Elif Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių”

2014-04-12

Reikia kažkaip prisiversti knygą aprašyti vos ją perskaičius. Bet labai sunku! Ypač, kai perskaitai tokią kaip ši. Ji panaši į prarūgusias sultis. Atrodo gerai, bet gurkšteli ir norisi kuo greičiau nuplauti kuo nors skanesniu.

Elif Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių”

Pasvarstymai. Kodėl aš ją iš vis pirkau? Pirmoji šios rašytojos knyga “Stambulo pavainikė” taip pat didelio įspūdžio nepadarė. Bet apie šią pasiskaičiau gerų atsiliepimų. Jūs rimtai? Šita knyga turbūt blogesnė už P. Coelho citatų rinkinius, iš kiurių aš išaugau prieš daug daug metų. Tos 40 taisyklių… vos pamatydavau kursyvu parašytą pastraipą, kuri neva turėjo būti kažkokia taisyklė (sudaryta iš 5 sakinių), tą vietą iškart praleisdavau. O pirmąsias dar bandžiau sąžiningai skaityti. Dabar, kai prarūgusias sultis užgėriau paprastu vandenėliu, iš vis svarstau – kodėl aš prisiverčiau skaityti iki galo?

Istorija. Žodžiu, gyveno eilinė priemiesčio namų šeimininkė, su trimis vaikais ir ją apgaudinėjančiu vyru. Ji buvo nelaiminga, bet nežinojo. Tada gavo recenzuoti knygą, kuri jai labai patiko. Ji pradėjo susirašinėti su rašytoju ir jį įsimylėjo, nes suprato, kad yra nelaiminga ir gyvena ne taip, kaip nori. Po to susitiko ir, žinodama, kad vyriškis tuoj mirs, vis tiek paliko savo šeimą. Vyras mirė. Viskas, istorijos pabaiga. Na, ir, žinoma, dar pasakojimas apie rašytojo knygos veikėjus. Ten – dar mažiau istorijos. Tik citatos.

O visgi… Visą šitą reikalą buvo galima parašyti atkreipiant dėmesį į tikrai svarbius dalykus, nesubanalinant iki kažkokių meilės taisyklių. Tai tiek.

Vertinu 3/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Šypsena pašto dėžutėje

2014-03-27

Aš jums papasakosiu apie vieną tokį gražų dalyką, kurį turbūt dauguma jau esate pamiršę. Apie tikrą atvirlaiškį. Dar papasakosiu, kur galite gauti grožio ir kam nors padaryti staigmeną.

Gerai atsimenu laikus, kai per šventes siųsdavome atvirukus. Na, tuos, dvigubus, voke. Dar geriau atsimenu laikus, kai atsirado kompiuteriai, internetas ir e-atvirukai. Va čia tai buvo džiaugsmo! Tik spausk ir siųsk. Tą ir darydavom bet kokia proga. Ilgainiui nusibodo ir dabar, jei per Kalėdas gaunu iš kokios nors įmonės elektroninį atviruką, man ji atrodo kaip laike pasiklydęs dinozauras. Nes tokie atvirukai nėra atvirukai. Ir niekas nesišypso juos gavęs.

Nežinau, ar jūs vis dar užstrigę dinozaurų amžiuje, bet aš seniai nebe :) Jau 2,5 metų vienas mano hobių (pastaruoju metu pagrindinis) yra atvirlaiškiai. Tai ne tie dvigubi voke, o tie, ant kurių brūkšteli adresą, išlieji širdį žinutėje, priseilioji pašto ženklą ir siunti atvirai. Nesijaudinkit, paštininkės jų neskaito :) Pradėjau nuo tarptautinio Postcrossing.com, o dabar įsisukau ir į vietinį forumą, todėl atvirukų gaunų daaaug ir labai gražių.

Jūs įsivaizduokite – atsidarote pašto dėžutę, o ten, tarp reklamų ir sąskaitų guli atvirlaiškis jums. Gražus, spalvingas, o gal juodai baltas, čia jau kaip kam labiau patinka. Kažkas sveikina su gimtadieniu, su pavasariu, su mokslo metų pabaiga arba pradžia. Arba tiesiog siunčia jums bučkį. O gal slaptas gerbėjas prisipažįsta meilėje? :) Na, argi ne smagiau nei būti užtagintam ant pūkuoto kačiuko facebook’e?

