Ligoninės košmaras

2013-03-14

Buvau savaitgalį ligoninėj. Antrą kartą gyvenime. Pirmą kartą gimdydama, dabar – vaikų. Išbuvom su su sūnum pusantros paros ir movėm lauk neatsigręždami, patys atsisakėm gydymo, kad tik nereiktų laukti dar parą iki darbe pasirodys gydytojas. Keista situacija buvo – iš pradžių labai įkalbinėjo likti, o po to tik greit greit lauk iš čia. Turbūt laisvos lovos prireikė ar ką… O ir šiaip mane budinčios seselės nelabai mėgsta. Pinigų neduodu, o gydymo reikalauju :)
Šiaip jau aš suprantu, kad dirbti tokioje vietoje už mažą algą – nieko gero… Bet tas pinigų davimas tapo tokia norma, kad reikalauja jų visokiom užuominom. Pvz., yra pasakoma “aš ir taip jau jums per daug procedūrų darau, tiek mes nedarom!”. Tos procedūros – tai 3 inhaliacijos per parą vaikui druskuotu vandeniu. Įprastai jie daro dvi. Kadangi namie turim tokį patį aparatą, grįžus dariau inhaliacijų kiek reikia, o ne taupydama inhaliatorių.
Vėlgi aš suprantu, kad tų nepilnų poros šimtų litų naujam aparatui ligoninė neturi ne dėl savo kaltės, o virdulį ir mikrobangę skyriaus personalas už savo pinigus perka ne iš gero gyvenimo. Kad mūsų kelių kvadratų “vienutė” su dienos lempa per pusę lubų ir neatsitraukiančiu roletu yra tokia, kokia yra, aš nesistebiu. Bet kad vaikų ligoninėj nebūtų kur maudyti vaiką ir elementaraus virdulio per visą aukštą, tai dėl šito buvau šokiruota. Vienintelė normaliai suremontuota patalpa, kurią mačiau, buvo procedūrinis. Galvoju, kas dar? Vadovo kabinetas?
Ir dar kaip dovaną parsivežėm kažkokį žarnyno virusą, dėl kurio sėkmingai sėdim namie spazmuojančiais skrandžiais. Dabar Santariškių vaikų ligoninės bijau paniškai.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 22

Eksperimentai, ragavimas ir ragavimo eksperimentai

2013-02-14

Mėgstu gaminti. Labai. Tik va, bėda – ne kasdien, Jei reikėtų gaminti kokius 2-3 kartus per savaitę, turbūt pasidaryčiau visiška eksperimentuotoja ir įvairių šalių virtuvės žinovė. Bet gaminti tenka kasdien, todėl galvoj turiu sąrašą kelis kartus išbandytų ir pavykusių patiekalų, kuriuos kartoju ir kartoju. Štai pavyzdžiui beveik visą vasarą bent kartą per savaitę valgėm kiaulienos sprandinės kepsnius (mėsą pirkau turguje) su krienais ir ridikėlių-svogūnų laiškų salotomis. Jau neišpasakytai vėl laukiu šviežių ridikėlių :)

Atrodo, čia bėdos kaip ir nebūtų, bet yra gi vos dviejų saulaukęs vaikas, kuriam neįkiši suši ar kiaulienos sprandinės kepsnių su krienais. O į tą krūvą mano prišaldytų varškėčių virimui ir kepimui, kurios griebiuosi, kai mūsų maistas netinka, jis žiūri be didelio džiaugsmo. Vadinasi, maistą turiu derinti dar vienam skrandžiui. Taip gaunasi, kad lieka makaronai, kotletukai, apkepai, blynai… Mano eksperimentų trokštančiai sielai tai yra per mažai, nors žinau šeimų, kuriose gaminamų patiekalų įvairovė ir tiek nesiekia. Deja, vaiko nepriversi valgyti to, kas jam atrodo neskaniai, o skrandukas dar ne viską ir suvirškina, todėl laukiu nesulaukiu meto, kol bendras stalas bus tikrai bendras.

Mano nuomone, valgyti reikia viską. Ragauti, ragauti, ragauti. Bandyti suprasti skonį ir pagalvoti, ar jau tikrai vienas ar kitas produktas/patiekalas nepatinka. Jei porą kartų paragavus vis dar šlykštu, tada nevalgyti. Bet dažniausiai taip nebūna :) Pakeitusi mastymą supratau, kad skanios net alyvuogės ir avokadai. Tiesa, ne visur ir ne visokie. Pvz., mano pažintis su avokadais prasidėjo nuo kažkokių karčių nesunokusių vaisių, kurie man buvo neapsakomai šlykštūs. Daug metų po to jų nevalgiau. Bet pasirodo, sunokinti iki tam tikro laipsnio (bet nepernokę) jie labai skanūs! Padariau net guakamolės, kuri puikiai suėjo su kukurūziniais čipsais. Įtariu, daug kas nevalgo vieno ar kito todėl, kad pirmą kartą paragavo neteisingai.

