Apie meilę be šešėlių

2010-12-16

Vienoje grupelėje žmonių buvo paklausta: kada paskutinį kartą savo antrai pusei sakėte “myliu”? Viena pora ėmė žiūrėti į lubas bandydama prisiminti. Kitas vyriškis atsiduso: “gal per vestuves sakė…”, o jo žmona susigėdusi murmtelėjo “neprisimenu”.

Mes šypsojomės. Sakom kasdien. Ir ne po vieną kartą. Nebūtina tik pabudus pulti ant kaklo ir sakyti, kaip žvėriškai myli (iš tiesų ryte dažniausiai būnam pikti). Galima ir el. paštu ar žinutę parašyti. Arba susitikus po darbo. Arba pagalvojus/prisiminus ką nors gražaus ir gero. Kai supykstu, kartais sakau: nemyliu. Vyras juokiasi: juk žinau, kad myli. Tada sakau: tai aišku, kad myliu, tik dabar truputį nemėgstu.

Manoma, kad sakyti nebūtina – užtenka parodyti. Staigmenėlėm visokiom ir dovanėlėm, elgesiu. Nu bet ne visada tą meilę išreiškiantį elgesį antra pusė supranta. Jei man vyras sugalvotų iš meilės dovanoti gėlių, tik akim klapsėčiau. Man tai jokios meilės neįrodo. Gerai, kad jis tą žino. Bet juk būna, kad antra pusė ir nesupranta. Aš iš didelės meilės per daug rūpestinga būnu kartais. Noriu gero, o gaunasi taip, kad imu erzinti. Dar kiti sakyti bijo, o parodyti nemoka. Po to guodžiasi jų antros pusės: man atrodo, kad manęs nebemyyyli…

Tai kada paskutinį kartą?

Kategorija: Vyrai/Moterys | Komentarų: 4

Salomėja

2010-12-16 14:13

Aš tai manau, kad čia viskas nuo žmonių charakterių priklauso. Būna tokių, kurie švaistosi tuo žodžiu, nors jis nieko nereiškia ir kitą dieną sužinai, kad ir nereiškė niekada. Būna tokių, kurie niekada neištars (gal dėl kuklumo), bet net neleis suabejoti. Niekaip.
Man pačiai tas žodis svarbus, bet tik tada kai sumaišytas su veiksmais. Nes vienas pats jis lygiai toks, kaip “ačiū” – juk ir šį yra kam sunku pasakyti. Niekada nenorėčiau girdėti (nors per daugel metų teko) žodžių be jausmo. Taip pat ir nesakau jei nėra jausmo :)

Jolanta

2010-12-16 14:23

Kai buvau visai dar žalia (jauna :)) ), tai norėjau kaip įmanoma dažniau girdėti meilės prisipažinimus. Bet kai metams bėgant sutinki tokių paviršutiniškų žmonių,pradedi vertinti ir žodį “myliu” kitaip: geriau jau retai, bet ypatingai, kad nebūtų tas žodis toks tuščiaviduris.
Dauguma yra matę filmą “Likimo ironija arba po pirties”.Toje juostoje daug A.Achmatovos eilių. Vienas eilėraštis įstrigo visam laikui. Pažodinis vertimas iš rusų kalbos būtų: “net jei akimirkai išsiskiri su mylimuoju, tai asisveikint taip, lygtai išeitum amžinybei” (keletas verstų eilių yra http://www.satenai.lt) Verta susimąstyti :)

Aistė

2010-12-17 19:10

Geras – man irgi gėlių dovanojimas nėra kaiažkoks och, ach… maniau čia as vieną tokia :)
O “myliu” labai gera ir sakyti ir girdėti kasdien :)