Anna Todd “After. Kai mes abejojom”

2016-02-02

Kadangi pirmoji “After” dalis skaitėsi lengvai ir gerai, iškart čiupau antrąją (likusios lietuvių kalba dar nepasirodė). Kaip ir tikėjausi, ši buvo nuobodesnė… Abu pupuliukai visą knygą tąsėsi, pykosi, skyrėsi, vėl taikėsi, aiškinosi santykius ir abu man pasirodė idiotai. Nors, žvelgiant giliau, ši istorija yra gana reali. Kai labai myli, kyla daug nesusipratimų. Visgi žinau porų, kurios metų metus gyveno taikiai kaip balandėliai ir atrodė, kad santykiai idealūs, vieną dieną ima ir išsiskiria. Nes tiesiog nuobodu.

Bet knyga irgi nuobodoka. Verkšlenimai, pokalbiai “aš tave myliu man tavęs reikia o man tavęs irgi reikia aš daugiau nebegaliu”, žodžiu, tas pats per tą patį. Beje, priekaištas “Baltų lankų” leidyklai – klaikiai daug korektūros klaidų!!! Iš “Obuolio” to tikėčiausi, bet iš “Baltų lankų” – ne. Gal skubėjimas kaltas, bet akis bado žiauriai. O ir skaičiau paviršutiniškai, kai kuriuos pokalbius tik permesdama akimis (nes visi jie vienodi), taigi turbūt tų klaidų dar daugiau nei mačiau.

Trečios dalies dabar neskaityčiau, taigi džiaugiuosi, kad jos dar nėra. Kai išleis, jei prisiminsiu, greičiausiai skaitysiu. Šita serija kaip koks lengvas užkandukas tarp valgymų – krimst ir pamiršti.

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Anna Todd “After. Kai mes susitikom”

2016-02-02

Skaitau ar neskaitau aš kokią populiarią paaugliškų knygų seriją, bet bent jau žinau apie ją. O čia… Pamačiau knygas pašte laukdama eilėje. Dėmesį patraukė spalviškai gražūs viršeliai, taigi perskaičiau anotacijas (čia vienas iš galimų atsakymų į klausimą “O kaip tu išsirenki, ką skaityti?”). Supratau, kad skaitysis gerai, o pagooglinusi sužinojau, kad tai dar vienas neblogas fanfiction . Šįkart knygos veikėjai susiję su “One direction” grupės nariais. Bet aš absoliučiai nieko, išskyrus gal dvi dainas, apie grupę nežinau, tai subtilybių ir nežinau.
Blogai tik tai, kad iš tos saldainiukų grupės pagrindiniu veikėju pasirinktas štai šitas narys :(

Kadangi man 30, o ne 11, tai manau, kad nieko labiau netinkančio prie pagrindinio veikėjo charakterio negali būti. Jei skaityčiau knygą nežinodama, ką galvoje turėjo autorė, įsivaizduočiau Hardiną visiškai kitaip.

Iš tiesų tai knyga apie… na, kaip ir visos – apie santykius, skirtumus, nesusipratimus, psichologines bėdas ir panašiai. Vadinti bloga ar “apie nieką” jos negalima. Visos knygos yra apie žmonių santykius, tik parašymo stilius kitas. “After” skirtas paaugliams. Beje, veikėjams jau 18 ir daugiau, tai yra sekso. Daug. Beje, knygoje be proto daug panašumų į “50 pilkų atspalvių” – vaikino naktiniai košmarai, gerai miega tik su savo gyvenimo meile, mergina iki jo buvo nekalta, visai durnelė meilės reikaluose, netgi sekso scenų elementai panašūs ir frazės panašios. Kadangi ką tik perskaičiau “Grėjų”, tai panašumai iškart matyti. Aišku, iš kur Anna Todd sėmėsi įkvėpimo.

Sakyčiau, kad “After” serija yra paaugliams skirta “50 pilkų atspalvių” (šitą supratusi paskaičiau internete atsiliepimų – dauguma sako tą patį). Bet tai nėra blogai. Knyga skaitosi lengvai, per vakarą-du greičiau skaitantys ją įveiks be problemų.

Rekomenduoju paaugliams ir paaugliškų knygų mėgėjams. Ir dar tiems, kurie nori pramušti neskaitadienius :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

E L James “Grėjus: Penkiasdešimt pilkų atspalvių pagal Kristianą”

2016-01-30

Tikrai negalėjau atsispirti pagundai perskaityti šitą knygą :) Juk Stephenie Meyer savo “Saulėlydžio” (primenu, kad atspalviai yra šios sagos fanfiction) penktosios knygos, kurioje viskas aprašyta iš vampyro Edvardo pusės, taip ir neišleido. Gal ir aš neišleisčiau, jei kas nors nufyrintų nebaigtą rankraštį ir jį paviešintų :) E L James, žinoma, išleido savo knygą. Taip gražiai liko užbaigta visa fanfiction esmė, o ir pardavimai tikrai ne menki :)

Visgi knyga yra… Įdomesnė gal pirmus 50 puslapių, o po to jau toks jausmas, lyg dar kartą skaitytum tą patį. Dialogai tie patys, laiškai tie patys, seksas tas pats. Tik mintys kitos. Bet, kadangi šioje knygoje paaiškėja, kad Grėjus yra toks pat triznius kaip ir jo mylimoji, taigi ir mintys nelabai originalios.