Nelabai suprantu žmonių, kurie kažko neragauja, nes jiems “nepatinka”. Juk iš kur gali žinoti, kad nepatinka, kai neragavai? Vienintelis dalykas, kurį man sunku būtų praryti – tai koks gyvas padaras. Esu ne kartą suvalgius gyvą vabalą kasdama obuolį ar kirmėliuką su žirniais ar avietėmis. Man baisiai nemalonu, kai maistas burnoje juda pats :) O ten visokių tokių “aš nevalgau paprikų, nes man neskanu” nelabai suprantu. Neskanu kas – žalios paprikos? Rūkytos? Trintos sriuboje? Keptos orkaitėje ir konservuotos aliejuje? Troškintos kartu su kitomis daržovėmis? Visos tos paprikos yra skirtingo skonio, todėl man įdomu, kurios iš jų yra neskanios ir kodėl atsisakoma valgyti visas.

Vyrą jau išmokiau ragauti. Dabar beliko išmokyti vaiką. Pvz., sūrio lazdelė yra šlykštu (šalta, lipni kažkokia), todėl neragauja. Ką gi, palaukiam, kol bus labai alkanas ir vietoj įprasto duoniuko užkandai duodam lazdelę. Kadangi alkis didelis, lazdelė nebeatrodo taip šlykščiai ir… pasirodo, tas daiktas visai skanus! Taigi, žalia varnelė prie dar vieno produkto. Po tokių bandymų galiu pasakyti, kad mano vaikas vienas iš nedaugelio valgo vištos kepenėles. Tiesa, susmulkintas ir sumaišytas su bulvių koše bei grietinėlės padažu. Bet valgo, jam skanu.

Po poros metų turbūt vėl galėsiu nevaržomai eksperimentuoti virtuvėje. Dabar, kad neužpjautų rutina, kas savaitę stengiuosi pagaminti ką nors naujo. Pildau savo naujametinį pažadą labai sėkmingai. O jei nepavyksta, yra šaldytų varškėčių ir picerija gretimam name :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 18

Mažuma

2013-01-29

Labai nemėgstu, kai žmonės ant manęs parduotuvėje kosėja. Neprisidengę, net seilės tykšta. Juk taip nesunku kilstelėti ranką prie burnos.
Dar nepatinka, kai ateina į darbą sirgdami, tipo, “didvyriai”. Anoks čia didvyriškumas kolegas užkrėsti.
Kiti gi su temperatūrom, kosėdami ir mirdami eina į kiną, teatrą, parduotuvę. Mus kadaise toks su protu susipykęs vyriškis užkrėtė Druskininkuose.
Dar yra gudruolių, kurie nesupranta, kad sergant užkrečiama liga ir atėjus į polikliniką, reikėtų užsidėti kaukę. Juk ten yra ir nesergančių žmonių. O tie, kurie serga, nenori dar vieno brudo.
Tėveliai gi pateisina vaikus, kurie kosėja ant visų nesivaržydami. Jei per mažas prisidengti, nesunku juk uždengti jam burną patiems. Kiti slapta veda sergančius į darželį.

O labiausiai tai nemėgstu savęs, nes, eidama į polikliniką su kauke ant burnos, vis dar jaučiuosi kaip paskutinė idiotė. Nes manančių taip, kaip aš, yra mažuma.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 29

Žiema, vynas ir kitos mintys

2013-01-10

*Kai pūgą stebiu pro langą, visai gražu. Bet vis tiek labai laukiu pavasario. Mažų upeliukų gatvėse, vis labiau iš po sniego išnyrančios žolės, pirmo apyšilčio lietaus, daugiau saulės, daugiau žydro dangaus, daugiau šviesos. Šilumos. Kiekvieną žiemą pamirštu, kaip lengva yra į lauką eiti trumpomis rankovėmis.

*Ant lentynos vis dar supupsi obuolių vynas, nors jau kaip ir nėra iš ko… Rudeninio serbentinio buteliai vis tuštėja, o man jau baisu, kad nebeliks ko laikyt kelerius metus iki pilno skanumo. O žinot, kas būna, kai uogienei skirtą aviečių indelį užpili cukrumi ir jos prarūgsta? Puslitris nuostabaus avietinio vyno. Šitą reikės laikyti. Gaminam vynus, nors patys alkoholio vartojam tiek mažai, kad net juokinga. Bet svarbus čia ne rezultatas. Nuostabus pats procesas. Alchemija.

