2012-08-18
Negaliu pasakyti, kad supratau tą knygą taip, kaip to siekė rašytoja. Todėl perskaičius ėmiau ir paieškojau recenzijų. Labai juokinga. Vieni suprato tiesiogiai, kiti nesuprato ir nupylė protingų dėdžių recenzijas apie eretiškumą ir panašiai. Labai gėda prisipažinti, kad nesupratai? Man jau nebe.
Malgorzata Saramonowicz “Sesė”
Kliedesiai. Jei atsitiktinai panaršytumėt blogas.lt tinklaraščius, rastumėte daug tokio tipo kliedesių. Na, tik knygoje jie gerokai intelektualesni. Bet vis tiek kliedesiai. Įtaigūs tokie, nes tarakonai man staiga ėmė ir pasidarė visai nesimpatiški. Simpatiški jie niekad ir nebuvo, bet dabar, jei kur nors pamatysiu, prisiminsiu slogią, niūrią ir nemalonią knygą “Sesė”.
Detektyvas. Tokia trumputė knyga (135 psl.), bet va – jau ir yra detektyvas. Kodėl filosofo žmona pastojusi paniro į letargą? Kas tokio nutiko jos vaikystėje? Kodėl tarakonai? Kyla daug klausimų, o vargšas vyras tik kapstosi, tik kapstosi suplukęs… Į pabaigą jau ėmiau abejoti, kad iškapstys, bet visgi tiesa išaiškėjo. Džiaugiuosi, nes jei po tokių kliedesių dar reikėtų ir pabaigą pačiam susigalvoti, tai jau visai nekas.
Religija. Anot knygos, Dievas yra žiaurus ir blogas, o visi vabalai ir ypač tarakonai – jo tarnai. Lenkams, kaip supratau, šita teorija labai užkliuvo. Man, kaip netikinčiai jokiais dievais, tai eretiška nepasirodė. Greičiau juokinga :)
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 0
2012-08-16
Namuose atsiradus naujam tvarkdariui, mano pačios tvarkos suvokimas labai pasikeitė:
Nebeerzina išmėtyti daiktai. Surenku juos tik vakare arba kai jau visai kojos nėra kur padėti. Nes kas iš to rinkimo, jei po minutės vėl viskas ant žemės.
Įpratau daiktus matyti ten, kur jie neturi būti. Žaislų ieškau virtuvės stalčiuose ir skalbimo mašinoje, iš batų traukiu raktus, iš po lovos – telefonus ir laikrodžius, dokumentų stalčiuje randu prieš kelias dienas dingusią maikę arba ten sugrūstą konstruktorių. Ant sofos po pagalve aptinku jau apdžiuvusį raugintą agurką. Tai normalu. Tikrai.
Namuose daugiau laikino meno. Seniai nebevalau kreidelių žymių nuo sofos ir kitų baldų. Ai, čia ne flomasteriai, per laiką patys nusivalys. Ir nusivalo.
Mažiau valymo. Kažkur palubėj ant lango prilipęs morkos gabalas? Nieko tokio, palauksim, kol ten atsiras ir antras, tada jau bus verta lipti ant kėdės ir valyti. Stumdomų durų veidrodžius valyti galima tik nuo viršaus iki pusės. Toliau neapsimoka – švarūs būna maždaug pusę minutės.
Atsibodo plauti indus. Toks mažas valgytojas, tai kodėl tų indų tiek padaugėjo?! Montuosim indaplovę.
Kartais vis dar pasvajoju apie tai, kai naujas tvarkdarys apsikuops po savęs. Na, bent jau žaislus į dėžę susikraus. Ach…
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 5
2012-08-14
Perskaičiau jau ketvirtą šios rašytojos knygą lietuviškai. Visada atsivertusi naują tikiuosi to paties – mielos airiškos istorijos, papasakotos skirtingų žmonių akimis. Tą gavau ir šįkart. Ko daugiau norėti? Nebent puodelio arbatos, ko nors saldaus ir trupučio ramybės skaitant.
Maeve Binchy “Vakariniai kursai”
Pasikartojimai. Kadangi knyga jau ketvirta, tai pastebiu pasikartojančių elementų – į neaiškius reikalus su nusikaltėliais įsivėlęs vaikinukas; vaikai, užaugę be tėvų; girtuoklystės; nelaimingos santuokos; turtingai, bet nuobodžiai gyvenantys žmonės… Žodžiu, rašytoja pradeda kartotis. Bet kai geriau pagalvoji… na, toks juk tas gyvenimas. Ir istorijos labai realios. Tik, kad tikrovėje jos dažnai nesibaigia taip gerai, kaip M. Binchy knygose.