Pavyzdžiui, Velykos. Negalite nuvažiuoti gi pas visus gimines. O va jūs paimkite ir nusiųskite visiems, pas kuriuos nespėsite nuvažiuoti, velykinį atvirlaiškį. Hmm, pvz., tokį seneliams:

O tokiu galima pasveikinti draugus Anglijoje, kurie šiemet neparvažiuos namo (jiems išsiųskite prieš savaitę iki šventės). Bus jiems surprise surprise! :)

Aš šiemet taip darysiu :) Visus šiuos ir kitus gražius atvirlaiškius perku Favoritepostcard.com. Perkant 15 ar daugiau, siuntimas nekainuoja nieko. Dar išduosiu paslaptį – jei užsisakysite ryte (arba bent iki pietų), kitą dieną jau greičiausiai juos ir turėsite ;) Be to, į el. paštą ateina nuoroda su siuntinio registracijos numeriu, todėl patikimumas – 100%.

Man Favoritepostcard.com patinka, nes turi daug gražių pieštinių atvirukų, iš kurių mylimiausi E. Ziomos, Lukos Va ir I. Lukauskaitės. Pastarieji yra naujiena ir Lietuvos postcrosserės juos išpirko per kelias dienas, bet kitą savaitę žadėjo papildymą, tai laukiu išsižiojus :)

Atsimenu, kai mama pamačiusi mano užsakytus atvirukus nustebo – čia lietuviški?! Taip, lietuviški. Skiriasi nuo tų su paauksintom rožėm, ane?

Jei kam kyla klausimas, kur dėti gautą atviruką, galiu pavardinti:
ant šaldytuvo
ant magnetinės lentos ar pinboard’o darbe
ant sienos
kalėdinius galima ant eglutės susikabinti
o jei labai labai gražūs, gal net įsirėminti ir pasikabinti kaip paveiksliuką, pvz., man labai gražus šitas

Žinau, kad dauguma nė nenutuokia, kiek kainuoja siųsti atvirlaiškį. Tai va, į voko kišti jo nereikia, pašto ženklą klijuokite viršutiname dešiniajame kampe. Lietuvoje reikės 1,35 Lt vertės ženkliuko, į ES šalis – 2,15 Lt, i visas kitas – 2,45 Lt. Pašto ženklų būna pašte ir spaudos kioskuose.

Šypsokitės! :)

Kategorija: Internetas | Komentarų: 0

Džiovintų vaisių ir uogų kompotas

2014-03-25

Kada paskutinį kartą gėrėte kompotą? Aš, kol nesusilaukiau vaiko, buvau tokį dalyką iš vis pamiršusi. Tiesa, ligoninėje ir darželyje tie kompotai tokie patys kaip ir mano vaikystėje – permatomi, praskiesti, su keliomis razinomis stiklinės dugne. Fui! O išvirti paprastą, bet laaaaabai skanų kompotą namie galima iš bet ko. Pas mane visada pilna tai vienokių, tai kitokių džiovintų vaisių, taigi verdu iš jų. Recepto galėtų ir nebūti, nes čia nėra nei proporcijų, nei kažkokių taisyklių, bet tiems, kuriems labai reikia, prašau:

Reikės:

Džiovintų vaisių ir uogų, pvz., geros saujos obuolių, saujelės spanguolių, kelių slyvų, kelių abrikosų. Žinoma, tinka ir razinos. Galite virti vien iš razinų. Arba iš visko po truputį – čia jau kaip fantazija veiks :) Aš dedu kokias 3 saujas džiovintų gėrybių į 3 litrų puodą.
Šlakelio citrinos sulčių
Jei mėgstate saldžiau – kokio šaukšto cukraus
Cinamono lazdelės, kelių gvazdikėlių
Vandens, pilu apie 1,5 litro.

Viską sumetate į puodą ir verdate kokį, hmm, pusvalandį. Galite pilti citrinos sulčių (aš pilu, nes man gaiviau), gali nepilti. Galite dėti cukraus, galite nedėti. Aš kartais įdedu cukruoto imbiero kelis gabaliukus ir šiaip nevengiu įmesti cukatų ar įdomesnių vaisių – džiovintų papajų ar greipfrutų. Viskas tik duoda savito skonio. Vienintelis patarimas – nedėkite daug slyvų, nes jos labai užgožia kitus vaisius. Jei jau norite vidurius laisvinančio kompoto, geriau virkite vien jas atskirai :)

Išvirusį kompotą ragaukite, dar pasaldinkite arba parūgštinkite. Arba nedarykite nieko. Jei iškart visko neišgersite, išimkite cinamono lazdelę. Aš kurį laiką laikau kompotą puode su visais vaisiais, o nakčiai perkošiu ir statau į šaldytuvą.

Beje, tikro, drumsto, ką tik išvirto kompoto nesugebėjau nufotografuoti apetitiškai. Nelabai ir stengiausi :))

Kategorija: Receptai, Saldumynai | Komentarų: 0

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

2014-03-24

Nu tu velnias, kas per knygos gerumas! Šitaip įtraukti ir nepaleisti, šitaip susukti mintis, kad net galvoti pradedi tuo pačiu stiliumi, kuriuo knyga parašyta… Aš nesu rašytojų garbintoja. Man, kaip asmenybės, jie nelabai įdomūs. Man įdomu tai, ką jie parašo. Aš – istorijų garbintoja. Bet po trijų “Silvų” atiduodu visą savo pagarbą Kristinai Sabaliauskaitei.

