Į laiko mašiną

2012-07-18

Yra lietuvių, labai pasiilgstančių tarybinių laikų. Net ir mano amžiaus, kai tuose laikuose nugyveno vos kelerius metus. Ir netgi tokių, kurie gimė jau laisvoj Lietuvoj. Pastaruosius matau komentaruose “Lietuva senose fotografijose” puslapyje. Vajė vajė, ant Žaliojo tilto prieš 30 metų buvo tik dvi mašinos, o dabar… vajė vajė, ir čia vien automobiliai… o anais laikais Gedimino kalnas nebuvo plikas…. ir Kauno pilis geriau atrodė… ir žmonių veidai nuoširdesni… ai ai…

Kad jūs žinotumėt, kaip mane vemt verčia nuo tokių kalbų. Prisimenate E. Jackaitės nusišnekėjimus? Kad prisiminus tarybinius laikus geresnė nuotaika apima? Tai, žinokit, norėčiau, kad staiga ji ir visi kiti taip kalbantys viens du ir atsidurtų, pvz., 1982 metuose.

Studentai – į kolūkius, verslininkai – be verslo ir be galimybių jį turėti, visokios ten rankdarbių mylėtojos pamirškit galimybę internetu parduoti savo megztas servetėles. Nebuvo nei galimybių, nei interneto. Apskritai, pamirškit mobiliuosius, kompiuterius, skaitmeninę televiziją, GPS’ą, maistą į namus, prekybos centrus, kavą išsinešimui, kebabus, picas ir mėsainius, individualiai gaminamas virtuves, muziką iš kur nori ir kokią nori, pigius skrydžius, keliones į Turkiją, laikrodžius ir drabužius paštu iš Kinijos, automobilius iš JAV… žodžiu, mėgaukitės. Būkit dvasingi, šokit aplink laužą su vainikais ant galvos, gerkit gazuotą vandenį iš automatų, o laisvu laiku mokykitės mintinai kompartijos suvažiavimų tikslus.

Kiek ištvertumėt? Mėnesį, savaitę? Nebemokėtumėt net su draugais susitikti be mobilaus telefono ir interneto. Kaip gaila, kad negalima visų tarybinių dejuotojų išsiųsti. Pati nulėkčiau pasijuokti ir grįžusi būčiau dvasinga ir laiminga ten, kur esu.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 5

Anna Gavalda “L’Echappée belle”

2012-07-18

Ak, gaila, kad neskaitau prancūziškai. Ir ispaniškai, ir itališkai, ir portugališkai, ir rusiškai, ir, nors ir galėčiau, neskaitau angliškai. Noriu suprasti kiekvieną žodį, o jei greitą skaitymą apsunkintų žodyno vartymas… na jau ne. Vienintelė kalba, kuria galiu skaityti visiškai laisvai kaip ir gimtąja – tai vokiečių. Todėl oro uoste nusipirkau vokišką A. Gavaldos knygą “Ein geschenkter Tag”, kas lietuviškai reikštų “Padovanota diena”, o tikrasis prancūziškas pavadinimas yra “Pabėgimas” arba “Prancūziškas pabėgimas”. Žiūrėsim, kaip išvers lietuviai, nes šios knygos pas mus dar nėra. Kaip visada.

Anna Gavalda “L’Echappée belle” (“Ein geschenkter Tag”)

Laisvė. A. Gavaldos knygos kvepia laisve. Kiek iki šiol skaičiau, tai visos. Kas nors jose vis tiek viską daro savaip. Kitaip. Laisvai. Čia irgi – imk ir sugalvok tu man pasprukti iš dailiai nupoliruotų ir sustyguotų vestuvių, kad aplankytum seniai matytą brolį. Tada sudalyvauk laukinėse kaimo vestuvėse, nakvok senoje pilyje, valgyk lapių apsiusiotas uogas iš pakelių :)

Šypsena. Skaitydama tiesiog negalėjau nesišypsoti. Iš tų pačių uogų, mikrobų manijos, fantazijų, taiklių frazių, metamų nekenčiamai brolienei. Iš milijono kremų tūbelių, labai nuoširdžių pastebėjimų ir visko visko, kas iš tiesų taip įprasta kasdienybėje, kad imi nepastebėti.

