Patyčių pamatai

2013-10-29

Pastarąją savaitę nutiko du dalykai, po kurių aš supratau, kad visos patyčių prevencijos programos yra nukreiptos ne visai ten, kur reikia. Žinoma, gerai, kad bandoma perauklėti vaikus mokyklose. Bet aš už tai, kad šviečiami būtų ir visi jauni tėvai. Nes būtent jie įdiegia vaikams, kad tyčiotis yra normalu nuo tada, kai išmoksti kalbėti.

Pirmas atvejis buvo menkniekis. Tiesiog vaikų žaidimų aikštelėje dviems 5-2 metų broliukams užkliuvo mano vaiko kepurė. Toji turi nedidelius elnio ragus, ausis, nupieštas akis ir raudoną nosį. Žodžiu, tikra Kalėdinė kepurė, kokią ir aš mielai nešiočiau, jei būtų tinkamo dydžio. Taigi vyresnysis broliukas ėmė pašaipiai šaukti “briedis, briedis!”, o jaunesnysis, nenorėdamas atsilikti, pradėjo dirbtinai juoktis ir klykauti tą patį. Po to dar pridėjo “kvailas briedis” ir taip toliau.

Man atvipo žandikaulis. Vaikai tai vaikai, bet mama žiūrėjo į juos visiškai abejinga. Kadangi nesu iš tų, kurie kišasi į auklėjimą, pasigavau vyresniojo vaiko žvilgsnį ir mintimis perdaviau jam kuo geriausius linkėjimus. Nutilo iškart. Mažasis yra tik kopijuotojas, taigi nurimo ir tas. Žinote, atitinkamas žvilgsnis tiesiai į akis visuomet puikiai veikia per daug įsijautusius svetimus vaikus :)

Po šito įvykio man kilo minčių, kad štai kaip dedami pamatai patyčioms mokyklose. Pirmiausia, tėvų nesupratimu ir abejingumu. Bet numojau ranka – gal čia tik kartą taip pasitaikė. Visgi šiandienos incidentas kieme pranoko mano ir taip lakią vaizduotę. Mano vaikas pradėjo ašaroti, kad einame ne į jo mylimiausią aikštelę, o į parduotuvę. Pritūpiau šalia ir ėmiau aiškinti, kad pasisupti nueisime grįžę. Tuo metu pro šalį ėjo močiutė su 3-4 metų anūke. Močiutė atsistojo man už nugaros ir smerkiančiu tonu drėbtelėjo “gėėėda pelėėėda”. Nu, atseit, 2,5 metų berniukui turėtų būti gėda, kad jis nesuvaldo savo emocijų.

Užviriau iš pykčio, bet mano vaiko ašaros buvo svarbiau nei psichologijos pagrindų aiškinimas už mane daugiau nei dvigubai vyresnei damai. Netrukus močiutė su anūke nuėjo, bet už kelių sekundžių išgirdau skardų “gėėėda-pelėėėda, gėėėda-pelėėėda” iš tos mažos mergaitės. Jos ėjo ratu aplink kiemą (nežinau, kodėl, bet taip buvo), o mergaitė daug kartų šaukė tą patį ir rodė pirštais į mus. Močiutė pritariamai šypsojosi. Nu kur tau nesišypsosi, kai anūkė taip gerai išmoko gėdinimo pamoką. Susitvardžiau nečiupusi vaiko į glėbį ir nepasileidus iš paskos skaityti moralų. Pažadėjau sau, kad pamačiusi šias damutes kitą kartą nepraeisiu nepasikalbėjusi.

Man 28 metai, o pasijutau lyg būdama mažas vaikas, iš kurio yra tyčiojamasi, nes jis verkia, nugriuvo, prisidarė į kelnes, ar jam nutiko kas nors nemalonaus. Baisus jausmas. Dar baisiau, kad tiek pirmoje, tiek antroje situacijoje kalti buvo ne mažamečiai vaikai, o jų tėvai/seneliai. Garantuoju, kad tiek tie du broliukai, tiek mergaitė užaugę mokykloje tyčiosis iš kitų vaikų. Paniekinantys “kvailas briedis” ar “gėda pelėda” gali virsti baisesnėmis frazėmis, tampymu už plaukų, stumdymu ar spardymu. O po to tie patys tėvai/seneliai stebisi, iš kur vaikai išmoko… Viską jie išmoksta iš mūsų.

