2011-06-16
- O, žiūrėk, kažkas drabužinėje šviesą paliko.., – sako man vyras, kai grįžom iš pasivaikščiojimo.
- Aha.
- Čia gal tu, kai ėjai man džemperio paimt?
- Nu aš nejungiau šviesos…
- Tada čia… Ateivis!
Turim mes namie tokį. Jis šiaip visai nepiktybinis, namie valkiojasi, kai niekas negali jo pamatyti. Pvz., kai būnam išėję arba miegam. Bet visada palieka po savęs kokį nors ženklą, kad čia buvo. Dažniausiai tai palieka įjungtą šviesą vonioje arba drabužinėje. Ateivis tai kažkas tokio kaip Salomėjos nykštukai, pasiskolinantys šaukštelius. Beje, kadaise jis irgi buvo pasiskolinęs šaukštelį. Po pusmečio grąžino. Net nepastebėjau kaip, tiesiog vietoj 5 šaukštelių vėl buvo 6. Bet dabar vėl senokai teturim 5… Gal grąžins?
Bet štai vakar Ateivis buvo kažkoks piktybiškas. Turbūt jį veikė artėjantis mėnulio užtemimas. Pirmiausia, tai paliko įjungtą šviesą drabužinėje. Antra, nužudė Mikę Pūkuotuką! Radom gulintį ant stalo iškritusiu liežuviu. O trečia – kas iš Ateivio pusės tikrai negražu – uždarė vonioje katiną. Prieš išeidama į lauką patikrinau, ar katino vonioje nėra (ir jo ten tikrai nebuvo), vadinasi, čia jo darbas. Šviesą išjungėm, Mikę atgaivinom, katiną išleidom. Bet dėl Ateivio jau darosi neramu…
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 36
2011-05-26
Aš visada tikėjau Lietuva. Jau nuo tada, kai ėmiau domėtis politika, sakiau – viskas bus gerai. Kada nors gi išbrisim iš to liūno. Kai visi pradėjo emigruoti, sakiau – nenene, tik jau ne aš. Mama sakydavo: bet tu ir patriotė optimistė! Taip, tokia ir buvau. Kai netekę vilties prieš metus emigravo mano artimiausi žmonės (patys anksčiau kalbėję, kad “niekada niekada”), maniau, kad jie padarė klaidą. Bet dabar galvoju, kad nepadarė. Nes pačiai jau norisi dingt. Optimizmas ir patriotizmas vis blėsta, blėsta…
Va tokie dalykai Lietuvoje po truputuką veda mane iš proto.
Šitoje klampynėje turėjo būti žadėtas pažadėtas, miesto plane patvirtintas vaikų darželis… Na taip, automobilių pas mus irgi nėra kur kišti, bet kai per pietus pamatai lauke mažiausiai 100 mamų su 1-2 mažamečiais vaikais, tai klausimas kyla – o kur juos kišti, kai reikės į darbus grįžt? Nenudrėbsi gi ant šaligatvio ar perėjos, nepaliksi stotelėje.
