Nuotraukas truputį tingiu kelti čia, todėl duodu nuorodą, kur jos yra Facebook. Jei įdomu, prašom žiūrėti :)

Okeanariumas. Ką Lisabonoje tikrai gerai apžiūrėjau – tai okeanariumą. Buvau jame du kartus – vieną kartą su vaiku, o kitą kartą dar ir su vyru, kai turėjo laisvo laiko. Man žuvys neįdomios, bet tokį akvariumą norėjau pamatyti. Didelės stiklo sienos, už kurių plaukioja rykliai, rajos, tunai ir dešimtys kitokių žuvų… Atrodo, galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Taigi, kai pervargęs mažius sukėlė isteriją, ramiai atsisėdau ant suoliuko priešais akvariumą ir migdžiau jį. Buvo pats įspūdingiausias vaiko migdymas per šiuos metus :)

Senamiestis. Lisabona pastatyta ant 7 kalvų, ką sako ir apie daugumą kitų miestų :) Bet niekur nemačiau tų kalvų tokių stačių… Jau ir taip žiūrint į viršų lenda į galvą mintis “gal nelipt?”, o kai dar reikia ir vežimėlį stumti… Bet nieko, užlipau visur, kol turėjau jėgų. Į viešbutį vos parsivilkau po vienos tokios sau pačiai po senamiestį surengtos ekskursijos. Užtat aplankiau ne tik turistų lankomas vietas, bet ir gatveles, kur vaisiai parduotuvėlėse gerokai pigesni, pridžiaustyta skalbinių, kur yra mažų batsiuvių dirbtuvėlių, kavinėse sėdi tik vietiniai, o mano zirzeklį nuramina senas portugalas, pamosavęs jam raktais prieš nosį. Aišku, be vaiko būčiau išvaikščiojusi ir kitas miesto dalis, o dabar daug kur negalėjau užlipti dėl laiptų, bet nieko – įspūdžių pakako.

Tolerancija. Vienoje miesto aikščių radau užrašą, kad Lisabona – tolerancijos miestas. Galiu pasakyti, kad tikrai taip. Žmonių yra visokių tautybių ir spalvų, visokių religijų ir įsitikinimų. Visi elgiasi kaip kam patinka, ir vieni kitiems netrukdo. Niekas nežiūri išplėtęs akis, jei parke ant dekučio bučiuojasi dvi merginos. Beje, patys portugalai yra karštesni katalikai nei lietuviai (vien marijų kiek ten buvo apsireiškę…), bet katalikybė jiems netrukdo gerbti kitų žmonių įsitikinimų. Miestas ne tik tolerantiškas, bet ir neįkyrus. Vieną dieną pagrindinėje gatvėje vyko sendaikčių ir rankdarbių turgus – niekas nebandė man kišti ir girti savo prekių. Gal todėl nemažai visko nusipirkau ir dar gavau už dyką “įkalt” ginjos – vietinės vyšnių trauktinės. Beje, “įkalt” ten labai populiaru :) Kaip ir rūkyti.

Turistė. Turistė pasijutau pirmą dieną: buvo 20 laipsnių šilumos, bet lynojo. Vaikščiojau su lengvais mokasinais, maikute ir palaikiu megztuku, o vietinės merginos su šalčiu kovojo auliniais batais, golfais, skaromis ir pūkinėmis striukėmis. Visos. Dar turistė pasijutau gatvelėje, kur vietiniai nevalgo – mane graibstė už rankų ir šnekino visom rytų Europos kalbom, tik ne lietuviškai. Beje, tai buvo vienintelė vieta mieste, kur kažkas buvo grūdama per prievartą. Šiuo atveju – meniu. O visur kitur turistė beveik nesijaučiau. Kiti atvykėliai, galvodami, kad vietinė moteris vaikštinėja su vaiku, manęs klausinėjo, kur kokia kavinė, muziejus ar gatvė. Ir išpūsdavo akis sužinoję, kad aš čia tokia pat višta kaip ir jie.
-Bet juk jūs ne portugalė, tiesa?, – paklausė manęs angliškai viena italė prie perėjos.
-Ne, nesu.
-Atleiskit, negalėjau nepaklausti. Bet jūs čia gyvenat?
-Ne, aš tik lankausi.
-Su tokiu mažu vaiku????
Maloniai šnektelėjom eidamos kelis šimtus metrų ir atsisveikinom. Tai tiek to turistavimo :) Savaitės pabaigoje jau pripratau.

