2012-09-28
Tik pradėjau svarstyti apie Kalėdas (taip, aš dovanomis rūpinuosi labai iš anksto – mėnesį galvoju, mėnesį ieškau, o gruodį ilsiuos), pirmosios dovanos jau ir čia. Visai netikėtai. “Dr. Oetker” tik paklausė adreso ir štai, ant stalo jau turiu dėžutę. Ir ne bet kokią – dar raudonu kaspinu perrištą. Smagu gi. Jei būčiau katė, dabar garsiai murkčiau :)
Kai kuriuos produktus esu naudojusi ne kartą: kepimo miltelius, vanilinį cukrų, žele, dar kai kuriuos nesaldžius, pvz., jei jau valgom šaldytas picas, tai tik jų. Bet va pyrago mišinių niekad nesu bandžiusi. Labiau linkstu pati pasigaminti tešlą, juk nieko čia sunkaus. Nors pamačiusi dėžutę su “Kurmio kalneliu”, kuris man yra vienas skaniausių pyragų ir kurio vis nesiryžtu gaminti, iškart supratau – kepsiu. Į pirktinų produktų sąrašą jau įsirašiau bananus, grietinėlę ir greitu laiku bandysiu. Ačiū už paskatinimą :)
P.S. Antram gyvenimui prisikels ir kaspinas. Užrišiu ant lagamino rankenos.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 0
2012-09-25
Gerai, nebūtinai iPad’as. Gali būti Samsungas ar bet kas kitas, bet esmė ta pati – planšetinis kompiuteris. Kažkoks labai nesmagus žodžių derinys, o mes turime iPad’ą, tai ir vartosiu čia jį kaip bendratį.
Mano vaikas su iPad’u draugauja kažkur nuo 10-11 mėnesių, t.y. jau 3/4 metų. Iš pradžių maigydavo bet ką, o palikti jį vieną su iPad’u bijodavau – kad nedaužytų, nemėtytų, nesubraižytų ar pirštu neįspaustų ekrane skylės. Visgi daiktas brangus, o vaikas turi daugiau jėgos, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Parsiunčiau kelis nemokamus app’sus, vienas pirmųjų buvo lietuvių kurtas “Peppi Bath“. Tuo metu jis buvo visai naujas ir nemokamas. Vaikas kasdien kažkiek laiko praleisdavo pirštuku valydamas pieštiems vaikams dantukus, šukuodamas, prausdamas juos, netgi skalbdamas pieštus rūbus piešta skalbimo mašina. Ir tada aš supratau iPad’o naudą – jis lavina, jeigu naudoji tinkamai. Tai nėra vien žaidimas dėl žaidimo. Kodėl? Anksti sudygusių dantų sūnus valyti neleisdavo nė už ką, iki kol nesusiejo smagaus dantukų valymo iPad’e su realybe. Ir dabar, jei tik neskauda dygstančių krūminių, išsižioja ir leidžia išvalyti dantis.
Dabar jis jau profesionalas. Kas rytą valandėlei gauna iPad’ą ir daro su juo ką nori, man stebėti nebereikia. Aš tuo metu pasimėgauju savo žalia arbata ir ramia galva nueinu į dušą. Žinau, kad nenumes, nes pats jį saugo. Galiu įduoti į rankas ir vaikas pagarbiai nusineša jį ant sofos. Na, trupučiuką baisu, kad paleis iš rankų – juk tai tas pats, kas suaugusiam neštis nemažą monitorių :) Bet neišmeta. Vaikai saugo savo brangenybes.
Turim tų vaikiškų programėlių jau kelias dešimtis – mokamų ir nemokamų. Su viena sūnus “gamina valgyti” – ima maisto produktus iš šaldytuvo, juos kepa, verda, pjausto ir sumaitina katinėliui, mergaitei ar kokiam nors keistam padarui. Su kita tvarko namus – valo, siurbia, plauna langus, rūšiuoja laiškus pagal spalvas. Spalvina drugeliams sparnus, piešia, po visą ekraną gaudo skraidančius balionus ir juos sprogdina, netgi muziką kuria. Vienu metu žaidė gydytoją – gaudė bakterijas iš dantų, leido vaistus švirkštu, klijavo pleistrus. Mielai vairuoja traukinį – laipina keleivius, krauna krovinius. Žaidimas nuo 3 metų, o pusantrų jau buvo įvaldęs kaip reikiant. Žodžiu, programėlių yra kokių tik nori – edukacinių ir šiaip pramogai. Visų ir neatpasakosiu.