Supratau, kad tokiais atvejais daugiau netylėsiu, nes jau dviem kartais buvo per daug. Jeigu tau nepatinka kepurė, nekreipk dėmesio. Jeigu kas nors verkia, paklausk, kas atsitiko. Nesityčiok.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 44

Negadinkite man vaiko

2013-10-09

Stoviu eilėje maisto prekių parduotuvėje. Priešais mane esanti moteris perka lipnią juostą, su kurios kodu kažkas negerai ir dėl to pardavėja išeina tvarkyti reikalų pati. Viskas būtų kaip ir nieko, jeigu ne prekių vežimėlyje sėdintis mano vaikas, kuriam dabar yra amžiaus krizė pavadinimu “noriu čia ir dabar” (pastebėjau, kad kai kurie iš jos taip ir neišauga). Taigi, mano vaikas nori saldainio ant pagaliuko, kuriuos aš jam ir perku kartu su viskuo kitu. Kadangi esu nustačiusi taisyklę, kad valgome po to, kai susimokame (nebent būtų labai alkanas, o taip per 2,5 metų buvo tik vieną kartą), buvo pasakytas griežtas “ne, palauk”.

Aišku, krizė “noriu čia ir dabar” su fraze “ne, palauk” yra visiškai nesuderinama ir mano vaikas iš to nesusiderinimo klykia kiek pajėgia. Kad nepasirodytų per mažai, dar ir spardosi kiek pajėgia. O kas man, aš pripratusi. Nekreipiu dėmesio absoliučiai, tiesiog stoviu ir stebiu spektaklį. Tikrai vertas kokio tarptautinio apdovanojimo! Bet manęs seni triukai neveikia. Puikiai žinau, kad pradėjusi kalbinti arba siūlyti ką nors kitą, sukelsiu tik dar didesnę isteriją. O šita baigsis po poros minučių. Apie blogiausią variantą – visgi duoti tą saldainį – nekyla nė minties.

Taigi ir tas klykimas būtų visai nieko, jei ne priešais mane stovinti moteris (ta, kuri sustabdė eilę). Galbūt ji pasijuto kalta, kad aš turiu laukti su klykiančiu sūnumi. Galbūt ji negalėjo ištverti vargšo mielo vaikelio širdį draskančio verkimo. Galbūt jai pagailo vaiko, kuris turi tokią tironę motiną. Galbūt ji šiaip kvaila ir nenuovoki višta. Balsuoju už pastarąjį variantą. Moteriškė skubiai versdama rankinę išsitraukė kažkokį pakutį. Griežtokai pasakiau, kad nieko mano vaikui neduotų. O ji tik “palaukite palaukite…” ir pergalingai išlupo PUPONAUTĄ.

Dabar gi intarpas apie tai. Trumpas toks. Puponautai mano vaikui yra absoliučiai dzin.

Taigi ji puolė vaikui kišti po nosim puponautą. Bet mėlynas plastmasės gabaliukas yra Š palyginus su nuostabiai kvepiančiu vaisiniu saldainiu ant pagaliuko. Klykimas tik pagarsėjo ir vietoje to, kad nuramintų, moteriškė padarė man meškos paslaugą. Ji pasidarė raudona kaip burokas o man teliko tarstelėti “juk sakiau nieko neduoti”. Tikiuosi, kad daugiau niekad gyvenime ji nebesiims vaidinti geradarės fėjos. Kaip ir visi tie svetimi kvaišos, kurie lenkiasi prie verkiančių vaikų juos imti ant rankų, kalbinti ir guosti. Tokiems visada norisi sušukti “durniau, vaikas gi tavęs nepažįsta!”. Apsiriboju mandagesnėmis frazėmis, bet vis tiek – nekenčiu aš jų visų.

Pati greičiausiai įsikiščiau, jei matyčiau vaiką mušamą. Ne pliaukštelint kartą per subinę, o mušamą. O visa kita yra tėvų reikalas. Vieni kalbina, kiti nekreipia dėmesio, treti bando vaiko dėmesį nukreipti kitur. Taip kad kišti saldainius, puponautus, imti į rankas ar galų gale kalbinti yra tikrai kvaila. Arba vaiką išgąsdinsite, arba sugriausite auklėjimo sistemą, nes tam užtenka ir vieno karto.

