Žiema, vynas ir kitos mintys

2013-01-10

*Kai pūgą stebiu pro langą, visai gražu. Bet vis tiek labai laukiu pavasario. Mažų upeliukų gatvėse, vis labiau iš po sniego išnyrančios žolės, pirmo apyšilčio lietaus, daugiau saulės, daugiau žydro dangaus, daugiau šviesos. Šilumos. Kiekvieną žiemą pamirštu, kaip lengva yra į lauką eiti trumpomis rankovėmis.

*Ant lentynos vis dar supupsi obuolių vynas, nors jau kaip ir nėra iš ko… Rudeninio serbentinio buteliai vis tuštėja, o man jau baisu, kad nebeliks ko laikyt kelerius metus iki pilno skanumo. O žinot, kas būna, kai uogienei skirtą aviečių indelį užpili cukrumi ir jos prarūgsta? Puslitris nuostabaus avietinio vyno. Šitą reikės laikyti. Gaminam vynus, nors patys alkoholio vartojam tiek mažai, kad net juokinga. Bet svarbus čia ne rezultatas. Nuostabus pats procesas. Alchemija.

*Pirmą kartą gyvenime man sunku priimti sprendimus. Pastarieji sprendimai buvo teisingi, ypač tie, kurie pasirinkti klausant savęs. Suvokiau, kokią baisią įtaką man turi kai kurių žmonių spaudimas. Visgi reikėtų klausyti tik savęs ir tų, kurie leidžia man klysti ir spręsti pačiai.

*Būnu su sūnumi, skaitau, gaminu ir siunčiu atvirukus. Išverdu didžiulį puodą žiemiškos sriubos (receptas vėliau), o po paros jos jau nebėr. Ir taip kas žiemą. Kiek verdu, tiek nebėr iškart. Pasaka, ne sriuba. Prieš kelias dienas užsimaniau šaltibarščių. Kodėl žiemą jų niekas nevalgo? Nes šalti? Nežinau, mes tai žiemą ir ledus valgom, ir šaltibarčius. Žiemos sriubą irgi vasarą virsiu. Lauke kur nors, ant laužo. Bus dar didesnė pasaka nei žiemą namie.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 7

Christopher Priest “Prestižas”

2013-01-09

Kadaise žiūrėjau filmą “Prestižas“. Jis man paliko įspūdį, o perskaityta knyga atgaivino detales. Knyga, žinoma, yra kitokia. Paremta veikėjų atsiminimais, be to, čia susiduria net trys kartos. Ir pabaiga kaip iš “siaubiako”. Naktį baigiau skaityt, tai net nemalonu buvo užmigti :)

Christopher Priest “Prestižas”

Magija. Knyga yra apie du susipykusius magus. Na, ne tuos, fantastinius, o tuos, kurie rodo triukus ir apgaudinėja žiūrovus. Vienas netyčia pakenkia kitams, tas keršija ir taip be galo be krašto. Į visa tai yra įsipynusios triukų paslaptys. Mat vienas magų niekaip negali perprasti kito atliekamo numerio paslapties ir, netekęs vilties, imasi savo būdo. Tik magijos jo nukopijuotame triuke nebedaug… Čia prasideda mokslinė fantastika. Užtat kokia įspūdinga! Prie viso to prisideda N. Tesla ir jo “žaibų aparatas“. Tas daikčiukas atrodo taip, lyg galėtų dar ir ne tokių fokusų padaryti…

Trūkumas. Šiek tiek trūko vienos paslapties paaiškinimo. Taip, situacija aiški, bet taip norisi žinoti, kaip ten viskas tiksliai… Gal man trūko todėl, kad filme viskas buvo pateikta aiškiau, labiau išnarpliota. To paties tikėjausi ir skaitydama. Na, bet knygos vertinimo tai labai nenumušė :) Aš nelabai mėgstu dienoraščio ir atsiminimų stiliaus knygų, bet čia veiksmas nusitęsia daugiau nei per šimtmetį, taigi nekliudė.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Waris Dirie “Dykumų gėlė”

2013-01-08

Mane truputį erzina (auto)biografinės knygos. Jos kažkokios… be jausmo. Gal išgalvotus jausmus paprasčiau aprašyti, nei tikrus? Nors knygoje buvo tikrai baisių ir tikrai gražių vietų, taip ir nepastebėjau, kad Waris labai baisėtųsi arba labai džiaugtųsi.