*Pirmą kartą gyvenime man sunku priimti sprendimus. Pastarieji sprendimai buvo teisingi, ypač tie, kurie pasirinkti klausant savęs. Suvokiau, kokią baisią įtaką man turi kai kurių žmonių spaudimas. Visgi reikėtų klausyti tik savęs ir tų, kurie leidžia man klysti ir spręsti pačiai.

*Būnu su sūnumi, skaitau, gaminu ir siunčiu atvirukus. Išverdu didžiulį puodą žiemiškos sriubos (receptas vėliau), o po paros jos jau nebėr. Ir taip kas žiemą. Kiek verdu, tiek nebėr iškart. Pasaka, ne sriuba. Prieš kelias dienas užsimaniau šaltibarščių. Kodėl žiemą jų niekas nevalgo? Nes šalti? Nežinau, mes tai žiemą ir ledus valgom, ir šaltibarčius. Žiemos sriubą irgi vasarą virsiu. Lauke kur nors, ant laužo. Bus dar didesnė pasaka nei žiemą namie.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 7

Pažadukai

2012-12-31

Pernai pirmą kartą kažką sau žadėjau nuveikti per metus. Dabar buvo labai įdomu paskaityti.

* Duoną namuose aktyviai kepiau gal pusmetį. Duonos mažai valgom, todėl būdavo gaila išmesti puskepalius. Bet į metų galą pradėjau vėl :)
* Kantresnė nepasidariau nei trupučio.
* Rankdarbių idėjas įgyvendinau tik kelias. Atsibodo :)

Bet užtat keliavau! Keliavau keliavau keliavau! Kiek tai įmanoma su mažyliu :) Visada parskridus gandrams įsimenu, kokį mačiau patį pirmą – skrendantį ar stovintį. Sakoma, kad jei pamatai skrendantį – keliausi, jei stovintį – sėdėsi namie. Kažkur važiuodami pamatėm gandrus. Vyras skrendantį, o aš – stovintį. Pareiškiau, kad taip nesąžininga, bet vis tiek buvau ir Lisabonoje, ir Paryžiuje, ir prie jūros porą kartų, ir Druskininkuose, ir šiaip Lietuvoje visur po truputį. Palyginus su pernai, visai neblogai :) Užtat vyras be to, kur buvom kartu, keliavo antra tiek darbo reikalais. Tai kaip ir viskas logiška su tais gandrais.

Savimi rūpinausi labiau. Priėmiau kelis sprendimus, gal nelabai naudingus šeimai, bet užtat tokius, kokius sako priimti mano širdis. Neklausiau daugumos ir nusikirpau plaukus prieš mėnesį – ilgų dar nepasiilgau, be to, greit auga. Mažiau rūpinausi viskuo aplink ir daugiau skaičiau. Pradėjau aprašinėti kiekvieną perskaitytą knygą, per 5 mėnesius įveikiau 41. Kadangi baigus rašyti eisiu ir suskaitysiu iki galo dar vieną, bus 42 :)

Į klausimą apie dovanas neatsakau. Priverčiau artimuosius mąstyti ir gavau superinių dovanų, pvz., skrydį oro balionu. Arba dabar, per Kalėdas, prietaisą virtuvėje, kurio baisiai norėjau, bet pati niekada gyvenime nebūčiau pirkus.

Įgyvendinau vieną tylų pažadą – pradėjau daugiau rašyti. Ir sukūdau, nors to sau nežadėjau. Ačiū “IKI Ūkio” dešrai, mano skrandis ilgai ją prisimins. Dar pradėjau siųsti atvirukus “Postcrossing” – tai buvo vienas geresnių mano sprendimų :)

Kitiems metams irgi turiu kelis pažadus:

* Nesustoti keliauti.
* Kiekvieną savaitę pagaminti vieną naują patiekalą. Nesvarbu, ar tai bus mėsa, ar niekada nekepti sausainiai, ar duona su pomidorais. Tai nėra lengva, nes gaminti reikia taip, kad valgytų ir vaikas, bet iššūkis labai malonus.
* Perskaityti bent kelias angliškas knygas. Su el. knygomis labai patogu tą daryti, nes galiu greitai išsiaiškinti nežinomus žodžius.
* Pradėti kažką naujo.

Daug nežadėsiu, nes vasarą mūsų laukia šiokia tokia renovacija bute, todėl bus ką veikti :) Gerų metų!