Kai pardavėja grįžo, sūnus sėdėjo ramutėlis, tik sušilęs. Sumokėjau už prekes ir daviau saldainį. Nes buvau pažadėjusi, o vaikas buvo nurimęs. Taigi, viskas užtruko tik kelias minutes, o gal būtų ir dar trumpiau, jei ne kvaila moteriškė.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 50

Pokalbiai ir IKEA

2013-08-19

Jeigu norite pasijuokti, nuvažiuokite į “IKEA”. Kuo greičiau, tuo geriau – ten dabar renkasi daug labai įdomių asmenų. Tikra tiesa, kad žmonės atvažiuoja kaip į parodą. Aš, prisipažinsiu, buvau jau du kartus: pirmąjį nuvažiavom spontaniškai visi trys ir pagaliau nusipirkom visko, ko trūko vaiko kambariui. Kadangi buvo vos kelios dienos po atidarymo, nepamačiau nieko. Kitą kartą gi nuvažiavau pati viena iš ryto. Pamačiau daug, bet ir smulkmenų daug prisipirkau. Ir visos jau rado savo vietą namuose. Išgirdau taip pat nemažai… Žmonių nedaug, tai nori nenori eini kartu su tais pačiais.

1. Porelė pensininkų. Susiraukęs vyriškis povo povyza, eina pirmas. Moteris neįsimintina, tursena iš paskos ir su viskuo sutinka. O vyriškis nuolat burba ir piktinasi: tas per mažas, tas greitai susiteps, tas per prastas, o anas per brangus: “Šita lentyna iškart sulūš vos ką ant jos padėsi”, “dėklas į stalčių per mažas, jeigu tau po metų vis dar jo reikės, galėsi nusipirkti”. “Taip taip, taip taip”, – vis linksi žmona ir viską, ką paėmusi, klusniai deda atgal. Vienintelis dalykas, kuris vyriškiui paliko įspūdį, buvo virtuvinis laikmatis. Jis prisuko jų gal penkis ir po to jie ilgai ir juokingai vienas po kito krūvoje skambėjo. “Geras daiktas – žinai, kada ką reikia padaryti”, – pareiškė jis ir nei vieno nepirko.

2. Šeima – kūdikis vežimėlyje, pavargusi moteris ir nuobodžiai griežtas bei racionalus vyras karišku balso tonu. Kaip supratau, turi jie ir antrą, vyresnį vaiką. Prieš akis vaikiški staliukai su kėdutėmis:
- Oi, kokie gražūs!
- Kuriam čia laikui?
- Ką?
- Iki kiek metų bus galima sėdėti?
- Nežinau, neparašyta…
- Man atrodo, kad trumpai. Ne. Reikia pirkti didelius.
- Gerai…

Akiratyje spintelė su kabančiom plastikinėm dėžėm:
- Va, galėtume sukrauti į šitas dėžes.
- O kokį svorį atlaiko?
- Neparašyta…
- Netalaikys, netinka.
- Bet gal atlaikys?
- Ne.

3. Tiesiog balsas man už nugaros, labiau pasipiktinęs nei nustebęs:
- Bet tai čia visi baldai balti! Labai greitai tepasi!

(Ir tada aš supratau, kad ačiū švedams, baldai tikrai balti. Arba tamsūs. Arba spalvoti. Ir nei vieno kakalo, supuvusių lapų ar vėmalų spalvos. Atsiprašau už palyginimus, bet dauguma baldų mūsuose yra būtent tokių nuostabių rudų atspalvių. Taip sakant, klasika.)

4. Dar girdėjau klausimą ekspozicijoje “gerai, supratau, o tai kur čia pati parduotuvė?”
Ir kokius tris balsus, skirtus konsultantams “kaip iš čia greitai išeiti?”
Ir dar kokius penkis, skirtus draugui “aš galvojau, kad tas geltonas maišas dovanų…”
Ir dar milijoną moteriškų “oi, koks fainas!” su vyriškai atsakymais “bet mums nereikia” ir tada vėl moteriškais “žinau, kad nereikia, supranti, AŠ TIK ŽIŪRIU”.

