Negalima

2011-10-08

Pagalvojau, kad neturėtų būti smagu nuolat girdėti draudimus.

Lįst į katino dėžę? Negalima.
Išlaistyt katinui padėtą vandenį? Negalima.
Traukt už laido žemyn besikraunantį telefoną/fotiką? Negalima.
Valgyt popierines servetėles/laikraščius/žurnalus/kartonines pakuotes? Negalima.
Muštis? Negalima.
Net užpult miegančio katino negalima…

Bet jeigu vaikas suprastų, kiek daug jam yra GALIMA… Galima atsiremti į veikiančios orkaitės dureles. Galima traukt lauk iš lentynų knygas ir dėžes. Galima numest visus drabužius nuo sofos ar kėdžių. Galima griaužti tūbeles aštriais kampais. Galima ant žemės išmestą sausainį ar duoną ramiai valgyt toliau. Galima dar pusvalandį neiti miegoti. Vonioje galima taškytis kiek širdis geidžia.

Viskas, kas lengvai sutvarkoma, pataisoma ar nuo ko atsiranda tik lengvi susižalojimai (nemaloniai nukaitę delniukai, lengvai įbrėžtos dantenos, šiek tiek laisvesni viduriai), viskas galima. O visa kita – paslėpta, užkelta, užrakinta ir kitaip užmaskuota, kad širdelės neskaudėtų. Kad nebūtų per daug to “negalima”…

Dabar tai lengva – negalima imti žirklių, nes gali susižeisti. Ir viskas aišku. O kaip su paaugliu? Baisu jau dabar.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 2

Pievų vaikai

2011-08-22

Įdomūs yra kai kurių mamų vaikų išvežimo pakvėpuoti grynu oru būdai:

1) įkiši vaiką vežimėlin
išstumi jį į balkoną

2) įkiši vaiką vežimėlin
nusileidi liftu
išeini pro duris
atsisėdi ant suoliuko

3) įkiši vaiką vežimėlin
nusileidi liftu
išeini pro duris
paeini šaligatviu į priekį
paeini šaligatviu atgal
paeini šaligatviu į priekį
paeini šaligatviu atgal

4) įkiši vaiką vežimėlin
nusileidi liftu
išeini pro duris
prie tavęs ateina dar 3 mamos su vežimėliais
stovit ir pletkinat

o vidury pievos miega kūdikis
aš skinu dobilus puokštei
pažemėje paukščiai perspėja mane apie lietų
ir nemeluoja –
jis užklumpa mus grįžtančius

Pievų vaikas aš buvau, esu ir būsiu. Ir betono džiunglėse randu laukinių pievų, kur tylu – tik paukščiai ir vėjas. Ir oras dar tikrai grynas. Tikiuosi, kad pievų vaiką ir užauginsiu. Kitąmet eisim žiogų gaudyti ir į sliekus balose spoksoti.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 4

Laimė

2011-08-15

Ar gyvenimu džiaugiasi tie, kurie visiems apie tai nuolat skelbia, ar tie, kurie iš tiesų sau tyliai juo džiaugiasi?

Skraiduolis

O tie, kurie vis bando sugadinti nuotaiką, tyčia įžeisti, sumenkinti kitų nuomonę ir įrodyti, kad yra visa galva aukštesni už kitus ir net jų laimė yra geresnė už kitų žmonių laimę – ai, nusišypsokit ir žvelkit į gyvenimą ne pro vienspalvius akinius.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 4

Vakaras

2011-08-09

Priešais esančio namo gyventojai lyg susitarę pamiršo užsitraukti užuolaidas, o mes stovim balkone dviese – vienas mažas, kitas didelis – ir apžiūrinėjam. Vienas butus, kitas mėnulį.
O kieme dar dviračiais lekioja vaikai, jau pusė dešimtos, o lauke turbūt leista būti iki devynių…
Vėloka, bet šaligatviu traukia kolona: šuniukas, vyriškis su tuščiu vežimėliu ir moteris, nešina vaiku. “Nu nu, ir ką ten neši?”, – rašau jai SMS ir trumpai pasirašinėjam, kol sėdėdama ant kamuolio užčiūčiuoju savo pusmetinuką.
Jau šeši mėnesiai, kaip greit bėga laikas. O kažkur kažkas švenčia savo šeštąjį gimtadienį. Girdėjau, kaip šaukė “valioooo!!!”, gal pūtė žvakutes, o tada garsiai skaičiavo iki šešių – turbūt kilnojo. Įsivaizduoju laimingą vaiko veidelį ir tortą, bet ar šį rudenį jau į mokyklą? O gal kitą?
Gerai mūsų vaikui bus mokykloje. Tėtis gerai moka fiziką, matematiką, anglų. O mama lietuvių kalbą, biologiją, istoriją. Bus kam padėti, jei nepamiršime.
Sakiau šiandien, kad nelaukiu rudens. Ir žiemos. Ką reikės veikti? Pirksim rogutes ir eisim nuo kalniuko važinėtis, atsakė man. Turbūt dar per mažas bus. Bet jei surastume mažą mažą kalniuką…
O aš jaučiuosi rami, nes apsvarstėm mažą žingsnį savo svajonės link ir jį įgyvendinsim. Na, gal ne toks jau ir mažas, bet užtat pats pirmas. Svarbiausia pradėti.
Labanakt.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 1

