Čia faktų aš nedėstau. Visur – tik mano nuomonė, nes čia – ne darbas. Jei jau perrašinėsiu faktus, pasakysiu tai. Bet aš nerašau mokslinių darbų apie tendencijas, istoriją ir kaip susitvarkyti savo “Firefox”. Tam man tinklaraštis ir reikalingas, kad galėčiau pasakyti, ką manau. Kalbėdami su draugais (taip, iš tiesų rašau realiems ir virtualiems pažįstamiems, o ne masėms) tik faktus dėstote? Jei taip, užjaučiu. Žmogus, kalbantis faktais, neklysta, bet taip juk labai neįdomu.

O komentarai skirti diskutuoti arba šiaip papliurpt. Jei manote, kad kažką turėčiau sužinoti, ko dar nežinau, faktinės informacijos ir rekomendacijų visada laukiu. Bet komentaruose man visgi įdomiau nuomonė, kokia ji bebūtų (paremta faktais ar neparemta – nesvarbu). Nes su istorijos vadovėlias aš nesiginčiju :)

Knygą L. Carcaterra iš tiesų parašė ne apie save, o apie savo tėvą. Kasdien motiną daužantį tėvą, kuris pusę laiko praleidžia su meilužėmis, o kitą pusę – skolindamasis pinigus ir juos iškart išleisdamas. Apie purvinus nuomojamus būstus, apie pavydą ir muštynes, apie smurto ir neapykantos kupiną rajoną, pavadinimu “Pragaro virtuvė”. Bet iš už viso to žiauraus fasado kartais prasiveržia ir meilės, ir džiaugsmo. Visa tai knygą daro dar labiau nesuvokiamą.

Pagrindinis knygos įvykis (tėvas uždusino savo pirmąją žmoną pagalve) man visai nepasirodė svarbus. Svarbiau fonas: žmonės, rajonas ir jo kasdienybė, visos tos mažytės detalės nuo jautienos skerdienos rudame popieriuje iki gatvėmis besišlaistančių vaikigalių. Svarbiau emocijos: žiauri vaiko neapykanta ir stipri meilė tėvui, kuris iš tiesų taip nieko gero ir nepadarė. Patiko.

Popsas yra populiarioji muzika. Muzika, kuri patinka masėms. T.y. – didžiajai daugumai žmonių. Tai kaip gali popsas nevaldyti? Jei jis nevaldytų, nebūtų popsas. Ir nesvarbu, koks tai stilius – savo laiku rokenrolas, disco, RnB ar dar kas nors.

Labai įdomu, ar jei, pvz., man, mano mamai, seneliui, vyrui ir mano šešiametei sesei patiktų sunkusis metalas? Na, ir dar kokiems 2/3 viso pasaulio. Tai juk irgi būtų popsas. Ir supykusi Zvonkė, padainavusi kokią nors publikos nesuprastą miau miau dainą, galėtų sakyti: “Popsas valdo, ar ne”? Siųstumėmės sunkiojo metalo skambučių melodijas, kabintumėme ant sienų tamsius plakatus ir puoštume juos širdelėmis, klausytume metalo troleibusuose iš mobiliųjų telefonų. Na ir kas, kad tai būtų sunkusis metalas, tai vis vien jau būtų popsas.

Gal būtų logiškiau sakyti, kad valdo lengvoji muzika. Paprasti tekstai, paprastos, greitai įsimenamos melodijos. Dėl masėms priimtino lengvumo (nesvarbu, kokio stiliaus muzikos – nuo Mocarto iki DJ Tiesto), sunkusis metalas neturi šansų tapti popsu. Užtat “soft metal” turi. Na, ne tik turi, bet ir yra populiarus. Taigi klausti, ar pasaulį valdo popsas… tiesiog nelogiška. Juk kitaip ir negali būti.

Retai skaitau negrožinę literatūrą, o dar rečiau – lietuvių autorių knygas. Todėl šitos nebūčiau pirkusi, nebent kada nors vėliau, per išpardavimus, jei žinočiau, kad tikrai gera… O dabar žinau – tikrai įdomi ir naudinga (ačiū “Tyto Albai”). Aišku, gal kas trečiame skyrelyje išdėstytoms mintims prieštarauju ir dėl to iš pradžių skaitydama kiek piktinausi. Bet po to supratau, kad jei mano nuomonė sutaptų su rašytojo nuomone, skaityti būtų baisiai neįdomu. Jis pasakė, ką mano apie maistą ir valgį, ir kad šie du žodžiai – ne tas pats. Apie jo kokybę ir kilmę, apie kultūrą, apie makaronus ir apie vyną, netgi apie cepelinus ir voveraites.

