Pokalbiai ir IKEA

2013-08-19

Jeigu norite pasijuokti, nuvažiuokite į “IKEA”. Kuo greičiau, tuo geriau – ten dabar renkasi daug labai įdomių asmenų. Tikra tiesa, kad žmonės atvažiuoja kaip į parodą. Aš, prisipažinsiu, buvau jau du kartus: pirmąjį nuvažiavom spontaniškai visi trys ir pagaliau nusipirkom visko, ko trūko vaiko kambariui. Kadangi buvo vos kelios dienos po atidarymo, nepamačiau nieko. Kitą kartą gi nuvažiavau pati viena iš ryto. Pamačiau daug, bet ir smulkmenų daug prisipirkau. Ir visos jau rado savo vietą namuose. Išgirdau taip pat nemažai… Žmonių nedaug, tai nori nenori eini kartu su tais pačiais.

1. Porelė pensininkų. Susiraukęs vyriškis povo povyza, eina pirmas. Moteris neįsimintina, tursena iš paskos ir su viskuo sutinka. O vyriškis nuolat burba ir piktinasi: tas per mažas, tas greitai susiteps, tas per prastas, o anas per brangus: “Šita lentyna iškart sulūš vos ką ant jos padėsi”, “dėklas į stalčių per mažas, jeigu tau po metų vis dar jo reikės, galėsi nusipirkti”. “Taip taip, taip taip”, – vis linksi žmona ir viską, ką paėmusi, klusniai deda atgal. Vienintelis dalykas, kuris vyriškiui paliko įspūdį, buvo virtuvinis laikmatis. Jis prisuko jų gal penkis ir po to jie ilgai ir juokingai vienas po kito krūvoje skambėjo. “Geras daiktas – žinai, kada ką reikia padaryti”, – pareiškė jis ir nei vieno nepirko.

2. Šeima – kūdikis vežimėlyje, pavargusi moteris ir nuobodžiai griežtas bei racionalus vyras karišku balso tonu. Kaip supratau, turi jie ir antrą, vyresnį vaiką. Prieš akis vaikiški staliukai su kėdutėmis:
- Oi, kokie gražūs!
- Kuriam čia laikui?
- Ką?
- Iki kiek metų bus galima sėdėti?
- Nežinau, neparašyta…
- Man atrodo, kad trumpai. Ne. Reikia pirkti didelius.
- Gerai…

Akiratyje spintelė su kabančiom plastikinėm dėžėm:
- Va, galėtume sukrauti į šitas dėžes.
- O kokį svorį atlaiko?
- Neparašyta…
- Netalaikys, netinka.
- Bet gal atlaikys?
- Ne.

3. Tiesiog balsas man už nugaros, labiau pasipiktinęs nei nustebęs:
- Bet tai čia visi baldai balti! Labai greitai tepasi!

(Ir tada aš supratau, kad ačiū švedams, baldai tikrai balti. Arba tamsūs. Arba spalvoti. Ir nei vieno kakalo, supuvusių lapų ar vėmalų spalvos. Atsiprašau už palyginimus, bet dauguma baldų mūsuose yra būtent tokių nuostabių rudų atspalvių. Taip sakant, klasika.)

4. Dar girdėjau klausimą ekspozicijoje “gerai, supratau, o tai kur čia pati parduotuvė?”
Ir kokius tris balsus, skirtus konsultantams “kaip iš čia greitai išeiti?”
Ir dar kokius penkis, skirtus draugui “aš galvojau, kad tas geltonas maišas dovanų…”
Ir dar milijoną moteriškų “oi, koks fainas!” su vyriškai atsakymais “bet mums nereikia” ir tada vėl moteriškais “žinau, kad nereikia, supranti, AŠ TIK ŽIŪRIU”.

5. Labai labai labai liūdno veido vaikinas ir ramiai viską apžiūrinėjanti mergina. Kažkur įpusėjęs ekspoziciją jis prieina prie jos, giliai giliai atsidūūūūūsta ir sako:

- Aš pavargau.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 2

Jolanta

2013-08-20 21:27

Kaip reikiant prajuokinai :)

jolanta

2013-08-23 13:51

Šiandien Ikea parduotuvėje buvau ryte, kai turbūt daugiausia pirkinių ieško šeimos su vaikais.Ir pensinio amžiaus poros. Nesuprantu, ar čia taip sutapo, kad būtent šioje vietoje vieni kitus auklėja, ar čia Lietuvoje tokia šeimų bendravimo kultūra. Jeigu viešoje vietoje vieni ant kitų pakeltu mokytojo tonu “deda”, tai kaip bendrauja namie?