Maistas. Būdama šalyje, kuri turi daugiau nei 99 km pajūrio, stengiuosi atsivalgyti žuvies ir jūros gėrybių. Skanu ten. Paskutinį vakarą iki pilvų plyšimo prisikimšom tradicinio ryžių ir jūros gėrybių troškinio. Viso, gaila, net neįveikėm :( Krabų, krevečių, midijų ir visokių moliuskų atsivalgiau kuriam laikui. Bet prisiminus restoranėlių languose išdėliotus langustus ir iškabintus kumpius seilė dar nutįsta. Tiesa, reikia žinoti, kur valgyti… Toje turistų maitinimo gatvelėje buvo vienas restoranėlis, kuriame beveik niekas nesėdėjo – va jame ir buvo skaniausia. Beje, braškių sezonas ten jau seniai prasidėjęs :P

Knygos. Gyvenom šalia didelio Eduardo VII parko – jame visą savaitę vyko knygų mugė. Kaip prisiekusiai skaitytojai, man buvo labai smalsu. Ei, norėčiau, kad ir Vilniaus knygų mugė tokia būtų… Vyktų parke kai šilta, įėjimas nieko nekainuotų, o vietos būtų tiek, kad nereiktų grūstis, čia pat vietoje galėtum padoriai užkąsti skaitydamas ką tik nusipirktas knygas – naujas ar senas po 1 eurą. Arba atsigulti pievutėje… Eičiau kiekvieną dieną (ir ėjau)! Portugališkai neskaitau, bet nusipirkom 4 dideles angliškas knygas, beje, tikrai pigiai.

O Colą pirmą kartą gėriau gal kokių 8 metų, kai kiekvieną pavasarį su viena vokiečių kečupų, actų, garstyčių ir kitų pagardų firma dalyvaudavom “Agrobalt” parodoje. Turėjau ten daug reikalų – demonstruoti visiems Vokietijos paviljono dalyviams savo vokiečių kalbos žinias, sėdėti prie staliuko stende, paviljono “užkulisiuose” valgyti vokiškas dešreles ir lakstyti po parodą bei bandyt nepasiklysti. O Colos bei kitų įdomybių parsiveždavom namo. Atsimenu, kad skonis buvo keistas – ir bjauru, ir skanu tuo pačiu.

Štai kečupą, tą tikrą, o ne lietuvišką pomidorų padažą, pirmą kartą valgiau būtent tos vokiečių firmos. Man iki šiol atrodo, kad jis buvo labai skanus. Gaila, negaliu palyginti, nes Lietuvoje nebeprekiauja. Tais laikais buvo per brangus, nes natūralus, o dabar turbūt būtų perkamas :)

Atsimenu, kaip ragavau pirmą kivį – tėtis juokavo, kad čia kaip bulvė su sėklom viduje. Tuo metu trumpai tuo tikėjau ir stebėjausi, bet kiviai tai buvo skanūs. Gaila, kad nedaug :) Ir dabar man jie labai skanūs, ypač kai supranti, kad pirmiausia juos reikia panokinti namie, o tada, nupjovus viršūnėlę, iškabinti šaukšteliu. Jokių ten lupimų, pjaustymų ir kitų terlionių.

