Gruodį visi labai laukė žiemos, maldavo sniego, šaltuko ir visų kitų žiemos atributų. Aš buvau iš tų, kurie labai džiaugėsi pliusine temperatūra ir neapsnigtais keliais. Ir tyliai vyliausi, kad taip bus visą žiemą. Deja… tačiau dabar aš bent jau turiu teisę piktintis, o va visi tie išsiilgę žiemos – ne :) Daugiau »
Kažkur yra bėda. Atrodo, esu pavargusi ir ką jau ką – bet užmigti turėčiau akimirksniu. Per naktį atsibundu milijoną kartų (8 iš karto dygstantys dantys yra menkas juokas) ir vis sunkiau darosi užmigti. Niekas netrukdo, bet… galvoje tiek minčių, kad miegui vietos nelieka. Jos apie viską – nuo to, ką rytoj gaminti valgyti iki užsienio politikos. Siaubas. Daugiau »
…duoną kepsiu tik namuose. Nuo Kalėdų turiu su kuo, taigi nebereiks gaišti laiko minkant tešlą :)
…stengsiuosi būti kantresnė. Kantrybės ribas jau ir šiais metais perkėliau gerokai toliau, bet dar yra kur dirbti su savimi.
…įgyvendinsiu visas savo rankdarbių idėjas. Sąrašas ilgas.
…keliausiu. Kad ir po Lietuvą, bet pagaliau vėl. Negaliu aš namie nuolat :)
…labiau rūpinsiuos savimi. Nes supratau, kad rūpinuos vaiku, vyru, katinu, namais, o save pamirštu. Laikas prisiminti.
Tai štai. Dar niekad per visą savo gyvenimą nesu sau nieko pažadėjusi, kad nuo kitų metų darysiu. Tai va, pirmas kartas yra šitas ir, tikiuosi, pavyks savęs nenuvilti.
…ir niekada nebeatsakysiu į klausimą “ką tau padovanoti”. Šie metai paskutiniai :) Geriausiu atveju sudarysiu sąrašą :P
Su šventėm! Ir nenuvilkite ir jūs savęs kitąmet :)
Po KT sprendimo pasidarė madinga diskutuoti, kas yra šeima. Atsiprašau, bet iš kur dar atsiranda tokių tundrų, kurie teigia, kad šeima yra tik santuokoje gyvenantys vyras ir moteris su vaikais?
Santuoka man yra tiesiog tradicija. Iš esmės, niekam nereikalinga, nebent dėl šventės, dėl oficialaus įsipareigojimo rūpintis vienas kitu, kai kuriais atvejais dėl patogumo, bet čia jau biurokratija. Kitais atvejais – religiniai motyvai, sakramentas ir visa kita. Bet negi šeimą gali apibrėžti religija arba biurokratai? Absurdas. Taip pat ne Seimui spręsti, kas yra šeima. Čia kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, kas jam yra šeima – galbūt tėvai, galbūt seneliai, o gal tikroji šeima jam yra draugai arba tolimi giminės, nes su artimais jis nesijaučia nei saugus, nei mylimas.
Ir kai pamatau TV laidoj akis išpūtusį M. Adomėną, kuris aiškina, kad šeima negali būti tarp tos pačios lyties asmenų, kad tiesiog kartu gyvenantys žmonės yra tiesiog sugyventiniai, tai norėčiau jam ant galvos kibirą šalto vandens išlieti. Žinot, taip vištoms daro, kad norą perėt iš galvos išmuštų :) Tik kad vištos motiniški instinktai gerokai tauresni už daugelio seimūnų pezalus.
Dar sugalvokit įstatymuose apibrėžt, kas yra laimė arba meilė. Ir iš vis, prieš aiškinant visuomenei moralės normas, pirmiausia Seimo nariams reikėtų jas pasitikrinti patiems.
Pagalvojau, kad neturėtų būti smagu nuolat girdėti draudimus.
Lįst į katino dėžę? Negalima.
Išlaistyt katinui padėtą vandenį? Negalima.
Traukt už laido žemyn besikraunantį telefoną/fotiką? Negalima.
Valgyt popierines servetėles/laikraščius/žurnalus/kartonines pakuotes? Negalima.
Muštis? Negalima.
Net užpult miegančio katino negalima…
Bet jeigu vaikas suprastų, kiek daug jam yra GALIMA… Galima atsiremti į veikiančios orkaitės dureles. Galima traukt lauk iš lentynų knygas ir dėžes. Galima numest visus drabužius nuo sofos ar kėdžių. Galima griaužti tūbeles aštriais kampais. Galima ant žemės išmestą sausainį ar duoną ramiai valgyt toliau. Galima dar pusvalandį neiti miegoti. Vonioje galima taškytis kiek širdis geidžia.
