2012-09-06
Ne nu, su tais skandinavų rašytojais darosi kažkas nepaprasto. Wassmo, Paasillina, Alvtegen, visi detektyvai apie merginas su tatuiruotėmis, hipnozes ir daugybė kitų… O dabar dar ir Guillou su savo “Blogiu”. Nerealu. Visiems, norintiems parašyti gerą knygą, siūlau ne Paryžiuje trainiotis, o pagyventi Suomijoje, Švedijoje ar Norvegijoje :)
Jan Guillou “Blogis”
Smurtas. Visa knyga yra apie fizinį ir psichologinį smurtą. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio joje smurtaujama. Ir ne bet kaip, o beveik intelektualiai. Šaltai, apgalvotai, skaičiuojant, svarstant apie pozicijas, smūgius ir sukeltą skausmą. Beje, smurtas čia ne sporte… O jei nesmurtaujama, tai svarstoma apie blogį – kodėl, iš kur, kaip? Po pirmųjų dvidešimties puslapių galvojau, kad mesiu, bet džiaugiuosi, kad to nepadariau. Nuo penkiasdešimto puslapio tiesiog nebegalėjau atsitraukti. Visas siūles, kraują ir išmuštus dantis tiesiog akyse matau.
Ištakos. Paauglį nuolat muša tėvas. Kas vakarą prie stalo praneša, kokiu įrankiu ir kiek kirčių gaus po vakarienės. Už kiekvieną krustelėjimą kirčių dar pridedama. Viskas vyksta labai metodiškai, tačiau tuo pačiu ir tyčiojantis. Štai čia ir yra ištakos. Žinoma, koks auga vaikas, suprasti nesunku. Ogi toks pat. Labai aiškaus proto ir smurtaujantis. Kai už tai pašalinamas iš savo mokyklos ir patenka į kitą… tai dažnai skamba frazės “daugiau niekada” ir “nebenoriu muštis”, bet kad mokykloje yra daug tokių kaip jis. Ten jau sukurta savotiška “draugiško auklėjimo” mušant sistema. Ir vėl viskas iš naujo… Knygoje daug kur nuskamba frazė “paskutinį kartą”, bet tuo paskutiniu kartu ji ir užbaigiama. Užbaigiama taip, kad lieka aišku, kad kartas anaiptol ne paskutinis. Blogis yra blogis.
Realybė Iš pradžių nuo viso to aprašomo smurto darosi šiurpoka. Vėliau pripranti, nebestebina kirčiai smailu acto grafino kamšteliu, nosies sulaužymas ir kitoks mušimas. Smurtas čia aprašytas taip šaltai, kaip vadovėlyje, kad nori nenori, taip jį ir priimi. Blogiausia, kai pagalvoji, kad visa tai yra iš asmeninės rašytojo patirties. Ir pradedi įsivaizduoti…
Vertinu 10/10
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 25
2012-09-05
Jau ketvirta Hoeg’o knyga mano galvoje. Na, to paties, kur “Panelės Smilos sniego jausmą” parašė. Taip, čia tos knygos, dėl kurios visi kadaise alpo, tik ne aš :) Man žymiai labiau patiko jo “Tylioji mergaitė”. Šįkart labai vyliausi, kad gausiu kažką panašaus į aną mergaitę, bet…
Peter Hoeg “Dramblių prižiūrėtojų vaikai”
Daugiasluoksniškumas. Kai imi į rankas P. Hoeg’o knygą, to ir reikia tikėtis – kad lengva nebus. Kad persipins laikai ir pasakojimai, kad veiksmą įdomiausioje vietoje staiga nutrauks kažkokie pasvarstymai arba istorija iš praeities. “Drablių prižiūrėtojų vaikuose” tą ir gauni. Stilius išliko tas pats, kaip ir visose jo knygose.
Detalės. O jų čia daug, be galo daug. Neduokdie, ką nors praleisi, už kelių dešimčių puslapių gali ir nebesuprasti, kas ir kodėl. Reikia skaityti lėtai, o to daryti aš nemoku – akys taip ir lekia eilutėmis. Todėl greičiausiai šį bei tą praleidau, nes kartais pasimesdavau :) Bet vis tiek skaičiau šią knygą rekordiškai ilgai. Dėl to lėto stūmimosi pirmyn nuo knygos šiek tiek pavargau. Tai taip ir apibūdinčiau – įdomi, bet varginanti :)
Drambliai. Nėra čia nei cirko, nei dramblių, jei jau taip įdomu. Užtat yra vidiniai drambliai, daugybė įvairiausio plauko pamišėlių bei 3 supervaikai. Keistoka detektyvinė istorija ir labai daug veikėjų, iš kurių pusės gal ir nereikėjo, bet, matyt, P. Hoeg’ui labai patinka kurti sunkaus charakterio žmonių portretus. Man labai patiko autoriaus požiūris į religiją (o jos knygoje daug įvairiausiomis formomis), bet… vis tiek yra kažkoks “bet”. Nepaisant to, kad knyga nėra bloga, negaliu pasakyti, kad man ji patiko.