Be to, Kristianas labai jau daug galvoja. Na, tiek daug, kad aš netikiu. Aš vis prisimenu šį stand up’ą, kuris atspindi vyro ir moteris smegenų veiklą taip tiksliai, kad tiksliau ir nebebūna :D Taigi, panašu, kad Kristianas neturi to vyrų smegenims būdingo “Nothing box” :))

O knygą tai rekomenduoju prisiekusioms gerbėjoms. Patiks. Ir dar knygų smalsuoliams, kaip aš. Negarantuoju, kad patiks :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Jean M. Auel “Pirmykštė moteris. Išpieštų urvų kraštas”

2016-01-22

Valioooo! Saga baigta. Nes vis kiek skaitau visokių knygų serijų, paskutinės knygos atsibosta ir labai ilgai laukia savo eilės. O šitas knygas dabar galima gražiai surikiuoti (turiu visas tas plytas popierines) ir džiaugtis, kad perskaičiau. Čia man visada juokas ima, kai ateina žmonės į svečius pirmą kartą, pamato mano tikrai nedidukę knygų lentyną ir klausia “čia tu visas jas perskaitei?!”. Aš šypsausi ir patvirtinu, o mintyse galvoju, kaip atrodytų lentyna su visomis mano perskaitytomis knygomis. Kaip biblioteka? O dar elektroninės… Na, bet nevisi mėgsta skaityti. Aš, pvz., filmų mažai žiūriu. Norėčiau daugiau, bet trūksta laiko. Knygoms netrūksta, jei tik neužpuola neskaitadieniai arba kalėdos visokios :)

Taigi, knygų serija baigta, nors paskutinė dalis yra tiesiog visų prieš tai buvusių kratinys. Priminimai, prisiminimai, o nauji įvykiai lyg kažkokie senųjų atspindžiai ar pasikartojimai. Aila tapo zelandone, visi sužinojo, kad vaikai prasideda ne iš susimaišiusių dvasių ir tiek tų naujienų :) Šiaip jau esu dėkinga šiai sagai už tai, kad mane sudomino pirmykščiais žmonėmis. Anksčiau man nebuvo nieko nuobodžiau už piešinius urvuose, neandertaliečius, žmones ir visus kitus to meto reikalus (na, nebent dinozaurai). O dabar vieną naktį pagavau save skaitančią nežmoniško ilgumo mokslinį straipsnį apie neandertaliečius. Ir man buvo taip įdomu! Tuo labiau, kai skaitydama mokslininkų nuomonę matau, kuo rašydama rėmėsi autorė. Apžiūrėjau google išpieštus urvus. Pažiūrėjau žemėlapiuose, kur keliavo Aila (ir lyginau juos su dabartiniais žemėlapiais).

Taigi ate ate Ailai su jos gyvūnais, malonu buvo susipažinti, bet turbūt nepasiilgsiu. Šešios plytos buvo daugiau nei užtektinai :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Rohinton Mistry “Trapi pusiausvyra”

2015-12-27

Kai prekybcentriuose pamatau 30-40 proc. nuolaidas knygoms, kojos pačios neša prie lentynų, nors ir nieko nenoriu pirkti. Paskutinį kartą akys užkliuvo už šios knygos, o ypač už prierašo “Šantaramo” gerbėjams”. “Šantaramas” man labai patiko, taigi nusipirkau. Drąsiai galiu pasakyti, kad abi šios knygos bendro turi… Na… Abi jos apie Indiją. Ir abiejose paminėti lūšnynai (lyg kur nors minint Indiją nebūtų minimi lūšnynai). Daugiau bendro neradau :)

Pati istorija gera, smagiai sudėlioti knygos skyriai. Pagrindiniai veikėjai – du siuvėjai, nors viskas iki smulkmenų papasakojama apie visą jų aplinką – jų kaimą, visą istoriją nuo pat senelių, jų mokytoją, jų darbdavę, jų draugus ir nedraugus. Gražiai įpinta informacija apie kastų susiskirstymą, sudėtingą politinę situaciją (prieš maždaug 40 metų), religiją, šeimos santykius, lūšnynus, elgetas, žodžiu, užgriebiama nemažai Indijos problemų.

Skaitanat nuolat truputį liūdna. Nes žinai, kad net jei veikėjų gyvenime dabar geras periodas, viskas tikrai nesibaigs gerai. Ir žinoma, nesibaigia.

