Dieter Breuers “Velnio vardu”

2012-12-21

Galiu drąsiai šią knygą pavadinti metų knyga. Metų nuobodžiausia, neįdomiausia ir sunkiausiai skaitoma. Kad viskas eis tik blogyn supratau jau įtrečdalėjus, bet kažkaip buvo gaila mest. Todėl retkarčiais prisėsdavau ir vargais negalais įveikdavau skyriuką.

Dieter Breuers “Velnio vardu”

Istorija. Iš pradžių pasakojimas lyg ir buvo nuoseklus (tą pirmą trečdalį), vėliau visos istorijos ėmė pintis laikmetyje. Šiek tiek iš 16 a., šiek tiek iš 17 a., po to 15 a. Daug kur minimas trisdešimties metų kartas, kaip turėjęs įtakos raganų medžioklėms, bet tik paskaičius apie šį karą išsamiai kitame šaltinyje, ėmiau suprasti, kodėl. Žodžiu, knyga prasta ne tik rašymo stiliumi, bet dar ir dėstymu.

Raganos. Vienintelis dalykas, kuris buvo iš tiesų įdomus – tai sužinoti, kaip ir kodėl tos raganos būdavo surandamos bei kankinamos. Bet tai įdomu paskaityti vieną kartą. Na, užtvirtinimui antrą kartą. Bet ne kokius 20 kartų tą patį per tą patį… Tai vieną bobelę nukankina, tai kitą… Ir viskas vienodai, skiriasi tik pavardės. Keli šimtais puslapių, o informacijos kokiai 50-čiai.

Tamsumas. Mane šiurpina žmonių tamsumas. Ir ne bet kada, o reformacijos, baroko amžiuose. Bet, kai pagalvoji, jog dar ir dabar išsivysčiusioje Lenkijoje vykdoma nemažai egzorcizmo seansų ar moksleiviai yra apsėdami velnio, tai kuo gi čia stebėtis.

Vertinu 1/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Anna Sakse “Pasakos apie gėles”

2012-12-20

Šitą knygelę turiu senučiukę – 1969 m. leidimo, bet neseniai sužinojau, kad ji buvo perleista 2007 metais ir iš antrų rankų įsigijau naujesnę. Dabar turiu dvi :) Viena sentimentams, kita – skaitymui, nes senojoje trūksta kelių puslapių, o ir būklė jos avarinė. Vaikystėje be galo mėgau šias pasakas, nors dauguma jų liūdnos.

Anna Sakse “Pasakos apie gėles”

Gėlės. Pasakų iš viso yra 33, visos jos apie skirtingas gėles. Kai kurios pasakos šiek tiek persipina, pvz., apie aguoną ir vilkdalgį, kurie buvo pora. O gėlių tai čia įvairiausių yra – ir snieguolė, ir narcizas, ir saulėgrąža, ir širdelės, ir magnolijos… Net ir zuikio kopūstai :) Aš gėlių nelabai mėgstu, o namie šiuo metu auginu tik orchidėją, kuri atrodo lyg iš, bet pasakos man labai patinka. Skaičiau jas garsiai vaikui prieš miegą, gaila, kad jis dar per mažas suprasti. Bet smagu, kad kada nors, skindama su juo miške kiškio kopūstus, galėsiu papasakoti linksmą istoriją apie tai, kaip zuikis bandė raugintų kopūstų pasisėti :)

Liūdesys. Pasakos graudžios, kai kurios netgi labai. Pvz., kaip Šiauriui pažadėta Snieguolė įsimylėjo Pietį ir dėl to buvo uždaryta sode po ledo dangčiu. Tik Piečiui pasirodžius ji išlenda iš po ledo gaubto pasižiūrėti. Arba Saulėgrąža, Saulės duktė, įsimylėjusi Žemės sūnų… Meilei išgaravus ji norėjo grįžti atgal pas Saulę, bet per ilgai užsibuvo žemėje ir suleido į ją šaknis. Todėl ir gręžiojasi… Daug mirčių, nelaimingų meilių, bet vis tiek labai mielos ir nebanalios pasakos.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 6