Pastebėjau, kad vaikas labai anksti pradėjo atpažinti formas. iPad’e ėmė dėlioti į vietas rutuliukus, trikampius ir t.t. Iki šiol tai vieni mėgstamiausių jo žaidimų. Kai išmoko iPad’e iškart atpažinti formas, savo žinias perkėlė ir į realybę – surasti, kur kas tinka neužtrunka nė akimirkos. Pradėjo skirti spalvas, suprato, kad kai kurie daiktai yra vienodų spalvų. Visgi spalvotų laiškų rūšiavimas atitinkamų spalvų pašto dėžutes davė naudos. Taigi, naudos yra. Ir daug.
Blogumas tik tame, kad iPad’as yra pats mėgstamiausias žaislas. Dalinasi juo su manimi, bet nenoriai. Sunku paaiškinti, kad šitas daiktas visgi yra mamos :) Kai po “sutarto” (čia pagal principą, kad mes pasitarėm ir aš nusprendžiau) laiko jį padedu į vietą, vis dar būna ašarų. Jei kur nors einam ir pastebi mano rankinėje kyšant iPad’o kamputį, tai sunku išaiškint, kad dabar negalima. Aišku, šita silpnybė labai praverčia kelionėse, kai kartu su savimi nereikia temptis krūvos žaislų, o vakare viešbutyje galima ramiai pavalgyti ir pailsėti.
Taigi, visi tie supermamų svaičiojimai apie “kompiuterio vaikui negalima duoti iki 5 metų” tai man juoką kelia. Neduokit, atsigriebs paauglystėje :) O mes va po truputį kasdien – lavinamės, žaidžiam, pratinamės prie technologijų ir mokomės jausti saiką.
P.S. Nemačiau reikalo minėti visų apps’ų pavadinimų. Jeigu įdomu, klauskite komentaruose :)
P.S. II – Būtų labai malonu kada nors sulaukti lietuviškų apps’ų vaikams. Kad ir su gyvūnų nuotraukomis ir jų pavadinimais. Kad ir mokamų, bet įgarsintų lietuvių kalba. Nes tie keli, kuriuos turim, tai nelabai, nelabai…
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 21
2012-09-20
Dvi lenkės bobulės susiraukusios nužvelgė mane pavymui (atsisukau – žinojau, kad spoksos). Turbūt galvoja, kad mamai rengtis coliukišku sijonėliu nedera. Ir mane nupurtė nuo prisiminimų. Daugiau »
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 102
2012-09-13
…tai rekomenduočiau joje dalyvauti Sauliui Vagoniui, „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovui. Jei žmogus neturi aktorinių sugebėjimų, tai bent galėtų pasitarnauti kadruose iš arti – toks yra panašus į A. Breiviką. O dar užsiauginęs identišką barzdelę… Jo vietoje nusiskusčiau, nes pati nelabai norėčiau būti panaši į žudiką. Gal gyvai S. Vagonis atrodo kitaip, bet pamačiusi nuotrauką šiame straipsnyje (apačioje), akimirką pagalvojau, kad autorius sumaišė fotografijas.
Pastaba: visas S. Vagonio nuotraukas pavogiau iš interneto :)
Kol kas mačiau tik dar vieną, jau nebenaują, vienos blogerės pastabėjimą ta pačia tema.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 639
2012-09-06
Ne nu, su tais skandinavų rašytojais darosi kažkas nepaprasto. Wassmo, Paasillina, Alvtegen, visi detektyvai apie merginas su tatuiruotėmis, hipnozes ir daugybė kitų… O dabar dar ir Guillou su savo “Blogiu”. Nerealu. Visiems, norintiems parašyti gerą knygą, siūlau ne Paryžiuje trainiotis, o pagyventi Suomijoje, Švedijoje ar Norvegijoje :)
Jan Guillou “Blogis”
Smurtas. Visa knyga yra apie fizinį ir psichologinį smurtą. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio joje smurtaujama. Ir ne bet kaip, o beveik intelektualiai. Šaltai, apgalvotai, skaičiuojant, svarstant apie pozicijas, smūgius ir sukeltą skausmą. Beje, smurtas čia ne sporte… O jei nesmurtaujama, tai svarstoma apie blogį – kodėl, iš kur, kaip? Po pirmųjų dvidešimties puslapių galvojau, kad mesiu, bet džiaugiuosi, kad to nepadariau. Nuo penkiasdešimto puslapio tiesiog nebegalėjau atsitraukti. Visas siūles, kraują ir išmuštus dantis tiesiog akyse matau.