Nežinau, kada tai buvo, bet atsimenu ir pirmuosius “Pringles” čipsus. Ojojoj, kokie pasakiški jie man atrodė. Dabar tai man vieni neskaniausių traškučių, galiu suvalgyti ne daugiau dešimties. Mėgstu tik čipsus iš tikrų pjaustytų bulvių ir be jokių ten papildomų skonių. Beveik neįmanoma rast, todėl čipsus valgau labai retai, kas, aišku, nėra blogai :)

Ledinukai man siejasi su Telšiais, ežeru ir žodžiu “krautuvė”. Vasaromis dažnai būdavau pas senelius Telšiuose, jie gyveno visai šalia ežero (na, Telšiuose daug kas gyvena šalia jo). Senelis sakydavo, kad eina į krautuvę, pasiimdavo mane kartu ir nupirkdavo ledinuką “Gaidelį” ant pagaliuko. Būdavo geltoni ir raudoni, supakuoti į celofaną ir visada aptirpę. Bet užtat kokie skanūs! Jei Kaziuko mugėje nebūtų tiek daug žmonių, čiupčiau vaiką ir traukčiau ieškot tų gaidelių. Deja, bijau, kad sutraiškys.

Na, o kad kebabais pradėjau, tai jais ir pabaigsiu – pirmąjį kebabą valgiau prieš 10 metų Vokietijoje. Tų kioskų ten jau buvo daugybė, tuo tarpu Lietuvoje dar nebuvau girdėjus apie kebabus. Ir ką – kebabas buvo pasakiškas, su šviežiais raudonaisiais svogūnais ir labai skaniu padažu. Nesulyginsi su lietuviškais. Šįkart tikrai žinau, kad kebabas buvo skanus ne todėl, kad pirmas, o todėl, kad buvo tikrai skanus. Todėl Lietuvoje jų valgau gal 2-3 kartus per metus :)

Dar savaitėlė – kita, šoksim abu į guminius batus ir eisim balų taškyt.

O dabar kabliuoju duoniukais gaivų tzatziki padažą ir pakuoju dovaną. Labai daug pavasario vaikų pažįstu. Mieli jie man visi, su vieversiais, kaip ir aš, gimę. Dar prieš savaitę galvojau, kad jau sena sena darausi, o vakar žiūrėjau į veidrodį ir supratau, kad nė velnio. Jauna ir graži vis dar :)

Geros nuotaikos visiems!

P.S. Ak, apsižiūrėjau ir pamačiau, kad pirmas Novum įrašas padarytas prieš lygiai 5 metus. Su gimtadieniu! :)

Kadangi sugebėjau apsirgti, tai esu visai pikta, nes jau nesirgau niekuo daugiau nei metus… net tada, kai sirgo visi aplink. Sakau, nepatinka man ta žiema. Ir galiu išvardinti dešimtis priežasčių, kodėl žiema yra blogai:

1) šalta, todėl reikia būti prisirengus. O tai labai nemalonu. Stori šilti drabužiai ir batai kainuoja brangiau nei vasariniai, jie slegia savo svoriu, nuėjus iš lauko į patalpą (pvz., parduotuvę), imi kaisti. Be to, kol apsirengi, ilgai užtrunka, o jau nekalbu apie tai, kaip sunku yra žieminiais drabužiais aprengti mažą spirgantį vaiką
2) sąskaitų už šildymą vasarą nebūna :) ir karšto vandens kažkaip mažiau reikia…
3) lauke viskas pilka. Na, tik nesakykit, kad balta. Balta būna tik kaime ir toje Vilniaus vietoje, kurioje aš gyvenau iki 20-ies (tiesa, ten ir sniegas ištirpsta tik balandžio vidury). Visur kitur greitai pasidaro pilka
4) medžiai pliki, nėra nei žolės, nei gėlių, ir negali pasiskinti uogų, vaisių ar prisirinkti grybų… žodžiu, gamtos kaip ir nebėra
5) gatvėse ir visur kitur arba plikledis, arba pliurza. Taigi tikimybė, kad arba susitrenksi užpakalį (geriausiu atveju), arba grįši purvinais batais yra beveik 100%
6) druskos suėda visus batus
7) nuo druskų rūdija automobiliai
8) labai sausas oras, o tai reiškia, kad oda, jei niekuo netepama, išdžiūva ir suskeldėja, o plaukai įsielektrina (fuj fuj)
9) galima skaudžiai nušalti nosį, skruostus, rankas ir ausis, o jei minus 30 – tai ir daugiau visko
10) tiek daug avarijų būna tik po Joninių ir žiemą
11) daug lengviau susirgti
12) su mažu vaiku nėra ką veikti – lauke ilgai nepabūsi, o per tokius šalčius visai nosies kišt negalima
13) laukų niekas nevalo, o zuiti šaligatviu pirmyn atgal su vežimėliu anoks ten įdomumas
14) jei automobilis stovi po atviru dangumi, reikia jį valyt nuo sniego arba gręsti ledus
15) jei nevairuoji, klampot per sniegus, ledus, pliurzes ir šalčius irgi nemalonu
16) žiemą ilgos naktys, o kai apsiniaukę, kartais atrodo, kad taip ir neprašvito…
17) kad ir kiek kartais bemokėtum už šildymą, namie vis tiek būna šalta (atsimenu aš tą butą Fabijoniškėse, kai kambary būdavo tik +15)
18) katės ir šunys žiemai prisiaugina daug kailio, o po to šeriasi… valyk ir valyk viską. Nebūtų šalčių, nereiktų to kailio tokio :)

Tai va, kol kas tiek vienu ypu į galvą atėjo. Čia dar neminiu to, kaip sunku vaiką su stora striuke prisegti autokėdutėje arba apauti jam žieminius batus, kad nuo tokių šalčių žūsta net ir sveiki gyvūnai, nesuradę ėdesio (anokia čia gamtos atranka), kad kaimynams šalta rūkyt balkone ir jie prirūko laiptinėje… Ir dar, ir dar, ir dar taip iki begalybės. Labai laukiu mieliausio savo metų laiko – pavasario. Ir ne per karšta, ir pradeda viskas žaliuoti, ir dienos vis ilgyn eina, ir dar uodų bei erkių nėra, ir oras gaivutėlis… Ach. Ne veltui pavasario vidury vestuves kėlem – buvo +20, dar sugebėjom naktį maudymosi sezoną atidaryt ežere :)

Žiemai galiu užskaityt tik kelis pliusus – senius besmegenius, važinėjimąsi rogutėmis, Kalėdas ir tai, kad gražu pro langą žiūrėt, kaip kąsniais sninga (kas šiemet buvo gal tik 2 kartus). Daugiau nieko gero nesugalvoju. Reikėtų man gyventi kokioj Ispanijoj, bet kad ir ten jau ta kvaila žiema… Arktiniai šalčiai pas juos – minus 7 :))) Džiaugiuos tuo, kad bent jau balandžio pradžioj vis tiek viskas pradės tirpti ir ateis pavasaris, vadinasi, liko du mėnesiai. O ir šiaip, vietoj 5-6 žiemos mėnesių, šiemet bus maximum 3. O tai jau pliusas!

4-5 porcijom reikės:
600 gr jautienos (po kelių bandymų supratau, kad kumpis tinka geriausiai)
Česnakų pastos – daug česnakų, sutrintų su druska ir pipirais
1 didelio svogūno
250 gr ilgagrūdžių ryžių (gaminau ir su basmati – tiko)
4 vidutinių pomidorų
3 paprikų – žalios, geltonos ir raudonos (bent jau žalia tai tikrai reikalinga, nes ji visai kitokio skonio)
Vandens

