Paerzinsiu iManiakus :)

2012-07-29

Toks mini incidentas “Šiukšlynėlyje” priminė man visus Apple gerbėjus. Aš labai norėčiau jiems visiems pasakyti, kad gal tie jūsų mylimi aparatai ir geri, bet sistema tai klaiki. Turiu iPad’ą. Skaitau juo knygas, žaidžiu, naudojuosi įvairiomis programėlėmis, su didžiausiu malonumu juo žaidžia vaikas, įvaldęs iPad’o naudojimą taip, kad viešumoje visiems kelia nuostabą. Ir nepaisant to, kaip man patinka aparato tvirtumas, plonumas ir šiaip malonus jausmas jį laikyti rankose, aš nekenčiu operacinės sistemos.

Nekenčiu apribotų galimybių, visiško individualumo nebuvimo, nekenčiu jų AppStore, kuriame kaskart kažką siunčiantis pabėga visi paieškos nustatymai. Nekenčiu ir paieškos. Mielai turėčiau iPad’ą su “Android”.

O iPhone, kuris man patinka nebent tuo, kad veikia greitai (mano telefonas jau toks nukankintas, kad man turbūt bet kas atrodys greitas), tai iš vis nesuprantu. Nesmagus nei pats aparatas, nei sistema, o jau apie kainos išpūstumą tai net nekalbu – įkainočiau telefoną gal 1000 litų (tuo tarpu manau, kad iPad’as savo kainos vertas).

Nuoširdžiai nesuprantu ažiotažo dėl Apple. Nesuprantu, kodėl a.a. S. Jobs’as yra dievaitis, o pvz., B. Gates’as – ne. Aš tik suprantu, kad tai dabar yra madinga. Kaip madingi UGGS’ai – atrodo siaubingai ir man asmeniškai yra klaikiai nepatogūs. Aišku, originalių nesimatavau, todėl šios temos ir neplėtosiu :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 674

Juokingas idealizmas

2012-07-25

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmonės taip idealizuoja kai kuriuos daiktus, pvz., muzikos instrumentus ar knygas. “Domus galerija” parodė nuotrauką, kurioje iš fortepijono pagaminta lentyna. Vajėj, kokių buvo nepatenkintų! Kaip čia taip tokį taurų instrumentą išniekinti! Bet gi niekas negamino lentynos iš naujutėlio dažais kvepiančio ar seno, bet puikiai veikiančio fortepijono. Greičiausiai jis buvo nepataisomai sugedęs, todėl vietoj malkų krūvos virto lentyna. Bet, ne, matai – išsityčiojimas iš instrumento.

Dar vienas variantas – pisuarai iš tūbų viename Vokietijos klubų. Ir vėl minia pasipiktinusių, kad išniekinamas instrumentas. Na, turbūt aš irgi rinkčiausi po mirties virst knygų lentyna, o ne pisuaru, bet tūba – ne žmogus. Iš tiesų tai tik skardos gabalas. Buvo instrumentas, grojo, linksmino, o dabar rūpinasi, kad pastatų kampai nebūtų apdergti. Ir kas čia tokio?

Dabar dar pradėkit verkti dėl kiekvieno medžio, iš kurių pagaminti baldai stovi namuose. Nu, argi neišsityčiojimas iš gamtos? Buvo medis, o dabar, matai, kėdė… Arba, buvo antis, o dabar – pagalvė. Jau nekalbu apie odinius rankinukus. Seną siuvimo mašiną paversti stalu, o statinę – kėde tai jau visai pasaulio pabaiga turėtų būti. Tik kažkaip niekam neužkliūva.

Viena “Knygos.lt” darbuotoja pasigamino iš knygos rankinę ir įkėlė į “Facebook”. Kam gražu, kam negražu, bet atrodo tikrai originaliai. Bet ne, atsirado krūva burbančių, kad knyga brangiausias turtas, reikia gerbti, saugoti… Nesvarbu, kad rankinė iš sutrūnijusių Lenino raštų, rastų pas močiutę palėpėje. Vis tiek nesąmonė. Tai ir pasakiau, kad baigtų čia trysčioti (tik gražiais žodžiais). Šiaip ar taip, gerbtinas yra knygos turinys, o ne jos viršelis ir ne lapai. Aš pati knygas saugau ir gerbiu, bet seife nelaikau, supelijusių kadaise esu nemažai išmetus – ir raštų visokių neskaitomų, ir geresnių. Nieko neatsitiko, turinys bent jau šiais laikais yra saugomas ne popieriuje ir niekur jis nedings. Ne viduramžiuose gyvenam, kad knygas su pinigais po čiužiniu laikytume kaip brangiausią turtą. Tuo labiau, ne tas amžius, kai reikia pamokslus už originalumą skaityti.

