Esu trupučiuką peršalusi po vakarykščių miškų, bet užtat turiu pasakiškos rūgštynių sriubos, dar liko dūmų plaukuose, saulės skruostuose ir skruzdėliukų šiurenamų lapų garsas ausyse. Reikia dar…
…pagauti bent vieną žuvį (oho, kokie blizgantys pilvai saulėje vartosi), nufotografuoti skruzdžių išmintą taką, upę, ir mirusį medį nubalintu kamienu, ir draugą vabalą, prisiskinti aviečių lapų, o vėliau prisivalgyti žemuogių. Ir dar visko visko nuveikti.
Važiuojam?
Kai apie ką nors labai labai daug galvoji, juk būtinai tas ir nutinka, ne?
Prisiminiau apsilankymą Venecijoje prieš kelerius metus. Viena mergina iš grupės baisiausiai bijojo, kad ją San Marko aikštėje apšiks balandis. Bijojo ji vienintelė. Čia aišku, gal tik sutapimas, bet ją iš tikrųjų apšiko. Ant galvos. Kepurės ji neturėjo. Daugiau balandžiai nepšiko nieko, nors ir jų, ir taikinių buvo daug.
Sakau, gal jei ko nors labai labai norėsiu ir labai apie tai galvosiu, išsipildys? Aišku, tai nėra taip paprasta kaip balandžiui nusišikt, bet vis tiek…
Radau į savo mylimiausius žalius batukus įpintos žolės. Nuo pernykštės vasaros, iš “Obuolių salos”. Tegu būna kol iškris pati.
Ir taip užsimaniau atostogų. Ilgų tokių, labai ramių ir saulėtų, su trupučiu sūraus kvapo ir daug skanaus vasariško maisto.
Iš pradžių svajojau apie Maroką – ryškios spalvos, daug kvapų, mėtų arbata, kuskusas su aviena… po to – apie Norvegiją – vėjas, bangos, spalvoti namukai, sodri žaluma ir uolos, daug žuvies… dabar – apie Provanso regioną – jaukūs miesteliai siauromis gatvėmis, kalnai, jūra, levandos ir kruasanai su karštu šokoladu…
Mažiau skaityčiau, mažiau svajočiau. Reikia tik pasiryžti vieną svajonę paversti tikslu.
Uždarau duris. Tylu. Įsijungiu kondicionierių ir 18 laipsnių šilumos paverčiu 24. Aš lepi gėlelė, tik šiltnamyje galiu augti.
Kas nors praeidamas pro šalį užsuka paklausti, kodėl aš čia taip poniškai sėdžiu. Nu taip, poniškai – viena. Nes man nebūtina darbo metu su kuo nors nuolat pliurpti (nebent pliurpikas būtų toks pat ramus kaip aš ir artimas sielai), man nepatinka klausytis, kaip kiti barasi ir nervintis dėl kieno nors asmeninių savybių. Taigi, kad nesinervinčiau, izoliavausi.
Taip ir atsakau praeinantiems – ramybės ieškau. Dėl manęs tas kabinetukas galėtų būti 4 kvadratinių metrų, man jo užtektų per akis. Svarbu, kad aplink tyla.
“Neliūdna?”, – klausia viena itin plepi moteriškė. Nugi tikrai ne. Kartu su ja sėdinčiam vienam žmogeliui, pas kurį dažnai užeinu, tikrai nepavydžiu. Kiek užsuku, tiek ką nors pasakoja. Arba piktinasi. Arba kvykauja. Išprotėčiau. Todėl tikrai neliūdna.
Vienuma darbe yra gerai.
Negaliu pasakyt, kad bijau kirmėlių, bet jos tiesiog man tokios šlykščios, kad negaliu žiūrėt. Ir kuo jos mažesnės ir jų daugiau, tuo šlykščiau. Tai, ką kadaise radau konservuotuose žirneliuose, buvo tik visai graži, riebi, žalia ir nudvėsusi kirmėlė. O tai ką šiandien radau maximinėse stintose, buvau kalniukas baltų, mažų, plonų ir labai gyvų kirmėlyčių.
Šįkart nefotografavau, nors ir labai “gražiai” jos blizgėjo ant pjaustymo lentutės saulėje. Kol nespėjo išsilakstyti, priverčiau brangiausiąjį išmest visą gėrį. Nesuprantu tik, kodėl būtent MAN visada taip sekasi su kirmėlėm.
Telefonas, kainuojantis 1000 lt. Nu daug, bet tiek juk kainuoja “apynormalis” telefonas. Bet čiužinys už 1500 tūkstančio litų? Šitiek daug? Juk galima ir už 800 litų nusipirkti. Kas, kad miegosi ant jo turbūt 10 metų, o telefoną pakeisi po poros.
Pigesnė dešra parduotuvėje, pigesnis sūris, pats pigiausias batonas, pigiausios kruopos ir pigiausia grietinė. Juk skonis nesiskiria – kam mokėti 50 litų vietoj 20. O po to varai alaus į normalų kabaką. Ar dar ko nors. Išleidi mažiausiai 50 litų per vakarą.
Oi, ne ne ne, dviratį pirksiu iš prekybos centro, kitur man per brangu. Sporto klubas? Nu kiek kiek… gal pora šimtų litų per mėnesį, atmetus tuos kelis šimtus už kibiriuką miltelių raumenims auginti.
Taip ir skaičiuojam, ir prioritetus nustatinėjam. Kiekvienam savo.
Faktus aš dėstau darbe. Taip jau yra – rašydama masėms negaliu įterpti savo nuomonės, nebent tai būtų tikslingas žingsnis atsakomajam ryšiui sulaukti.
Čia faktų aš nedėstau. Visur – tik mano nuomonė, nes čia – ne darbas. Jei jau perrašinėsiu faktus, pasakysiu tai. Bet aš nerašau mokslinių darbų apie tendencijas, istoriją ir kaip susitvarkyti savo “Firefox”. Tam man tinklaraštis ir reikalingas, kad galėčiau pasakyti, ką manau. Kalbėdami su draugais (taip, iš tiesų rašau realiems ir virtualiems pažįstamiems, o ne masėms) tik faktus dėstote? Jei taip, užjaučiu. Žmogus, kalbantis faktais, neklysta, bet taip juk labai neįdomu.
O komentarai skirti diskutuoti arba šiaip papliurpt. Jei manote, kad kažką turėčiau sužinoti, ko dar nežinau, faktinės informacijos ir rekomendacijų visada laukiu. Bet komentaruose man visgi įdomiau nuomonė, kokia ji bebūtų (paremta faktais ar neparemta – nesvarbu). Nes su istorijos vadovėlias aš nesiginčiju :)
Pradėjau erzintis dėl žmonių prietaringumo. Būkit jūs sau prietaringi, tik neaiškinkit, kad ir aš tokia turiu būti. Štai vienas sako: čia tu prikalbėjai! Ar tikrai? Mano kalbėjimas nulemia nesėkmingus įvykius? Oho, tai aš tikrai apdovanota aukštesnių jėgų. Atsiprašau, kad apmąstau ne tik gerąsias gyvenimo puses. Ir dar išdrįstu pasakyti tai garsiai. Daugiau »