5. Labai labai labai liūdno veido vaikinas ir ramiai viską apžiūrinėjanti mergina. Kažkur įpusėjęs ekspoziciją jis prieina prie jos, giliai giliai atsidūūūūūsta ir sako:

- Aš pavargau.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 46

Kaip aš nesutaupau

2013-06-19

Kadaise vienoje nepigių kūno priežiūros priemonių parduotuvėje man įsiūlė pirkti didelį butelį šampūno vietoj mano pasirinkto mažo, nes taip pigiau. Aišku, didelis kainavo brangiau nei mažas, bet skaičiuojant kainą už kiekį, žinoma, gavosi pigiau.

Tas šampūnas mano plaukams klaikiai netiko ir aš, sukandusi dantis, po truputį jį išnaudojau, nes taip sutaupius buvo gaila tiesiog imti ir išmesti.

Kitą kartą apsilankiusi toje pačioje parduotuvėje išsirinkau mažą dušo žele. Aišku, pardavėja mane bandė įtikinti, kad aš labai smarkiai sutaupysiu nusipirkusi daugiau nei dvigubai didesnį butelį tik už dvigubai didesnę kainą. Pasakiau, kad jei dušo žele bus toks geras, kad norėsiu jo dar ir dar, aš sugrįšiu ir nusipirksiu tą didelį butelį. Deja, taip nebuvo ir aš negrįžau. Keista, bet labai džiaugiuosi nesutaupiusi. Juk turėtų būti atvirkščiai.

“Gal norite pasinaudoti akcija ir pirkti nagų lako? Jūs apsipirkote daugiau nei už 30 litų, todėl nagų lakas kainuos tik 8 litus, sutaupysite.”

“Šiuo metu mūsų knygyne vyksta akcija, siūlome sutaupyti ir įsigyti štai šitą knygą perpus pigiau.”

“Sutaupykite: jeigu kartu su vaikiška kepuraite, kurią išsirinkote, pirksite dar ir šaliką, jis jums kainuos 25 proc. pigiau.”

Va taip va. Nagų lako nenaudoju (nesutaupiau 8 litų), knyga manęs nedomina (nesutaupiau 13.99 lito), o šaliką aš jau seniai nupirkau (nesutaupiau 75 proc. šaliko kainos). Siaubas, kokia aš netaupi!

Beje, prieš kelias dienas man reikėjo dviejų avokadų. Atėjau apsipirkti ir žiūriu – akcija: du už vieno kainą. Nusipirkau du. Sumokėjau kaip už vieną. Ir niekaip nesuprantu, sutaupiau aš dabar ar ne? Juk papildomai nesumokėjau, o gavau tiek, kiek reikia. Kažkas čia ne taip…

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 38

Stebėjimai ir mintijimai

2013-06-17

Antradienis. Vaistinėje priešais mane stovi jauna, simpatiška, putloka mergina didelėmis stirnos akimis. Prašo vaistininkės kontraceptinių tablečių po visko. Vaistininkė paduoda, sako – veiksmingiausios yra 72 valandas po akto. Mergina be garso krutindama lūpas skaičiuoja. Tada patyli akimirką, atsidūsta ir sako:
- Mhm… tai duokit man tik nėštumo testą.

Namuose remontas, pietų miego su vaiku važiuojame kitur. Užmigdžiusi mažių einu į balkoną skaityti. Staiga suvažiuoja ugniagesiai, apačioje renkasi žmonės, mašina kelia kopėčias. Užuodžiu svilėsius ir pamatau, kad dūmelis rūksta visai šalia. Pro šalį į viršų kylančių ugniagesių paklausiu, ar gesins, bet mane patikina, kad nieko čia baisaus, vandens nepils. Ir tikrai – ištraukia rūkstantį plastikinį lovelį gėlėms. Mintyse prakeikiu visus, mėtančius nuorūkas pro langą. Staiga vienas ugniagesių, leisdamasis žemyn, man pamojuoja ir šūkteli:
- Valom langus, palanges, nebrangiai!
Šypsausi. “Gal dar ir striptizą šokate?”, – paklausiu. Mintyse.