Aš galiu sutikti arba nesutikti. Galiu nesutikti su mintimi, kad negalima sakyti “šitas yra skanu, o šitas ne” (kol nuomonė nėra peršama kitiems), galiu nesutikti su teiginiu, kad reikėtų valgyti tik tai, kas sava (tada žiemą maitintumės raugintais kopūstais, o apie suši liktų pasvajoti). Bet galiu sutikti, kad maistas ir valgis skiriasi. Ir kad užsigerti sunkų mėsos patiekalą kava yra pavojinga sveikatai, net jei tai ir skanu. Ir kad pica su kečupu ir majonezo padažu yra picos išniekinimas.

O šiaip knygoje – vien Italija. Kažkaip saulėta darosi skaitant. Ir nuolat kyla noras prisėsti vynuogyne su duona, vynu, Parmos kumpiu ir tikruoju parmezanu. Šiaip rekomenduočiau knygą tiems, kurie visą gyvenimą valgo kelis patiekalus – makaronus, picą, virtinukus, kotletus, karbonadus. Gal jie ir nutėkš knygą į šalį, sakydami “tfu, snobas”. Bet parduotuvėje bent prieis prie alyvuogių aliejaus lentynos. Gal net pažiūrės, ar jis skaidrus, ar ne. Viskas gali baigtis tuo, kad nusipirks “pabandymui”. Žingsnelis po žingsnelio nuo maisto prie valgio.

Taigi, reikės:

Bulvių (5-6 didesnių)
2 didelių svogūnų
Petražolių ryšuliuko (plokščiais lapais)
Poros skiltelių česnako
Apie 600-700 ml vištienos sultinio (priklauso nuo bulvių kiekio)

Plonyčiais griežinėliais supjaustykite svogūnus, susmulkinkite petražoles ir česnaką, viską suberkite į keptuvę su šiek tiek aliejaus ir pakepinkite. Turi gražiai pagelsti ir suminkštėti. Šiaip pastebėjau, kad nuluptas, perpjautas ir šaldytuve apie parą palaikytas svogūnas yra gal 2/3 mažiau agresyvus akims, bet tik šiek tiek mažiau skanus.

Nuskustas (galima ir tik gerai nuplautas) bulves supjaustykite plonais (bet jokiu būdu ne permatomais) griežinėliais. Į skardą įpilkite aliejaus (alyvuogių skaniau, tikrai), dėkite sluoksnį bulvių, berkite šiek tiek druskos ir pipirų. Tada dėkite svogūnų-pertražolių mišinio, vėl bulves, druskos, pipirų ir taip tol, kol užtenka produktų. Viršuje turi būti bulvės. Tada įpilkite sultinio, kad tik skalautų arba vos vos apsemtų viršutinį bulvių sluoksnį. Uždenkite folija (labai pravartu patepti apatinę pusę aliejumi) arba dangčiu. Kepkite 200 laipsnių orkaitėje apie 40 minučių, tada nuimkite dangtį/foliją ir kepkite dar 40 minučių. Tiems, kurie mėgsta saldžias bulves, kaip ir man, bus nesvietiškai skanu :)

…visišką…

…tinginystę

1. Yra brangūs
2. Yra baisiai bjauraus skonio

Taigi, dabar eksperimentuoju su nesveikais, bet labai skaniais naminiais spragėsiais. Reikia tik:

Kukurūzų sėklų (imu pora nedidelių saujų vienam kartui dviem žmonėm)
Gero šaukšto sviesto
Šlakelio aliejaus
Cukraus, drsukos, prieskonių arba kaip tik norite

Saldiems kukurūzams reikia poros šaukštų cukraus, aš dar dedu cinamono, kardamono, galima vanilės… Visą gėrį sumalu kavamale, bet nemanau, kad tai būtina. Galima tiesiog padaryti mišinį. Malant kavamale galbūt tik lengviau išgauti įdomesnių skonių, pvz., kartu sumalti mėtos lapelių. Na ir dar cukrus geriau pasiskirsto. Jei patinka aštrumas – dėkite čili miltelių, pipirų. Sūriems užtenka tik druskos. Žodžiu, pirmiausia pasidarykite prieskonių mišinį. Tada ištirpinkite sviestą mikrobangėje ir įmaišykite į jį prieskonius. Labai gerai sumaišykite.