Santykiai.
O šiaip šita knyga apie santykius – šeimos, brolių ir seserų, vyrų ir žmonų, mamų ir vaikų. Visgi labiausiai apie brolius ir seseris. Tie, kurie jų turi, turėtų čia atrasti save. Aš neturiu, bet jei turėčiau – norėčiau, kad bendravimas būtų toks, kaip šioje knygoje – laisvas. Deja, bet pažįstu per daug šeimų, kur bendravimas toli gražu nėra smagus :( Todėl ir nepavydžiu.

Apimtis.
Gaila, kad knygelė tokia menka – vos 138 mažulyčiai puslapiukai. Lietuviai gal išleis kietais viršeliais, didelio formato ir dramblio dydžio raidėm – bus solidžiau ir brangiau.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Gendrutis Morkūnas “Iš nuomšiko gyvenimo”

2012-07-16

Šita knyga išrinkta 2011-tųjų paauglių “Metų knyga”. Ar verta, negaliu pasakyti, nes neskaičiau kitų nominančių, bet knyga gera. Gaila jos pabaigoje surasti žinutę, kad autorius jau miręs. Nes gerų lietuvių rašytojų ir taip jau labai mažai…

Gendrutis Morkūnas “Iš nuomšiko gyvenimo”

Pavadinimas. Turbūt trečdalį knygos skaičiau “nuomiškas” vietoje “nuomšiko”, nes tai istorija apie vaikų globos namus, kurių gyventojai yra nuomojami įvairiausiems darbams – mašinoms nuo sniego valyti, žvirbliams ganyti, prekėms parduotuvėse reklamuoti ir panašiai. O kartais, nelegaliai, ir dėdėms iš automobilių… tokiam darbui, po kurio kelias dienas nesinori kalbėti. Tai vat, knyga nėra iš lengvųjų.

Auditorija. Knyga neva parašyta paaugliams. Bet jiems ji neturėtų būti įdomi, nes paaugliškų egzistencijos ir visokių kitokių bėdų čia niekas nesprendžia. Vaikams knyga per sunki. Suaugusiems… na, gal, sakyčiau, labiausiai tai ji tinka suaugusiems. Todėl ir perskaičiau. Bet šiaip, kaip sakė pats autorius, “niekada ne­slėpiau, kad rašau truputėlį kitokiems vaikams. Tokiems, kurių, kad pamatytum, turi gerokai pasidairyti. Kurie nebijo skaityti, kai kiti žaidžia futbolą. Tokiems, kurie nesutinka su autoriumi. Kurie išdrįsta pasakyti „ne“, kai visi mokytojai ir klasiokai sako „taip.”. Turbūt taip ir yra.

Apie ką? Sunku trumpai pasakyti. Apie Namus. Apie šeimą. Apie meilę. Apie paradoksus. Apie tai, kaip iš tiesų sunku kartais būti vaiku. Apie tai, kad mes visi iš tikrųjų esame nuomšikai. Žodžiu, paskaitykit, kas, kad paaugliams…

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Kava. Empatija. Klausimai.

2012-07-15

Kai mama užmiega vėlai vėlai, o sūnus sugalvoja atsibusti 7 val. ryto, tada mamai, kuri paprastai kavos negeria, tenka griebtis šito šiaudo. Po pusės puoduko mama pasijunta įprastai ir gali vėl normaliai dirbti savo darbą – būti labai kantri, atidžiai viską stebėti, žaisti gaudynių, slėpynių ir visokių ten birbynių, labai daug kalbėti nesulaukdama atsakymų ir dar visu tuo procesu džiaugtis.

Žodžiu, pasaka apie mane baigiasi tuo, kad išgėriau kitą pusę puoduko ir mano kraujospūdis nuo aukštesnės nei normali riba (kas man yra įprasta) pakilo iki per aukštos ir buvo nelabai smagu. Nes šiaip jau įprasta mano savijauta yra tokia, kaip kitų žmonių, išgėrusių rytinį puoduką kavos. Gerai jaučiatės, energingai, norite kažką nuveikti, ar ne? Tai va aš taip jaučiuosi beveik nuolat (nepavydėkit, minusas tas, kad kitų žmonių lėtumas labai erzina. Ir, kadangi mano organizmas dirba greitai, bijau, kad greičiau ir suges).

O tada pagalvojau, kad kai rytinio kavos puodelio vergai atsibunda, tai kaip jie jaučiasi? Taip, kaip aš, po kelių valandų miego pažadinta 7 val. ryto? Užklausiau to Facebook’e ir sulaukiau teigiamų atsakymų. Siaubas! Tai labai labai labai… nemalonu. Jaučiausi kaip zombis!