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Stilius. Ištisi puslapiai be tiesioginių dialogų, ilgi sakiniai, ilgos pastraipos. Viskas – vieno žmogaus minčių srautas, net ir pasikalbėjimai mintyse atgaminti. Aš nekenčiu tokių knygų! Bet “Silva Rerum” skaitai ne kaip kažkieno mintis, o kaip savo. Ilgi sakiniai įlenda galvon ir vejasi, vejasi mintys viena po kitos. Taip ir sužinai visą istoriją po truputį. O skaityti lengva lengva, iš pažiūros taip tikrai nepasakytum.

Norvaišos. “Silva” ta pati, giminė ta pati, tik laikai jau kiti. Uršulės iš pirmųjų knygų belikęs tik atminimas, kai kur dar ir karo aidai skamba, bet viskas tik tam, kad truputį prisimintume, kas buvo ankstesnėse dalyse ir tam, kad dar truputį supainiotų, nes juk laikui bėgant įvykiai apauga paskalomis kaip kerpėmis – dievai žino, kaip ten iš tikrųjų viskas buvo. Taigi šioje knygoje jau nei karo, nei bado nebėra. Tik didelis Vilniaus gaisras 1748 metais, vienas labai įdomus kunigaikštis, kuriam jo elgesys baigėsi visai neįdomiai, pagrindinio Norvaišos meilės istorija ir dar daugybė smulkių istorijų istorijėlių.

Pramogos. Aš nemanau, kad mano skonio receptoriai būtų sužavėti beveik 300 metų senumo valgiais, bet kai juos aprašo K. Sabaliauskaitė, norisi patekti prie tų stalų ir valgyti, valgyti, valgyti. Ką čia maistas, man įdomu buvo netgi apie baletą ir šokius skaityti! Jau nė nekalbu apie intymius kūno ir dvasios reikalus :)

Vertinu: 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Lars Kepler “Smėlio žmogus”

2014-03-24

Du vakarai, raudonos akys ir net trupučiukas baimės naktį tamsoje vaikščioti po namus. Kaip galima parašyti keturias knygas, kurios yra viena geresnė už kitą? Jau pirmąją įvertinau puikiai, o ketvirtoji yra pati puikiausia :) Ko reikia tikėtis iš penktos?

Lars Kepler “Smėlio žmogus”

Jonas Lina. Na, ne veltui sako, kad Jonas Lina yra kaip Džeimsas Bondas, tik geresnis :) Na, kad protingesnis, tai jau tikrai. Bet labai žmogiškas – turi savo baimių ir savo bėdų. Dėl to jis man labai patinka. Šįkart knygoje man jo buvo net kiek per mažai – daug veiksmo atliko agentė Saga. Ta tai irgi kaip Džeimsas Bondas, tik moteris. Ir su savo bėdomis, kaip Jonas :)

Praeitis. Joną persekioja praeitis. Trečioje dalyje sužinojome, kaip jis prarado savo šeimą, o šioje tiksliai parašyta, kodėl. Ir, nors pirmos dvi knygas buvo galima skaityti ir ne eilės tvarka, dabar tai padaryti jau būtų sunku, nes pirmame plane yra ne detektyvas, o Jono asmeninis gyvenimas. Kam tos šalutinės bylos, kai gyvenimas vertas atskiros :) Džiaugiuosi tokiu autoriaus pasirinkimu. Man patinka serijas skaityti eilės tvarka ir turėti dėl ko tą daryti.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

George R. R. Martin “Kardų audra”

2014-03-15

Man buvo netikėta, kad taip greitai po antros “Ledo ir ugnies giesmės” dalies pasirodys ir trečioji. Malonus siurprizas! Tyčia skaičiau ilgai ir lėtai, pataupydama. Ir vis galvoju, kad Tolkienas su savo hobitais gali eiti slėptis, nes jo knygos man buvo nuobodžios ir neprilygsta šiai serijai.

George R. R. Martin “Kardų audra”

Veikėjai. Rašytojas šienauja savo veikėjus ir širdies jam, atrodo, dėl to visai neskauda. Žinote šitą paveiksliuką? Trečiai knygai jis labai tinka :)

(Turite mėgstamą veikėją? Jau nebe)

Suskaičiavau, kad “Kardų audroje” pasimirė (iš tiesų tai buvo nužudyti) 6 daugiau ar mažiau svarbūs asmenys. Nemažai! Labai gaila tai man tik vieno iš jų ir jau vien dėl to, kad tai labai įtaigus personažas seriale.