Į troškintuvą ar storasienį puodą (paprastame kyla rizika, kad prisvils) įpilkite aliejaus, suberkite smulkintus svogūnus. Tada įkrėskite bent porą arbatinių šaukštelių česnakų pastos. Dabar šiek tiek apie ją: apie pastą pirmą kartą išgirdau, kai rodė šį troškinį. Iš pradžių kaskart gamindavausi šviežią, bet po to čiupau kelias dideles galvas česnakų (nuluptų, žinoma), pora arbatinių šaukštelių druskos ir daug maltų pipirų, viską sutryniau blenderiu, sudėjau į stiklainiuką ir sėkmingai naudojau visiems patiekalams, kur reikia česnako, druskos ir pipirų. Įmeti pastos truputuką – ir daugiau nieko nereikia. Ji kepinama sėkmingai “ištirpsta”. Tiesa, vėliau pasta pažaliavo (česnakas, visgi), todėl kitą kartą dėsiu į ledukų formeles ir į šaldiklį. Nu nuostabus dalykas :)

Tai va, viską vos pakepinus, sumeskite kubeliais (apie 1 cm) pjaustytą mėsą ir viską troškinkite, kol susmulkinsite pomidorus ir paprikas. Sudėkite juos ir patroškinkite viską, kol mėsa pradės minkštėti (man užtrunka apie 20-30 min). Tada suberkite ryžius ir įpilkite vandens. Jo pilu maždaug 1,5 karto daugiau nei yra ryžių (kalbu apie tūrį, ne svorį). Viską troškinkite apie 20 minučių uždengtame puode, kol ryžiai išvirs ir troškinys taps tik vos vos drėgnas. Vėliau ryžiai vis tiek sugers visą skystį :)

Galbūt dauguma norės vietoj vandens pilti sultinio, bet nerekomenduoju to daryti. Jei prėska, geriau įberkite papildomai druskos ir pipirų. Bet šiaip prėska nebūna, skonis idealus :) Skanaus!

Kartais taip besivartydama norėčiau prie galvos prijungti kokį aparatą, kuris mintis užrašinėtų. Tada ryte paredaguočiau ir bloginčiau. Vis kažkiek naudos būtų iš to besaikio galvojimo. Atrodytų, kas čia tokio – imi ir negalvoji. Avytes skaičiuoji ir panašiai. Bet jei bandau galvoje nusipiešti avytes, tai nemažai laiko praleidžiu tobulindama jų išvaizdą iki begalybės, o tai jau irgi papildomos mintys. Gražių esu “pripiešusi”. Kai atsibosta piešti, imu galvoti, “o kodėl avys?”, na, ir… suprantate.

Jaučiuosi kaip Liz iš knygos “Valgyk. Melskis. Mylėk”. Kodėl? Pacituosiu: “Kaip visi žmonės, niekaip negaliu įveikti budistų vadinamo “beždžionės proto” – nuo šakos ant šakos šokinėjančių minčių, sustojančių tik tam, kad pasikasytų, nusispjautų ar pastūgautų. Mano nežabotos, nedrausmingos mintys lekia iš tolimos praeities į nežinomą ateitį dideliais šuoliais kas minutę pasigriebdamos po tuziną idėjų.” Skirtumas tik tas, kad Liz bėda yra minčių pobūdis, o mano bėda – pačios mintys. Kaip Liz jos neleidžia susikaupti ir medituoti, taip man jos neleidžia atsipalaiduoti ir užmigti.

Vakar bandžiau galvoti konstruktyviai ir ieškoti šitos bėdos priežasčių:
a) man trūksta intelektinės veiklos
b) aš per mažai išsikalbu ir išsidiskutuoju (žodžiu)
c) aš tiesiog visą gyvenimą per daug galvoju

