Faktus aš dėstau darbe. Taip jau yra – rašydama masėms negaliu įterpti savo nuomonės, nebent tai būtų tikslingas žingsnis atsakomajam ryšiui sulaukti.
Čia faktų aš nedėstau. Visur – tik mano nuomonė, nes čia – ne darbas. Jei jau perrašinėsiu faktus, pasakysiu tai. Bet aš nerašau mokslinių darbų apie tendencijas, istoriją ir kaip susitvarkyti savo “Firefox”. Tam man tinklaraštis ir reikalingas, kad galėčiau pasakyti, ką manau. Kalbėdami su draugais (taip, iš tiesų rašau realiems ir virtualiems pažįstamiems, o ne masėms) tik faktus dėstote? Jei taip, užjaučiu. Žmogus, kalbantis faktais, neklysta, bet taip juk labai neįdomu.
O komentarai skirti diskutuoti arba šiaip papliurpt. Jei manote, kad kažką turėčiau sužinoti, ko dar nežinau, faktinės informacijos ir rekomendacijų visada laukiu. Bet komentaruose man visgi įdomiau nuomonė, kokia ji bebūtų (paremta faktais ar neparemta – nesvarbu). Nes su istorijos vadovėlias aš nesiginčiju :)
Kartais gi imi ir nusiperki per knygų išpardavimus ką nors tokio gero, kad tie 9 litai yra vertesni už 35 litus, išleistus kitai knygai. Iš tiesų net nežinojau, kad L. Carcaterra yra parašęs “Pragaro virtuvės vaikėzus” (kuriuos dabar užsimaniau perskaityti) ir tik sukrimtusi visą knygą suvokiau, kad tai autobiografija. Labai gera. Labai stipri. Labai žiauri. Ir kartais labai nesuvokiama. Daugiau »
Toks graudžiai juokingas berniukas graudžiai juokingoje LNK laidoje pasipiktinęs pasakė “Tai Lietuvą visgi popsas valdo, ar ne”? Čia dėl to, kad niekas nenorėjo pripažinti jo muzikos, kuri pagal stilių tikrai nevadintina popsu. Daugiau »
Šiais laikais sakyti, kad valgis reikalingas tik gyvybei palaikyti yra taip pat beprasmiška, kaip ir teigti, kad seksas reikalingas tik giminei pratęsti. Man valgymas yra malonumas. Malonu gaminti, ragauti, atrasti. Pauliui Jurkevičiui valgis yra ne tik malonumas, bet ir kultūra. Šioji galbūt net labiau svarbi. Tokį įspūdį susidariau perskaičiusi “Staltiesės ritmu“.
Retai skaitau negrožinę literatūrą, o dar rečiau – lietuvių autorių knygas. Todėl šitos nebūčiau pirkusi, nebent kada nors vėliau, per išpardavimus, jei žinočiau, kad tikrai gera… O dabar žinau – tikrai įdomi ir naudinga (ačiū “Tyto Albai”). Aišku, gal kas trečiame skyrelyje išdėstytoms mintims prieštarauju ir dėl to iš pradžių skaitydama kiek piktinausi. Bet po to supratau, kad jei mano nuomonė sutaptų su rašytojo nuomone, skaityti būtų baisiai neįdomu. Jis pasakė, ką mano apie maistą ir valgį, ir kad šie du žodžiai – ne tas pats. Apie jo kokybę ir kilmę, apie kultūrą, apie makaronus ir apie vyną, netgi apie cepelinus ir voveraites. Daugiau »
Iš tiesų skaniausios yra keptos keptuvėje. Taip elementariai: bulvės, aliejus, druska, pipirai. Bet aš visada žinojau, kad man pavyks surasti idealų keptų orkaitėje bulvių receptą. Ir radau naujoje Oliverio knygoje. Skonis toks, kad suvalgiau ketvirtį apkepo, tada apsukau kelis ratus aplink ir suvalgiau dar ketvirtį. Daugiau nedrįsau, nes reikėjo palikti vyrui. Daugiau »
Kad spragėsiai (liaudiškai: popkornai) yra iš kukurūzų sėklų ir kad puode juos galima pasigaminti per kelias minutes, žinojau dar paauglystėje. Bet kažkodėl nuolat darydavau juos sveikuoliškus. T.y. – be jokio skonio. Po to pradėjom pirkti tuos paruošiamus mikrobangėje, bet jie turi du didelius minusus: Daugiau »
Ir kada beklausyčiau, visada ko nors užsimanau. Pvz., dabar noriu naktį eiti pabraidyti po pusnis. Arba ant Gedimino kalno su arbata termose. Naktį, žinoma.
Bet daina baigiasi ir akimirką suvokiu, kad čiaudėdama ir užsikimšusia nosimi turėčiau sėdėti namie: apkamšyta, su arbata ir knyga. Arba snausti įsikniaubusi Tam, Kuris Mane Myli, į pašonę.