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 33

Būtini daiktai?

2012-11-14

Suprantu, kad yra žmonių, kurie vargingai gyvena ne savo noru. Pasakysite, kad savo noru niekas biednas nebūna? Manau, kad alkoholikai, vaikų fabrikai ir tyčiniai bedarbiai tokie yra savo noru. Jiems patinka. Greičiausiai jie neturėtų nė menkiausio suvokimo, kaip elgtis su pinigais jų gavus.

Žinau gerą pavyzdį, kaip į vieną Lietuvos miestukų iš Rusijos atsikraustę žmonės (tokie jau socialiai remtini) laimėjo loterijoje nemažą sumą. Nusipirko prabangų automobilį, butą didesniame mieste, žodžiu, taškėsi kaip papuolė. Bet mašiną sudaužė, o butą prarado dėl skolų (nes pinigai baigiasi, bet reikia DAR), o po to dar likusius bandė vežt nedeklaravę per sieną į Rusiją, tai prarado ir tuos. Sakau, yra tokių žmonių – varguolių savo noru.

Bet aš ne apie tuos. Aš apie vienišas mamas, apie tuos, kurie prispausti ligų, bėdų, kuriems niekas nepadeda, o pagalbos jie nedrįsta prašyti. Jie galbūt negabūs ir neryžtingi, neranda darbo. Ir žinoma, turi vaikų. Galbūt prisidarė jų būdami jauni ir nemąstantys, tik turėjo proto neatiduoti į vaikus namus. Jie pinigų turi tik pavalgymui, mokesčiams ir drabužiams, ir tai neužtenka. Štai tokiems dažnai internetu renkama parama.

Aš vis paskaitau, ko reikia tiems žmonėms, kokios yra jiems būtinos prekės. Reikia lovų, kėdžių, stalų, rašymo įrankių, patalynės, indų. Suprantu visa tai. Tada reikia kompiuterio, tą irgi suprantu. Taip ir darbą rasti, ir socializuotis, ir mokytis lengviau. Sutinku. Buitinė technika kaip viryklė, šaldytuvas, skalbimo mašina… Dar reikia televizoriaus… ir čia aš susiraukiu. O kam? Kas iš to televizoriaus? T.y., kam gi jis būtinas?

Dar esu mačiusi, kad reikia karaokės grotuvo ir pritrūkau žodžių.

Vaikams reikia vaikštynių ir maniežų. Neturėjom nei vieno, nei kito ir visai nereikėjo. Daugumai mano pažįstamų nereikėjo. Tai kokia gi čia būtinybė – vaikštynė? Ji ne būtina, ja medikai apskritai nerekomenduoja naudotis. Vaikai puikiai išmoksta vaikščioti ir be vaikštynių. O maniežą galima suręsti iš namie turimų daiktų, bet šiaip ir jis nebūtinas.

Pagalvoju vis, kad kiekvienam būtini daiktai yra skirtingi. Aš norėčiau būti pavalgiusi, nesušalusi, išsimiegojusi ir apsirengusi, švari bei turėti darbą. Na, ir kad mano vaikas turėtų sąlygas lavintis. Tam man nereikia nei televizoriaus, nei vaikštynės ar karaokės grotuvo. Dabar mūsų šeima sau gali šį bei tą leisti netaupydama (bet mes, pvz., neturim prabangių automobilių, kurių mums nereikia), bet buvo laikas, kai nuomojomės vieno kambario butą ir neturėjom skalbimo mašinos. Ir nieko neatsitiko! Į būtinos pagalbos gavėjų sąrašus neįsirašėm, vaikų šiukštu saugojomės (nes žinojom, kad sąlygų nėra), dirbom, mokėmės ir taupėm.

O visu šituo minčių srautu aš noriu pasakyti tai, kad net ir tie, kuriems gyvenimas pagailėjo sėkmės, kartais persistengia prašydami.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 34

Kodėl man patinka šie rinkimai

2012-10-11

1. Nes jie labai smagūs. Dar niekada nemačiau tiek pro ašaras juokingų kandidatų (pvz., tokių garažnikų) ir iš to išplaukiančių montažų, filmukų, gif’ų, memų ir viso kito. Na štai, vieną dieną pamatau Uspaskicho rinkiminę reklamą su senute, o kitą dieną – montažiuką, ir man jau ašaros byra nuo juoko. Kuo ilgiau žiūri, tuo juokingiau darosi. O dar LRT studijoje vykstantys debatai… Geriau už bet kokią humoro laidą :) Visko nesurašysiu, žinau, kad šį darbą jau išsijuosęs dirba Buržujus, linksmuosius rinkimus nušviesiantis penktadienį.