Pasiguosiu

2011-07-11

Aš labai viešai ir bobiškai pasiguosiu. Ne ne, apsirengt turiu ką ir vyrai ne kiaulės, bet nežinau, ką daryt su savo plaukais. Baisiai norisi kaip nors kitaip, nei visada, bet nenoriu plaukų nei dažyt (nu dar ko, kai pagaliau ataugo natūrali spalva), nei nusirėžt. Bet kiek internetuose žvalgiausi, tai ilgų plaukų šukuosenos yra trijų tipų – su įstrižais kirpčiais, su baisingai daug tiesių kirpčių ir be kirpčių. Tiesūs ir daug man tikrai netiks (per smulkus veidas), o visi kiti variantai man jau įgrisę arba atrodo baisiai nepatogūs. Daugiau »

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 10

Superkurjeris nr. 2

2011-06-28

Apie superkurjerį nr. 1 jau esu užsiminusi, o šiandien telefonu bendravau su superkurjeriu nr. 2.

- Laba diena, mes jums turime siuntinuką.
- Taip.
- Jūs dabar namie?
- Dabar ne, bet galiu būti už pusvalandžio.
- Tai pristatysime rytoj…
- Nu… gerai. O kada rytoj?
- Tai aš paskambinsiu.
- O jei manęs vėl nebus namie?
- Tada poryt…
- ???

Visgi liepiau atvažiuot rytoj iki pietų, o ne poryt. Dar keli siuntiniai (o jų bus) ir galėsiu bloge sukurti atskirą kategoriją, skirtą pašnekesiams su kurjeriais. :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 3

Ar aš turėčiau jaustis kvailai…

2011-06-20

…jei nesu veidmainė?
Man sako žmonės, kurie į bažnyčią eina tik per vestuves ir per laidotuves: kada krikštysit vaiką?
O aš sakau: jei užaugęs norės, pats pasikrikštys.
Bet, sako man, gal visgi reikėtų…
O aš klausiu: kam kūdikiui primesti religiją? Tuo labiau, kai pati netikiu. Juk net nesituokėm bažnyčioje, nes į ją nevaikštom ir nesimeldžiam.
Bet juk neva būtų labai gražu…
O iš tiesų tai labai negražu, manau. Eisiu aš dabar mat į bažnyčią ir meluosiu Dievui, kad tikiu jį. Juk niekam nepatinka veidmainiai, todėl neverskite veidmainiauti manęs.
Bet juk tai tradicija!
O juk yra ir kitų gražių tradicijų. Nebūtina laikytis tų, per kurias nieko nesuvokiantis vaikas bus įjungiamas į Bažnyčią, apie kurią jis nė nenutuokia.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 15

Ateivis

2011-06-16

- O, žiūrėk, kažkas drabužinėje šviesą paliko.., – sako man vyras, kai grįžom iš pasivaikščiojimo.
- Aha.
- Čia gal tu, kai ėjai man džemperio paimt?
- Nu aš nejungiau šviesos…
- Tada čia… Ateivis!

Turim mes namie tokį. Jis šiaip visai nepiktybinis, namie valkiojasi, kai niekas negali jo pamatyti. Pvz., kai būnam išėję arba miegam. Bet visada palieka po savęs kokį nors ženklą, kad čia buvo. Dažniausiai tai palieka įjungtą šviesą vonioje arba drabužinėje. Ateivis tai kažkas tokio kaip Salomėjos nykštukai, pasiskolinantys šaukštelius. Beje, kadaise jis irgi buvo pasiskolinęs šaukštelį. Po pusmečio grąžino. Net nepastebėjau kaip, tiesiog vietoj 5 šaukštelių vėl buvo 6. Bet dabar vėl senokai teturim 5… Gal grąžins?

Bet štai vakar Ateivis buvo kažkoks piktybiškas. Turbūt jį veikė artėjantis mėnulio užtemimas. Pirmiausia, tai paliko įjungtą šviesą drabužinėje. Antra, nužudė Mikę Pūkuotuką! Radom gulintį ant stalo iškritusiu liežuviu. O trečia – kas iš Ateivio pusės tikrai negražu – uždarė vonioje katiną. Prieš išeidama į lauką patikrinau, ar katino vonioje nėra (ir jo ten tikrai nebuvo), vadinasi, čia jo darbas. Šviesą išjungėm, Mikę atgaivinom, katiną išleidom. Bet dėl Ateivio jau darosi neramu…

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 7