Andrius Užkalnis “Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį”

2014-07-05

Keista vasara. Tingiu ne tik rašyti, bet ir skaityti. Turbūt kartais reikia ir pertraukų. Taigi A. Užkalnio knyga laukia savo eilės jau gerą mėnesį… Na, bent jau įspūdžiai tai tikrai gerai susigulėję :)

Andrius Užkalnis “Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį”

Autorius. Jau kažkur rašiau, kad A. Užkalniui nesimpatizuoju. Ir dažnai jam nepritariu. Na, tam tikrose situacijose mūsų biolaukai sutampa 100 proc., bet kai kur galėčiau ginčytis iki nukritimo. Visgi pastaruoju metu suvokiu, kad to daryti visiškai nevertėtų, net jei ir pasitaikytų galimybė. Po pareikštos kategoriškos nuomonės jis tiesiog fiziškai negalėtų sutikti su kita.
Visgi talentą rašyti A. Užkalnis tikrai turi ir knyga man labai patiko. Pagaunu save lyginant ją su P. Jurkevičiaus “Staltiesės ritmu”. Abi šiek tiek snobiškos, kategoriškos, su kai kuriais teiginiais visiškai nesutinku, bet parašytos puikiai, skaitosi lengvai. Tai, kad mano nuomonė nesutampa, nepadaro tos knygos blogesne. Čia panašiai kaip su alyvuogėmis – jei jų nemėgsti, tai nereiškia, kad jos neskanios.

Faktai. Sovietinėje Lietuvoje gyvenau neilgai – lygiai penkerius metus ir vieną dieną (tikrai lygiai, nes gimusi esu kovo 10-tą), taigi prisiminimai yra tik šiokie tokie ir tie patys gana migloti. Viską, ką žinau apie anksčiau, žinau iš tėvų. Na, jie irgi nebuvo tos santvarkos gerbėjai (tikrai ne tie žmonės, kurie sako “prie ruso buvo geriau”). Taigi ginčytis su pateiktais teiginiais būtų beprasmiška. Tas pats, jei pradėčiau aiškinti apie Braziliją, nors niekada toje šalyje nebuvau. Visgi su tam tikrais dalykais norėtųsi nesutikti. A. Užkalnis gyveno ne visai standartinį tarybinį gyvenimą ir viską pateikia labai subjektyviai. Tai yra įdomu, bet nereiškia, kad tiesa :)

Vertinu: 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Lauren Oliver “Pandemonium”

2014-06-10

Tarpuose tarp rimtesnių knygų mėgstu prikaišioti tokių, kurios skirtos paaugliams. “Pandemonium” yra antra trilogijos dalis (pirmoji štai čia) ir, kaip bebūtų keista, nė kiek ne prastesnė už pirmąją. O keista todėl, kad paaugliškose trilogijose nusivažiavimas yra visiškai įprastas dalykas.

Lauren Oliver “Pandemonium”

Nauja. Iš tikrųjų viskas veikėjai Lenai yra nauja – gyvenimas Tyruose (sunaikintuose miestuose anapus sienos), badas, visiškas skurdas, mirtys ir taip toliau. Naujas yra ir skausmas dėl mylimojo netekties (kaip vėliau paaiškėja, nėra jis toks jau miręs, kaip Lena galvojo).

Pasipriešinimas. Tai organizacija, kuri infiltruoja savo žmones į “išgydytųjų” tarpą ir daro visokias ten machinacijas. Autorė taip ir nesugebėjo padoriai nupasakoti jos veiklos, bet Leną irgi įkišo. Taigi, su netikru gydymo ženklu ji patenka vėl į normalų pasaulį ir, vykdydama misiją, sugeba įsimylėti. Deja, ties tuo knyga ir baigiasi. Ech :/

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Jon Ronson “Kaip atpažinti psichopatą”

2014-06-03

Šią knygą rekomendavo viena visuomeniška damutė, kuri vėliau mane ėmė žiauriai erzinti :) Taigi apie ją nebežinau nieko, bet knygą vis tiek perskaičiau. Ir man ji patiko, nors ir neradau joje to, ko tikėjausi.