Ištakos. Paauglį nuolat muša tėvas. Kas vakarą prie stalo praneša, kokiu įrankiu ir kiek kirčių gaus po vakarienės. Už kiekvieną krustelėjimą kirčių dar pridedama. Viskas vyksta labai metodiškai, tačiau tuo pačiu ir tyčiojantis. Štai čia ir yra ištakos. Žinoma, koks auga vaikas, suprasti nesunku. Ogi toks pat. Labai aiškaus proto ir smurtaujantis. Kai už tai pašalinamas iš savo mokyklos ir patenka į kitą… tai dažnai skamba frazės “daugiau niekada” ir “nebenoriu muštis”, bet kad mokykloje yra daug tokių kaip jis. Ten jau sukurta savotiška “draugiško auklėjimo” mušant sistema. Ir vėl viskas iš naujo… Knygoje daug kur nuskamba frazė “paskutinį kartą”, bet tuo paskutiniu kartu ji ir užbaigiama. Užbaigiama taip, kad lieka aišku, kad kartas anaiptol ne paskutinis. Blogis yra blogis.
Realybė Iš pradžių nuo viso to aprašomo smurto darosi šiurpoka. Vėliau pripranti, nebestebina kirčiai smailu acto grafino kamšteliu, nosies sulaužymas ir kitoks mušimas. Smurtas čia aprašytas taip šaltai, kaip vadovėlyje, kad nori nenori, taip jį ir priimi. Blogiausia, kai pagalvoji, kad visa tai yra iš asmeninės rašytojo patirties. Ir pradedi įsivaizduoti…
Vertinu 10/10
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 25
2012-08-24
Po Paryžiaus iškart movėm į Lietuvos pajūrį, net nespėjau atsigauti, ką jau kalbėt apie rašymą :) Prisiturškus jūroje ir iš galvos išsiplovus puskibirį smėlio, Paryžiaus įspūdžiai truputį priblėso. Bandysiu atgaivinti :)
Pirmas įspūdis buvo viešbučio kambarys, kurio vonioje yra… balkonas! Čia jau po kelionės autobusu iš oro uosto į miestą, taxi ieškojimo, dėl nesusipratimo važiavimo po visą miestą (užtat per kelias minutes pamatėm naktinę Triumfo arką ir Notre Dame katedrą) ir kitų dalykų :) Žodžiu, dvivėrės durys su balkonu vonioje buvo įspūdingiausia. Net užsimaniau tokios :) Apskritai viešbutuką išsirinkom puikų ir labai geroj vietoj. Ir už normalią (Paryžiaus mastu) kainą.
Pėstute išvaikščiojom didelę miesto dalį. Kelis kartus važiavom metro, nes, nu, iki Monmartro pėstute būtų buvę sunku nukakt (prašom nepamiršti, kad keliavom su pusantrų metukų vaiku, todėl visur stūmėm vežimėlį), o ir į kelionės pabaigą buvom nusikalę kaip šunys :) Pamatėm visas must see įžymybes ir šiaip nemažai gražaus miesto. Tapu tapu iki Eifelio bokšto, Les Invalides, iki Notre Dame, iki Luvro, iki Liuksemburgo sodų. Iki Triumfo arkos nuvažiavom, užtat grįžom Eliziejaus laukais tapu tapu pro Concorde, perėjom daug tiltų ir gatvių. Bandėm tapu tapu iki Montparnaso kapinių, tuo labiau, kad iki jų buvo arti, bet… pusiaukelėj man dašilo, kad jos taip vėlai nedirba.