Baisu yra tai, kad sutinku su visais trim punktais. Tiesiog dirbant ar daugiau būnant viešumoje (kas žiemą su mažu vaiku yra sunkoka) mano besaikis galvojimas būdavo arba išsakomas, arba realizuojamas, o dabar mintims tenka sprogdinti galvą naktį. Dieną galva būna užkišta tokiais dalykais kaip “vaikas krausto purvinas bulves iš dėžės po kriaukle”, “katinas tuoj privems ant sofos” ir “pypt, pypt, pypt, nekenčiu kilime paslėptų medinių kaladėlių”, o žodžiai būna “negalima stumdyti knygų iš lentynų”, “dabar eisim valgyti/praustis/miegoti”, “paspausk va čia, o dabar pažiūrėk, kaip čia galima pasukti” ir “aunamės vieną batuką, o dabar kitą batuką”. Ir aš laukiu nesulaukiu, kol vaikas ims kalbėti ir klausinėti, nes tada galėsiu iškalbėti visą savo moterišką žodžių limitą ir minčių gal nebebus tiek daug.

Tai štai. Dar niekad per visą savo gyvenimą nesu sau nieko pažadėjusi, kad nuo kitų metų darysiu. Tai va, pirmas kartas yra šitas ir, tikiuosi, pavyks savęs nenuvilti.

…ir niekada nebeatsakysiu į klausimą “ką tau padovanoti”. Šie metai paskutiniai :) Geriausiu atveju sudarysiu sąrašą :P

Su šventėm! Ir nenuvilkite ir jūs savęs kitąmet :)

O prieš tai skaičiau R. Flicko “Šiaurės Sachara”. Po to, kai perskaičiau, man pasakė, kad skolinsis, nes ji neva labai jau gera. O pati įsigijau, nes iš buvusio šefo kadaise išgirdau “Kas tas Flickas? Skaitau jo knygą, laaaabai gera”. Na, nežinau. Kad labai gera, tai tikrai negalėčiau teigti. Visgi rašė mokslo žmogus, o, mano nuomone, tai tokie žmonės tegu galvoje užgimusią istoriją išdėsto kokiam nors rašto žmogui ir tas tegu ją užrašo. Nes stilius tai baisus. Vietomis – prastai parašytas romanas, vietomis – istorijos vadovėlis. Bet knyga, net ir nebūdama gera, visgi yra įdomi. Dabar jaučiu bent kažkiek žinanti apie paskutines prūsų dieneles. Netgi pasigūglinau apie tai, kaip lietuviai paminklus Klaipėdoje griovė. Ir dar tokius gražius. Galėtų ir atstatyti, vietoj kažkokio tai “Žvejo” :) Ir šiaip, gauti istorinių žinių skaitant grožinę literatūrą man patinka.

Dar prieš tai buvau užsikabinusi ant knygų Rytų tematika. Lentynoje rikiuojasi “Dvidešimtoji žmona”, “Šešėlių princesė” (nu ne literatūra, o košmaras), “Šilko kelio karalienė” (ai, visai nieko), “Gėlių kraujas” (rekomenduoju), “Tūkstantis saulių skraisčių” (labai labai rekomenduoju), “Stambulo pavainikė” (šiaip sau), “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus” (rekomenduoju). Galų gale išsitraukiau dar studijų metais skaitytą Karen Armstrong “Islamas. Trumpa istorija” ir viską apibendrinau. Ir susimąsčiau, kodėl man, visiškai netikinčiai, taip įdomu religijos. Iš visų paskaitų įdomiausios buvo laisvai pasirinktos doc. dr. K. Dubniko “Religijų istorija” (ar kažkaip panašiai). Paskui supratau, kad turbūt ir yra įdomu todėl, kad netikiu :)

Į tarpus perskaitytos ir Frank Cottrell Boyce “Milijonai” (nesužavėjo), ir Herbjorg Wassmo “Šimto metų istorija” (ar yra dar geresnių rašytojų?) ir netgi David Kirkpatrick “Facebook efektas” – ar tokį šlamštą galima vadinti knyga? Žinau, kad tai ne grožinė literatūra, bet net mokykliniai istorijos vadovėliai įdomiau būna parašyti. Ir dar kelios, kurių jau net neprisimenu. O vakare garsiai skaitau pasakas. Jau įveiktos dvi pasakų knygos (gaila, prastos), K. Majerio Pušio “Tepė Tepė arba stebuklų metas” ir dabar įpusėta A. Lindgren “Mijo, mano Mijo”. Žodžiu, ketinu dar kartą perskaityti visas mėgiamiausias vaikystės knygas. Troliai mumiai ir Mere Popins, ruoškitės!