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 2
2012-08-31
Kadaise esu valgiusi falafelių “Baltuose Dramliuose”. Ir žinote ką? Absoliučiai neprisimenu, koks skonis :) Bet kai vienai mišrainei nusipirkau avinžirnių ir supratau, kokie beprotiškai skanūs jie yra, sugalvojau išsikepti falafelių pati. Galėčiau juos pavadinti savo šių metų atradimu. Valgom su daržovėmis ir tzatziki padažu – mmmm! Receptų daug ir jie visi skirtingi. Pateiksiu savo:
Reikės:
300 gramų sausų avinžirnių
4 šaukštų miltų
poros išspaustų česnako skiltelių (aš naudoju savo iš anksto pasiruoštą česnakų pastą)
saujos smulkintų šviežių petražolių arba poros šaukštų džiovintų
1 šaukštas maltos kalendros
1 šaukštas maltų kuminų, galima ir daugiau
poros šaukštų alyvuogių aliejaus
1 nedidelio svogūno
druskos, pipirų
kam reikia aštrumo, siūlau įsiberti aitriosios paprikos miltelių, aš aštriai nedariau niekad
Falafelius ruošti pradekite iš vakaro :) T.y., užmerkite avinžirnius dideliame kiekyje vandens, nes pučiasi jie smarkiai. Išbrinkusius avinžirnius gerai sumalkite. Aš trinu su blenderiu, bet jei blenderis nelabai kokybiškas, siūlyčiau net nebandyti, nes gali perkaisti – avinžirniai yra kietas reikalas, net ir išmirkę. Tai lieka mėsmalė, virtuvinis kombainas ar kokie nors kitokie būdai. Kiti trina avinžirnius jau išvirtus, bet aš jų neverdu – vis tiek iškeps.
Į avinžirnių masę suberkite miltus ir visus prieskonius, įpilkite aliejaus, sudėkite česnaką. Viską gerai sumaišykite. Man visada masė gaunasi pati ta falafelių lipdymui, kitiems, sako, limpa prie rankų… Nežinau, man nelimpa. Jei limpa, sudrėkinkite delnus. Iš masės formuokite rutuliukus, manieji būna nedideli, tokie, kad į delno įdubimą telpa. Mažesni greičiau ir geriau iškepa.
Į keptuvę pripilkite aliejaus ir gerai įkaitinkite. Dėkite falafelius ir apkepkite iš abiejų pusių, kol paruduos. Aišku, jei turite fritiūrinę, tai naudokite ją. Sveikuoliai kepa juos orkaitėje be aliejaus, bet aš nesu sveikuolė :) Bijau, kad orkaitėje iš jų išeis paskutinis garas ir bus labai sprangūs (ir taip jau sausoki gaunasi). Su padažu nesvietiškai skanūs tiek šilti, tiek šalti. Ir į darbą gerai neštis. Skanių vegetariškų kotletų!