Italų kalba. “Vakarinių kursų” ašis yra vakariniai italų kalbos kursai. Knygoje – mokytojos, organizatoriaus ir dalyvių istorijos. Kaip ir reikėjo tikėtis, jie visi vienaip ar kitaip yra susiję, dažnai net patys to nežino. Gerai, kad skirtingai nei “Alyviniame autobusiuke“, čia yra ir pabaiga. Žinoma, laiminga. Kitokios nė nesitikėčiau. O italų kalba dėstoma taip smagiai, kad pati į tokius kursus užsirašyčiau. Ir šiaip kalba labai smagi. Gal gi tikrai pasimokyti? :)
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 2
2012-08-12
Knygą sūnus per gimtadienį gavo dovanų, su intencija paguosti mane, nes kadaise darželis nusisavino mano knygą apie Čipoliną. Vaikystėje esu mačiusi filmuką, kuris man nelabai patiko, o knygą pirmą kartą perskaičiau tik dabar. Garsiai ir po truputį :)
Gianni Rodari “Čipolino nuotykiai”
Idėja. Labiausiai knygoje man patinka idėja – vaisiai, uogos ir daržovės tarsi žmonės, arba, tiksliau, žmonės atrodo tarsi vaisiai, uogos ir daržovės. Poras turi ilgiausius ūsus, ant kurių žmona džiausto skalbinius, mėlynė yra labai mažučiukas ir gali gyventi kaštono kevale, ridikutė turi ploną kasytę ant viršugalvio, apelsinas yra apsirijėlis, o svogūnas smirda. Kaip daugumoje knygų vaikams gėris turi nugalėti blogį, tai taip yra ir čia – “žmonės” nugali juos spaudžiantį princą Citroną.
Nuobodulys. Perskaičius pusę knygos ėmiau laukti pabaigos. Istorija tiesiog per daug ištęsta – tai pakliūna Čipolinas į kalėjimą, tai išeina, tai pakliūna, tai išeina… Ir visą laiką Kurmis su savo draugais turi jį gelbėti. Į pabaigą jau man gaila Kurmio pasidarė – vis apanka nuo šviesos gelbėdamas tą smirdžių. Jei ne kelios smagios vietos, būčiau visai nusinuobodžiavusi.
Miegas. Labai puiki knyga vaikui prieš miegą. Gal ji ir sūnui buvo nuobodi, nes tai pirmoji knyga, kurios perskaitydavau vos kelis puslapius ir vaikas užmigdavo. Trolių mumių tai neužtekdavo ir ilgiausio skyriaus, o čia… Na, žiūrėsim, kaip reaguos, kai ims viską suprasti :)
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 82
2012-08-10
“Bado žaidynių” knygos man labai patiko. Iškart vertinčiau 10/10. Suskaičiau per kelias dienas ir nenorėjau, kad pasibaigtų. Filmą žiūrėti delsiau… Nes visur mačiau komentarus, koks jis prastas, koks nuobodus, nevertas pinigų, kaip vos neužmigo ar užmigo žiūrėdami.
Tai štai ir pažiūrėjau. Ką gi – filmas puikus. Aišku, su knyga nepalyginsi, bet puikus kaip paaugliams skirtas filmas. Tik štai režisierius pamiršo vieną dalyką. Užrašą prieš prasidedant filmui, didelėmis raidėmis: JEI NESKAITĖTE KNYGOS, FILMO NEŽIŪRĖKITE. O iš tiesų tai jis pamiršo štai ką – paaiškinti, kas čia, po velnių, vyksta. Aš skaičiau knygas, aš tai žinau, kas čia vyksta. Žinau, kas tos žaidynės ir kodėl jos rengiamos, žinau, kodėl girtuoklis Heimičas yra naujųjų dalyvių kuratorius. Kodėl jis, o ne kas kitas? Todėl, kad kuratoriais tampa tik žaidynių laimėtojai, o 12-toji apygarda iki šiol tik tą vieną ir teturi. Ir dar daug smulkmenų. Labai daug. Tiek daug, kad net nepradėsiu jų aiškinti.
Žinau, filmas turi ribotą trukmę, visko nepaaiškinsi. Bet kai kuriose vietose vietoje tylėjimo ir buvo galima įterpti vieną kitą siužetą paaiškinantį žodelį. Tie, kuriems nepatiko, siūlau paskaityti knygą. O tada dar kartą pažiūrėti filmą. Pamatysit, patiks :) Aišku, režisieriui tai pliusų neprideda…
Kategorija: Ekranas | Komentarų: 3,112
2012-08-08
Nežinau kodėl, bet labai ilgai skaičiau šitą knygą. Ji gera ir nėra sunki, ir negaliu pasakyti, kad neskaitadieniai… Tiesiog kažkaip lėtai stūmiausi pirmyn. Gal visgi vasarą labiau norėtųsi kažko, kas nespaustų ašaros.