Tos pačios piktos moteriškės turbūt vėliau vyno butelius pavers žvakidėmis (o siaube, jos išniekina taurų indą!!!), o iš kavos filtrų pasigamins lempos gaubtą (kaip jos drįsta!).

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 33

Pyktis ir kiti geri dalykai

2012-07-20

Iš tikrųjų tai aš nemėgstu pyktis. Bet jei jau tenka, tai tyliai to nedarau. Lėkščių nedaužau, bet išsirėkt man reikia. Ir visiškai to nesigėdiju – manau, kad sveika yra kartais smarkiai susipykti. Todėl, kad tada išsilieji ir pasidaro geriau. Tikrai.

Taip jau yra, kad kuo labiau į Šiaurę, tuo žmonės santūresni. Lietuviai irgi – tyli užpakalius suraukę. Nepatinka kavinėje aptarnavimas – sėdi surukę, burba sau po nosim kantriai, po to visą gyvenimą prisimena, kaip blogai buvo. Na, iš didelės bėdos parašo kokį skundą internete, kur jis niekam nerūpi. Tada ir žmogui atrodo, kad jis niekam nerūpi, jo nuomonė niekam nereikalinga, o visi kiti jam tik ir taikosi prikiaulint. Išsirėktų vieną kartą ar bent kokį žodį griežtesnį mestelėtų – ir pagerėtų.

Kas buvę piečiau, turbūt ne kartą matė gatvėje gestikuliuojančius diedukus, staiga ant ko nors užrinkančias moteriškes ar kiek per garsiai (mūsų ausiai) padavėją vaikantį restorano savininką. Visi jie moka pyktis. Garsiai, emocingai. O po to viską greitai pamiršta, nes pykčio viduje jau nebelikę – jis išlietas. Tada naktys lieka miegui ir kitiems geriems dalykams, o ne savianalizei, ašaroms, neįgyvendinamų keršto planų kurpimams ar giliems atodūsiams.

Visiems kultūringiems santūruoliams patarčiau kartais gerai supykti. Lengviau bus gyventi. Tik saiko nepraraskit.

Pabaigai puiki mintis iš T. Janson “Nematomo vaiko” (apie mergaitę, kuri taip kentėjo, kad pasidarė nematoma):

- Ji nemoka pykti, – tarė mažoji Miu. – Va čia ir yra jos nelaimė. Paklausyk manęs, – pareiškė Miu, priėjo prie pat Ninės ir niršiai nuvėrė ją akimis, – tu niekuomet neatgausi veido, jeigu neišmoksi muštis. Patikėk manim!

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 12

Į laiko mašiną

2012-07-18

Yra lietuvių, labai pasiilgstančių tarybinių laikų. Net ir mano amžiaus, kai tuose laikuose nugyveno vos kelerius metus. Ir netgi tokių, kurie gimė jau laisvoj Lietuvoj. Pastaruosius matau komentaruose “Lietuva senose fotografijose” puslapyje. Vajė vajė, ant Žaliojo tilto prieš 30 metų buvo tik dvi mašinos, o dabar… vajė vajė, ir čia vien automobiliai… o anais laikais Gedimino kalnas nebuvo plikas…. ir Kauno pilis geriau atrodė… ir žmonių veidai nuoširdesni… ai ai…

Kad jūs žinotumėt, kaip mane vemt verčia nuo tokių kalbų. Prisimenate E. Jackaitės nusišnekėjimus? Kad prisiminus tarybinius laikus geresnė nuotaika apima? Tai, žinokit, norėčiau, kad staiga ji ir visi kiti taip kalbantys viens du ir atsidurtų, pvz., 1982 metuose.

Studentai – į kolūkius, verslininkai – be verslo ir be galimybių jį turėti, visokios ten rankdarbių mylėtojos pamirškit galimybę internetu parduoti savo megztas servetėles. Nebuvo nei galimybių, nei interneto. Apskritai, pamirškit mobiliuosius, kompiuterius, skaitmeninę televiziją, GPS’ą, maistą į namus, prekybos centrus, kavą išsinešimui, kebabus, picas ir mėsainius, individualiai gaminamas virtuves, muziką iš kur nori ir kokią nori, pigius skrydžius, keliones į Turkiją, laikrodžius ir drabužius paštu iš Kinijos, automobilius iš JAV… žodžiu, mėgaukitės. Būkit dvasingi, šokit aplink laužą su vainikais ant galvos, gerkit gazuotą vandenį iš automatų, o laisvu laiku mokykitės mintinai kompartijos suvažiavimų tikslus.