Kategorija: Kruopos ir daržovės, Receptai | Komentarų: 100
2012-08-28
Turiu vaiką. Pusantrų metų jau. Jis nuolat šypsosi, juokiasi, o laimingas būna dėl įvairiausių smulkmenų. Tik va, nuvežėm tą pusantrų metų vaiką prie šaltos ir banguotos Baltijos jūros ir pamatėm tokią išraišką veide, kokios dar nesam matę. Tikrai tikiu, kad jis tą akimirką buvo pats laimingiausias vaikas pasaulyje. Nesvarbu, kad vėsu ir baisiai vėjuota, kad kelnės šlapios iki užpakalio ir lūpos jau mėlynos. Nesvarbu, kad prie jūros per savo gyvenimą jis jau trečią kartą – pirmas kartas, kai vaikas ją suvokia, yra nepakartojamas :)
Po to dar kelis kartus maudėmės ir braidžiojome. Bet kas kartą suvokęs, kad jau einam tolyn, gręžiodavosi atgal ir graudžiai verkdavo…
Kategorija: Nuotraukos | Komentarų: 122
2012-08-26
Kai esi Paryžiuje ir skaitai knygą, kurios veiksmas prasideda Paryžiuje, tai kažkaip smagu. Tik kad tas veiksmas apie žuvusią princesę Dianą. Ir knyga ne iš pačių geriausių. Bet malonu tai, kad skaitai ir žinai vietas iš pavadinimų :)
Tom Cain “Avarijų Organizatorius”
Trileris. Knygą galėčiau pavadinti eiliniu trileriu. Kur šaudo, bėga, gaudo, sprogdina, nusuka sprandus, supergraži moteris ir supergudrus ir visoks kitoks ten agentas. Daugiau kaip ir nieko. Istorija prasideda apie tai, kaip buvo suorganizuotas ir įvykdytas princesės Dianos nužudymas Paryžiuje. Knygos pagrindiniai veikėjai buvo apgauti savo užsakovų ir nieko nežinodami suorganizavo žūtį. Tai va šita dalis dar buvo gera. Bet toliau… Jei būtų filmas, nebežiūrėčiau :)
Pabaiga. Labai nelogiška. Supervyras visiškai nukankintas buvusių KGB darbuotojų, jau beveik pamišėlis, bet staiga kažkaip dar sugeba atlikti neįtikėtinai daug logiškų ir sunkių veiksmų. O po to vėl tampa beveik daržove. Rašytojas bandė tai paaiškinti, bet nesigavo. Taigi, pabaiga – totalus briedas. Kaip ir visuose trileriuose :)
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 0
2012-08-24
Po Paryžiaus iškart movėm į Lietuvos pajūrį, net nespėjau atsigauti, ką jau kalbėt apie rašymą :) Prisiturškus jūroje ir iš galvos išsiplovus puskibirį smėlio, Paryžiaus įspūdžiai truputį priblėso. Bandysiu atgaivinti :)
Pirmas įspūdis buvo viešbučio kambarys, kurio vonioje yra… balkonas! Čia jau po kelionės autobusu iš oro uosto į miestą, taxi ieškojimo, dėl nesusipratimo važiavimo po visą miestą (užtat per kelias minutes pamatėm naktinę Triumfo arką ir Notre Dame katedrą) ir kitų dalykų :) Žodžiu, dvivėrės durys su balkonu vonioje buvo įspūdingiausia. Net užsimaniau tokios :) Apskritai viešbutuką išsirinkom puikų ir labai geroj vietoj. Ir už normalią (Paryžiaus mastu) kainą.
Pėstute išvaikščiojom didelę miesto dalį. Kelis kartus važiavom metro, nes, nu, iki Monmartro pėstute būtų buvę sunku nukakt (prašom nepamiršti, kad keliavom su pusantrų metukų vaiku, todėl visur stūmėm vežimėlį), o ir į kelionės pabaigą buvom nusikalę kaip šunys :) Pamatėm visas must see įžymybes ir šiaip nemažai gražaus miesto. Tapu tapu iki Eifelio bokšto, Les Invalides, iki Notre Dame, iki Luvro, iki Liuksemburgo sodų. Iki Triumfo arkos nuvažiavom, užtat grįžom Eliziejaus laukais tapu tapu pro Concorde, perėjom daug tiltų ir gatvių. Bandėm tapu tapu iki Montparnaso kapinių, tuo labiau, kad iki jų buvo arti, bet… pusiaukelėj man dašilo, kad jos taip vėlai nedirba.