Į puodą įpilkite apie šaukštą aliejais, suberkite sėklas, pakratykite ir – ant viryklės. Aš viso proceso metu laikau puodą už rankenų ir reguliariai papurtau sėklas. Nes kitu atveju gali nutikti taip, kad spragėsiai pridegs. Būtinai uždenkite dangtį! Visi juokingi filmukai apie tai, kaip spragėsiai laksto po virtuvę yra gryna tiesa, taigi pasmalsauti, kaip aukštai jie iššoka, geriau net nebandykite.

O dabar pati greičiausia dalis: kai sėklos pradeda sproginėti, viskas užtrunka labai trumpai. Tik nepamirškite vis papurtyti puodo, kad nepridegtų ir “iššaudytų” visi kukurūzai. Kai sproginėjimas labai suretėja arba visai liaujasi, greitai nuimkite puodą nuo kaitvietės ir pilkite į indą, iš kurio valgysite. O tada greitai užpilkite skystu sviestu su prieskoniais ir maišykite maišykite maišykite maišykite maišykite maišykite.

Ir greitai valgykite, nes karšti – skaniausi. Gero filmo!

Ir kada beklausyčiau, visada ko nors užsimanau. Pvz., dabar noriu naktį eiti pabraidyti po pusnis. Arba ant Gedimino kalno su arbata termose. Naktį, žinoma.

Bet daina baigiasi ir akimirką suvokiu, kad čiaudėdama ir užsikimšusia nosimi turėčiau sėdėti namie: apkamšyta, su arbata ir knyga. Arba snausti įsikniaubusi Tam, Kuris Mane Myli, į pašonę.

Daina prasideda vėl…

Dar sako: nusispjauk tris kartus! Nu tai kad bijau apspjauti ką nors pro šalį einantį. Ar dėl to, kad pasakysiu “tfu tfu tfu”, viskas bus gerai? Taip gaunasi, kad džiaugtis savo sveikata, meile, laime ir kitais dalykais niekada negalima. Nes visada reikia spjaudytis, kad tas džiaugsmas nesugriūtų.

Ir dar: nedėk rankinės ant žemės, nes neturtinga būsi! Neturtinga būsiu, jei nieko neveiksiu, o ne dėl to, kad savo gigantiškos rankinės nelaikau darbe ant stalo užkrovus. Ji ten po kojomis saugiai paslėpta, kur niekas nemato. Viešoje vietoje tai ir nededu ant žemės – purvina, o ir nesaugu. Bet namie, svečiuose pas draugus ar darbe tikrai neketinu rankine užgriozdinti palangių, kėdžių ir kitų aukščiau esančių paviršių.

Prietarai čia lengvučiai, žinau. Kai kuriuose moteriškių forumuose tokių dalykų paskaitau, kad plaukai šiaušiasi. “Jei nėščiai (aš nenėščia) moteriai sukyla rūgštis, tai vaikui plaukai auga”. Hm, o aš galvojau, kad dėl suspausto skrandžio ar vėmimo… Prietarai tokiame pat lygyje, kaip iš “Tomo Sojerio”, kur karpų į kapinės ėjo naikinti. Arba iš neseniai skaitytos knygos apie prietaringą kaimą “Užburtas ratas”, kur žmonės aiškino, kad geležis žemę nuodija (todėl ardavo mediniais plūgais).

Tai gal po poros šimtų metų jau bus galima ir rankinę ant neapspjaudytos žemės dėti, a?

O eiti Baltuoju tiltu prie -10 ir pučiant stiprokam vėjui visai nesmagu. Apsivyniojau šaliku visą galvą, bet vis tiek šalčio pro ausis pripūtė. Stebėjausi mergaitėmis apnuogintais kaklais. Ir iš kur pas mus tiek Sibiro gražuolių?

Nepatinka man, kad vis šalta ir šalta. Jau nusipirkau krūvą megztinių ir vis tiek neužtenka. Pamiršau, kad mieste galima vaikščioti trumpomis rankovėmis. Užtat namie taip galima, kuo esu labai patenkinta :) Net katinui turbūt pirmi metai, kai neužsiaugino papildomo kilogramo pūkų. Bet nukritus temperatūrai vienu laipsniu jau pėdina šildytis prie kompo.

Bet iš esmės šitas pusžiemis nebuvo blogas, nepaisant nervų, darbų, ligų, nesusipratimų ir kitų dalykų. Dar nuo kalnelių reikėtų kelis kartus nučiuožt. Ir linoleumo paieškot.