Jon Ronson “Kaip atpažinti psichopatą”

Žurnalistas. Kai knygą yra žurnalisto, parašiusio “Vyrai, kurie spokso į ožkas”, tai turbūt nereikia tikėtis mokslinių faktų rinkinio. Ačiūdie, apie tai sužinojau jau įpusėjus psichopatus. Kitu atveju kaži ar būčiau ėmusis šio skaitalo. Bet dabar džiaugiuosi, nes viskas buvo labai vietoje – ir stilius, ir juokeliai, ir asmeniškumai, ir šokinėjimas nuo vieno reikalo prie kito, ir moksliniai dalykėliai. Pastarųjų galėjo būti kiek daugiau, bent jau apie pačius psichopatus.

Atsakymai. Nors negavau atsakymų į kai kuriuos klausimus, visgi sužinojau daug ką naujo. Pvz., radau atsakymą į mane seniai kankinusį klausimą apie JAV tonomis vartojamus psichiką veikiančius vaistus, apie tai, kad kas antras žmogus ten turi kokį nors sutrikimą, apie vadinamas kai kurių psichinių ligų “epidemijas”, apie psichiatrijos mokslą. Žodžiu, buvo įdomu. Ir linksma. Rekomenduoju :)

Išvada. Esu šiek tiek psichopatiška asmenybė. Visi mes esame :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Jojo Moyes “Aš prieš tave”

2014-05-28

Žiūrėdama filmą dažnai susigraudinu arba, jei užėjęs jautrumo periodas, apsižliumbiu. Bet skaitydama knygas dažniau juokiuosi, manęs jos negraudina. Tai va, žinokite, kad “Aš prieš tave” pabaigoje žliumbsit kaip maži vaikai. Na, gerai, jei esate bejausmiai ir be fantazijos niekšeliai, tik susigraudinsite. Bet vis tiek. Ašaras garantuoju 99 proc.

Jojo Moyes “Aš prieš tave”

Siužetas. Matėte filmą “Neliečiamieji“? Ne?! Tada marš žiūrėti :) Bet įtariu, kad dauguma matėte. Siužetas iš esmės beveik toks pat. Jokios slaugės patirties neturinti mergina imasi prižiūrėti kvadriplegiką (nevaldantį galūnių ir torso) vaikiną. Ji turėtų sugrąžinti jam norą gyventi, bet iš tiesų norą gyventi jis sugrąžina jai. Na, juk tikrai kaip filme? Tik tiek, kad knyga iš tiesų dar yra ir meilės istorija. Labai subtili ir labai skausminga.

Lengvumas. Nepaisant visos niūrios neįgaliojo kasdienybės, merginos problemų ir dar kelių svarbių dalykų, knyga nepalieka slogaus įspūdžio. Greičiau apima lengvumas ir noras gyventi. Net ir nelaiminga pabaiga iš tiesų nėra nelaiminga. Vienas gauna tai, ko nori, kitas gauna daug daugiau nei galėjo svajoti. Bet ai… vis tiek verksit :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 6

Thomas Keneally “Šindlerio sąrašas”

2014-05-21

Labai ilgai skaičiau šią knygą. Ne todėl, kad neįdomu, o todėl, kad buvo neskaitadieniai. Be to, “Šindlerio sąrašas” ne iš lengvųjų tiek stiliaus, tiek siužeto prasme. Prisipažinsiu, filmo taip ir nesu normaliai mačiusi (gal tik gabalėlius paauglystėje). Na, bet tą padaryti suspėsiu. O va knygą ne visi didžiausi filmo gerbėjai yra skaitę :P

Thomas Keneally “Šindlerio sąrašas”

Karas. Apie II Pasaulinį karą esu perskaičiusi nesuskaičiuojamą daugybę knygų. Rimtų istorinių, nerimtų istorinių (visokie įdomūs faktai ir pan.), atsiminimų ir grožinės literatūros (nuo “Dievų miško” iki “Knygų vagilės”), bet tokios tarp jų dar nebuvo. Situacija juk aprašoma ta pati, kaip ir visur – lageriai, getai, genocidas, arijai, žiaurumai, karas, kažkas bando padėti. Visgi kažkas tokio ypatingo joje yra… Gal kad Šindleris nėra išgalvotas žmogus ir visi jo aprašyti veiksmai tikrai vyko. Žinoma, smulkmenos padailintos rašytojo, bet tai atlikta puikiai.