Kiek ištvertumėt? Mėnesį, savaitę? Nebemokėtumėt net su draugais susitikti be mobilaus telefono ir interneto. Kaip gaila, kad negalima visų tarybinių dejuotojų išsiųsti. Pati nulėkčiau pasijuokti ir grįžusi būčiau dvasinga ir laiminga ten, kur esu.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 33

Kava. Empatija. Klausimai.

2012-07-15

Kai mama užmiega vėlai vėlai, o sūnus sugalvoja atsibusti 7 val. ryto, tada mamai, kuri paprastai kavos negeria, tenka griebtis šito šiaudo. Po pusės puoduko mama pasijunta įprastai ir gali vėl normaliai dirbti savo darbą – būti labai kantri, atidžiai viską stebėti, žaisti gaudynių, slėpynių ir visokių ten birbynių, labai daug kalbėti nesulaukdama atsakymų ir dar visu tuo procesu džiaugtis.

Žodžiu, pasaka apie mane baigiasi tuo, kad išgėriau kitą pusę puoduko ir mano kraujospūdis nuo aukštesnės nei normali riba (kas man yra įprasta) pakilo iki per aukštos ir buvo nelabai smagu. Nes šiaip jau įprasta mano savijauta yra tokia, kaip kitų žmonių, išgėrusių rytinį puoduką kavos. Gerai jaučiatės, energingai, norite kažką nuveikti, ar ne? Tai va aš taip jaučiuosi beveik nuolat (nepavydėkit, minusas tas, kad kitų žmonių lėtumas labai erzina. Ir, kadangi mano organizmas dirba greitai, bijau, kad greičiau ir suges).

O tada pagalvojau, kad kai rytinio kavos puodelio vergai atsibunda, tai kaip jie jaučiasi? Taip, kaip aš, po kelių valandų miego pažadinta 7 val. ryto? Užklausiau to Facebook’e ir sulaukiau teigiamų atsakymų. Siaubas! Tai labai labai labai… nemalonu. Jaučiausi kaip zombis!

Pirmą kartą pasijutau suvokusi, kodėl kiti vos nubudę sako “man reikia kavos”, o jau po kavos “labas rytas”. Užjaučiu.

Nepaisant užuojautos, dar pagalvojau, ar jums ryte būtų bloga, jeigu nebūtumėt pripratę prie kavos? Pažįstu žmonių, kurių įprastas kraujospūdis yra labai žemas. Ligoninėje teko patirti ir šitą būseną – galvojau, kad mirsiu. Jų poreikį suprantu. O tie, kurie tokiais sutrikimais nesiskundžia? Kam ta kava? Tam pačiam, kam ir alkoholis alkoholikui, nikotinas rūkaliui ir narkotikai narkomanui?

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 909

Būna gi…

2012-07-13

Su kurjeriais dažnai turiu reikalų, todėl ir situacijų visokių pasitaiko :) Taip gavosi, kad tas pats kurjeris man atvežė siuntą pirmadienį, antradienį ir dar viena turi atkeliauti ketvirtadienį. Skambina:

- O kuris čia pas jus privažiavimas?
Sutrinku. Jokių čia “privažiavimų” nėra…
- Kaip suprasti – privažiavimas?
- Nu kuris?
- Ta prasme… eeee… nu, pirma laiptinė nuo gatvės… jei apie tai…
- Aaa, nu gerai, tuoj būsiu.

Po minutės skambina vėl.
- Jūsų domofonas neveikia.
- Ar tikrai? Ryte dar veikė, negali būti, kad sugedo.
- Tai aš va skambinu ir nieko. Ai, čia gi laiptinė ne ta!
- :)

Po pusės minutės vėl skambutis.
- Skambinu skambinu į domofoną, niekas neatsiliepia.
- Skambinat XX?
- Taip.
Nu, o gal, galvoju, tikrai domofonas neveikia… be to, jau užkniso. Pasakau durų kodą. Surenka.
- Va, atsirakino! Kelintas aukštas?
- X.

