2012-07-09
Kartais perskaitau kokią paauglišką knygą. Profilaktiškai. Primena, kas man buvo aktualu prieš 10 metų. Pvz, šita yra kaip “Sekso ir miesto” paaugliškasis atitikmuo. Tik, kad joje beveik vien seksas…
Melvin Burges “Darant tai”
Antras galas. Daug apie šitą knygą nėra ką sakyt – tai trijų vaikinų (16-17 m) istorijos apie tai, kaip, su kuo jie mylisi ar bando pasimylėt. Dar visokie paaugliški bajeriai, meilės nuoskaudos, laižiakai ir visokie panašūs dalykai. Žodžiu, visa knyga apie antrą galą. Na, kai pagalvoji, turbūt tai tokio amžiaus ir yra labiausiai aktualu. Po to susimąsčiau, kad yra nemažai mano amžiaus ir gerokai vyresnių vyrų ir moterų, kuriems tai vis dar labiausiai aktualu… Čia ir prisiminiau “Seksą ir miestą”. Jei esi paauglys, tai suprantama, bet jei gyvenimą įpusėjęs diedas… turbūt būtų pravartu susimąstyti :)
Perspausta. Skaitydama galvojau “ar tikrai taip buvo, kai buvau 16-os?”. Lyg ir panašiai, tik čia labai jau koncentruota viskas. Aišku, skirtumas dar ir tas, kad knyga parašyta iš vaikinų požiūrio taško, o tas požiūris labai jau veikiamas hormonų. Visgi man atrodo, kad tiek laiko galvoti apie seksą yra šiek tiek keista (o gal ir ne?). Ir dar – istorija su mokytoja. Suvilioja paauglį, tas džiaugiasi, po to ji jo nebepaleidžia… Aišku, tokių atvejų yra ne kartą ir spaudoje aprašyta, bet vis tiek – neįtikina…
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 86
2012-07-08
Eilinį sykį stebiu, kaip FB žmonės seilėjasi girdami Užkalnį. Ir aš galiu pagirti – už rašymo stilių, už tai, kad protingas, už tai, kad nebijo savo nuomonės pasakyt. Bet seilėtis? “Laikinti” kiekvieną jo frazę, aukštinti, girti? Na, jau ne. Aš tai per daug pasikėlus esu, kad lazanjas kiekvienoje miesto valgykloje kemšantis žmogus man būtų idealas (man būtų visai dzin, kad jis apkūnus – matot, koks tolerantiškas žodis – jei jis pats nuolat apie tai neužsimintų). Gal aš iš vis per daug pasikėlus esu, kad turėčiau idealą…
Taigi, pagirti aš jo negaliu. Todėl, kad žvaigždžių liga jau seniai aukščiausią stadiją pasiekusi, todėl, kad tolerancijos trūkumas didelis, todėl, kad jam tiek rūpi, kas ir ką apie jį sako, kad kiekvieną prieštaraujantį puola apsiputojęs. Juk jei nerūpėtų, tai nepultų gi, ar ne? Dabar skaitydama jo kontraatakas kur nors komentaruose tiesiog matau vaizdą, kaip jo lūpų kampučiuose susirenka seilės, kaip jis kumščiu daužo per klaviatūrą arba per stalą šalia jos, o po to susitvardo, pasitelkia visą savo išmonę ir rėžia kokį supersarkastišką komentarą.
O ta pseudotolerancija, kai tu gini homoseksualus, bet su žemėm lygini ekologiškai gyvenančius žmones? Man pvz., nei vieni, nei kiti problemų nekelia. Ir nematau reikalo šaipytis nei iš vienų, nei iš kitų. Aišku, yra sričių, kur aš jam pritariu. Pvz., dėl violetinės manijos. Tų bukagalvių aš irgi netoleruoju. Tik va, priešingai nei jis, manau, kad kuo mažiau juos kurstysi, tuo mažiau jie reikšis. Dabar šiek tiek tyliau, vasara, atostogos, krepšinis… Bet palaukit rudens, jie dar sugrįš :)
P.S. Čia nelabai į temą, bet… o kodėl, KODĖL tie visi violetiniai daro tiek daug rašybos klaidų? Paaiškinkit man kas nors. Klaidas aš dar suprantu lenkų ar rusų mokyklas baigusių žmonių, bet ten juk dauguma lietuviškom pavardėm.
