Jojo Moyes “Paskutinis mylimojo laiškas”

2015-08-28

Šita J. Moyes knyga iš visų skaitytų (perskaičiau keturias) buvo neįsimintiniausia. Negaliu sakyti, kad bloga, tiesiog mažiausiai detalių atmintyje užsiliko. Veiksmas vyksta dviejuose laikotarpiuose, iš kurių pirmajame ištekėjusi moteris turi meilužį, bet dėl visuomenėje priimtinų normų negali išsiskirti su vyru, o ir šiaip sunku jiems dėl įvairių aplinkybių. Taigi jie ten būna kartu, po to nebebūna, lemtingą akimirką įvyksta avarija, moteris praranda atmintį, po to vėl susitinka savo meilę… O be viso šito veiksmas vyksta dar ir dabartyje, kur žurnalistė narplioja būtent visą šią istoriją.

Man buvo per daug šokinėjimo per laikmečius, pastebėjau loginių spragų ir dar erzino žurnalistė. Bet knyga vis vien nebloga. Eilinis J. Moyes romanas su… pabaiga, apie kurią pasakoti būtų neetiška. Vienas įdomesnių dalykų buvo moters portretas prieš 5 dešimtis metų: priklausomybė nuo vyro, mažai savarankiškumo ir dar nuolatinis žeminimas dėl to. Iš tų pačių vyrų. Ta proga galiu tik pasidžiaugti, kad einame į priekį, nors ir mažais žingsneliais. Kodėl mažais? Patys pagalvokit :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Jojo Moyes “Vienas plius vienas”

2015-08-28

Manęs kartais klausia, kaip aš pasirenku, ką skaityti. Niekada nežinau, ką atsakyti :) Jeigu skaitai mažai, tikiu, kad pasirinkti gerokai sunkiau. Aš jau žinau autorius, pvz., J. Moyes rašo mielus, lengvai skaitomus, sentimentalius, bet tuo pačiu ir kokybiškus romanus. Dažniausiai su laiminga pabaiga, o jei ir nelaiminga, tai teisinga. Taigi, jei norisi skaityti romaną, geriau rinktis J. Moyes, o ne ką nors iš tų mažų knygučių minkštais viršeliais, kur nėra stiliaus, pilna korektūros klaidų, klaikus vertimas, o pats romanas banalesnis už banaliausią televizinę muilo operą.

“Vienas plius vienas” yra tikras romanas, su žmonėmis, kamuojamais problemų, daugybe atsitiktinumų, vargšų ir turtingų priešprieša, bėdomis dėl sutuoktinių, bėdomis dėl vaikų, bėdomis dėl teisinių reikalų ir, žinoma, meilės istorija. Visas veiksmas vyksta kelionėje ir labai sunku atsitraukti, nes automobilis vis važiuoja, įvykiai rutuliojasi, vienas skyrius veja kitą ir tada pajunti, kad jau 4 val. ryto, o tu knygą perskaitei per pusę nakties. Labai gera literatūra galvai pravėdinti, bet ir šleikštulio nesukelia.

Siužetas subalansuotas moterims :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Andrius Tapinas “Maro diena”

2015-08-19

Gaila, bet antroji A. Tapino knyga nepatiko man taip labai, kaip pirmoji. Puikiai žinau, kodėl: buvo per daug žanrinių dalykų ir per mažai Vilniaus :) Aišku, būtų suėjęs ir Kaunas, tik kad jo knygoje irgi nedaug. Tiesiog negavau to, ko tikėjausi. Be to, išblėso to “kažko naujo ir šviežio” įspūdis.

Bendrai paėmus, knyga gera – skaitėsi lengvai, siužetas įdomus, neblogi veikėjai. Išskyrus Silviją, nes jai buvo skirta labai daug dėmesio, o vėliau paaiškėja, kad be reikalo. Smagūs buvo Žemaitė ir Čiurlionis, o pagrindinis veikėjas Maras – puiki medžiaga trečiai knygai. Iš pabaigos galiu tik nuspėti, kad trečia bus?

Skaitysiu ir dar, net jei ir toliau jausiuosi kaip steampunkiniame filme, kur tik šaudo, bėga ir gaudo. Rekomenduoju visiems, kurie suvokia, kad lietuviškos literatūros, už kurią nebūtų gėda, nėra daug.

P.S. O filmo tai visai laukčiau :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Lionel Shriver “Pasikalbėkime apie Keviną”

2015-08-12

Žinot, o mane daug kas gąsdino, kad neskaityčiau šitos knygos :) Nes ji “labai baisi” ir “palieka labai slogų įspūdį”, ir tiesiog “brrrrr”. Taigi knygą nusipirkau, jau labai seniai. Galvodama, kad istorija tikrai šiurpi ir laukdama jai tinkamos nuotaikos, knygą iš vis pamiršau. Kol vieną dieną man ją priminė feisbuke. Perskaičiau.