Aikštelėje prie prekybos centro stovi naujas mersas. Juodas, aptakus, blizgantis. Aplink jį sustoję trys vyrai 40-50-ties metų. Visi išsiviepę iki ausų, vaikšto aplink, žiūri, glosto automobilį, čiupinėja padangas, braukia pirštu per lempas, atsargiai atidaro dureles… Galvoju, kuris šiąnakt su tuo mersu eis į lovą? Nes stovi tai visiems trims.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 42

Tik žaisliukas

2013-05-27

Atvedu vaiką į darželį ir tarpduryje mane pasitinka 4 metų berniukas su automatu rankose. Iškelia jį į viršų ir kelis kartus patratina. Beje, mes ne kokiame Somalyje, o Lietuvoje. Šautuvas, žinoma, žaislinis, bet atrodo ir trata kaip tikras, tik mažesnis.

- Aš turiu šautuvą!, – giriasi man vaikas.
- Tai patinka šautuvai?, – klausiu.
- Taip!!!
- O man nepatinka…

Vaiko lūpų kampučiai nusvyra ir jis liūdnai klausia, kodėl man nepatinka. Aiškinu, kad su šautuvais galima pridaryti daug blogų dalykų.

- Bet aš nešaudau, aš kareivis!
- Tai tu tik apsaugai nešiojiesi?
- Aha, aš tik maivausi.

Po kelių minučių atsisuku į kieme žaidžiančius vaikus ir matau vaizdelį, kurį baisiai būčiau norėjusi užfiksuoti ne tik akimis: berniukas išrikiavęs kelis draugus prie sienos, ir, atsistojęs už kelių metrų, sėkmingai vaizduoja, kaip juos sušaudo.

Darželis privatus, vadovės tuo metu nebuvo, bet kiek ją pažįstu, žinau, kad to šautuvo daugiau vaikas neatsineš. Tuo labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad niekada nesulauksim rimtesnių dalykų.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 240

“Išlepę” vaikai

2013-04-26

Facebook’e yra grupė žmonių, niekinanti dabartinių vaikų vaikystę ir dievinanti savąją – 90-tųjų. Na, tuos laikus, kai neturėjome interneto, planšetinių kompiuterių, mobiliųjų telefonų, padori žaidimų konsolė buvo “Sega” su kasetėmis, o “Paint” programa kompiuteryje buvo viena mylimiausių. Ta grupė žmonių įsivaizduoja, kad jų vaikystė buvo nuostabi, nes nebuvo technologijų. Neva tai dėl tų pačių technologijų vaikai dabar nežaidžia tų puikių žaidimų, kuriuos žaisdavo jų tėvai. Štai kelios citatos (kalbos netaisiau):

Apie namus iš paklodžių: “dabar vaikai kompe stato namus, kuria gyvenima ir pan….
Apie batoną su cukrumi: “jo su tokiu dar i smelio deze varydavo,uztad nieks alergiju neturejo…
Apie “sekretus”: “bandau įsivaizduoti – dabartiniams vaikams turbūt panašu į žaidimą su šiukšlėmis, žo skurdas ir tiek.
Apie šokinėjimą per gumytę: “na taip,o musu vaikai tokiu jau zaidimu nebesupranta ,juokiasi-ir sako-jus gime buvote ,,akmens amziui,,

Kadangi esu gimusi 1985 metais, įtelpu į 90-tųjų vaikystės rėmus. Aš turėjau pora komplektukų skardinių vaikiškų indų. Standartinių sovietinių žaislų, kuriuos turėjo beveik visi vaikai. Dar, kadangi a.a. senelis dirbo kartu su futbolo komanda “Žalgiriu”, turėjau lėlę – tuometinį komandos atributą. Gavau poros metų vaiko dydžio džinsuotą berniuką, kai pačiai tebuvo kokie treji. Dar turėjau knygų ir konstruktorių. Kirpdavau iš žurnalų popierines lėles ir dienų dienas modeliuodavau popierinius drabužius. Pirmą Barbę man atsiuntė iš Vokietijos, ji buvo kažkoks stebuklas. Jau ūgtelėjus žaislų turėjau ir daugiau, bet pati vaikystė iš tiesų susidėjo iš svajonių apie žaislinę virtuvę, Barbės automobilį, Lego ir dar visokius žaislus, kuriuos matydavau vokiškuose kataloguose ar vėliau per satelitinę televiziją. Tėtis buvo nupirkęs “Sega”, tai nuomodavomės žaidimus ir pyškindavom vakarais.