Rekomenduoju mėgstantiems smulkmeniškas ilgas istorijas ir knygas be laimingos pabaigos. “Šantaramo” gerbėjams – nelabai :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

2015-12-27

Nuo tada, kai mūsų gyvenime atsirado šuo, neturiu kada nei skaityti, nei rašyti. Nes jaunas bigliukas ir mano vaikas kartu sudėjus yra tokia atominė bomba, kad iš poros žmonių, mačiusių juos kartu įprastą dieną namie, girdėjau frazę: “išprotėčiau po valandos” :D Na, dar neišprotėjau, šuo greitai bręsta, vaikas irgi auga, tai gal kada atsiras ir daugiau laiko asmeniniams malonumams :) Dabar guodžiuosi tik tuo, kad gerokai daugiau laiko būnu lauke (ir tai man patinka), taigi sveikiau gyvenu :))

Skolų palikti kitiems metams nenoriu, o skolinga esu dvi knygas. Iš tiesų tris, bet dėl trečios pagalvosiu, ar iš vis verta gaišti laiką jai aprašyti… “Gyvenimas po gyvenimo” yra tokia knyga, kad, nors ir seniai skaičiau, bet iki šiol absoliučiai viską su malonumu prisimenu. O skaityti pradėjau netyčia, galvodama, kad “ai, jei nepatiks, mesiu”. Mačiau ją senokai, bet užmetusi akį į viršelį nusprendžiau, kad čia kokia nors populiariosios psichologijos knyga, kurių retai būna gerų.

Pasirodo, nespręsk apie knygą pagal viršelį :) Paskaičiau kelis puslapius ir pamačiau, kad čia gi grožinė literatūra. Dar gi kokia gera! Nepaisant fantastikos elemento – mergina vis gyvena savo gyvenimą iš naujo, pati iki galo to nesuvokdama, tik suprasdama, kad turi tam tikrų tikslų pakeisti žmonijos ir savo šeimos likimą į gerą pusę, – tai knyga apie karą. Taip ryškiai mačiau bombų susprogdinus namus, pačią veikėją, jos vyrus ir šeimą, kad kartais imu galvoti, ar ne filmą mačiau? Bet jo dar nėra :)

Visiems rekomenduoju. Labai.

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Jussi Adler-Olsen “Atpirkimas”

2015-09-10

Jau esu rašiusi, kad šio autoriaus knygos man skaitosi kažkaip sunkiai. Aš mėgstu ir pagrindinį veikėją Karlą, ir jo padėjėją Asadą, ir jo sekretorę Rouzę (ne, ji man įdomi mažiausiai, nors šioje knygoje atsiskleidė viena įdomi detalė), bet kažkas tose istorijose nelimpa. Ir vis tiek nusipirkau popierinę knygą vos tik pamačiau, kad ji išleista. Kodėl? Geras klausimas. Buvau pasiilgusi gerėlesnio detektyvo, bet ir vėl likau nesupratusi, ar knyga man patiko.

Jussi Adler-Olsen knygos yra detektyvai be detektyvinio elemento – tu nuo pat pradžių žinai, kas yra žudikas. Tik nežinai, ar jį laiku pagaus. Ar iš vis pagaus. Jei kuri nors dalis baigtųsi ne taip, kaip tikiuosi, gal intrigos būtų daugiau. O dabar vėlgi – daug dėmesio detalėms (pašalinė byla, asmeniniai reikaliukai), bet nėra to didelio kablio, kai skaitai ir svarstai “tai kaip gi čia, tai kodėl gi, tai kas…”. Trečdalis knygos skaitėsi labai sunkiai. Bet turiu pripažinti, kad likusią dalį surijau su malonumu. Vadinasi, nėra ir blogai :)

Šįkart Karlas bandys pagauti vyriškį, daug metų grobiančiam vaikus iš įvairių religinių sektų narių. Religiniams fanatikams esu alergiška, taigi smagu, kad bent kažkur parodoma, kad visgi susuktas protelis nėra gerai. Ir minėdama tą protelį galvoje turiu ne žudiką.

Detektyvų skaitytojams turėtų patikti. Ir šiaip gerai parašyta :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Jojo Moyes “Mergina, kurią palikai”

2015-09-10

Dar vienas Moyes romanas, toks pat neblogas, kaip ir kiti. Labiau istorinis, didelė istorijos dalis vyksta pirmojo pasaulinio karo metu. Ši dalis man labiausiai ir patiko. Dabar gi truputį pavėpusi mergina kovoja dėl šimto metų senumo paveikslo, kuris jai šiaip jau nėra reikalingas. O kovoja su savo nauja gyvenimo meile, nes vyras miręs.

Taip, kaip mane jaudino paveikslo istorija, tokia neįdomi buvo dabarties linija. Tie visi nesusipratimai, savigailos, savigraužos ir panašiai. Dabar jau myliu, o dabar nebemyliu, dabar man paveikslo reikia, o dabar nebereikia… Bla bla. Taip ir norisi pasakyti “susiimk!”. O kai jau gražuolė susiima, tada viskas gerai baigiasi. Kaip ir turi būti Moyes knygose :)

Rekomenduoju ištroškusiems romanų.

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0