Iš tiesų tai skaičiau ir laukiau to baisumo, bet taip ir nesulaukiau. Visos istorijos atomazga aiški jau pačioje pradžioje – Kevinas mokykloje sušaudo nemažai žmonių. Po to sėdi kalėjime, o motina jį lanko sąžiningai kaip robotukas. Visa knyga – jos laiškai vyrui. Ir pokalbiai su sūnumi. Kadangi esu mėgėja pavartyti knygos pabaigą, tai iškart išsiaiškinau dar kelis dalykus, nors beskaitydama būčiau ir pati susipratusi.

Taigi, vieną dalyką jau išsiaiškinome – jokių perdėtų baisumų knygoje nėra. Va “Širšių fabrikas” tikrai buvo šiurpoka, o čia gryna psichologija, kas, neslėpsiu, man laaabai patinka. Šituo aspektu tikrai galiu pagirti rašytoją. Labai gerai atskleisti motina ir sūnus. Nežinau, kaip ten kitiems skaitytojams, bet Kevinas man buvo be galo įdomus, įžvalgus, protingas ir tikra atsvara savo motinai, kuri manosi esanti įdomi, įžvalgi ir protinga, bet iki to jai toli gražu. Pasidarė vaiką, nes… nu, reikia. Apsimetinėjo prieš vaiką, kad jį myli (taip, jie tokie durneliai, kad nesupranta). Ištekėjo už dar kvailesnio diedo (kurį vaidina John C. Reilly – rimtai??? Jis turėjo būti bent jau gražus!). Ir per 16 metų nesugebėjo suprasti savo sūnaus. Tikras didelis FAIL, tad, sakyčiau, nusipelnė to, ko sulaukė. Gerai, kad bent pati suvokia nusipelniusi.

Apie vaikus, auklėjimą, meilę ir kitus dalykus galiu pakalbėti iš kiek kitokio aspekto nei dauguma šeimų. Mano sūnus – autistas. Kas skaitė ar skaitys knygą, tai žinokite, kad šiais laikais Kevinas tikrai būtų pripažintas turintis Aspergerio (viena autizmo formų) sindromą. Na, ten diagnozėmis dalinamasi į kairę ir į dešinę, taigi turėt turėtų, o ar iš tikrųjų jis toks – geras klausimas. Kadangi visi autistai yra skirtingi, o ir sutrikimo lygis labai nevienodas (knygoje pateikti stereotipai – totalus absurdas), tai maniškis kažkur per vidurį. Nieko tragiško, bet tikrai yra ką veikti. Taigi man tos visos knygoje aprašytos sudėtingos situacijos kelią juoką :)

Rekomenduoju neturintiems vaikų, nenorintiems vaikų, turintiems paprastų vaikų, turintiems ypatingų vaikų, besilaukiantiems vaikų ar tiesiog ieškantiems geros knygos. Nerekomenduoju skysto protelio supermamoms/supertėvams ir svajonių romanų skaitytojams.

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Cilla ir Rolf Börjlind “Potvynis”

2015-08-12

Man patinka stebėti grožinės literatūros madas. Buvo Rytų kultūros knygų banga, buvo knygų apie vampyrus ir kitas mistines būtybes banga, dabar gi vis nenuslūgsta skandinaviškų detektyvų banga. Gal ir gerai, nesiskundžiu. Visgi skandinavų rašymo stilius man patinka. Gaila tik, kad tie detektyvai vis prastyn ir prastyn. Jei nebūčiau skaičiusi “Millenium” trilogijos ir Lars Kepler knygų, sakyčiau, kad istorija visai nebloga. Bet dabar man ji atrodo labai vidutinė. Gal net kiek per daug ištęsta ir pripainiota bereikšmių atšakų.

Labai patiko vienas pagrindinių veikėjų – iki benamių nusiritęs buvęs pareigūnas Tomas Stiltonas. Stiprus personažas ir man liko labai smalsu, kodėl jam nutiko tas, kas nutiko. Kaip supratau, tiek jis, tiek studentė Olivija bus pagrindiniai tyrėjai ir kitose autorių dueto (dar viena mada – rašyti knygas poromis) knygose. Jei dar skaitysiu kitas šios serijas knygas, tai tik dėl T. Stiltono. O mergiotė… Na, tiesiog mergiotė. Šiame detektyve išaiškėja šis tas įdomaus apie jos gyvenimą, bet tik tiek. Pats personažas nykus kaip kanceliarinis dokumentų dėklas.

Rekomenduoju žanro mėgėjams ir prisiekusiems skandinaviškų detektyvų gerbėjams.