Upton Sinclair “Džiunglės”

2012-12-12

Kai prieš kelerius metus pirmą kartą išgirdau apie šią knygą, pasižadėjau sau, kad jei bus lietuviškai – skaitysiu. Teko savo pažadą tesėti. Knygos pradžioje yra kelios įžangos – apie lietuvius, kurie įkvėpė rašytoją, interviu su V. Adamkumi ir dar kažkoks ten neaiškus rašinėlis. Galiu labai subjektyviai pasakyti, kad visos tos įžangos yra totalus š ir jų skaityti neverta. Na, nebent, kam įdomūs tikrieji faktai – apie lietuvius… Bet šiaip jau nesupratau, kam diskutuoti apie lietuvių emigrantų gyvenimą, kažinkokią ten tapatybę ir kitus bla bla, jeigu knyga yra ne apie mus, o apie 20 a. pradžios JAV? O iš tiesų tai apie tai, koks tuo metu baisus buvo kapitalizmas ir koks, rašytojo nuomone, idealus socializmas. Manau, kad gyvendama to meto JAV ir matydama viską, kas ten aprašyta, pati stočiau į socialistų gretas. Tik va, po daugiau nei 100 metų puikiai žinau, kas iš to gavosi ir kad dauguma jų idėjų yra nerealios.

Upton Sinclair “Džiunglės”

Lietuviai. Dėl manęs tai ten galėjo būti ne Jurgis ir Ona, o Pavlikas ir Nataša. Jokio skirtumo. Kad anais laikais buvo pasipiktinusių lietuvių, tai dar suprantu, bet kreipti dėmesį į tautybę šioje knygoje dabar šiek tiek juokinga. Tik kad vardas maloniau skaitosi ir geriau įsimena. O šiaip, kaip ir buvo rašoma pradžioje, U. Sinclairas lietuvius pasirinko atsitiktinai, jų tiesiog tuo metu daug dirbo Čikagos skerdyklų rajone (kur ir vyksta didžioji dalis veiksmo).

Mėsa. Pusė knygos yra apie darbą skerdyklose ir fabrikuose. Tai ir yra įspūdingiausios vietos. Ypač įspūdingai pasijauti, kai suvoki, kad visa tai – tikri faktai, o dar įspūdingiau pasijauti, kai suvoki, kad dabar gi dešros ir konservai gaminami labai panašiai. Tikiu (na, noriu tikėti…), kad higienos daugiau, bet principai panašūs. Kadangi pirktinių dešrų ir taip beveik nevalgau, o po paskutinės teko gerti rehidroną, tai po skanių faktų apie jų gamybą, tų dešrų, konservų ir panašių dalykų visai nebesinori. Norėčiau pacituoti, bet necituosiu – gal valgot skaitydami ir jūsų skrandukai jautrūs :) Bet visgi tai, kad į dešras sukišdavo tuberkulioze sergančius jaučius ir supuvusias, ant žemės besivoliojančias atliekas, tai nu…

Kapitalizmas. Įdomu buvo skaityti apie reklamas, pardavimo agentus, prekybą išsimokėtinai, palūkanas, monopolijas, korupciją. Juk visa tai buvo pradžių pradžia to, ką turime dabar. Tvarkos šiais laikais daugiau, bet juk ir dabar pilna žmonių, tikinčių viskuo, kas jiems siūloma. Kitu atveju neklestėtų visokie ten SMS kreditai. Aišku, žmonių naivumas ir patiklumas – jų pačių kaltė, bet gi nebūtina tuo šitaip grubiai naudotis.