Jei aš būčiau pamačius išmanųjį telefoną arba planšetę, man būtų akys išlipusios ant kaktos. O jei juos būčiau gavus bent dienai, būčiau apalpus kelioms valandoms. Iš džiaugsmo. Nes tetris buvo gerai, bet apie tokius technikos stebuklus negalėjau nė pasvajoti. Yra manančių, kad dabartiniai vaikai aptekę technikos žaisliukais, per dienas sėdi prie kompiuterio ir dėl to jų vaikystė labai bloga.

Mano vaikas žaidžia iPad’u ir, žinoma, jis jam patinka. Bet jeigu aš kur nors gaučiau tetrį ir jam parodyčiau, tai žinau, kad spaudytų mygtukus tol, kol likusi šeimyna išsikraustytų iš proto. Jei duočiau jam “Tamagotchi”, būtų tas pats. Aišku, dabar jis dar per mažas, kad suprastų, ką su juo veikti, bet už poros metų mielai augintų tuos paprastus gyvūnėlius, gal net mieliau nei planšetėje. Kartu mes statom namus iš kaldrų. Turim ir palapinę, bet iš kaldrų juk įdomiau :) Manau, kad šių laikų vaikams būtų įdomūs dauguma mano vaiksytės laikų žaislų. Beje, dauguma jų sugrįžta į parduotuves. Laisvai gali nusipirkti paprastą Jo-Jo ar žvėriškai kainuojantį Furby (aš tokį buvau gavus dovanų, man rodos, prieš 15 metų buvo pigesnis).

Ką dar sako šiuolaikinės vaikystės niekintojai?

*Musu vaikyste buvo daug geresne nei dabartiniu vaiku. Tikrai yra ka prisiminti, tokie prisiminimai kelia didziule sypsena :))))
*kaip gaila kad musu vaikai nezaidzia taip kaip mes zaideme yra ka prsiminti grazaus
*Musu vaikam neidomus tokie zaidimai mums buvo geriau nors vaikyste turejom:))))
*siolaikiniams vaikams dabar Aipoda nupirk, o mums buvo nors lele, masinite..

Nuostabi vaikystė nepadėjo išmokti padoriai rašyti, ar ne?

Jei plastiko ir nenoninių spalvų 90-taisiais kas būtų įkišęs paprastų medinių žaislų, gi būtų tik suprunkštę. O jų tėvai ir seneliai turbūt galvojo, kad jų vaikystėje nebuvo tiek blizgučių ir niekučių, užteko ragatkės, medinio sunkvežimio ir lėlės. Ir kad dėl to jų vaikystė buvo nuostabesnė nei su Sega ar Barbėmis. Kiek pamenu, mano tėvai taip negalvojo (ačiū jiems) :)

Gal tai bus kai kam skaudus smūgis, bet 90-tųjų vaikai neturėjo geresnės vaikystės nei dabartiniai. Ir mano vaikas negyvena įdomiau nei jo būsimi vaikai. Man labai įdomu pamatyti, kokiais žaislais žais mano anūkai. Tikriausiai tai bus nuostabu, aš jau dabar jiems pavydžiu. Mano vaikystė buvo puiki, mano vaiko vaikystė yra puiki ir visos būsimos vaikystės bus tokios pat puikios, nes jos visos yra skirtingos ir dėl to nuostabios. O jei kam nors labai baisu, kad dukra nebedaro “sekretų”, eikit į pamiškę ir darykit juos patys. Po kelių minučių spjausit į tą reikalą ir vėl smaksosit Facebook’e dejuodami apie siaubingus laikus.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 42

Žmonių stebėjimas

2013-04-05

…Ir vertinimas.