Viskas, kas lengvai sutvarkoma, pataisoma ar nuo ko atsiranda tik lengvi susižalojimai (nemaloniai nukaitę delniukai, lengvai įbrėžtos dantenos, šiek tiek laisvesni viduriai), viskas galima. O visa kita – paslėpta, užkelta, užrakinta ir kitaip užmaskuota, kad širdelės neskaudėtų. Kad nebūtų per daug to “negalima”…
Dabar tai lengva – negalima imti žirklių, nes gali susižeisti. Ir viskas aišku. O kaip su paaugliu? Baisu jau dabar.
Įdomūs yra kai kurių mamų vaikų išvežimo pakvėpuoti grynu oru būdai:
1) įkiši vaiką vežimėlin
išstumi jį į balkoną
2) įkiši vaiką vežimėlin
nusileidi liftu
išeini pro duris
atsisėdi ant suoliuko
3) įkiši vaiką vežimėlin
nusileidi liftu
išeini pro duris
paeini šaligatviu į priekį
paeini šaligatviu atgal
paeini šaligatviu į priekį
paeini šaligatviu atgal
4) įkiši vaiką vežimėlin
nusileidi liftu
išeini pro duris
prie tavęs ateina dar 3 mamos su vežimėliais
stovit ir pletkinat
o vidury pievos miega kūdikis
aš skinu dobilus puokštei
pažemėje paukščiai perspėja mane apie lietų
ir nemeluoja –
jis užklumpa mus grįžtančius
Pievų vaikas aš buvau, esu ir būsiu. Ir betono džiunglėse randu laukinių pievų, kur tylu – tik paukščiai ir vėjas. Ir oras dar tikrai grynas. Tikiuosi, kad pievų vaiką ir užauginsiu. Kitąmet eisim žiogų gaudyti ir į sliekus balose spoksoti.
Ar gyvenimu džiaugiasi tie, kurie visiems apie tai nuolat skelbia, ar tie, kurie iš tiesų sau tyliai juo džiaugiasi?
O tie, kurie vis bando sugadinti nuotaiką, tyčia įžeisti, sumenkinti kitų nuomonę ir įrodyti, kad yra visa galva aukštesni už kitus ir net jų laimė yra geresnė už kitų žmonių laimę – ai, nusišypsokit ir žvelkit į gyvenimą ne pro vienspalvius akinius.
Priešais esančio namo gyventojai lyg susitarę pamiršo užsitraukti užuolaidas, o mes stovim balkone dviese – vienas mažas, kitas didelis – ir apžiūrinėjam. Vienas butus, kitas mėnulį.
O kieme dar dviračiais lekioja vaikai, jau pusė dešimtos, o lauke turbūt leista būti iki devynių…
Vėloka, bet šaligatviu traukia kolona: šuniukas, vyriškis su tuščiu vežimėliu ir moteris, nešina vaiku. “Nu nu, ir ką ten neši?”, – rašau jai SMS ir trumpai pasirašinėjam, kol sėdėdama ant kamuolio užčiūčiuoju savo pusmetinuką.
Jau šeši mėnesiai, kaip greit bėga laikas. O kažkur kažkas švenčia savo šeštąjį gimtadienį. Girdėjau, kaip šaukė “valioooo!!!”, gal pūtė žvakutes, o tada garsiai skaičiavo iki šešių – turbūt kilnojo. Įsivaizduoju laimingą vaiko veidelį ir tortą, bet ar šį rudenį jau į mokyklą? O gal kitą?
Gerai mūsų vaikui bus mokykloje. Tėtis gerai moka fiziką, matematiką, anglų. O mama lietuvių kalbą, biologiją, istoriją. Bus kam padėti, jei nepamiršime.
Sakiau šiandien, kad nelaukiu rudens. Ir žiemos. Ką reikės veikti? Pirksim rogutes ir eisim nuo kalniuko važinėtis, atsakė man. Turbūt dar per mažas bus. Bet jei surastume mažą mažą kalniuką…
O aš jaučiuosi rami, nes apsvarstėm mažą žingsnį savo svajonės link ir jį įgyvendinsim. Na, gal ne toks jau ir mažas, bet užtat pats pirmas. Svarbiausia pradėti.
Labanakt.