Politika. Pamokslaujančiai knygos pabaigai buvau nusiteikusi, bet, nepaisant to, buvo nuobodoka. Rašytojas vargšą Jurgį pagainiojo po fabrikus, sargdino, numarino jam brangiausius žmones, išvarė valkatauti (ale kodėl jis nepasiliko kaime, tai niekaip nesuprantu), tada įsuko į nusikaltėlių gyvenimą, po to į politiką, galų gale privertė badauti ir tada pasiuntė išsigelbėjimą – socializmą. Taigi visa istorija kryptingai suko šio idealo link. U. Sinclairas parodė, kaip visur yra baisu ir blogai, o štai kai patampi socialistu, tai ir darbas normalus atsiranda pas socialistus, akys atsiveria, jėgų atsiranda… Žodžiu, ši politinė srovė ten nesikuklinant prilyginama išganymui. Kadangi rašytojas mirė 1968 m., tikiuosi, jis spėjo pamatyti, kad jo karštai remiamos idėjos nėra tokios puikios.

Mokslinė fantastika. Tokios senos knygos man patinka dėl to, kad jose galima rasti pasvajojimų apie tai, kas šiandien mums atrodo savaime suprantama. Pvz., apie indus plaunančią ir šluostančią mašiną, kombainus ir kitą techniką, kuria dabar jau sėkmingai naudojamės :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 6

Karin Alvtegen “Gėda”

2012-12-03

Tai jau trečioji mano perskaityta K. Alvtegen knyga. Ir šita tokia pat gera, kaip ir prieš tai buvusios. Kadangi neperskaitytos dvi tekainuoja po 5 litus, jau planuoju įsigyti. Nuostabi rašytoja, kurios knygas mielai laikau namų bibliotekoje.

Karin Alvtegen “Gėda”

Moterys. Knygoje veikėjos yra vien moterys. Tiesa, būta ir vyrų, bet du iš jų mirė, o trečias buvo negailestingai atstumtas. Viena jų – gydytoja Monika – kenčia nuo kaltės jausmo, nes jaunystėje per ją žuvo brolis, o dabar – kolega iš kursų. Kita – 30 metų iš savo buto neišeinanti storulė Maja Brita, kurią traumavo fanatiškai tikintys tėvai. Iš pradžių niekaip nesupratau, kaip jos gali būti susijusios? Bet, žinoma, K. Alvtegen viską susieja meistriškai.

Psichika. Visi K. Alvtegen veikėjai būna trupučiuką psichopatiški. Štai ir Monika, iš pradžių atrodžiusi visiškai normali, tik kamuojama kaltės ir gėdos, pavirsta pamišusia moteriške, besistengiančia keistu būdu atpirkti savo kaltę. Labai įdomu stebėti, kaip istorijos eigoje kinta jos būklė, kurią galų gale ima palaikyti tik vaistai. Apsiėdusi moteriškė prisiminimuose puikiai atskleidžia savo psichologines bėdas, kita gi sėdi kalėjime už tai, kad išžudė visą savo šeimą… Nuostabios herojės :)

Siužetas. Pirmi du trečdaliai knygos man patiko labiau nei paskutinis. Kažkodėl tikėjausi kitokios pabaigos, gal labiau beviltiškos. O dabar epilogas sugadino bendrą įspūdį. Bet ką jau čia – vis tiek knyga puiki.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Mūsų filmukas

2012-11-25

Ar turite kokį nors savo šeimos filmą, filmuką ar knygą, kurį visi mėgstate ir vartojate citatas? Mes turime. Juokinga, bet tai animacinis filmukas “Open season” (“Medžioklės sezonas atidarytas”). Kadaise jį pasižiūrėjom dubliuotą lietuviškai – raitėmės, mirėm, dusom ir plyšom iš juoko. Filmukas tai kaip filmukas, bet R. Kazlo įgarsinimas jame yra nerealus. Tai va jau kokius penkerius metus sėkmingai naudojame daugybę tų lietuviškų citatų, pakeisdami jas net labai smarkiai. Bet vis tiek abu žinome, iš kur jos ir ką reiškia.

Pvz., vyras per vakarienę svajingai atsilošia kėdėje ir sako “geeeras aš vadovas”. Ir aš žinau, kad tai pakeista citata iš “Open season”. Apie keistą maistą sakom “kaip bjauru, bet ir skanu”, o prie nusivylimo burbtelime žodį “nesąžininga”.