Kategorija: VIP | Komentarų: 108
2012-07-06
Šią knygą skaičiau visai neseniai, bet neketinau jos aprašinėti. Tačiau dabar skaitau paauglišką atitikmenį (apie šitą vėliau), todėl labai įdomu palyginti. Na, kam gi neįdomi knyga apie seksą ir Niujorką?
Candace Bushnell “Seksas ir miestas”
Filmas. Su knygomis taip jau būna – ekranizuotos istorijos dažniausiai tampa prastesnės. Bet šiuo atveju atvirkščiai – serialas ir filmai žymiai įspūdingesni nei pati knyga. Juose bent jau yra kažkoks siužetas, o knygą net nežinau kaip pavadinti… Tikrai ne romanas, o kažkoks kaip diskusijų rinkinys supintas su kelių žmonių istorijomis. Pagrindinių veikėjų kaip ir nėra, siužeto nėra, žodžiu, nieko nėra. Taip sakant, tikėjausi labiau sulipdytos istorijos, todėl tik 5/10 balai.
Miestas. Knygoje ir jo nėra. Užtat yra žmonės. Daug žmonių savitais charakteriais, daug linksmų istorijų, daug modelių, daug paniekos ir daug kokteilių vakarėlių. Visai norėčiau pamatyti viską gyvai, tą jų gyvenimo būdą. O po to grįžti ir pasidžiaugti, kad namie geriausia :)
Seksas. Seksas trise, sekso klubas, gėjai, lesbietės, biseksualai, paprastas seksas, modelių seksas su seniais ir visoks kitoks, bet nei vienas neaprašytas tiesiogiai. Taip sakant, šita knyga – ne porno, o mokslinis tyrimas.
Vertinu 5/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 160
2012-07-05
Pagalvojau, kad kuo daugiau skaitau, tuo sunkiau man įtikti. O skaitau tai daug. Galvoju net vėl pradėt aprašinėti, nes tiek knygų užmarštin nueina… Paskui kas nors klausia “skaitei?”, o aš lyg ir prisimenu viršelį, bet turinio tai nė per kur. O ir šiaip, apleidau Novum visiškai, nes ir be blogo veiklos per akis. Todėl galvoju, kad jei prisiversiu rašyti bent trumpai apie knygas, gal kils noras rašyti ir apie kitus dalykus. Visgi, smegenis mankština ne tik skaitymas, bet ir rašymas :) Taigi, pradedu nuo paskutinės perskaitytos:
Lars Kepler “Hipnotizuotojas”
Tiesą sakant, tikėjausi kažko daugiau. Gal daugiau hipnozės, kažkokios mistikos, o gavau tiesiog trilerį, kuris, kaip trileriui ir dera, įtraukė. Bet net tiek, kad negalėčiau atsiplėšti. Perskaičius daugiau nei pusė knygos supratau, kas pagrobėjas, o dvi istorijos (šeimos išžudymas ir hipnotizuotojo sūnaus pagrobimas) man kažkaip nelabai ir rišasi. Net nėra aišku, ar tikrai antrąjį įvykį išprovokavo hipnotizuotojo sulaužytas pažadas daugiau praktika nebeužsiimti.
Pliusai ir minusai. Pliusas už tai, kad knygoje daug tikroviškumo, pvz., kaip situacija netyčia susiklosto taip, kad žmona ima įtarti vyrą turint meilužę, nors tas jos neturi, bet iš pykčio pasako, kad turi. Žodžiu, linksma :) Dar vienas pliusas už šiurpą keliančius kankinimų aprašymus. O vat to balagano su skęstančiais autobusais pabaigoje galėjo ir nebūti, iškart primena holivudinį filmą.