Pirmą kartą pasijutau suvokusi, kodėl kiti vos nubudę sako “man reikia kavos”, o jau po kavos “labas rytas”. Užjaučiu.

Nepaisant užuojautos, dar pagalvojau, ar jums ryte būtų bloga, jeigu nebūtumėt pripratę prie kavos? Pažįstu žmonių, kurių įprastas kraujospūdis yra labai žemas. Ligoninėje teko patirti ir šitą būseną – galvojau, kad mirsiu. Jų poreikį suprantu. O tie, kurie tokiais sutrikimais nesiskundžia? Kam ta kava? Tam pačiam, kam ir alkoholis alkoholikui, nikotinas rūkaliui ir narkotikai narkomanui?

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 7

Būna gi…

2012-07-13

Su kurjeriais dažnai turiu reikalų, todėl ir situacijų visokių pasitaiko :) Taip gavosi, kad tas pats kurjeris man atvežė siuntą pirmadienį, antradienį ir dar viena turi atkeliauti ketvirtadienį. Skambina:

- O kuris čia pas jus privažiavimas?
Sutrinku. Jokių čia “privažiavimų” nėra…
- Kaip suprasti – privažiavimas?
- Nu kuris?
- Ta prasme… eeee… nu, pirma laiptinė nuo gatvės… jei apie tai…
- Aaa, nu gerai, tuoj būsiu.

Po minutės skambina vėl.
- Jūsų domofonas neveikia.
- Ar tikrai? Ryte dar veikė, negali būti, kad sugedo.
- Tai aš va skambinu ir nieko. Ai, čia gi laiptinė ne ta!
- :)

Po pusės minutės vėl skambutis.
- Skambinu skambinu į domofoną, niekas neatsiliepia.
- Skambinat XX?
- Taip.
Nu, o gal, galvoju, tikrai domofonas neveikia… be to, jau užkniso. Pasakau durų kodą. Surenka.
- Va, atsirakino! Kelintas aukštas?
- X.

Laukiu. Laukiu, laukiu, laukiu. Galvoju, negi dar ir liftas neveikia. Ne, atvažiavo kaimynas, nieko nebesuprantu… Po 5 minučių skambutis į domofoną. Nieko nesakydama ir neklausdama atrakinu duris. Atvažiuoja kurjeris (tas pats, kur buvo šią savaitę jau du kartus). Negirtas. Vyzdžiai normalūs. Krapštosi makaulę:

- Kaip čia taip atsitiko, aš net ne prie to namo buvau…
- Būna gi.

O įdomu šitoje situacijoje yra tai, kad kitame name to paties numerio buto durų kodas tai toks pats, kaip mūsų. Turbūt į visus kvartalo namus galėčiau patekti :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 7

Arto Paasilinna “Kaukiantis malūnininkas”

2012-07-12

Kame reikalas, kad tie skandinavų rašytojai tokie geri? Ar niūriom ilgom žiemos daugiau nėra ką veikti, tik geras knygas rašyti? Perskaičiau A. Paasilinnos vieną knygą ir noriu dar. Jei ir kitos bus tokios, mylėsiu jį kaip myliu Herbjorg Wassmo.

Arto Paasilinna “Kaukiantis malūnininkas”

Mokykla. Šitą knygą laisvai įtraukčiau į privalomą mokyklinę programą. Nes ji geresnė už Kafkos “Metamorfozę”, kurios mokykloje šiaip ar taip niekas dar nesupranta. Ką jau čia, ir daug vėliau niekas jos nesupranta. O šita nėra per lengva, bet skaitosi gerai. Gana aiški, su labai gera idėja, yra ir apie ką susimąstyt, ir apie ką padiskutuot, ir net yra vietų, kur galima pasijuokt, nepaisant to, kad pati istorija liūdna.

Artima. Knyga tokia lietuviško siužeto – kaimai, malūnas, miškai, pelkės ir trečias brolelis kvailelis. Nors nei jis kvailelis, nei ką – gerokai gudresnis už visus likusius kaimo protinguolius, tik kad karštakošis. Per tą ūmų būdą ir kilo visos bėdos. Nuo lietuvių rašytojų skiriasi tik pats rašymo stilius. Ir labai gerai, nes jis iškart paverstų knygą nuobodžia – dejuotų malūnininkas ant kalvos atsisėdęs arba rymotų po rūpintojėliu. O dabar vis prisigalvoja veiklos – mokosi miške, varžybų eina pažiūrėt, santaupų į banką atsiimt. Tik kad vis nesiseka, vargšeliui.