Pasižiūrėjau filmuką dar kartą ir išsirašiau visas naudojamas citatas:

“Geras aš meškinas” (kai labai norisi pasigirti, nors nieko įspūdingo nepadarei)
“Tai taip išeina, kad žirafiukų skonis tai toks pat, kaip draaaambliukų. Nesąžininga” (kai nusivili nesvarbiu dalyku)
“Tfu, kaip bjauru, bet skanu! Kažkokia nesąmonė”
“Čiuku čiuku makačiuku” (kai tyčia elgiesi idiotiškai)
“Leidžiam meškai pakakot” (dažniausiai sakome vaikui, kai veržiasi į vonią)
“Šiandien oras visai geras” (norint suprasti šitą, reikia pažiūrėti filmuką)
“A jauti, kaip pareina” (kai kažkas toookio bus)

Tai štai kiek daug. Žinom, kad filmuko yra ir daugiau dalių, taip pat žinom, kad jos prastos, todėl niekada nežiūrėjom. Tegu lieka mums tas “gerasis” meškinas ir ožiaragis elnias juokingi visada :)

Kategorija: Ekranas | Komentarų: 4

Tove Jansson “Vasaros knyga”

2012-11-24

Kadangi esu muminukų ir gyvenimo salose gerbėja (o taip, esu gyvenusi jau bent keliose :)) ), šita knygutė iš anonso man pasirodė kažkas tooookio. Deja. Ji tokia savotiška, kad man to savotiškumo vietomis buvo per daug. Bet gyvenimas saloje tai labai patiko…

Tove Jansson “Vasaros knyga”

Tėtis. Knygoje jis labai epizodiškas – nieko nesako, tik dirba, dirba ir dirba. Kartais užmeta tinklus. Ir dar kaip pamišęs sodina gėles iš olandiškų svogūnėlių, nors aplinkui auga galybė nuostabios vietinės floros.

Sofija. Keista maža mergaitė, bet aš taip ir nesupratau, kiek jai metų. 6-7? Kadangi knygoje daug autobiografinių detalių, tai Sofija yra pati Tove Jansson vaikystėje. Na, vasaras leidžiant tokioje saloje, su tokia senele ir būnant tokio choleriško charkterio, tik apie muminukus ir rašyti užaugus :)

Senelė. Labai tiesmuka, protinga, kartais paburbanti ir slapta nuostabiai gera. Na, kitaip juk nedarytum paryčiais rūmų iš medžio, kad neverktų anūkė. Ir neprisiimtum kaltės už tai, kad meldei Dievo atsiųsti audrą, o dabar viskas dėl jos griūva ir žūsta.

Sala. Trūksta žodžių! Noriu tokios salos. Su dumbliais, su vėju, su mišku, su durpėmis, su audromis, su valtimis, su smėliu ir su puodais, užmerktais jūroje.

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

Kristina Sabaliauskaitė “Danielius Dalba & kitos istorijos”

2012-11-18

Perskaičiau knygą keliais ypais. Turėčiau daugiau laiko, būtų užtekę vieno vakaro. Bet gal taip ir geriau – spėjau viską suvirškinti, pasijuokti ir šį bei tą “Google” pasitikslinti. Na, pvz., kilo noras pažiūrėti, kaip atrodo J. Ivanauskaitės kapas :)

Kristina Sabaliauskaitė “Danielius Dalba & kitos istorijos”

Bendrai. Daug kas sakė, kad šita knyga ne tokia, kaip “Silva Rerum”. Aišku, kad ne tokia, rašytoja ir neprivalo vėl kurti apie senąjį Vilnių. Bet stilius tai tas pats. Tas pats nerealusis sarkastiškasis, kurį įsimylėjau praeitose knygose. O apie senąjį (praeito amžiaus pirmos pusės) Vilnių irgi yra istorijų, ir ne viena.