Waris Dirie “Dykumų gėlė”

Apipjaustymas. Knyga išgarsėjo tuo, kad buvusi klajoklė iš Somalio, tapusi modeliu, paviešino visas mergaičių apipjaustymo detales bei priežastis (tiksliau, jų nebuvimą). Juk ir pati vos penkerių buvo apipjaustyta dykumos pakrūmėj, senos bobos su nulūžusia skustuvo geležte. Apie šitą reiškinį esu skaičiusi ir girdėjusi jau seniai, todėl šoko nepatyriau. Atsimenu, kad pirmą kartą, kai apie tai sužinojau, buvau pakraupusi. Neįsivaizduoju, kaip moteris po tokios procedūros turi gyventi ir dar džiaugtis gyvenimu. Tiesa, vienu dalyku turėtų džiaugtis – kad nenumirė per procedūrą.

Dykuma. Įdomu buvo skaityti, kaip gyvena klajokliai. Kad keliauja paskui vandenį. Kad pusryčiams ir vakarienei geria vien kupranugarės pieną. Kad kuris nors šeimos narys turi išeiti ieškoti vandens ir tikėtis, kad šeima nebus išsikėlusi be jo. Bet jei ir išsikėlė, nieko tokio. Susiras. Kad po lietaus dykuma pražysta. Kad dauguma vaikšto (ar bent jau vaikščiodavo, kai Waris buvo maža) be batų po akcijų spyglius ir aštrius akmenis.

Modelis. Didžioji knygos dalis yra apie tai, kaip Waris tapo modeliu. Ir, nors ji pati sako, kad graži moteris nebūtinai yra be smegenų, man ji pasirodė… švelniai tariant, naivoka. Bet tai nurašau jos nepatyrimui (nors po tiek metų gyvenimo Europoje nepatyrimas turėjo sumažėti), o ne smegenų trūkumui :)

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Charlaine Harris “Miręs šeimoje”

2013-01-01

Čia jau dešimtoji Sukės Stekhaus serijos knyga. Turbūt tai natūralu, bet vis tiek nuvilia, kad knygos vis prastesnės ir prastesnės. Liko dar trys knygos, daugiau tikrai nereikia. Paskaičiau sekančių aprašymus ir supratau, kad rašytoja visiškai išsisėmė jau nuo 8 knygos.

Charlaine Harris “Miręs šeimoje”

Serija. 9 knygas skaičiau visas beveik iš eilės, todėl tai, kad tai yra serija, man netrukdė. Dabar gi jau praėjo pusmetis po paskutiniosios ir supratau, kad beveik nieko neprisimenu, kas vyko devintojoje knygoje. Tik tiek, kad Sukė visų paauglių džiaugsmui pagaliau kartu su Eriku. Tai va, šioje knygoje ji vis dar su juo. O daugiau, be poros lavonų ir kelių fėjų, neįvyko nieko.

Veiksmas. Labai keista, bet nebuvo veiksmo. Knyga taip tęsėsi, tęsėsi, gale įvyko mini žudynės ir tada viskas baigėsi. Iš visų dešimties tai pati neįdomiausia knyga.

Serialas. Įpusėjus skaityti seriją, pradėjau žiūrėti ir serialą. Išskyrus penktą sezoną, jis buvo žymiai įdomesnis už knygas. Ir visai kitoks. Tik skaitant ir žiūrint vienu metu veikėjai ima painiotis :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Pažadukai

2012-12-31

Pernai pirmą kartą kažką sau žadėjau nuveikti per metus. Dabar buvo labai įdomu paskaityti.

* Duoną namuose aktyviai kepiau gal pusmetį. Duonos mažai valgom, todėl būdavo gaila išmesti puskepalius. Bet į metų galą pradėjau vėl :)
* Kantresnė nepasidariau nei trupučio.
* Rankdarbių idėjas įgyvendinau tik kelias. Atsibodo :)

Bet užtat keliavau! Keliavau keliavau keliavau! Kiek tai įmanoma su mažyliu :) Visada parskridus gandrams įsimenu, kokį mačiau patį pirmą – skrendantį ar stovintį. Sakoma, kad jei pamatai skrendantį – keliausi, jei stovintį – sėdėsi namie. Kažkur važiuodami pamatėm gandrus. Vyras skrendantį, o aš – stovintį. Pareiškiau, kad taip nesąžininga, bet vis tiek buvau ir Lisabonoje, ir Paryžiuje, ir prie jūros porą kartų, ir Druskininkuose, ir šiaip Lietuvoje visur po truputį. Palyginus su pernai, visai neblogai :) Užtat vyras be to, kur buvom kartu, keliavo antra tiek darbo reikalais. Tai kaip ir viskas logiška su tais gandrais.