Antra dalis? Pabaiga šiek tiek tokia, kad norisi antros dalies: “Hipnotizuotojas. Po 10 metų” ar kažko panašaus, nes liko neišspręstų psichologinių bėdų.
Silkė. Labai ji ten skaniai aprašoma, ta nuostabi suomiška silkė. Nežinau, gal aprašymas įtaigus, o gal valgyt tuo metu tiesiog norėjau, bet jau susiradau receptų ir turbūt eisiu pirkt silkės artimiausiu metu :D
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 865
2012-06-12
Kažkokia tai kavinukė kviečia nemokamos kavos. Kviečia kartą, kviečia kitą…Ačiū, bet ne, sakau – kavos aš negeriu. Pagalvoju kartais, kad tai jau beveik anomalija – negerti kavos. Kodėl? Ogi todėl, kad “kava turi būti juoda kaip velnias, karšta kaip pekla, tyra kaip angelas ir saldi kaip meilė”, kokią ir mėgstu, bet gerti negaliu. Jei jau su pienu, tai geriau jo pilu į stiprią juodą arbatą.
Mano vienintelė priklausomybė – knygos. Nesu priklausoma nuo šlamštmaisčio, rūkalų, alkoholio, narkotikų, interneto ar mobiliojo telefono. Tikrai! Suprantu tą, kai išvažiuojam kur nors, kur nėra interneto. Jaučiuosi puikiai ir nedegu noru pasitikrint paštą ar Facebook’ą. Kažkaip net nemadinga dabar nenorėt, kad internetas ant medžių augtų.
Visai neseniai supratau, kad nebežiūriu televizoriaus. Ai, čia dabar taip madinga. Bet elgiuosi tai nemadingai – turiu TV ir neblogą skaitmeninę televiziją su visokiais ten pribumbasais ir net neketinu to atsisakyti!
Eko-biomaniakė irgi nesu. Netikrinu produktų sudėties (bet Š niekad ir nepirkdavau…) ir nerūšiuoju šiukšlių (o nors bet tačiau dėl šito jaučiu šiokią tokią gėdą, bet tingiu…). Taip pat netvarkau aplinkos per visokias tai talkas ir akcijas. Kodėl? Ogi todėl, kad niekada nešiukšlinu. Žinokit, nešiukšlinti kur papuola arba susitvarkyti po savęs gamtoje yra gerokai lengviau, nei pusdienį lankstytis žemė-maišas-žemė-maišas. Turbūt jei turėčiau šunį, net ne visada surinkčiau jo š, ypač nuo kokios puslaukinės pievos (nekalbu apie šaligatvius). Todėl, kad pasipiktinę šūdukais tegu eina ir susirenka nuorūkas po balkonais.
