“Išlepę” vaikai

2013-04-26

Facebook’e yra grupė žmonių, niekinanti dabartinių vaikų vaikystę ir dievinanti savąją – 90-tųjų. Na, tuos laikus, kai neturėjome interneto, planšetinių kompiuterių, mobiliųjų telefonų, padori žaidimų konsolė buvo “Sega” su kasetėmis, o “Paint” programa kompiuteryje buvo viena mylimiausių. Ta grupė žmonių įsivaizduoja, kad jų vaikystė buvo nuostabi, nes nebuvo technologijų. Neva tai dėl tų pačių technologijų vaikai dabar nežaidžia tų puikių žaidimų, kuriuos žaisdavo jų tėvai. Štai kelios citatos (kalbos netaisiau):

Apie namus iš paklodžių: “dabar vaikai kompe stato namus, kuria gyvenima ir pan….
Apie batoną su cukrumi: “jo su tokiu dar i smelio deze varydavo,uztad nieks alergiju neturejo…
Apie “sekretus”: “bandau įsivaizduoti – dabartiniams vaikams turbūt panašu į žaidimą su šiukšlėmis, žo skurdas ir tiek.
Apie šokinėjimą per gumytę: “na taip,o musu vaikai tokiu jau zaidimu nebesupranta ,juokiasi-ir sako-jus gime buvote ,,akmens amziui,,

Kadangi esu gimusi 1985 metais, įtelpu į 90-tųjų vaikystės rėmus. Aš turėjau pora komplektukų skardinių vaikiškų indų. Standartinių sovietinių žaislų, kuriuos turėjo beveik visi vaikai. Dar, kadangi a.a. senelis dirbo kartu su futbolo komanda “Žalgiriu”, turėjau lėlę – tuometinį komandos atributą. Gavau poros metų vaiko dydžio džinsuotą berniuką, kai pačiai tebuvo kokie treji. Dar turėjau knygų ir konstruktorių. Kirpdavau iš žurnalų popierines lėles ir dienų dienas modeliuodavau popierinius drabužius. Pirmą Barbę man atsiuntė iš Vokietijos, ji buvo kažkoks stebuklas. Jau ūgtelėjus žaislų turėjau ir daugiau, bet pati vaikystė iš tiesų susidėjo iš svajonių apie žaislinę virtuvę, Barbės automobilį, Lego ir dar visokius žaislus, kuriuos matydavau vokiškuose kataloguose ar vėliau per satelitinę televiziją. Tėtis buvo nupirkęs “Sega”, tai nuomodavomės žaidimus ir pyškindavom vakarais.

Jei aš būčiau pamačius išmanųjį telefoną arba planšetę, man būtų akys išlipusios ant kaktos. O jei juos būčiau gavus bent dienai, būčiau apalpus kelioms valandoms. Iš džiaugsmo. Nes tetris buvo gerai, bet apie tokius technikos stebuklus negalėjau nė pasvajoti. Yra manančių, kad dabartiniai vaikai aptekę technikos žaisliukais, per dienas sėdi prie kompiuterio ir dėl to jų vaikystė labai bloga.

Mano vaikas žaidžia iPad’u ir, žinoma, jis jam patinka. Bet jeigu aš kur nors gaučiau tetrį ir jam parodyčiau, tai žinau, kad spaudytų mygtukus tol, kol likusi šeimyna išsikraustytų iš proto. Jei duočiau jam “Tamagotchi”, būtų tas pats. Aišku, dabar jis dar per mažas, kad suprastų, ką su juo veikti, bet už poros metų mielai augintų tuos paprastus gyvūnėlius, gal net mieliau nei planšetėje. Kartu mes statom namus iš kaldrų. Turim ir palapinę, bet iš kaldrų juk įdomiau :) Manau, kad šių laikų vaikams būtų įdomūs dauguma mano vaiksytės laikų žaislų. Beje, dauguma jų sugrįžta į parduotuves. Laisvai gali nusipirkti paprastą Jo-Jo ar žvėriškai kainuojantį Furby (aš tokį buvau gavus dovanų, man rodos, prieš 15 metų buvo pigesnis).

Ką dar sako šiuolaikinės vaikystės niekintojai?