Taigi, pamatėm tikrai ne viską. Daug kas klausė prieš kelionę – o ką jūs ten veiksit? Tipo, Paryžiuje nėra ką ten žiūrėt 4 dienas. Hahaha! Nejuokinkit. Ten kelias savaites gali būt ir vis rasi ką aplankyt. Pvz., mes nepakilom į Eifelio bokštą ir nenuėjom į Luvrą. Atgrasė didelės eilės prie bokšto, be to, vaikas tuo metu miegojo ir nesinorėjo žadinti, o dėl Luvro tai išgelbėjau daug turistų nuo nervinimosi dėl klykiančio vaiko. Nes jam ten tai jau tikrai nebūtų buvę įdomu. Dar baisiai norėjosi apsipirkti – šitiek parduotuvių!!! Bet lagamino svoris ribotas, todėl teko atsisakyt šio malonumo. Taigi, gal kitam kartui važiuosim dviese savaitgaliui. Apsipirkt ir į Luvrą :))
Sraigės. Nepamenu, ar kada esu valgiusi sraigių. Jeigu ir valgiau, tai greičiausiai šaldytų ir įspūdžio nepaliko. Todėl pirmą kartą normaliai sraigių norėjau paragauti būtent Paryžiuje. Susižinojom, kur jos skaniausios, nuvažiavom iki restorano… o tas, pasirodo, uždarytas dėl prekybos kokainu. 100 metų dirbęs restoranas! Labiausiai visur giriamas, pelnęs dešimtis apdovanojimų… uždarytas. Štai kaip lengva sužlugdyti verslą. O tų sraigių, pasirodo, ne taip lengva Paryžiuje rasti :) Praradę viltį nusipirkom sau šokoladinių, bet paskutinę dieną eidami Eliziejaus laukais pamatėm restorane sraiges valgančią merginą. Na, tai ir paragavom. Skanu! Pasidomėjau ilgu ir smirdančiu gamybos procesu, tai nusprendžiau, kad kol neturėsiu nuosavo kiemo, kuriame galėsiu laikyti sraigių tvartą, pati negaminsiu :)
O šiaip miestas patiko. Labiau už Londoną, labiau už Lisaboną, labiau už kitus didmiesčius. Bet gyventi jame nenorėčiau. Visos tos knygos apie ne itin malonius paryžiečius nemeluoja. Jei esi svetimšalis, tave tikrai aptarnaus kaip rakštį subinėj :) Užtat vėl buvom taikinys kitiems turistams – o, vietinių porelė su vaiku (išdavikiškia kuprinė buvo paslėpta vežimėlyje)! Taigi paklausim, kur ta metro stotis, ana bažnyčia ar gatvė. Kelis kartus per dieną tekdavo šypsotis ir sakyti, kad nežinom.
Nemaloniai nustebino Monmartras. Nežinojau, kad gatvė, kurioje yra Moulin Rouge, yra sekso barų ir sekso reikmenų parduotuvių meka. Dar ir visokių libaniečių, aržyriečių ir kitokių tamsios odos, rudų akių bei nesuprantamos kalbos vyrukų gatvė. Stoviniuoja visur ir spokso. Nežinai, ar vertina tave kaip klientą (iš mūsų jau matėsi, kad netinkami), ar kaip prekę. Ir šiaip, labai jau sukomercintas rajonas. Kai tiek visur apdainuotas, nieko kito tikėtis ir nereikėjo, bet naiviai vyliausi, kad bus jaukiau :) Pvz., kvartale prie Liuksemburgo sodų buvo gerokai maloniau vaikščioti.
Gražiausias man buvo Dôme des Invalides kupolas. Na, tas auksinis :) Keista, kad auksinis ir nekičinis. Saulės nušviestas atrodė įspūdingai. Kaip, beje, ir pas miestas. Tokios didybės kitur nesu mačiusi. Prieini prie Grande Palais, atsisėdi prie kolonos ir supranti, koks esi mažulytis. Labai gražūs pastatai, tiltai, tvarkingos plačios gatvės. Visur daug vietos – net ir siaurose gatvelėse nereikia labai grūstis. Dar patiko, kad mieste yra kur prisėsti. Vilnius žalias miestas, bet nelabai žaliame Paryžiuje tikrai daugiau suoliukų po medžiais. Patiko net ir keisti jų parkai (nors man prie širdies medžių formos medžiai), o vaikui tai labiausiai patiko fontanai :) Visą laiką buvo žiauriai karšta – iki 38 laipsnių, tai fontanai labai gaivino.
Tolerancija. Galiu pasakyti trumpai – iki šiol tolerantiškiausiu mano matytu miestu vis dar lieka Lisabona. Nors Paryžiuje žmonės deginasi parkeliuose prie gatvių ir vaikšto vyrai su suknelėmis. Kažkodėl atmosfera jaukesnė buvo Lisabonoje. Koks tu ten laisvas Paryžiuje bebūtum, vis tiek jie spraudžia tave į kažkokius meno ir mados rėmus.
Daugiau nebesiplėsiu, užteks. Reziume yra tokia, kad Paryžius labai gražus miestas ir tikrai verta nuvažiuoti, pamatyti ir sukirsti sumuštinį prie Eifelio bokšto vakare. Tie, kurie ten važiuoja dėl Disneilendo ar sako, kad nėra ką pamatyti, labai klysta. Jei lieptų rinktis, kur važiuoti antrą kartą – Londoną ar Paryžių, rinkčiausi pastarąjį, nors Londono mačiau kokius 4 kartus mažiau :) O šiaip dabar noriu į Italiją!