Klaikiai žvarbų kovo pabaigos vakarą bėgu į arbatinę susitikti su kursioke. Šalia durų stypso vaikinukas. Laukia. Aš laukti nė neketinu, nes šaltis nežmoniškas. Tokiu oru tegu laukia romantikai. Įsitaisau prie radiatoriaus, o jie jau ateina. Vaikinas ir mergina. Jis su kostiumu, ji – vos užpakalį dengiančia mėlyna suknele ir tokia pat mėlyna spalva dažytomis akimis. Minus dešimt balų iš manęs už makiažą, bet ne visiems gi kliūna perteklius. Iš pradžių svarstau, ar ji paskutinių klasių moksleivė, ar pirmų kursų studentė, bet iš garsaus šūkavimo, gestikuliavimo ir “labai atsipalaidavusio” bendravimo įtariu, kad 18-os dar nėra. “Primink man, kad visą vakarą telefono į rankas neimčiau, nebent skambins mama”, – juokdamasi sako ji ir mano įtarimai dar labiau sustiprėja. O vaikinas vyresnis. Paskutinių kursų studentas. Veido nematau, nes sėdi nugara į mane, bet kalba tyliai ir kartais, suskambus telefonui, atsiliepia ir kalbasi angliškai, panašu, darbo reikalais. Minus dešimt balų iš manęs už darbą pasimatymo metu. Akivaizdu, kad jie vienas kitam patinka. Tik derinyje jos gerokai per daug, o jo – per mažai.

Vėjuotą popietę supu sūnų. Aikštelėje kalbasi dvi mamos. Putlioji, su užmigusiu ant peties leliumi, ir griežtoji, stumdanti vežimėlį. Pastarosios dvimetė dukra su čiulptuku burnoj kasa suledėjusį smėlį. Čiulptukas iškrenta. Ji žvilgteli į mamą. Ta nemato. Mergaitė paima soskę, pabado ją į smėlį, tada susikiša į burną. Raukosi, kol jaučia purvą, bet po to vėl viskas gerai. Mamos atsisveikina ir griežtoji pasiūlo dukrai pasisupti. Supdamasi mergaitė netyčia vėl išspjauna čiulptuką, jis nukrenta ant sniego. Mama pakelia, pareiškia, kad “tiūtia” purvina ir paslepia vežimo kišenėje. Akyse vis dar matau vaizdą, kaip mergaitė grūda čiulptuką į smėlį, o tada į burną. Negaliu nesišypsoti.

Viena nuostabesnių vietų pasaulyje – vaikų kirpykla. Nepilnas pusvalandis ir mažius iš beždžioniuko virsta žmogumi. Ir svarbiausia – visur nukirpta tiesiai! Bet aš ne apie tai. Prie lango sėdi vyras ir skaito laikraštį. Sėdi tiesia nugara. Na, dabar atsisėskite ant suolo be atramos tiesiai tiesiai, paimkite į rankas išskleista laikraštį, palenkite galvą, lyg skaitytumėte ir sėdėkite taip 15 minučių. Darbas nelengvas. Iškart nustatau diagnozę: jam kokia nors stuburo išvarža. Į kirpyklą ateina klientai, sako, atvedėm vaiką masažui. Tiesusis vyras atsistoja, paduoda ranką vaiko tėčiui ir sako “malonu, aš Voldemaras”. Tai šit kaip. Pasirodo, tobula laikysena yra sąmoningumo ir sukauptų žinių, o ne ligos požymis. Susigėstu. Aš net ant savo specialios kėdės sugebu sėdėt kreivai šleivai.

Eilė maisto prekių parduotuvėje. Priešais mane dvi merginos. Kiek metų – nežinau. Plaukai vienodi, makiažai vienodi, rankinės panašios, striukės beveik vienodos, skiriasi tik batai ir ūgiai. Atsisuka, nužiūri mane kaip potencialią priešę: batus, džinsus, mano geltonos vilnos švarkelį, vyšninį šaliką ir neapsakomai ryškią rankinę. Susiraukia ir plepa toliau. Žinau, žinau, beveik niekad netelpu į “pilkos-rudos-juodos” rėmus. Mintyse išvadinu jas vištomis. Pasirodo, ne be reikalo. Kai viena, susikrovusi savo jogurtus ir šampaną, čia pat prie kasos išsitraukia veidrodėlį ir dažosi lūpas, pasigražinti pasiūlau kur nors kitur. Buvau dar kartą nuskenuota, truputį apšnypšta ir į atmintį įrašyta kaip mirtina priešė iki gyvenimo galo.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 41