Veikėjai. Jie dažniausiai bevardžiai, tačiau truputį realūs, sulipdyti iš kelių tikrų veikėjų arba tiesiog stereotipiniai. Pvz., sovietinis dėdulė iš “Vilniaus vėtrungių” – tai tikrai kelių žinomų asmenų mišinys, o “Mirtis Vilniuje” – be pavardžių, datų – pati tikriausia istorija. Pats Danielius Dalba, žinoma, išgalvotas (Tik nesakykite, kad pats įtikėjote savo egzistavimu… Nagi, nagi… Negali būti, kad pats savimi patikėjote. Negi galėjote patikėti, kad galite egzistuoti tikrovėje?), bet kiti veikėjai atpažįstami. Todėl ir teko kartais googlinti, kad pasitikslinčiau :)

Kas patiko labiausiai. “Žeismastis”, “Filomena važiuoja į Londoną” (ypač pabaiga), “Juodieji Franko perlai”, “Danielius Dalba”. Iš “Vilnerio sugrįžimo” buvo įdomiausia skaityti apie Vilnių. Labai norėjosi trumpam atsidurti tame jau nebeegzistuojančiame Vilniuje, nes jis toks, na, toks… Turbūt K. Sabaliauskaitė pati mielai jame atsidurtų. Kitaip juk nerašytų šitaip:

“…jis prisiminė žydinčių liepų kvapą, ir tai, kaip saulės šviesa krenta pro jų lapus ant grindinio dulkių, kaip kvepia atsilaupę, įskilę gatvelių mūrai, į siena dunksi medinis atverto lango rėmas ir monotoniškai barška vėjo klebenamos fortkės kablys, o kažkas, gatvelių labirinto gilumoj, taip pat monotoniškai klysdamas vis toje pačioje vietoje, skambina neįveikiamąjį Mozarto “Turkų maršą”, ir kažkas kitas taip pat užsispyrusiai spaudžia vidur kiemo stirksančios vandens rankeną, ir vanduo aidžiai, kaip bažnyčios vargonai, pliūpsnių akordais gaudžia į skardinį kibirą.”

Dar nerealus Danieliaus Dalbos personažas, su kuriuo, įtariu, K. Sbaliauskaitė kažkiek susitapatina. Žodžiu, negaliu knygos vertinti blogai, nes jai nieko netrūksta. Net neverkiau, kad tai ne romanas. Jei kas ir blogai, tai tik tiek, kad per plona :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Santa Montefiore “Sodininkas iš Prancūzijos”

2012-11-15

Ak, jau šimtą metų neskaičiau normalaus meilės romano :) Visokius ten svajonių knygų romanus aplenkiu iš tolo, o normalių nelabai yra. O gal tiesiog ir pati, pamačiusi anotacijoje “meilės romanas”, dedu knygą į šalį… Vis bijau įsigyti banalią knygą, kuria paskui bandysiu atsikratyti. Kadangi šitos pirkti nereikėjo, tai mielai perskaičiau.

Santa Montefiore “Sodininkas iš Prancūzijos”

Meilė. Romanas čia aprėpia du laikus – 1979/1980 ir dabartį. Meilės būta anksčiau, ir labai labai stiprios. Gal todėl, kad truko trumpai ir buvo be ateities. O štai dabar jau visai kita šeima su kitom problemom (meilės, dėmesio vaikams stokos, pasipūtimo ir t.t.), tik sodininkas tas pats. Sugrįžęs ieškoti savo brangiausios iš praeities jis lieka tiesiog padėti naujai šeimai ir atgaivinti sodų.

Sodai. Turbūt pusė knygos – gamtos ir sodų aprašymai. Keista, bet viską perskaičiau nesiraukydama, nors šiaip tų vaizdelių nemėgstu. Rašytoja kažkaip sugebėjo standartinį kičą paversti mielu akiai. Ir žinoma, aš labai užsimaniau sodo. Tik maniškiame greičiausiai beveik nerastumėte gėlių – su jomis aš nedraugauju :) Ir dar didelio namo prie miško, ir karvių, ir asilo, graužiančio morkas… Na, žodžiu, supratote – aprašymai tikrai įtaigūs :)

Pabaiga. Ach, o man visgi norėjosi, kad laimingai baigtųsi viskas, o ne tik viena iš dviejų istorijų :( Žodžiu, romanas kaip romanas – daug grožio, meilės, ašarų, skausmo ir labai gerai skaitėsi.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3