O dabar kokį pusmetį aikštelės savininkai skambinės piktiems dėdulėms, kur ratus blokuoja. Kad tik kas nemokamai automobilio nepasistatytų kur nereikia.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 38
2011-05-02
Pirmą kartą skanios avienos paragavau Graikijoje ir nuo tada norėjau kažko panašaus pasigaminti namie. Vis nedrįsdavau pabandyti iki kol laidoje “Planet Food” (tiesiog negaliu jos nežiūrėti) užmačiau troškinį su aviena. Tokį paprastą ir taip skaniai kvepiantį net per ekraną, kad susigundžiau pagaminti. Ir štai – turiu tobulo avienos troškinio receptą. Daugiau »
Kategorija: Mėsytė, Receptai | Komentarų: 1,019
2011-04-15
Nemėgstu pagyrūnų: “o mes padarėm tą ir aną, nusipirkom štai šitą…”
Dievinu juodą kartų šokoladą. Kuo kartesnis, tuo skaniau
Perku “Kinder” kiaušinius dėl žaisliukų
Mėgiamiausias derinys – šokoladas su mėta (“After eight” dėžutę galiu suvalgyti per 10 min)
Norėjau vaiko ne todėl, kad mėgstu vaikus. Man patinka žiūrėti, kaip auga asmenybė
Netikiu dievą, visiškai. Pakrikštyta buvau bobutės beveik per prievartą ir to nekenčiu
Baisiausios gėlės – rožės ilgais kotais
Esu per daug rūpestinga (tik rūpinuosi kitais, o ne savimi)
Todėl esu control freak’as
Nemoku priimti kitų pagalbos
Mėgstu vadovauti
Beveik niekada nesigraužiu dėl to, ką padariau
Ir niekada negalvoju apie tai, kas buvo praeityje
Nemoku gyventi “šia diena”
Visada stengiuosi numatyti kelis žingsnius į priekį
Nieko nesugebu taip gerai, kad būčiau tuo patenkinta
Man negėda prisipažinti, kad esu vartotoja
Neturiu ambicijų nuolat savo elgesiu/apranga/kalbomis išsiskirti iš kitų. Man užtenka, kad mąstau kitaip
Manau, kad esu protinga
Noriu kuo daugiau žinoti. Jei tenka susidurti su kažkuo, ko iki galo nesuprantu, stengiuosi viską apie tai išsiaiškinti
Niekinu save už tai, kad nesugebu išmokti groti gitara
Netikiu horoskopais ir kita ezoterika, užtat tikiu nuojauta
Nemėgstu visų kaimynų ir svajoju vėl gyventi nuosavame name
Nemėgstu žmonių, kurie nuolat kalba apie pinigus (kad turi, kad neturi, kad jiems jų nereikia arba kad reikia…)
Myliu visus augalėlius ir gyvūnėlius
Dievinu ankstyvą pavasarį, kai upeliais bėgdamas tirpsta sniegas, žydi žibutės, sprogsta pumpurai ir vėl pasigirsta paukščiai
Mėgstu svajoti, fantazuoti ir įsivaizduoti
Negaliu užmigti prie tiksinčio laikrodžio
Bijau aukščio tam tikrose situacijose (pvz., stovėti ant kopėčių ir už nieko nesilaikyti)
Neturiu jokių priklausomybių (alkoholis, internetas…), išskyrus skaitymą
Internete viešinuosi tiek, kiek galėčiau apie save papasakoti nepažįstamam žmogui
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 833
2011-03-11
Aš vis galvoju – kodėl žmonių vaikai gimsta tokie bejėgiai? Va, pvz., veršiukas. Gimsta, kojos nelaiko, bet po poros valandų stojasi ir bando eiti, o po kurio laiko jau ir strakalioja. Bent pats prie karvės gali prieiti. O ką vaikas? Jau nekalbu apie tai, kad vaikščioti pramoksta tik po metų, o suregzti sakinius ir pasakyti, ko nori – dar vėliau.
Jis net nesupranta, kad turi rankytes, kaukuolė nesuaugus, ilgai tęsiasi bėdos su virškinimu, sunku kvėpuoti dėl siaurų nosies kanalų… Dievuliau, jis net galvos nenulaiko! Vaikai man primena mažus paukščiukus lizde. Kol nemoka skraidyti, yra pasmerkti būti visiškai priklausomi nuo tėvų. Taip ir kūdikiai. Čia ne veršiukas, pats pieno nesusiras, jei ant rankų nepaimsi.
Galvoju, gal ir gerai tie drambliai sutverti, kad nėštumas 22 mėnesius tęsiasi. Ir šiaip keista, kaip žmonės sugebėjo išlikti.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 38
2011-01-06
Vienas elementariausių ir greičiausių makaronų padažų. Atrastas šaldytuve užtikus tik paprikos ir kažkokį rūkytą mėsgalį. Įsimylėtas ir kaskart vis toks pat skanus. Pasakiškai kvepiantis. Jei kitą dieną nusinešite šių makaronų į darbą ir pasišildysite, kolegos ims klausinėti, kas čia taip skaniai kvepia ir truputį pavydės (patirtis). Daugiau »
Kategorija: Kruopos ir daržovės | Komentarų: 43
2011-01-04
Nemiegu tada, kai reikia. Paryčiais stebiu, kaip žmonės bando išsistumt automobilius iš apsnigtų ledynų. Glostau miegantį kailį ir valgau šokoladą.