Taigi, kaip gyvenant iš pradžių tarp pampersų ir maitinimų, po to mankštose ir košės nuo sienų valyme, tada lakstymo iš paskos, kad neprasiskeltų galvos, o dabar lakstymo iš paskos, kad ko nors nesugadintų – tai rezultatas visai neblogas :) Kol nepradėjo nepasiremdamas vaikščioti (nors kėslų jau yra) ir kuičiasi po tėčio stalu, galiu netgi truputį atsipūsti ir vienu ypu parašyt įrašą apie knygas :)

Santuoka man yra tiesiog tradicija. Iš esmės, niekam nereikalinga, nebent dėl šventės, dėl oficialaus įsipareigojimo rūpintis vienas kitu, kai kuriais atvejais dėl patogumo, bet čia jau biurokratija. Kitais atvejais – religiniai motyvai, sakramentas ir visa kita. Bet negi šeimą gali apibrėžti religija arba biurokratai? Absurdas. Taip pat ne Seimui spręsti, kas yra šeima. Čia kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, kas jam yra šeima – galbūt tėvai, galbūt seneliai, o gal tikroji šeima jam yra draugai arba tolimi giminės, nes su artimais jis nesijaučia nei saugus, nei mylimas.

Ir kai pamatau TV laidoj akis išpūtusį M. Adomėną, kuris aiškina, kad šeima negali būti tarp tos pačios lyties asmenų, kad tiesiog kartu gyvenantys žmonės yra tiesiog sugyventiniai, tai norėčiau jam ant galvos kibirą šalto vandens išlieti. Žinot, taip vištoms daro, kad norą perėt iš galvos išmuštų :) Tik kad vištos motiniški instinktai gerokai tauresni už daugelio seimūnų pezalus.

Dar sugalvokit įstatymuose apibrėžt, kas yra laimė arba meilė. Ir iš vis, prieš aiškinant visuomenei moralės normas, pirmiausia Seimo nariams reikėtų jas pasitikrinti patiems.

Lįst į katino dėžę? Negalima.
Išlaistyt katinui padėtą vandenį? Negalima.
Traukt už laido žemyn besikraunantį telefoną/fotiką? Negalima.
Valgyt popierines servetėles/laikraščius/žurnalus/kartonines pakuotes? Negalima.
Muštis? Negalima.
Net užpult miegančio katino negalima…

Bet jeigu vaikas suprastų, kiek daug jam yra GALIMA… Galima atsiremti į veikiančios orkaitės dureles. Galima traukt lauk iš lentynų knygas ir dėžes. Galima numest visus drabužius nuo sofos ar kėdžių. Galima griaužti tūbeles aštriais kampais. Galima ant žemės išmestą sausainį ar duoną ramiai valgyt toliau. Galima dar pusvalandį neiti miegoti. Vonioje galima taškytis kiek širdis geidžia.

Viskas, kas lengvai sutvarkoma, pataisoma ar nuo ko atsiranda tik lengvi susižalojimai (nemaloniai nukaitę delniukai, lengvai įbrėžtos dantenos, šiek tiek laisvesni viduriai), viskas galima. O visa kita – paslėpta, užkelta, užrakinta ir kitaip užmaskuota, kad širdelės neskaudėtų. Kad nebūtų per daug to “negalima”…

Dabar tai lengva – negalima imti žirklių, nes gali susižeisti. Ir viskas aišku. O kaip su paaugliu? Baisu jau dabar.