Kam norisi nuotraukų, žiūrėkite Facebook’e.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 115
2012-08-22
Esu skaičiusi šios švedų rašytojos knygą “Dingusi”. Atsimenu, kad patiko, bet imdama į rankas “Išdavystę” nesitikėjau tokios geros knygos. Tikrai. Nesmagu, kai tikiesi geros knygos, o gauni š. Normalu, kai tikiesi geros knygos ir gauni gerą knygą. Bet kai tikiesi paprastos istorijos, o gauni tokią kaip ši… tai tikrai jėga! Pasikartosiu – žmonės iš to pusiasialio rašo gerai.
Karin Alvtegen “Išdavystė”
Intriga. Jos čia nėra :) Bet kažkas vis varo skaityti tolyn, skaityti, skaityti ir kuo greičiau sužinoti, kaip gi viskas baigsis. Vis tikiesi, kad bus gerai, gal jau tuoj… o gerai taip ir nepasidaro. Šiurpi knygos pradžia, šiurpi ir pabaiga.
Tema. Meilė, ištikimybė, išdavystė ir pamišimas. Viskas labai glaudžiai susiję. Išdavęs vyras, pamišimo varomos žmonos kerštas. Tikras pamišėlis, įsimylėjęs nuo skausmo pamišusią žmoną. Meilužė, mylinti vyrą ir pamišusi knygos pabaigoje. Visų istorijos atrodo tokios sudėtingos, o iš tiesų viskas taip paprasta… Ypač geros vietos, kur ta pati vieta pasakojama žmonos ir vyro. Tada atrodo, kad reiktų tik spragtelėti pirštais ir viskas stotų į savo vietas. Deja, nėra kam spragtelėti :(
Apibendrinimas. Ideali knyga vienam vakarui. Būtų nuostabus psichologinis filmas.
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 2
2012-08-20
Haufo pasakos, palyginus su lietuvių liaudies, yra nei baisios, nei žiaurios. O palyginus su suomių pasakom, tai jos iš vis nieko vertos. Visa mano vaikystė prabėgo skaitant įvairių šalių pasakas, taigi esu kadaise skaičiusi ir šitas. Nepatiko anuomet, nepatiko ir dabar.
Suomių pasakos
Herojai. Pasakose figūruoja miško žvėrys – meška, lapė, vilkas, kiškis, pelė. Yra dar ir ūkininkas. Pasakos šiek tiek siejasi viena su kita, todėl geriau skaityti jas iš eilės, nes gali ir nesuprasti, ko ten ta meška ant lapės pyksta.
Žiaurumas. Dėl šito tai man trūksta žodžių. Šiaip ar taip, pasakas skaito mažiems vaikams, ar ne? Pacituosiu:
“Taip bekeliaudami jie dažnai sustodavo ir vis užkandžiaudavo. Tuo būdu veikiai senis buvo suvalgytas…” – čia žvėrys tempė rogėse negyvą senį ir vis jo užėsdavo pakeliui.
“Išalkusi laputė pati surijo arklio koją, o paskum sudorojo ir vieną vilkiuką…” – o laputė tai buvo aukle pasisamdžiusi. Suėdė visus tris vilkiukus. Už tai jai nebuvo nieko, nes lapė labai gudri.
Dar lapė suėdė mirusią lokio pačią prisidengusi tuo, kad sėdi šalia jos ir rauda. Už tai jai irgi nieko nebuvo, nes, kaip minėjau, lapė yra labai gudri. O kai esi labai gudrus, tai gali daryt ką tik nori nebaudžiamas – nieko tau neatsitiks.
Durnumas. “Šuo suprato, kad vilkas atėjo pažadėtos degtinės, ir atsargiai įleido svečią. – Na, duok degtinės! – papašė vilkas. – Pakentėk truputį, tuoj gausi, – atsakė šuo: – šeimininkas ten, po suolu, turi paslėpęs tris butelius“. – Šuo su vilku smagiai kartu pagėrė, bet vilkui būtinai prisireikė padainuoti ir prižadino šeimininkus. O šiaip tai maukt degtinę pasislėpus yra visai ok. Ir čia dar kilo triukšmas dėl kažkokios vaikiškos knygelės apie sidrą?!
“Ožys greitai įlipo į eglę“. – Čia jau komentarų nereikia. Nors, ką aš žinau – gal suomių ožiai vikrūs kaip voverės :)
Vertinu 2/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 107