Sapnuoju, kad skraidau. Tik vaizdai keisti – lyg kompiuterinė grafika. Ir sapnuojant galiu juos susikurti. Pvz., noriu skrist per lietaus debesis kiaurai. Arba virš ežerų. Ir skrendu. Pati, be sparnų, be nieko.
Siūnu. Tai yra, persiūnu. Mano siuvimo patirtis nėra didelė, todėl po trupučiuką pradedu. Labai džiaugiuos kalėdine dovana ir keikiu save, kam vasarą išmečiau tą geltoną sijoną.
Prie labai nekenčiamų dalykų sąrašo mintyse pridedu Maximą. Dėl žuvies, kuri turėjo iškeliaut į šiukšliadėžę. Fu fu fu.
Į mėgiamų dalykų sąrašą įtraukiu skaniuosius mėsainius Oze. Niam niam. Po jų makdonaldiniai buvo tokie bjaurūs… Ir dar Prismą. Už tai, kad turi įdomių dalykų, pvz., filo tešlos.
Gaminu. Kaip visada. Principo reikalu tapo susirast nesūdytų ir nekepintų pistacijų. Kai paklausiu, ar tokių neturi, į mane žiūri taip, lyg jos tokios jau ant medžių augtų.
Skaitau. Nedaug, nes perskaičiau visas legalias popierines ir nelegalias skaitmenines knygas, kurias turėjau. Dar turiu dovanų čekį į knygyną. Jau tris kartus buvau ir neradau, ko norėčiau.
Laukiu pavasario. Dėl to, kad ištirps sniegai, atšils ir šiaip – gerai, kai turi ko laukti. O kodėl žmonės vis sako, kad kovo pradžioj “pavasaris, jau nebebus taip šalta…”? Nugi nė velnio. Dar niekad per mano gimtadienį atšilę nebuvo.
Esu ir pavargusi, ir pailsėjusi vienu metu. Keista būsena.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 34
2010-12-16
Vienoje grupelėje žmonių buvo paklausta: kada paskutinį kartą savo antrai pusei sakėte “myliu”? Viena pora ėmė žiūrėti į lubas bandydama prisiminti. Kitas vyriškis atsiduso: “gal per vestuves sakė…”, o jo žmona susigėdusi murmtelėjo “neprisimenu”.
Mes šypsojomės. Sakom kasdien. Ir ne po vieną kartą. Nebūtina tik pabudus pulti ant kaklo ir sakyti, kaip žvėriškai myli (iš tiesų ryte dažniausiai būnam pikti). Galima ir el. paštu ar žinutę parašyti. Arba susitikus po darbo. Arba pagalvojus/prisiminus ką nors gražaus ir gero. Kai supykstu, kartais sakau: nemyliu. Vyras juokiasi: juk žinau, kad myli. Tada sakau: tai aišku, kad myliu, tik dabar truputį nemėgstu.
Manoma, kad sakyti nebūtina – užtenka parodyti. Staigmenėlėm visokiom ir dovanėlėm, elgesiu. Nu bet ne visada tą meilę išreiškiantį elgesį antra pusė supranta. Jei man vyras sugalvotų iš meilės dovanoti gėlių, tik akim klapsėčiau. Man tai jokios meilės neįrodo. Gerai, kad jis tą žino. Bet juk būna, kad antra pusė ir nesupranta. Aš iš didelės meilės per daug rūpestinga būnu kartais. Noriu gero, o gaunasi taip, kad imu erzinti. Dar kiti sakyti bijo, o parodyti nemoka. Po to guodžiasi jų antros pusės: man atrodo, kad manęs nebemyyyli…
Tai kada paskutinį kartą?
Kategorija: Vyrai/Moterys | Komentarų: 875