Mistika. Vos pradėjus knygą kažkodėl kilo mintis, kad kaukiantis ir žvėris nuolat mėgdžiojantis malūnininkas pabaigoje ims ir pavirs vilkolakiu. Turbūt įtakos tam turėjo neseniai perskaitytos devynios “Sukės Stekhaus” serijos knygos :) Na ir ką, mistikos pabaigoje šiek tiek atsirado, mano nuojauta trupučiuką pasitvirtino. Bet tik trupučiuką.

Vertinu 9/10

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 6

Tove Jansson “Kometa atskrieja. Nematomas vaikas”

2012-07-11

Vakarais, migdydama sūnų, visada jam skaitau. Kas, kad mažas ir nelabai supranta. Ir kas, kad vėliau viską teks skaityti iš naujo. Bet jis taip priprato, kad jau krykštauja pamatęs “savo” knygutę. O man labai labai patinka vaikiškos knygos. Džiaugiuosi galėdama jas skaityti iš naujo, o kiek dar neskaitytų…

Tove Jansson “Kometa atskrieja. Nematomas vaikas”

Kometa. Vaikystėje turėjau tik vieną trolių knygą ir ji man nebuvo labai prieš širdies. Bet dabar įsigijau visas ir susipažįstu su jais iš naujo. “Kometa atskrieja” – labai gera pasaka. Šiurpoka. Na, kas gi norėtų būti iškeptas ir ištaškytas? Bet, žinoma, viskas baigiasi gerai, kaip ir turi būti vaikiškose knygose :)

Trumpos istorijos. “Nematomas vaikas” ir kitos. Visgi šitos patiko labiausiai – po 10-20 psl, o tokios geros, tokios išbaigtos ir gražios, kad iškart tapo man numeriu pirmas. Ir pasakojimas apie daiktus, ir apie draugystę, ir apie emocijas, ir apie gyvenimo būdą, ir apie vienatvę… Žodžiu, labai labai patiko visos.

Frazės. Knygoje kelis kartus pasikartoja frazė “pareisiu tada, kada pareisiu” – labai gera. Nes juk kartais tiesiog negali žinoti, kada sugrįši. Ir dar labai patiko “Jie nutarė niekuomet nesijaudinti vienas dėl kito; todėl nė vieno negrauždavo sąžinė ir kiekvienas galėjo kiek tinkamas mėgautis laisve”. Truputį nerealu, nes negalėčiau nesijaudinti dėl mylimų žmonių, bet visgi būtų labai smagu :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Paslėptas vaikinas ir didelė iškirptė

2012-07-10

Karštą popietę laukdama prie šviesoforo stebiu kaip susirenka tranzuoti studentiško amžiaus dvi merginos ir vaikinas. Su savimi vežasi iš “Maximos” pavogtą vežimėlį (nes parduotuvė yra už kelių šimtų metrų), kuris PILNAS jų kuprinių. Tikrai pilnas. Merginos liepia vaikinui su visu vežimėliu atsistoti tolėliau, kad taip į akis nekristų, o ta su didesne iškirpte ir ilgesnėm kojom stoja balsuoti.

Man pasidarė labai įdomu, koks gi šiame reikale yra vaikino slėpimo tikslas? Tipo, kad merginai su didele iškirpte greičiau sustos automobilis? O tada jinai ką, sakys “palaukit, palaukit, čia dar mano draugė ir DRAUGAS su kalnu kuprinių, susinešim per 10 minučių”. Tai ir tipo vairuotojas palauks? O jam gal į iškirptę paspoksot norėjosi. Būčiau vyras, tai nuvažiuočiau šalin.

Ir šiaip nuvažiuočiau šalin, nes imti tris žmones būnant vienai automobilyje būtų baisu. O vieną merginą tai pavežčiau. Bet šiaip aš netranzuoju ir niekada to nedariau, nes man tai atrodo per daug nesaugu. O žmonių neimu, nes jei jau važiuoju viena, tai tuo labai džiaugiuosi, o tokių nesąmonių, kaip paslėptas vaikinas, nesuprantu. Bet… kiekvienam savo :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 6