Taigi, pamatėm tikrai ne viską. Daug kas klausė prieš kelionę – o ką jūs ten veiksit? Tipo, Paryžiuje nėra ką ten žiūrėt 4 dienas. Hahaha! Nejuokinkit. Ten kelias savaites gali būt ir vis rasi ką aplankyt. Pvz., mes nepakilom į Eifelio bokštą ir nenuėjom į Luvrą. Atgrasė didelės eilės prie bokšto, be to, vaikas tuo metu miegojo ir nesinorėjo žadinti, o dėl Luvro tai išgelbėjau daug turistų nuo nervinimosi dėl klykiančio vaiko. Nes jam ten tai jau tikrai nebūtų buvę įdomu. Dar baisiai norėjosi apsipirkti – šitiek parduotuvių!!! Bet lagamino svoris ribotas, todėl teko atsisakyt šio malonumo. Taigi, gal kitam kartui važiuosim dviese savaitgaliui. Apsipirkt ir į Luvrą :))
Sraigės. Nepamenu, ar kada esu valgiusi sraigių. Jeigu ir valgiau, tai greičiausiai šaldytų ir įspūdžio nepaliko. Todėl pirmą kartą normaliai sraigių norėjau paragauti būtent Paryžiuje. Susižinojom, kur jos skaniausios, nuvažiavom iki restorano… o tas, pasirodo, uždarytas dėl prekybos kokainu. 100 metų dirbęs restoranas! Labiausiai visur giriamas, pelnęs dešimtis apdovanojimų… uždarytas. Štai kaip lengva sužlugdyti verslą. O tų sraigių, pasirodo, ne taip lengva Paryžiuje rasti :) Praradę viltį nusipirkom sau šokoladinių, bet paskutinę dieną eidami Eliziejaus laukais pamatėm restorane sraiges valgančią merginą. Na, tai ir paragavom. Skanu! Pasidomėjau ilgu ir smirdančiu gamybos procesu, tai nusprendžiau, kad kol neturėsiu nuosavo kiemo, kuriame galėsiu laikyti sraigių tvartą, pati negaminsiu :)
O šiaip miestas patiko. Labiau už Londoną, labiau už Lisaboną, labiau už kitus didmiesčius. Bet gyventi jame nenorėčiau. Visos tos knygos apie ne itin malonius paryžiečius nemeluoja. Jei esi svetimšalis, tave tikrai aptarnaus kaip rakštį subinėj :) Užtat vėl buvom taikinys kitiems turistams – o, vietinių porelė su vaiku (išdavikiškia kuprinė buvo paslėpta vežimėlyje)! Taigi paklausim, kur ta metro stotis, ana bažnyčia ar gatvė. Kelis kartus per dieną tekdavo šypsotis ir sakyti, kad nežinom.
Nemaloniai nustebino Monmartras. Nežinojau, kad gatvė, kurioje yra Moulin Rouge, yra sekso barų ir sekso reikmenų parduotuvių meka. Dar ir visokių libaniečių, aržyriečių ir kitokių tamsios odos, rudų akių bei nesuprantamos kalbos vyrukų gatvė. Stoviniuoja visur ir spokso. Nežinai, ar vertina tave kaip klientą (iš mūsų jau matėsi, kad netinkami), ar kaip prekę. Ir šiaip, labai jau sukomercintas rajonas. Kai tiek visur apdainuotas, nieko kito tikėtis ir nereikėjo, bet naiviai vyliausi, kad bus jaukiau :) Pvz., kvartale prie Liuksemburgo sodų buvo gerokai maloniau vaikščioti.
Gražiausias man buvo Dôme des Invalides kupolas. Na, tas auksinis :) Keista, kad auksinis ir nekičinis. Saulės nušviestas atrodė įspūdingai. Kaip, beje, ir pas miestas. Tokios didybės kitur nesu mačiusi. Prieini prie Grande Palais, atsisėdi prie kolonos ir supranti, koks esi mažulytis. Labai gražūs pastatai, tiltai, tvarkingos plačios gatvės. Visur daug vietos – net ir siaurose gatvelėse nereikia labai grūstis. Dar patiko, kad mieste yra kur prisėsti. Vilnius žalias miestas, bet nelabai žaliame Paryžiuje tikrai daugiau suoliukų po medžiais. Patiko net ir keisti jų parkai (nors man prie širdies medžių formos medžiai), o vaikui tai labiausiai patiko fontanai :) Visą laiką buvo žiauriai karšta – iki 38 laipsnių, tai fontanai labai gaivino.