Savimi rūpinausi labiau. Priėmiau kelis sprendimus, gal nelabai naudingus šeimai, bet užtat tokius, kokius sako priimti mano širdis. Neklausiau daugumos ir nusikirpau plaukus prieš mėnesį – ilgų dar nepasiilgau, be to, greit auga. Mažiau rūpinausi viskuo aplink ir daugiau skaičiau. Pradėjau aprašinėti kiekvieną perskaitytą knygą, per 5 mėnesius įveikiau 41. Kadangi baigus rašyti eisiu ir suskaitysiu iki galo dar vieną, bus 42 :)

Į klausimą apie dovanas neatsakau. Priverčiau artimuosius mąstyti ir gavau superinių dovanų, pvz., skrydį oro balionu. Arba dabar, per Kalėdas, prietaisą virtuvėje, kurio baisiai norėjau, bet pati niekada gyvenime nebūčiau pirkus.

Įgyvendinau vieną tylų pažadą – pradėjau daugiau rašyti. Ir sukūdau, nors to sau nežadėjau. Ačiū “IKI Ūkio” dešrai, mano skrandis ilgai ją prisimins. Dar pradėjau siųsti atvirukus “Postcrossing” – tai buvo vienas geresnių mano sprendimų :)

Kitiems metams irgi turiu kelis pažadus:

* Nesustoti keliauti.
* Kiekvieną savaitę pagaminti vieną naują patiekalą. Nesvarbu, ar tai bus mėsa, ar niekada nekepti sausainiai, ar duona su pomidorais. Tai nėra lengva, nes gaminti reikia taip, kad valgytų ir vaikas, bet iššūkis labai malonus.
* Perskaityti bent kelias angliškas knygas. Su el. knygomis labai patogu tą daryti, nes galiu greitai išsiaiškinti nežinomus žodžius.
* Pradėti kažką naujo.

Daug nežadėsiu, nes vasarą mūsų laukia šiokia tokia renovacija bute, todėl bus ką veikti :) Gerų metų!

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 1

Deborah Harkness “Raganų valandos”

2012-12-29

Esu perskaičius daug el. knygų, bet iki šiol visos buvo arba piratinės, arba nemokamos. Ir tik pdf’ai. Kadangi pati knygų neskanuoju, neplatinu ir tų parsiųstų niekam neduodu, širdelei nuraminti traktuoju tai kaip ėjimą į biblioteką :) “Raganų valandos” yra pirmoji legaliai nusipirkta el. knyga .epub formatu, ir man jį buvo taip malonu skaityti, kad iškart nusipirkau dar vieną :) Labai patogu – gauni iškart ir dar perpus ar daugiau nei perpus pigiau. Pastebėjau, kad el. knygas kiti pardavinėja “Sena.lt” ir pasidarė įdomu – jie išvalo kažkaip savo duomenis iš epub’o ar tiesiog nesusimąsto, kad aš, perpirkus tą knygą už 8 lt, galiu ją paplatinti, o kaltas bus tas, kas pirko legaliai?

Deborah Harkness “Raganų valandos”

Stilius. Vyras klausė, ką aš ten taip be sustojimo skaičiau. Sakau, ne tavo stiliaus čia knyga – apie raganas, vampyrus, demonus ir alchemiją. Vyras susiraukė (nugi tikrai ne jam), o štai mane tokios knygos veža :) Popierinėje knygoje yra 700 psl., (el. puslapių daugiau), tai jie suėjo per kelias dienas. Negalėjau atsitraukti… Nemalonumas tas, kad skaitau tik vaikui miegant, tai aukojau savo miego valandas. Bet kas tas miegas palyginus su raganomis ir vampyrais… Ant viršelio parašyta, kad čia kaip “Saulėlydis” suaugusiems. Nė velnio. Stiliumi knyga priminė Sukės Stekhaus seriją, o su “Saulėlydžiu” bendra nebent tai, kad vampyrai dieną vaikšto. Tik tie iš “Raganų valandų” bent jau neblizga saulėje :)

Magija. Šiaip jau nesu didelė burtų ir kerų gerbėja, nors vaikystėje labai mėgau serialą apie raganaitę Sabriną. Knygoje burtų ir nebuvo labai daug, nes pagrindinė veikėja – ragana Diana – nemoka ir nenori panaudoti savo galių. Tai tos kelios vietos, kur buriama, susiskaitė gerai. Užtat labai patiko namas, kuriame gyvena draugiški ir smalsūs vaiduokliai, kuris svečiams dar neatvykus sukuria jiems kambarius, žino, kam ir kada perduoti slaptus raštelius, dūsauja ir tranko durimis. Ir aš tokio noriu!