Oskaras Šindleris. Buvo labai gudrus ir atkaklus žmogus. Kažkodėl susidarė įspūdis, kad išgelbėti savo gamyklos žydus buvo ne geraširdiškumas, o susigalvotas ir užsibrėžtas tikslas, siekiant pasipriešinti nepalankiai sistemai. Tokiai, kuri trukdė siekti kitokių tikslų. Todėl negaliu apie šį žmogų galvoti vien tik gerai. Visgi jis mane sužavėjo vien savo išmone, atkaklumu, sugebėjimu prisitaikyti ir išnaudoti sistemos sraigtelius prieš ją pačią.

Žiaurumai. Vietomis skaitant norėjosi užmerkti akis, nes iškildavo vaizdai, kaip lagero komendantas nušauna virtuvėje per lėtai bulves skutančias žydes motiną su dukra. Deja, užsimerkus jie niekur nedingsta, o lieka galvoje amžiams. Tokių vietų buvo daug. Kadangi filmo nežiūrėjau, galvoje susisukau savo. Žiaurų ir atmintyje liksiantį dar daug metų. Rekomenduoju šią knygą visiems. O vieną balą nuėmiau dėl visiškai neįtraukiančios pradžios :)

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Anties krūtinėlė tobuluoju būdu

2014-05-17

Aišku, galiu parašyti ir mandriau – “Anties krūtinėlė sviestinų porų patale su raudonojo vyno ir spanguolių padažu”. Bet šiaip jau nemėgstu tokių pavadinimų. Man šitas patiekalas yra tobulas. Apskritai labai mėgstu antieną, tik kad ne visada jos randu, o ir kaina ne tokia, kad kasdien pirkčiau. Bet kartais pavyksta rasti ir netgi su nuolaida!

2 porcijoms reikės:

Vienos anties krūtinėlės (2 gabaliukai)
Poro
3/4 puodelio raudonojo vyno (matuoju tais amerikietiškais)
2 šaukštų balzaminio acto
Kelių šukštelių arba gabaliukų cukraus
Saujos džiovintų spanguolių
Poros gabaliukų sviesto
Druskos, pipirų

Mes valgome dar ir su ryžiais, tai, jeigu norite, patarčiau pirmiausia užkaisti juos. Jei išvirs anksčiau, tiesiog uždengsite dangčiu ir paliksite – neatšals. Pirmiausia į nedidelį puoduką supilkite vyną, actą ir įdėkite 3-4 gabaliukus cukraus. Aš dedu gabalinį, o jei beriate šaukšteliais, patariu ragauti. Padažas neturi būti nei per daug actinis, nei per saldus. Suberkite džiovintas spanguoles, viską užkaiskite ir virkite, kol spanguolės išpamps. Kai išvirs, įdėkite gerą gabalą sviesto, išmaišykite ir padažas šiek tiek sutirštės. Kol virs padažas, riekelėmis supjaustykite porą ir kepkite jį svieste su druska ir pipirais. Prieskonių siūlau negailėti. Kepti kol stipriai suminkštės, nesudeginkite!

Antis. Jei būna su riebalu ir oda, aš juos nupjaunu ir metu lauk, nes taukų niekas namie nemėgsta. Taigi papipirinkite ir padruskinkite anties krūtinėlę (o va čia jau siūlau nepersistengti) ir kepkite kiekvieną pusę ant aukščiausios (arba beveik aukščiausios) temperatūros po 4 minutes. Šiaip radau siūlymus kepti po 3 ar 3,5 minutės, bet man po tiek laiko ji buvo per daug žalia. Mano viryklėje ideali būna po 4 minučių kiekvienai pusei. Antiena turi būti minkšta, rausvu viduriuku. Jei perkepsite, bus tikrai neskanu :(

Dėkite į lėkštę porus, ant viršaus – riekutėmis pjaustytą krūtinėlę ir pilkite padažą su spanguolėmis. Galima valgyti vieną, galima su ryžiais, galima su dar kuo tik norite. Žiauriai skanu!