Markus Zusak “Knygų vagilė”
Karas. Knyga apie Antrąjį pasaulinį karą – mažas miestelis Vokietijoje, maža jame prisiglaudusi mergaitė, kuriai svetimi žmonės tampa tikrais tėvais. Mažas jos pasaulėlis, kurį praplečia knygos ir rūsyje slepiamas žydas Maksas. Karas knygoje labai tikras, net nemalonu. Tiesiog matau akyse perskaitytus vaizdus – slėptuvę rūsyje, žydų “eiseną”, purviną žiemos sniegą, skausmą veiduose, obuolių vogti traukiančius vaikus, futbolą dulkėtoje gatvėje, girdžiu akordeoną ir užuodžiu karčią kavą.
Mirtis. Na, tuo metu jos buvo daug ir visur. Mirtis šioje knygoje pati mums apie tai papasakos, nes ji ir yra pasakotoja. Mintis įdomi, bet kažko tam trūksta. Mirtis šiek tiek netikroviška, kažkokia keista. Nepaisant gausybės jos aprašymų, nesugebėjau susidaryti įspūdžio, kokia ta mirtis – žmogiška, emocionali, racionali ar antgamtiška. Man tik patiko, kad ji neskaitė pamokslų.
Pabaiga. O štai čia susigraudinau, labai buvo gaila mergaitės-knygų vagilės. Na, iš tokios knygos neverta tikėtis laimingos pabaigos. Karo metu vargiai būtum atradęs laimingą žmogų, ar ne?
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 1
2012-08-06
Nors gimtadienis buvo beveik prieš pusmetį, dovaną “suvartojau” tik dabar. Viena mano svajonių – paskristi oro balionu – išsipildė. Buvo labai labai ir dar daug kartų labai gražu ir nė trupučiuko nebaisu. Kažkaip tikėjausi, kad vis tiek bus baisoka :) Turėjom puikų pilotą, puikiai pakilom ir puikiai nusileidom, o aš, kaip koks orakulas, nuspėjau gerą orą ir neteko bandyti kilti kelias dienas iš eilės.
Pakilę nuo Baltojo tilto pievos nusileidom Vilniaus rajone prie Katilių, taigi pagal visas oro balionų keleivių krikštynų tradicijas dabar esu grafienė iš Katilių :) Ir man priklauso visos žemės, virš kurių skridau. Tiesa, tik tada, kai esu ore :)
Keisčiausia buvo tai, kad skrendant pasaulis atrodo… sustojęs, nes nėra nė menkiausio vėjelio. Kai garsiai tuo nusistebėjome, pilotas šyptelėjęs paaiškino: vėjas yra – 12 km/h, bet mes juk su juo skrendame, todėl ir nesijaučia.
Norėtųsi dar kartelį, tik galbūt kitoj vietoj arba bent jau skirti į kitą pusę – pamatyti Žaliuosius ežerus, miegamuosius rajonus. Dabar gerai mačiau senamiestį, savo vaikystės-paauglystės rajoną (kuo labai džiaugiuosi!) ir mokyklą, oro uostą, o tada jau nuosavų namų rajonai… Skrendant gali pasijusti beveik žvaigždė – visi tik mojuoja, šaukia, alaus kviečia. Balioną, pasirodo, galima valdyti meistriškai, todėl nebūtų sunku nusileisti į kokį kiemą šašlyko pasičiupti :) Skridom virš rugių lauko – visą laiką palei pat jų viršūnes. Girdėjau, kad Trakuose taip skrenda virš vandens :)
Kategorija: Nuotraukos | Komentarų: 108
2012-08-02
Man patinka gauti dovanų ir visai negaila apie jas parašyti :) Dabar gi bloguose sklando “Fazer” gaminamų “Angry Birds” guminukų akcija – gauni dėžę dovanų ir nusprendi, kas ją gaus kitas. Tai va, ačiū Dinai iš “Nemiegu.lt” kuri šovė iš “ragatkės” į mane ir dabar aš čiaumoju spalvotus guminius paukštukus. Beje, jie tikrai skanūs, išskyrus juoduosius. Pastarieji, kaip pastebėjau, nepatiko daug kam. Aš anyžinius šiaip valgyti galiu, bet šitie keistoki… iš pradžių lyg Colos skonis, po to kažkoks neaiškus, o pabaigoje užvožia stipriu anyžiumi. Žodžiu, ne man jie :) Patys skaniausi tai raudoni, vyras irgi tos pačios nuomonės.
Sūnui skanūs visi. Juodą daviau vieną, tai kramtė laaabai ilgai ir raukėsi. Kitų spalvų paukštukais buvo daugiau nei patenkintas. Ir dar dėže labai patenkintas. Su katinu nepasidalija – abiems reikia įlipti :)
Kadangi dabar jau aš turiu teisę šauti, tai taikausi į Salomėją ir jos “Niekiviskmėjinėjimus“. Dėžėje daug spalvotų plunksnų, galima ir auskarus pasigamint gražius ;)
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 13