2. Nes man nereikia dirbti. N metų per rinkimus man reikėdavo dirbti. Ar tai prezidento, ar Seimo, ar savivaldybių… visada turėdavau stebėti juos ne savo malonumui, o tam, kad po to apie juos rašyčiau. Taip nelieka pusės smagumo. Čia panašiai kaip studijuoti vien tam, kad egzaminus po to išlaikytum. Tiesa, dabar gi, kai rinkimai tokie įdomūs, gal apie juos rašyti ir visai norėtųsi :) Nors galbūt tai reiškia, kad darbo jau pasiilgau…

3. Nes vyksta ir referendumas. Dėl nepaaiškinamų priežasčių man labai patinka referendumai. Visada būnu tvirtai apsisprendusi jau iš anksto, todėl dedu tą kryžiuką tvirta ranka ir patenkinta. Dėl partijų ir kandidatų nebūnu tokia tikra. Man kažkas jau senokai rekomendavo apsigyventi Šveicarijoje… Žinot, gal ir visai smagu būtų :)

4. Nes galiu balsuoti. Balsuoti aš norėjau jau būdama 16-os. Atsimenu, kaip pykau, kad dar nesu pilnametė ir kaip džiaugiausi, kai 2003 m pirmą kartą ėjau balsuoti – tai buvo referendumas dėl LR narystės ES. Niekada nesu sugadinusi biuletenio, niekada nesu balsavusi už nesąmones ir sukiojau pirštą prie smilkinio tiems, kurie prieš 4 metus balsavo už Valinską, “nes tai labai juokinga”. Gaila, kad tokių buvo daug ir artimų žmonių. Nebalsavusi esu vieną kartą – pernai vasarį. Buvau su kelių savaičių lelium ant rankų, buvo žiauriai sunku. Neturėjau kada prisėst pavalgyti, tad iki balsavimo man buvo toli toli :) Tiesa, tada pagalvojau, kad jei galėčiau balsuoti internetu, turbūt tas kelias minutes laiko surasčiau.

5. Nes šiemet balsuoti būtinai reikia. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet valstybė šįkart tikrai yra pavojuje. Tiek populistų – violetinių, skraidančių, rusiškų ir kitokių aš dar nesu mačiusi vienuose rinkimuose. Tuo labiau, kad mada “eit į Seimą” nuo 2008 m. tęsiasi toliau. Eina, kas netingi – bukagalviai (bet linksmi) krepšininkai, bukagalviai (bet nuoširdaus veidelio) galiūnai, bukagalviai (bet sukti) rusų milijonieriai, bukagalvės (bet susikūrusios palankią terpę) buvusios teisininkės, visokio plauko žvaigždutės ir kiti, kuriuos norėčiau matyti ten, kur jie ir yra arba nematyti iš vis. Bet jiems tikrai ne vieta Seime. Žodžiu, balsuoti šiemet reikia jau vien dėl to, kad armija bukagalvių nespręstų mūsų likimo.

6. Nes esu tvirtai apsisprendusi.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 6

Išrankusis su ūsais

2012-10-05

Kai draugui papasakojau, kaip namuose naktį nuo lentynos buvo nutemptas šakotis, nagu prakrapštyta pakuotė ir nugraužti spygliai, jis pasakė: “Spėju, kad tai buvo ne katino darbas”. Na, vaikas taip aukštai dar nepasiekia, be to, jis nėra toks didelis kepinių mėgėjas, kaip mūsų katinas.

Pagalvojau, kad gi visos katės ir katinai turi savo mitybos keistenybių. Štai žinau katiną, kuris eina iš proto dėl morkų. Man juokinga stebėti, nes maniškiui morkos buvusios nebuvusios. Užtat va, šakotį tai vos ne po užraktu reikia laikyti. Be kepinių, jis dar dievina:

pistacijas (dėl jų tiesiog kvaišta, visiškai neįmanoma ramiai valgyti)
čipsus
cukraus pudrą
ledus
rūkytą žuvį
rūkytą, keptą ar virtą vištieną
krabų lazdeles

Na, pastaruosius 3 dalykus turbūt daug katinų mėgsta :) Užtat mūsiškis visiškai nevalgo jokios žalios mėsos ar žuvies, nelaka nė trupučio pieno ar jogurto, dar ir ne bet kokią dešrą įkiši. Žodžiu, ponas išrankuolis. Man įdomu, o kokių keistenybių turi jūsų katės? Dėl šunų daugmaž aišku – suėda beveik viską, ką paduodi. Maniškis visgi labiausiai mėgo pirštines :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 35