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Jean M. Auel “Pirmykštė moteris. Uolų prieglobstis”

2015-07-30

Nebeleidžiu sau skaityti, kol neaprašiau jau sugraužtų knygų. Skaityti labai noriu, o skoloje trys knygos, taigi tenka imtis darbo :)

Ketvirtoji “Žemės vaikų” sagos dalis buvo nuobodybė kaip reta. Gerai, kad šioje situacija pasitaisė. Aila su Jondalaru jau nebe tik eina-mylisi-eina-mylisi, bet bendrauja su žmonėmis, mokosi, stebi, Aila atranda vis kažką naujo. Na, ir, žinoma, neįdomiausia dalis – pasakoja visiems savo kelionės nuotykius. Tą patį per tą patį. Kaip atrado ugnies akmenį, kaip išrado šaudyklę ir adatą ir visa kita, ką aš jau skaičiau ir puikiai pamenu. Galėtų kartotis ir mažiau tie pasakojimai :)

Liko tik viena, paskutinė sagos dalis (kitaip nei kas kitas, autorė sugebėjo ją pabaigti). Ir laukiu, ir trupučiuką gaila, nes jau prisirišau prie veikėjų.

Skaityti rekomenduoju visą seriją tiems, kurie dar neskaitė, o šią dalį – tiems, kurie po ketvirtos knygos metė viską šalin :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

George R.R. Martin “Šokis su drakonais 1. Sapnai ir dulkės”

2015-06-04

Tai paskutinė kol kas parašyta “Ledo ir ugnies giesmės” serijos knyga. Kiek laiko teks laukti kitos, neįsivaizduoju. Bet kaži ar belauksiu, kai serialas tampa geresnis už knygą, o ir siužetas ten pažengęs jau toliau. Pastarojoje dalyje tikėjausi daugiau veiksmo ar pagaliau kažkokių paaiškinimų, juk ir iš aprašymo buvo galima nuspėti, kad penktoji dalis bus įdomesnė už ketvirtąją. Deja deja. Kažkas plaukia plaukia, kažkas intrigas rezga rezga, dar kažkas politikuoja politikuoja… O taip nieko ypatingo ir nenutinka. Meh. Nuobodu.

Man tikrai kyla klausimas, ar autorius nepersistengė. Prisimenu, kaip “Žiedų valdovo” paskutinėje dalyje trečdalį knygos hobitai tiesiog ėjo namo. Kaip “Pirmykštės moters” ketvirtoje dalyje du žmonės tiesiog ėjo ir kelis šimtus puslapių teko skaityti medžių, paukščių ir upeliukų aprašymus. Rašant tokio lygio serijas ateina metas, kai imi ir išeini iš krašto norėdamas panaudoti visą savo sukauptą medžiagą ir mintis. Bet, ei, ne visada to reikia. Kaip tik skaitau “Pirmykštės moters” naujausią dalį – žyyymiai geresnė nei buvusi. Gal ir George R.R. Martinas atsigaus. Gal įjungs į veiksmą pagaliau drakonus, grąžins Tirioną, padarys pagaliau kažką įdomaus iš Arijos, gal Daneiris pradės siekti tikrųjų savo tikslų. Žodžiu, veiksmo norisi :)

Rekomenduoju tik ištikimiems gerbėjams :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Andrius Kaluginas “Complexus Amoris”

2015-06-04

Apsišviesti psichologinėmis temomis man visada labai patinka. Ypač kai knygos kiek rimtesnės nei “kaip valdyti žmones ir uždirbti milijardą per 5 dienas”. Komplekstai – sudėtingas dalykas. Tiesa, jų A. Kaluginas aprašė tiek daug, kad kai kurie man nebeatrodo kaip kompleksai. O bet tačiau jis pats ir teigia, kad visi mes jų turime ne po vieną ir, kad ne visais atvejais jie trukdo. Tačiau vis tiek nesupratau, kur baigiasi kompleksai ir kur prasideda asmenybė. Ar asmenybė sudaryta iš kompleksų? Žodžiu, tiek skaitant, tiek perskaičius yra apie ką pagalvoti.

Knyga šiek tiek primena vadovėlį su anekdotais :) Bet gerai, to iš jos ir tikėjausi. Bet iš anotacijos tikėjausi ir daugiau bendrųjų, ne vien seksualinių kompleksų paaiškinimo. Neturiu dabar knygos po ranka, bet kiek pamenu, bendrųjų buvo tik keli. Na, bet pykti nėra ko, pavadinime visgi figūruoja žodis “amoris”. O aš pati dabar laukiu knygos apie bendruosius kompleksus. Man visgi smagu skaitant rasti įdomių dalykų apie save ir artimuosius. Ne tik prideda bendrojo išsilavinimo žinių, bet ir tampa lengviau pateisinti tam tikrus žmonių poelgius bei susivokti pačiai.

Knygą rekomenduoju. Bet tik tiems, kuriems tema tikrai įdomi.

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1