Pabaiga. Į pabaigą ėmė šiek tiek erzinti ištęstumas. Atsisveikinimai per kelis puslapius, nereikšmingi dialogai, galybė detalių. Šiek tiek pyktelėjau, bet pabaigusi knygą supratau, kad noriu skaityti toliau. Ir taip nesvietiškai įdomu! Man patinka trilogijos, tik norėtųsi kitą knygą gaut kokio mėnesio laikotarpyje, nes paskui nebeprisimenu daug ko iš pirmos dalies.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 7

Jamie Ford “Keiko”

2012-12-28

Užpuolę buvo neskaitadieniai. Ką čia neskaitadieniai, kažkokios neskaitsavaitės. Taip sunkiai lipo visos knygos, tame tarpe ir “Keiko”. Negaliu sakyt, kad bloga, tiesiog nesiskaitė ir tiek.

Jamie Ford “Keiko”

Istorija. Labai mėgstu tokią grožinę literatūrą, iš kurios dar galiu ir kažką sužinoti, pvz., istorijos faktų. Net nebūčiau įsivaizdavusi, kad po Perl Harboro amerikiečiai šitaip pasielgė su jų šalyje gyvenančiais japonais. Net tais, kurie japoniškai nebekalba. Suvarė visus kaip gyvulius į stovyklą, atseit jų pačių saugumui. Pažiūrėkite nuorodą – nu gi gryni lageriai. Kai pagalvoji, kad visa JAV yra vien tik įvairių kartų imigrantai (išskyrus indėnus), tai šiek tiek keistoka.

Meilė. O vat meilės istorija man nelabai… Pagrindinis veikėjas kinas Henris, įsimylėjęs japoniukę Keiko, man pasirodė toks skystas, kad net nervino. Taip, jis kinas – japonai buvo jų priešai, taip – jis turėjo klausyti tėvų, taip – jam tik 12, bet vis tiek, galėjo gi ir nebūti toks mėmė. Sugadino knygą.

Detalės. Kažkodėl vis galvojau, kad rašytoja moteris ir tik pagooglinusi supratau, kad vyras. Bet gi visai logiška – moters parašytoje knygoje tikrai būtų buvę daugiau romantikos (o jos čia daugiau nė nereikėjo). Ir dar – lietuviškas viršelis visai nieko, bet originalus koks gražus!

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Ypatingi makaronai su tunu ir cinamonu

2012-12-27

Vieni mėgiamiausių mano makaronų. Padažas truputį neįprasto, bet nuostabaus skonio. Žinoma, dėl cinamono. Truputį keista buvo pirmą kartą derinti jį su tunu ir pomidorais, bet po to pagalvojau, kad iš tiesų cinamonas yra tiesiog aštraus kvapo ir skonio prieskonis, kažkodėl visada dedamas tik į kepinius ar desertus. O tikti juk gali su bet kuo :) Žodžiu, jei jau gaminsite, būtinai berkite cinamono. Kitaip gausite ne ypatingus makaronus, o tiesiog makaronus. Originalo autorius J. Oliver’is, bet čia ne originalas.

4 porcijoms reikės:

500 gr makaronų, geriausia rupiu paviršiumi
1 raudonas svogūnas (paskutinį kartą dėjau baltą, bet raudonas skaniau)
1 a.š. cinamono
800 g. konservuotų pomidorų, ypač tinka vyšniniai
500 g. koservuoto tuno aliejuje
Saujos šviežio baziliko, druskos, pipirų
Aliejaus

Įkaitinkite truputį aliejaus ir jame pakepinkite smulkiai supjaustytą svogūną. Ten pat suberkite cinamoną ir smulkintus baziliko stiebelius. Kai svogūnas suminkštės, supilkite konservuotus pomidorus ir tuną (aliejaus iš konservų nepilkite, nes bus per riebu). Įberkite druskos ir pipirų. Viską troškinkite apie 20 minučių, pabaigoje suberkite baziliko lapelius.

Tuo pačiu metu išvirkite makaronus, o tada ant jų užpilkite skanaus, tiršto padažo ir – skanaus!

P.S. Nuotraukoje sūnaus makaronų porcija. Taip, net ir 2 metukų nesulaukęs mažius kerta juos kaip didelis. Gi tikrai skanūs :)

Kategorija: Makaronai, Receptai | Komentarų: 3