Kategorija: Paukštiena, Receptai | Komentarų: 1

Lauren Oliver “Delirium”

2014-04-30

Šitą paauglišką knygą pasiėmiau skaityti iš esmės vien dėl to, kad galvojau turinti visas tris dalis. Pasirodo, neturiu! O taip norėjosi dar :( Bet va, bėda ta, kad viskam nusėdus, jau nebežinau, ar atsiversiu kitas dalis, kai jas turėsiu :)

Lauren Oliver “Delirium”

Meilės liga. Labai daug ką pasakoti apie knygą nėra ko – tiesiog eilinė fantastinė paauglių meilės istorija. Gerai, kad bent jau vyresnių paauglių (18 m.), tai daugumos nesąmonių buvo išvengta. Esmė ta, kad futuristinėje JAV meilė buvo pripažinta kaip liga – meilės karštinė. Ją išmokta gydyti lendant į žmogaus smegenis, bet pasekmės tokios, kad iš tiesų nelieka bet kokių stipresnių emocijų. Taigi, sulaukę pilnametystės žmonės įvertinami, išgydomi, suporuojami, gyvena savo paprastą robotišką gyvenimą ir labai gailisi tų, kurie dar yra neišgydyti ir dėl to labai nelaimingi.

Visa kita. Aišku, yra ir pasipriešinimo judėjimas anapus miestų sienų, yra įsiskverbusių į sistemą. Pagrindinė veikėja, kuri išgydyta bus tik po kelių mėnesių, suserga ta baisia liga ir yra neatleistinai laiminga su savo taip pat neišgydytu draugu. Šiaip jau visa istorijos eiga, visuomenės struktūra ir visa kita labai panašu į “Bado žaidynes”, tik parašyta ne taip įtraukiančiai. Kiek žinau, bus ten ir meilės trikampis, ir kovos sus sistema. Šiaip jau idėja nebloga ir truputį šiurpinanti – nenorėčiau gyventi tokioje visuomenėje.

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Elif Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių”

2014-04-12

Reikia kažkaip prisiversti knygą aprašyti vos ją perskaičius. Bet labai sunku! Ypač, kai perskaitai tokią kaip ši. Ji panaši į prarūgusias sultis. Atrodo gerai, bet gurkšteli ir norisi kuo greičiau nuplauti kuo nors skanesniu.

Elif Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių”

Pasvarstymai. Kodėl aš ją iš vis pirkau? Pirmoji šios rašytojos knyga “Stambulo pavainikė” taip pat didelio įspūdžio nepadarė. Bet apie šią pasiskaičiau gerų atsiliepimų. Jūs rimtai? Šita knyga turbūt blogesnė už P. Coelho citatų rinkinius, iš kiurių aš išaugau prieš daug daug metų. Tos 40 taisyklių… vos pamatydavau kursyvu parašytą pastraipą, kuri neva turėjo būti kažkokia taisyklė (sudaryta iš 5 sakinių), tą vietą iškart praleisdavau. O pirmąsias dar bandžiau sąžiningai skaityti. Dabar, kai prarūgusias sultis užgėriau paprastu vandenėliu, iš vis svarstau – kodėl aš prisiverčiau skaityti iki galo?

Istorija. Žodžiu, gyveno eilinė priemiesčio namų šeimininkė, su trimis vaikais ir ją apgaudinėjančiu vyru. Ji buvo nelaiminga, bet nežinojo. Tada gavo recenzuoti knygą, kuri jai labai patiko. Ji pradėjo susirašinėti su rašytoju ir jį įsimylėjo, nes suprato, kad yra nelaiminga ir gyvena ne taip, kaip nori. Po to susitiko ir, žinodama, kad vyriškis tuoj mirs, vis tiek paliko savo šeimą. Vyras mirė. Viskas, istorijos pabaiga. Na, ir, žinoma, dar pasakojimas apie rašytojo knygos veikėjus. Ten – dar mažiau istorijos. Tik citatos.

O visgi… Visą šitą reikalą buvo galima parašyti atkreipiant dėmesį į tikrai svarbius dalykus, nesubanalinant iki kažkokių meilės taisyklių. Tai tiek.

Vertinu 3/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3