Dar kažką buvau sugalvojusi, bet pamiršau :) Negeriu alaus. Paragauju, kai vyras nusiperka naujo (o tai būna dažnai), todėl skonius žinau. Bet negeriu, nes daugiau nei vienas gurkšnis alaus man yra tiesiog kartumas burnoj. Ir tie visi svaigimai, kaip gera karštą vasaros dieną išgert šalto alaus man yra nesuvokiami. O tai vandens negera išgert? Arba, pvz., negazuoto citrinos-imbiero limonado? Pasaka! O visi tik alus, alus…
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 34
2012-05-22
Nėra nei vienos knygos ar žurnalo iš mano turimų, iš kurių aš nebūčiau ko nors gaminusi. Oro uoste nusipirkau vokišką Jamie Oliver’io žurnalą ir štai – ant stalo labai skanus “pyragas”. Prabangus (visgi šparagai, lašiša…), bet vertas gaminti. Aišku, receptas, kaip visada, adaptuotas – pvz., tešlos recepto nė nebuvo, tai jis iš patirties. O proporcijos pritaikytos didesniems skrandžiams :)
4 porcijoms reikės:
Tešlai:
200 gr miltų
100 gr sviesto iš šaldytuvo
1 didesnis kiaušinis
keli šaukštai pieno
druskos
Įdarui:
6 žalių šparagų (čia, jei stori. Plonų dėčiau daugiau)
100 gr šaltai rūkytos lašišos, patogiau jau supjaustytos
2 didelių kiaušinių
150 ml riebios grietinėlės
pipirų
ryšelio krapų
poros šaukštelių kaparėlių
Tešla labai paprasta – sukapokite sviestą gabaliukais ir suminkykite su miltais. Turi gautis tokie trupinukai. Tada įmuškite kiaušinį, supilkite kelis šaukštus pieno ir įberkite žiupsnelį druskos. Jei tešla per lipni, įdėkite dar miltų (arba pieno, jei per kieta). Šiek tiek paminkius ji pasidaro švelni, visai nebelimpa prie rankų. Tešla išklokite arba specialią pyrago kepimo formą (banguotais krašteliais) arba, kaip darau aš, paprastą tortinę (išimamu dugnu, žinoma, patogiau). Jei klojate paprastą formą, nepamiškite padaryti maždaug 5 cm aukščio kraštelių. Tada viską įkiškite į šaldytuvą ir įjunkite orkaitę – tegu kaista iki 200 laipsnių. Po 15 minučių išimkite tešlą ir kepkite ją vieną apie 10 minučių. Iškepę sumažinkite orkaitės temperatūrą iki 170 laipsnių.
Įdarui smulkiai sukapokite kaparėlius ir krapus, dubenėlyje sumaišykite grietinėlę su kiaušiniais ir pipirais. Tik neplakite smarkiai, putų mums nereikia. Išėmę pakeptą tešlą iš orkaitės, paskleiskite ant jos šparagus, lašišą ir krapus su kaparėliais. Aš šparagus pjoviau per pusę, nes į mano 22 cm skersmens skardą jie netilpo :) Viską užpilkite kiaušinių ir grietinėlės plakiniu ir kiškite atgal į orkaitę. Kepkite apie pusvalandį. Išėmę visgi patikrinkite, ar iškepę – peiliu bakstelėkite pyragą – vidus neturi būti skystas. Jei skystas, kiškite atgal į orkaitę dar kokioms 7 minutėms.
Labai skanus reikalas. Ir karštas, ir šaltas :)
Kategorija: Receptai, Žuvis | Komentarų: 45
2012-05-17
Kai vyras pasakė, kad važiuos savaitei dirbti į Lisaboną, supavydėjau ir pareiškiau, kad noriu kartu. O vaikas? Ir vaikas kartu, pasakiau. Ir nuvažiavom :) Buvo baisu pirmą kartą toliau iškeliauti su metukų ir trijų mėnesių pypliu, nors žinau žmonių, kurie ir su dviem mažais vaikais keliauja visur… Tiesa, daugiau pažįstu tokių, kurie su vaikais nekeliauja niekur, nes sunku. Ar sunku? Galiu pasakyti, kad ne, nors sūnus nėra iš tų ramiai sėdinčių vežime. Kaip teisingai pasakė mano draugė, tavo vaikas tau negali trukdyti. Buvo labai smagu dviese pažinti Lisaboną.