Favoritai. Vis dar mėgstu nykštuką, Mažąjį Pirštą, o dviejų mėgiamų jau nebėra… Veikėjai nėra geri arba blogi. Jie įvairūs – vieniems geri, kitiems blogi, gudrūs ir dažnai išverčiantys kailius į kitą pusę. Visai kaip tikrame gyvenime.

Serialas. Daug žmonių nežiūri serialo kol neskaitė knygų, taip pat daug neskaito knygų, kad jos jiems nesugadintų serialo. Man jie abu puikiai dera ir vienas kitam netrukdo. Ketvirtas sezonas prasidės kažkur nuo 2/3 trečios knygos, taigi dalį žinosiu, o dalis turbūt bus iš ketvirtos knygos, kurios neskaičiau. Man tai netrukdo. Seriale įdomesni veikėjai, daug gražių vaiztų ir gerų pasisakymų. Knygose įdomesnės detalės, istorijos, be to, jose visko gerokai daugiau ir aiškiau. Abiems po 10 balų!

Vertinu 10/10

Kategorija: Ekranas | Komentarų: 1

Charlaine Harris “Nei gyvas, nei miręs”

2014-02-18

Priešpaskutinė serijos knyga. Nors, sakyčiau, galėjo rašytoja pridėti dar kokį šimtą puslapiukų, išsiaiškinti kelis nesklandumus ir šią knygą padaryti paskutinę.

Charlaine Harris “Nei gyvas, nei miręs”

Santykiai. Šioje srityje Sukei visai prastai. Ji nebemyli to, kuris ją myli ir myli tą, kuris amžinai užsiėmęs savais reikalais, o pašonėje yra vyras, kurį ji myli, bet nesupranta. Visi aplink poruojasi, vaikuojasi, o Sukė 28-tą gimtadienį švenčia viena valgydama desertą. Na, bent jau pirmą pusdienį. Draugai supratingi :)

Gyvenimas. Aš kartais sakau, kad knygų bei filmų veikėjai, ypač tų, kurių siužetas įtemptas, nei valgo, nei geria, nei tuštinasi, nei gražinasi. Užtat Sukė (nors jos nuotykiams rankų pirštų jau nebeužtektų) viską visada suspėja. Tai puiku, šauni mergina, tik nežinau, ar man patinka skaityti apie kiekvieną jos buities smulkmenėlę. Anksčiau viso to “užpildo” buvo pakankamai, o dabar tai užima turbūt pusę knygos ir vietomis jau nebe skaičiau, o tik permečiau akimis.

Siužetas. Pradėjusi skaityti rimtai suabejojau, ar tikrai skaitau naujausią knygą. Galvojau, gal netyčia įsimečiau į skaityklę senesnę dalį? Viskas per daug gerai žinoma. Bet nuo antros pusės knygą surijau vienu ypu, taigi nėra jau taip blogai :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Gillian Flynn “Dingusi”

2014-02-14

Beveik visas nepatinkančias knygas išpardaviau (na, liko dar kelios dešimtys, bet čia nedaug), naujų daug neperku, o vietos vis labiau ir labiau trūksta. Noriu, kad lentynos namie plėstųsi, bet ne – jos traukiasi. Nesąžininga! Visa laimė, kad elektroninės knygos daug vietos neužima, tai vis dažniau į krepšelį susimetu jas. Laukti pristatymo nereikia, o ir pigiau. Jei knyga ne baisiai patinka, kažkaip ir širdį ne taip skauda :) “Dingusią” irgi pirkau elektroninę. Taip nesvietiškai buvo išreklamuota, nors knyga kaip knyga. Neblogi veikėjai, bet siužetas per daug nuspėjamas.

Gillian Flynn “Dingusi”

Siužetas. Knyga susideda iš kelių dalių. Dabartyje dingsta Niko žmona Eimė, o tuo pačiu mes skaitome jos dienoraštį, iš kurio sužinome, kaip jie susipažino, susituokė ir viską apie bendrą gyvenimą. Daugiau išduoti nelabai ir galiu, nes jei netyčia nenuspėsite dingimo priežasčių perskaitę vos kelias dešimtis puslapių, tai būsiu pasakius per daug :)

Psichologija. Galiu pasakyti tik tiek, kad, nepaisant pirmo įspūdžio, porelė yra genėtinai nesveika. Tiesa, žmona lenkia vyruką, bet ir tas nepėsčias – tokį lepšį retai kur sutiksi. Charakteriai labai įdomūs, ypač paskutiniame knygos trečdalyje, kuriame atskleidžiamos visos smulkmenos. Nepaisant to, kad siužetas nuspėjamas, visgi kai kuriose vietose autorė mane apgavo. Ir tai man patiko :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3