Laukiu. Laukiu, laukiu, laukiu. Galvoju, negi dar ir liftas neveikia. Ne, atvažiavo kaimynas, nieko nebesuprantu… Po 5 minučių skambutis į domofoną. Nieko nesakydama ir neklausdama atrakinu duris. Atvažiuoja kurjeris (tas pats, kur buvo šią savaitę jau du kartus). Negirtas. Vyzdžiai normalūs. Krapštosi makaulę:

- Kaip čia taip atsitiko, aš net ne prie to namo buvau…
- Būna gi.

O įdomu šitoje situacijoje yra tai, kad kitame name to paties numerio buto durų kodas tai toks pats, kaip mūsų. Turbūt į visus kvartalo namus galėčiau patekti :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 905

Arto Paasilinna “Kaukiantis malūnininkas”

2012-07-12

Kame reikalas, kad tie skandinavų rašytojai tokie geri? Ar niūriom ilgom žiemos daugiau nėra ką veikti, tik geras knygas rašyti? Perskaičiau A. Paasilinnos vieną knygą ir noriu dar. Jei ir kitos bus tokios, mylėsiu jį kaip myliu Herbjorg Wassmo.

Arto Paasilinna “Kaukiantis malūnininkas”

Mokykla. Šitą knygą laisvai įtraukčiau į privalomą mokyklinę programą. Nes ji geresnė už Kafkos “Metamorfozę”, kurios mokykloje šiaip ar taip niekas dar nesupranta. Ką jau čia, ir daug vėliau niekas jos nesupranta. O šita nėra per lengva, bet skaitosi gerai. Gana aiški, su labai gera idėja, yra ir apie ką susimąstyt, ir apie ką padiskutuot, ir net yra vietų, kur galima pasijuokt, nepaisant to, kad pati istorija liūdna.

Artima. Knyga tokia lietuviško siužeto – kaimai, malūnas, miškai, pelkės ir trečias brolelis kvailelis. Nors nei jis kvailelis, nei ką – gerokai gudresnis už visus likusius kaimo protinguolius, tik kad karštakošis. Per tą ūmų būdą ir kilo visos bėdos. Nuo lietuvių rašytojų skiriasi tik pats rašymo stilius. Ir labai gerai, nes jis iškart paverstų knygą nuobodžia – dejuotų malūnininkas ant kalvos atsisėdęs arba rymotų po rūpintojėliu. O dabar vis prisigalvoja veiklos – mokosi miške, varžybų eina pažiūrėt, santaupų į banką atsiimt. Tik kad vis nesiseka, vargšeliui.

Mistika. Vos pradėjus knygą kažkodėl kilo mintis, kad kaukiantis ir žvėris nuolat mėgdžiojantis malūnininkas pabaigoje ims ir pavirs vilkolakiu. Turbūt įtakos tam turėjo neseniai perskaitytos devynios “Sukės Stekhaus” serijos knygos :) Na ir ką, mistikos pabaigoje šiek tiek atsirado, mano nuojauta trupučiuką pasitvirtino. Bet tik trupučiuką.

Vertinu 9/10

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 18

Paslėptas vaikinas ir didelė iškirptė

2012-07-10

Karštą popietę laukdama prie šviesoforo stebiu kaip susirenka tranzuoti studentiško amžiaus dvi merginos ir vaikinas. Su savimi vežasi iš “Maximos” pavogtą vežimėlį (nes parduotuvė yra už kelių šimtų metrų), kuris PILNAS jų kuprinių. Tikrai pilnas. Merginos liepia vaikinui su visu vežimėliu atsistoti tolėliau, kad taip į akis nekristų, o ta su didesne iškirpte ir ilgesnėm kojom stoja balsuoti.

Man pasidarė labai įdomu, koks gi šiame reikale yra vaikino slėpimo tikslas? Tipo, kad merginai su didele iškirpte greičiau sustos automobilis? O tada jinai ką, sakys “palaukit, palaukit, čia dar mano draugė ir DRAUGAS su kalnu kuprinių, susinešim per 10 minučių”. Tai ir tipo vairuotojas palauks? O jam gal į iškirptę paspoksot norėjosi. Būčiau vyras, tai nuvažiuočiau šalin.

Ir šiaip nuvažiuočiau šalin, nes imti tris žmones būnant vienai automobilyje būtų baisu. O vieną merginą tai pavežčiau. Bet šiaip aš netranzuoju ir niekada to nedariau, nes man tai atrodo per daug nesaugu. O žmonių neimu, nes jei jau važiuoju viena, tai tuo labai džiaugiuosi, o tokių nesąmonių, kaip paslėptas vaikinas, nesuprantu. Bet… kiekvienam savo :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 37