Nuotraukas truputį tingiu kelti čia, todėl duodu nuorodą, kur jos yra Facebook. Jei įdomu, prašom žiūrėti :) Daugiau »
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 450
2012-03-03
Vakar padariau sau pačiai nepaaiškinamą dalyką – tingėjau viena gamintis valgyti, taigi nusipirkau kebabą. Kaip ir reikėjo tikėtis, trečdalio neįveikiau. Bet aš ne apie tai, o apie Pepsi, kurio skardinė buvo prie kebabo. Gal kam nors pasirodys baisu, bet man Pepsi skaniau už Colą :) Turbūt todėl, kad mokykloje Užupyje per ilgąją pietų pertrauką bėgdavom iki tais laikais turbūt vienintelės Užupio maisto prekių parduotuvės ir pirkdavom pakuotę su trimis bandelėmis ir buteliuką Pepsio. Būdavo žiauriai skanu :)
O Colą pirmą kartą gėriau gal kokių 8 metų, kai kiekvieną pavasarį su viena vokiečių kečupų, actų, garstyčių ir kitų pagardų firma dalyvaudavom “Agrobalt” parodoje. Turėjau ten daug reikalų – demonstruoti visiems Vokietijos paviljono dalyviams savo vokiečių kalbos žinias, sėdėti prie staliuko stende, paviljono “užkulisiuose” valgyti vokiškas dešreles ir lakstyti po parodą bei bandyt nepasiklysti. O Colos bei kitų įdomybių parsiveždavom namo. Atsimenu, kad skonis buvo keistas – ir bjauru, ir skanu tuo pačiu.
Štai kečupą, tą tikrą, o ne lietuvišką pomidorų padažą, pirmą kartą valgiau būtent tos vokiečių firmos. Man iki šiol atrodo, kad jis buvo labai skanus. Gaila, negaliu palyginti, nes Lietuvoje nebeprekiauja. Tais laikais buvo per brangus, nes natūralus, o dabar turbūt būtų perkamas :)
Atsimenu, kaip ragavau pirmą kivį – tėtis juokavo, kad čia kaip bulvė su sėklom viduje. Tuo metu trumpai tuo tikėjau ir stebėjausi, bet kiviai tai buvo skanūs. Gaila, kad nedaug :) Ir dabar man jie labai skanūs, ypač kai supranti, kad pirmiausia juos reikia panokinti namie, o tada, nupjovus viršūnėlę, iškabinti šaukšteliu. Jokių ten lupimų, pjaustymų ir kitų terlionių.
Nežinau, kada tai buvo, bet atsimenu ir pirmuosius “Pringles” čipsus. Ojojoj, kokie pasakiški jie man atrodė. Dabar tai man vieni neskaniausių traškučių, galiu suvalgyti ne daugiau dešimties. Mėgstu tik čipsus iš tikrų pjaustytų bulvių ir be jokių ten papildomų skonių. Beveik neįmanoma rast, todėl čipsus valgau labai retai, kas, aišku, nėra blogai :)
Ledinukai man siejasi su Telšiais, ežeru ir žodžiu “krautuvė”. Vasaromis dažnai būdavau pas senelius Telšiuose, jie gyveno visai šalia ežero (na, Telšiuose daug kas gyvena šalia jo). Senelis sakydavo, kad eina į krautuvę, pasiimdavo mane kartu ir nupirkdavo ledinuką “Gaidelį” ant pagaliuko. Būdavo geltoni ir raudoni, supakuoti į celofaną ir visada aptirpę. Bet užtat kokie skanūs! Jei Kaziuko mugėje nebūtų tiek daug žmonių, čiupčiau vaiką ir traukčiau ieškot tų gaidelių. Deja, bijau, kad sutraiškys.
Na, o kad kebabais pradėjau, tai jais ir pabaigsiu – pirmąjį kebabą valgiau prieš 10 metų Vokietijoje. Tų kioskų ten jau buvo daugybė, tuo tarpu Lietuvoje dar nebuvau girdėjus apie kebabus. Ir ką – kebabas buvo pasakiškas, su šviežiais raudonaisiais svogūnais ir labai skaniu padažu. Nesulyginsi su lietuviškais. Šįkart tikrai žinau, kad kebabas buvo skanus ne todėl, kad pirmas, o todėl, kad buvo tikrai skanus. Todėl Lietuvoje jų valgau gal 2-3 kartus per metus :)
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 37