*Musu vaikyste buvo daug geresne nei dabartiniu vaiku. Tikrai yra ka prisiminti, tokie prisiminimai kelia didziule sypsena :))))
*kaip gaila kad musu vaikai nezaidzia taip kaip mes zaideme yra ka prsiminti grazaus
*Musu vaikam neidomus tokie zaidimai mums buvo geriau nors vaikyste turejom:))))
*siolaikiniams vaikams dabar Aipoda nupirk, o mums buvo nors lele, masinite..

Nuostabi vaikystė nepadėjo išmokti padoriai rašyti, ar ne?

Jei plastiko ir nenoninių spalvų 90-taisiais kas būtų įkišęs paprastų medinių žaislų, gi būtų tik suprunkštę. O jų tėvai ir seneliai turbūt galvojo, kad jų vaikystėje nebuvo tiek blizgučių ir niekučių, užteko ragatkės, medinio sunkvežimio ir lėlės. Ir kad dėl to jų vaikystė buvo nuostabesnė nei su Sega ar Barbėmis. Kiek pamenu, mano tėvai taip negalvojo (ačiū jiems) :)

Gal tai bus kai kam skaudus smūgis, bet 90-tųjų vaikai neturėjo geresnės vaikystės nei dabartiniai. Ir mano vaikas negyvena įdomiau nei jo būsimi vaikai. Man labai įdomu pamatyti, kokiais žaislais žais mano anūkai. Tikriausiai tai bus nuostabu, aš jau dabar jiems pavydžiu. Mano vaikystė buvo puiki, mano vaiko vaikystė yra puiki ir visos būsimos vaikystės bus tokios pat puikios, nes jos visos yra skirtingos ir dėl to nuostabios. O jei kam nors labai baisu, kad dukra nebedaro “sekretų”, eikit į pamiškę ir darykit juos patys. Po kelių minučių spjausit į tą reikalą ir vėl smaksosit Facebook’e dejuodami apie siaubingus laikus.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 5

Minska

2013-04-27 0:18

O kas tie “sekretai”? Matyt būsiu per jaunas, kad žinočiau ar prisiminčiau. :)

Laura

2013-04-27 10:44

Iškasi duobutę, pridedi gėlių, akmenukų, uždengi stiklo gabaliuku ir užkasi. Po kurio laiko eini ieškoti. Arba netyčia randi kitų darytus. Aš juos retai darydavau, bet būdavo tikrų maniakų. Atrodo maždaug taip http://www.demotyvacijos.lt/sekretai-1444020.html?utm_source=google&utm_medium=demotyvacija.lt&utm_campaign=redirect

Margo

2013-04-27 11:56

Man rodos čia iš pavydo viskas :) Arba taip kalba tie, kurie dar mielai pabūtų vaiku. Nes labai jau vaikiškai skamba tokie teiginiai.

Jolanta

2013-04-28 15:18

Jei žmogus tik apie praeitį tekalba ir dar niekina dabartį – tai jau jam “galas” :). Sustojęs jo gyvenimas ir jis pats.. Tokių nuobodų pilna. Ir kas baisiausia – tie nuobodos vis jaunesni.
Ne visi vaikai Lietuvoje turiu modernių žaislų. Bet jie nei laimingesni, nei gudresni užauga už tuos, kurie, pasak praeities garbintojų, yra gadinami kompiuterių ir kitokių technikos stebuklų. Ir nelinkiu tiems vaikučiams iš nepasiturinčių šeimų ir juo labiau iš asocialių šeimų tokios “laimingos” vaikystės.
Pritariu kiekvienam autorės žodžiui.

Laimės paieškos rožiniam mieste » Apie naujoves ir senoves

2013-11-29 14:54

[...] Todėl aš nematau absoliučiai nieko baisaus, kad mano vaikas, neturėdamas nė vienerių, jau mokėjo pirštuku braukdamas vartyti nuotraukas ar žaisti kūdikiškus žaidimus planšetėje bei išmaniajame. Jam šie įrenginiai nepakeitė malonumo važinėtis žaislinėmis mašinėlėmis, dainuoti į įsivaizduojamą mikrofoną pasičiupus plaukų šepetį ar virtuvinį įrankį bei skaityti popierines knygutes. Nuo technologijų niekur nepabėgsi, ir nei mes netapome kažkuo blogesni, ridendami kiaušinius tais mažais juodai baltais kompiuteriukais, kaip jie ten vadindavosi, nei mūsų tėvai nenukentėjo, kai į jų vaikystę įžengė ponas televizorius. Va Laura irgi apie tai rašė. [...]