Einu tiltu – kojinės iki kelių, šypsena iki ausų, saulė akis merkia. Šilta. Ausyse skamba įsivaizduojama muzika. Manęs su ausinėmis gatvėje nepamatysi. Gal todėl išsiugdžiau gebėjimą klausytis minčių muzikos ir dar visko, kas aplink vyksta. Daugiau »
Šiaip jau esu jautrus ir nervingas žmogus. Nu bet niekada nedrįstu rodyti savo emocijų darbe. Jei kas sunervina, nepuolu rėkti, o jei žmogus n kartų tą patį daro blogai, stengiuosi išlikt rami, nors viduje verdu. Aišku, daug kas pasakytų, kad užgniaužtos emocijos nėra gerai – kenkia pačiam ir vis tiek išsilieji namie. Bet nemandagiai elgtis su kolegomis, rėkti ir ginčytis iki paraudonavimo tai nieko gero.
Jei tu vadovas – pasakyk ramiai, ką manai, o jei pavaldinys nesutinka, tiesiog liepk padaryti taip, kaip reikia. Čia juk tavo balsas svaresnis. Nes nervinis drebulys nepakels tavęs pavaldinių akyse. Kantrybės… arba kokių raminančių žolelių :)
P.S. Šimtąjį kartą įsitikinu, kad PMS’as būna ir vyrams. O gal čia kokia tai amžiaus tarpsnio krizė…
Baigiu išgerti litrą pomidorų sulčių ir suprasti, kad šiandien yra pirma diena po beveik 3 mėnesių, kai darbe turiu kelias minutes laisvo laiko. Aišku, darbo tai kaip visada netrūksta, bet nereikia karštligiškai rašyti, tvarkyti, ieškoti galvojant: “ne ne ne, šįkart tai jau nieko nebespėsiu”. O kažko nespėti aš juk nemoku.
Galų gale su manim nebesuspėjo mano sveikata. Perdegiau. Ir dar smegenyse perdegė viena lempučių. Na, ta, kuri nuolat žybsėdavo “greičiau, daugiau, tu dar gali” ir panašiai. Kol artimiausieji nepareiškė “tu gal jau apsiramink”. Ir tikrai – gal jau apsiraminsiu. Tuo labiau, kad iš skubėjimo ir stengimosi man kol kas jokios apčiuopiamos naudos.
Ir dar kai sako: “nepakeičiamų nėra”, tai galiu paprieštarauti. Yra. Tik aš juos vadinčiau “šiuo metu nepakeičiamais”.
Profesionalus fotografas: žinot, o mano svajonė – turėti mažą mažą fotoaparačiuką (rodo cigarečių pakelį), be jokio išlindusio objektyvo, kad būtų galima jį įsikišti į marškinių kišenę.
Namuose vyras: velnio kojos trumpos, bet p*****as ilgas. Čia patarlė moterims, kurios į kairę eina.
Šaligatviu bėgantys berniukai: nu bet ir lėtas tavo greitis!
Naujas darbuotojas leidykloje: o kada čia atlyginimus moka?
Ir trumpas pokalbis:
-Dabar jau tikrai laikysies dietos, viskas.
-Niau!
-Laikysies.
-Niauuuuu!
-Laikysies, nes kiti katinai du kartus per dieną nešika!
Iš norų sąrašo jau galima išmesti grybavimą bei žvejybą. Na, bent jau porai savaičių. Ir dar mėlynes galima išmesti, nors sąraše jų nebuvo.
O neišsiplaunantis dūmų kvapas iš galvos, milijonas mažų varlyčių, ežero skonio arbata, paukščių takas medžių viršūnėse, guminiai batai purve, trumpa smarki audra, dukart iškeptos barankos, užmaršus ešerys ir visa kita yra geriausia visko dalis. Ačiū S. ir G. ;)
Nuotraukos ne viešos. Na, gal tik šitas. Labai kutena :)
Labai daug visko noriu pastaruoju metu. Pavyzdžiui, labai noriu viena dirbti. Kad rytais būtų tylu ir kad būtų šalta/karšta kaip man patinka ir dar kad neerzintų viskas iš eilės.
Dar noriu į žirgyną – jodinėt miškuose ir arkliui nosį paglostyti.
Ir į Norvegiją labai užsimaniau. Pažiūrėjau vieno žmogaus kelionės nuotraukas ir prisiminiau, kad anksčiau labai Norvegiją aplankyt svajojau, todėl dar labiau užsinorėjau. Fiordus pamatyt. Ir šiaip Šiaurėj nesu buvus.
Dar noriu valties arba bent jau pažvejot, kol vasara. Ne viena, nes sliekų tai pati neversiu. Bet noriu savo pagautos ir iškeptos žuvies pavalgyt.
Prie jūros dar pasivaikščiot. Druskos ant kūno. Vėjo.
Ir grybaut :)
- Na, ji išvažiavo iš kiemo, aš stabdžiau…
- …ir buvo “bum”?, – pratęsia žodžius policininkas, eidamas mano mašiniuko link.
- Buvo :) Daugiau »
Stebėjau šiandien debesis nuo tilto. Dažniausiai gaudau, o šiandien tik stebėjau. Gražūs buvo.
Ir dar stebėjau automobilius, sukančius į kairę. Keisti tie vairuotojai – niekaip negali posūkių lempučių susitvarkyti. Bene pas kas antrą jos neveikia.
Kolega pastebėjo, kad darbo intensyvumas mažėja proporcingai atlyginimui. Tiesa. Visų darbo intensyvumas iki pietų buvo gerokai didesnis.
Vakar su brangiuoju pastebėjom, kad tos į visas puses grojančios kolonėlės nėra tokios geros, kaip gamintojas sako. Pasukus šonu garso kokybės nelieka.
Žygiuojančią palei upę su dideliu maišu ėdalo katėms mane viena akim stebėjo šuo. Atrodė nelabai draugiškas, bet gyvūnų aš nebijau.
Dar pastebėjau, kad susiplanavus vieną reikšmingą gyvenimo įvykį tapo ramiau. Nors imu įtarti, kad neišlauksiu aš tų metų…
O užaugusi tai noriu būti psichologė arba veterinarė.
