas – pats tas.

Deja, šriftai vis didėja, tarpai platėja, greitai knygos primins elementorius pirmaklasiams. Jau dabar turimų vaikiškų knygučių apie Kūlverstuką ar čekišką kurmį šriftas ne didesnis už dalį suaugusiems skirtų knygų. O gaila, leidėjai, tiesiog verčiat mane piratauti :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3