Patyčių pamatai

2013-10-29

Pastarąją savaitę nutiko du dalykai, po kurių aš supratau, kad visos patyčių prevencijos programos yra nukreiptos ne visai ten, kur reikia. Žinoma, gerai, kad bandoma perauklėti vaikus mokyklose. Bet aš už tai, kad šviečiami būtų ir visi jauni tėvai. Nes būtent jie įdiegia vaikams, kad tyčiotis yra normalu nuo tada, kai išmoksti kalbėti.

Pirmas atvejis buvo menkniekis. Tiesiog vaikų žaidimų aikštelėje dviems 5-2 metų broliukams užkliuvo mano vaiko kepurė. Toji turi nedidelius elnio ragus, ausis, nupieštas akis ir raudoną nosį. Žodžiu, tikra Kalėdinė kepurė, kokią ir aš mielai nešiočiau, jei būtų tinkamo dydžio. Taigi vyresnysis broliukas ėmė pašaipiai šaukti “briedis, briedis!”, o jaunesnysis, nenorėdamas atsilikti, pradėjo dirbtinai juoktis ir klykauti tą patį. Po to dar pridėjo “kvailas briedis” ir taip toliau.

Man atvipo žandikaulis. Vaikai tai vaikai, bet mama žiūrėjo į juos visiškai abejinga. Kadangi nesu iš tų, kurie kišasi į auklėjimą, pasigavau vyresniojo vaiko žvilgsnį ir mintimis perdaviau jam kuo geriausius linkėjimus. Nutilo iškart. Mažasis yra tik kopijuotojas, taigi nurimo ir tas. Žinote, atitinkamas žvilgsnis tiesiai į akis visuomet puikiai veikia per daug įsijautusius svetimus vaikus :)

Po šito įvykio man kilo minčių, kad štai kaip dedami pamatai patyčioms mokyklose. Pirmiausia, tėvų nesupratimu ir abejingumu. Bet numojau ranka – gal čia tik kartą taip pasitaikė. Visgi šiandienos incidentas kieme pranoko mano ir taip lakią vaizduotę. Mano vaikas pradėjo ašaroti, kad einame ne į jo mylimiausią aikštelę, o į parduotuvę. Pritūpiau šalia ir ėmiau aiškinti, kad pasisupti nueisime grįžę. Tuo metu pro šalį ėjo močiutė su 3-4 metų anūke. Močiutė atsistojo man už nugaros ir smerkiančiu tonu drėbtelėjo “gėėėda pelėėėda”. Nu, atseit, 2,5 metų berniukui turėtų būti gėda, kad jis nesuvaldo savo emocijų.

Užviriau iš pykčio, bet mano vaiko ašaros buvo svarbiau nei psichologijos pagrindų aiškinimas už mane daugiau nei dvigubai vyresnei damai. Netrukus močiutė su anūke nuėjo, bet už kelių sekundžių išgirdau skardų “gėėėda-pelėėėda, gėėėda-pelėėėda” iš tos mažos mergaitės. Jos ėjo ratu aplink kiemą (nežinau, kodėl, bet taip buvo), o mergaitė daug kartų šaukė tą patį ir rodė pirštais į mus. Močiutė pritariamai šypsojosi. Nu kur tau nesišypsosi, kai anūkė taip gerai išmoko gėdinimo pamoką. Susitvardžiau nečiupusi vaiko į glėbį ir nepasileidus iš paskos skaityti moralų. Pažadėjau sau, kad pamačiusi šias damutes kitą kartą nepraeisiu nepasikalbėjusi.

Man 28 metai, o pasijutau lyg būdama mažas vaikas, iš kurio yra tyčiojamasi, nes jis verkia, nugriuvo, prisidarė į kelnes, ar jam nutiko kas nors nemalonaus. Baisus jausmas. Dar baisiau, kad tiek pirmoje, tiek antroje situacijoje kalti buvo ne mažamečiai vaikai, o jų tėvai/seneliai. Garantuoju, kad tiek tie du broliukai, tiek mergaitė užaugę mokykloje tyčiosis iš kitų vaikų. Paniekinantys “kvailas briedis” ar “gėda pelėda” gali virsti baisesnėmis frazėmis, tampymu už plaukų, stumdymu ar spardymu. O po to tie patys tėvai/seneliai stebisi, iš kur vaikai išmoko… Viską jie išmoksta iš mūsų.

Supratau, kad tokiais atvejais daugiau netylėsiu, nes jau dviem kartais buvo per daug. Jeigu tau nepatinka kepurė, nekreipk dėmesio. Jeigu kas nors verkia, paklausk, kas atsitiko. Nesityčiok.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 3

jolanta

2013-10-29 20:41

Niekada nereikia tylėti iš mandagumo, kai vyksta tokie dalykai. Atrodytų mažmožiai, bet kaip autorė ir rašo – patyčų pradžiamokslis.Kločiau , ką galvoju , tų vaikučių mamytei ar senelei. Per tą mandagumą kitaip jie niekada ir nesužinos, ką daro.
Reikia pripažinti, kad Lietuvoje gyvena daug netolerantiškų ir neišprususių žmonių. Nežinau, iš kur jie imasi ir dauginasi… Būtent , jų daugėja. Visad pasiguodžiu, kad tai jų bejėgiškumo veidas. Juk lengva kitą pašiepti – žiūrėk, ir pats svarbesnis besąs..

ashtroka

2013-10-30 10:08

Tikrai taip, vaikai išmoksta iš tėvų. Pati vaikystėje praėjau peklą mokykloje, nesmagu prisiminti. Apmaudžiausia, kad tėvai iki šiol sako, kad tiesiog per jautriai reaguodavau (?!) ir ten nieko blogo nebuvo. Gal tikrai nieko blogo, kai kasdien tave stumdo, pravardžiuoja, tyčiojasi, o koks dičkis užspaudęs į kampą vis liepia atsiprašyti net nesuvokiant, kodėl ir už ką.

Giedrius

2013-11-01 4:24

Manau, kad ziauriai gerai padaret, kad nesivijot tos baisios bobshes. Nes jusu vaikas butu pamates panasu elgesi, tik si kart – is mamos :) Pats auginu pora mergiociu ir ne karta esu save pagaves, kad gal nereikejo taip ar anaip elgtis, nes jos viska mate. Zinoma, praeis nemazai laiko, kol dauguma zmoniu Lietuvoj prades mastyti taip kaip jus, bet man ziauriai smagu skaityti jusu mintis ir matyti, kad neliekat abejinga patycioms. Sekmes!