“Kaip čia taip yra, kad įmokas Sodrai padidinom, o biudžeto vis tiek nesurenkam”, – krapšto Kubilius plikę susimastęs. “Davai, padidinam dar įmokas ir sumažinam pensijas!“, – iškelia pirštą virš plikės nušvitęs Kubilius. Daugiau »
Siūlau vairavimo mokyklos, rengiančioms ekstremalaus vairavimo kursus, į savo programą įtraukti štai ką:
Ekstremalus vairavimas su palaidu katinu automobilyje
Programa:
P. S. Galėčiau čia padirbėti vairavimo instruktore.
Atrodo, tiek man visko daug nutiko šią savaitę, o aš kažkaip nesijaučiu centre.
Kraujo nebijau, adatų nebijau, skalpelių bijau. Bet jau nebelabai, nes visai neskauda. Gydytojas kažką pasakoja apie savo pirmuosius darbo metus, o aš šypsausi ir galvoju, ar jau čia pjauna, ar dar tik kažką žymisi. Nieko baisaus, tai tik apgamiukas, bet per tokį karštį negalėt normaliai palįst po dušu, tai…
Savaitė prasidėjo ūmiu kažkuo, dėl ko dvi dienas oficialiai nedirbau. Sėdžiu poliklinikoje, stebiu du stambius vyriškius su treningais. Vienas sėdi šalia ir droviai rausiasi saldainių krepšelyje, padėtame šalia piešimo priemonių vaikams. Kitas aiškina, kad nu išgeria jis šnapso ir alaus, išgeria… tai ką jam dabar daryt, kad su kepenimis negerai? Antibiotikų? O tai ką, gert nebus galima? 5 kraujo mėginius imsit? Aš jums ne donoras…
Knygos knygos knygos, daug knygų. Ėjau tik nuolaidų kortelės, o neperskaitytų knygų lentyną papildžiau dar trimis knygomis. Gerai, kad lentynos turinys vis keičiasi, neužsistovi niekas ilgai. Knygyne pilna kažkokių praktikantų, moteriškė pasimetusi ieško knygelės mažam vaikui, du siaubingi kalnai knygų apie vampyrus, bet kas tau pirks už tokią kainą…
Galvojau kažkada seniai, kiek laiko ištempsiu neprisiregistravusi facebook’ę? Ir tas laikas dabar baigėsi, bet kas iš to – vis tiek nemėgstu aš tokių tinklų. Matyt, esu asociali, nors jau susiradau dalį draugų. Vis tiek nelabai suprantu, kam tam tinklui reikia sudaryti tokį baisų įspūdį, kad visi kažką veikia ir viskas nuolat juda ir tu esi tikras keistuolis, jei nesprendi milijono testų ar nežaidi žaidimų…
Ir viskas taip, lyg būčiau šiek tiek paėjusi į šalį ir stebėčiau šypsodamasi. Gal dėl to ir šypsausi tiek daug būdama viena.
Prisipažinsiu, man šiek tiek keista, kai žmonės nuolat važiuoja atostogauti ten pat. Jei turi galimybę išvažiuoti į kitą šalį, kam kiurksoti nuolat tame pačiame Turkijos kurorte? Europoje pakankamai daug šalių ir skirtingų jų vietovių, kad užtektų ilgam. Šįkart buvome Graikijoje, Chalkidikėje. Labai džiaugiuosi, kad išsirinkome vidurinį pusiasalį ir iki soties pasimėgavome jūra ir saule ramiuose paplūdimiuose. Daugiau »
Man šiandien turėjo būti nedarbadienis, o 15 val. prapliupti baisūs lietūs su perkūnijomis, bet jau spėjau pabaigti vieną straipsnį ir parašiau pusę kito, susitvarkiau maketą ir dar neplyšo galva, o audra nusikėlė vakarui, būtent tam metui, kai vėl vešiu katiną į veterinariją (jau nebevemia, bet nieko ir neėda).
Ir dar labai labai laukiu atostogų, jau dvi savaites kasdien žiūriu orų prognozes ten, kur būsiu po 10-ies dienų, bet, aišku, tuo metu būtinai lis su perkūnijom, kaip turi lyti šiandien, bet vis tiek maudysiuosi net ir lyjant lietui ir valgysiu jūros blogybes ir važiuosiu pažiūrėti to, ką mačiau tik paveiksliukuose, ir gal net pavairuosiu pagaliau nelietuviškais keliais.
O dar galvoju, ar neišprotėsiu aš šią savaitę dirbdama nesveikais tempais ir labai labai laukdama atostogų, nors dirbti tokiais tempais visai nebūtina (kaip (nu)vertina, taip ir dirbu, nėra čia ko persistengti – nebe tie laikai), o atostogos vis tiek prasideda po keturių dienų, ir katinas pasveiks kada nors, nėra čia ko nerimauti, dar kelias gyvybes juk turi.
Gal gi jau pagaliau išsitarškėjau.
Trumpai aš.
Nesu pagyrūnė, nesu tuščiagarbė, žinau, ką moku, ko nemoku, ką reikia išmokti, ko noriu išmokti ir ko turbūt niekada neišmoksiu. Nebebijau prisipažinti, kad nemoku. Moku apsimesti, kad moku ir po to slapta išmokti. Na, kai jau kitaip negalima.
Žinau, kad yra dalykų, kuriuos moku labai gerai. Žinau, kad mokausi greitai. Žinau savo vertę, žinau, kur esu pasiekusi maksimumą ir kur dar galiu įdėti pastangų, jei būtų motyvacijos. Aš net neburbu, kad man sunku. Arba burbu tyliai tyliai, kad girdėtų tik tie, kurie supras.
Ir štai staiga vieną dieną, gerai gerai apgalvojusi savo gerąsias ir blogąsias savybes, savo žinias ir tai, ko nemoku, aš suprantu… kad mano vertė būti ten, kur dabar esu, yra per didelė. Ir kad mano galimybės neišnaudotos, idėjos nesvarbios ir pastangos nuvertinamos. Aš dar truputį truputį pakentėsiu ir pasinaudosiu per šį pusmetį išmokta savybe apatiškai palinkčioti galva. O tada žengsiu į priekį.
Galite ir nekomentuoti.
Man patinka stiprūs vėjai, bet aš nepatinku jiems. Pagavo vakar ir perpūtė dešinę pusę kūno. Net kvėpuot dešine šnerve sunku. Tupiu namie, gydančiais kvepiančiais tepalais prisitepus. O žemi pilkai balti debesys žydrame fone nuneša mane 17-18 metų atgal… Daugiau »
Lietuvoje yra labai daug visokių pasaulių. Tikrai! Eini gatve ir vis matai iškabas: spintų pasaulis, bohemijos pasaulis, dovanų pasaulis, dar koks nors pasaulis. Tas noras viską aprėpti ir tapti atskiru pasauliu kartais net juokingas darosi.
Pavyzdžiui, “Briketų pasaulis”. Pardavinėja naftos produktus. Arba “Ekologijos pasaulis” su keliais produktais vitrinoje. Ir akmuo, ir dantis, ir klijai, ir perukai turi savo pasaulius. Kur jau čia tokie daiktai, jei net sandarinimai ir hidraulika turi savo pasaulius.
“Šviesos pasaulis” yra, bet “Tamsos pasaulio” neradau. Per baisiai skamba? Manau, ezoterinių prekių parduotuvei kaip tik. Arba barui kokiam. Kai pasibaigs pasauliai, atsiras Lietuvoje visatų. Kol kas tik baldai ir namai turi savo visatas. Silpnokai…