Tolerancija. Galiu pasakyti trumpai – iki šiol tolerantiškiausiu mano matytu miestu vis dar lieka Lisabona. Nors Paryžiuje žmonės deginasi parkeliuose prie gatvių ir vaikšto vyrai su suknelėmis. Kažkodėl atmosfera jaukesnė buvo Lisabonoje. Koks tu ten laisvas Paryžiuje bebūtum, vis tiek jie spraudžia tave į kažkokius meno ir mados rėmus.
Daugiau nebesiplėsiu, užteks. Reziume yra tokia, kad Paryžius labai gražus miestas ir tikrai verta nuvažiuoti, pamatyti ir sukirsti sumuštinį prie Eifelio bokšto vakare. Tie, kurie ten važiuoja dėl Disneilendo ar sako, kad nėra ką pamatyti, labai klysta. Jei lieptų rinktis, kur važiuoti antrą kartą – Londoną ar Paryžių, rinkčiausi pastarąjį, nors Londono mačiau kokius 4 kartus mažiau :) O šiaip dabar noriu į Italiją!
Kam norisi nuotraukų, žiūrėkite Facebook’e.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 115
2012-08-16
Namuose atsiradus naujam tvarkdariui, mano pačios tvarkos suvokimas labai pasikeitė:
Nebeerzina išmėtyti daiktai. Surenku juos tik vakare arba kai jau visai kojos nėra kur padėti. Nes kas iš to rinkimo, jei po minutės vėl viskas ant žemės.
Įpratau daiktus matyti ten, kur jie neturi būti. Žaislų ieškau virtuvės stalčiuose ir skalbimo mašinoje, iš batų traukiu raktus, iš po lovos – telefonus ir laikrodžius, dokumentų stalčiuje randu prieš kelias dienas dingusią maikę arba ten sugrūstą konstruktorių. Ant sofos po pagalve aptinku jau apdžiuvusį raugintą agurką. Tai normalu. Tikrai.
Namuose daugiau laikino meno. Seniai nebevalau kreidelių žymių nuo sofos ir kitų baldų. Ai, čia ne flomasteriai, per laiką patys nusivalys. Ir nusivalo.
Mažiau valymo. Kažkur palubėj ant lango prilipęs morkos gabalas? Nieko tokio, palauksim, kol ten atsiras ir antras, tada jau bus verta lipti ant kėdės ir valyti. Stumdomų durų veidrodžius valyti galima tik nuo viršaus iki pusės. Toliau neapsimoka – švarūs būna maždaug pusę minutės.
Atsibodo plauti indus. Toks mažas valgytojas, tai kodėl tų indų tiek padaugėjo?! Montuosim indaplovę.
Kartais vis dar pasvajoju apie tai, kai naujas tvarkdarys apsikuops po savęs. Na, bent jau žaislus į dėžę susikraus. Ach…
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 5
2012-08-02
Man patinka gauti dovanų ir visai negaila apie jas parašyti :) Dabar gi bloguose sklando “Fazer” gaminamų “Angry Birds” guminukų akcija – gauni dėžę dovanų ir nusprendi, kas ją gaus kitas. Tai va, ačiū Dinai iš “Nemiegu.lt” kuri šovė iš “ragatkės” į mane ir dabar aš čiaumoju spalvotus guminius paukštukus. Beje, jie tikrai skanūs, išskyrus juoduosius. Pastarieji, kaip pastebėjau, nepatiko daug kam. Aš anyžinius šiaip valgyti galiu, bet šitie keistoki… iš pradžių lyg Colos skonis, po to kažkoks neaiškus, o pabaigoje užvožia stipriu anyžiumi. Žodžiu, ne man jie :) Patys skaniausi tai raudoni, vyras irgi tos pačios nuomonės.
Sūnui skanūs visi. Juodą daviau vieną, tai kramtė laaabai ilgai ir raukėsi. Kitų spalvų paukštukais buvo daugiau nei patenkintas. Ir dar dėže labai patenkintas. Su katinu nepasidalija – abiems reikia įlipti :)
Kadangi dabar jau aš turiu teisę šauti, tai taikausi į Salomėją ir jos “Niekiviskmėjinėjimus“. Dėžėje daug spalvotų plunksnų, galima ir auskarus pasigamint gražius ;)
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 13
