Atostogos nuo namų… Lisabonoje

2012-05-17

Kai vyras pasakė, kad važiuos savaitei dirbti į Lisaboną, supavydėjau ir pareiškiau, kad noriu kartu. O vaikas? Ir vaikas kartu, pasakiau. Ir nuvažiavom :) Buvo baisu pirmą kartą toliau iškeliauti su metukų ir trijų mėnesių pypliu, nors žinau žmonių, kurie ir su dviem mažais vaikais keliauja visur… Tiesa, daugiau pažįstu tokių, kurie su vaikais nekeliauja niekur, nes sunku. Ar sunku? Galiu pasakyti, kad ne, nors sūnus nėra iš tų ramiai sėdinčių vežime. Kaip teisingai pasakė mano draugė, tavo vaikas tau negali trukdyti. Buvo labai smagu dviese pažinti Lisaboną.

Nuotraukas truputį tingiu kelti čia, todėl duodu nuorodą, kur jos yra Facebook. Jei įdomu, prašom žiūrėti :)

Okeanariumas. Ką Lisabonoje tikrai gerai apžiūrėjau – tai okeanariumą. Buvau jame du kartus – vieną kartą su vaiku, o kitą kartą dar ir su vyru, kai turėjo laisvo laiko. Man žuvys neįdomios, bet tokį akvariumą norėjau pamatyti. Didelės stiklo sienos, už kurių plaukioja rykliai, rajos, tunai ir dešimtys kitokių žuvų… Atrodo, galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Taigi, kai pervargęs mažius sukėlė isteriją, ramiai atsisėdau ant suoliuko priešais akvariumą ir migdžiau jį. Buvo pats įspūdingiausias vaiko migdymas per šiuos metus :)

Senamiestis. Lisabona pastatyta ant 7 kalvų, ką sako ir apie daugumą kitų miestų :) Bet niekur nemačiau tų kalvų tokių stačių… Jau ir taip žiūrint į viršų lenda į galvą mintis “gal nelipt?”, o kai dar reikia ir vežimėlį stumti… Bet nieko, užlipau visur, kol turėjau jėgų. Į viešbutį vos parsivilkau po vienos tokios sau pačiai po senamiestį surengtos ekskursijos. Užtat aplankiau ne tik turistų lankomas vietas, bet ir gatveles, kur vaisiai parduotuvėlėse gerokai pigesni, pridžiaustyta skalbinių, kur yra mažų batsiuvių dirbtuvėlių, kavinėse sėdi tik vietiniai, o mano zirzeklį nuramina senas portugalas, pamosavęs jam raktais prieš nosį. Aišku, be vaiko būčiau išvaikščiojusi ir kitas miesto dalis, o dabar daug kur negalėjau užlipti dėl laiptų, bet nieko – įspūdžių pakako.

Tolerancija. Vienoje miesto aikščių radau užrašą, kad Lisabona – tolerancijos miestas. Galiu pasakyti, kad tikrai taip. Žmonių yra visokių tautybių ir spalvų, visokių religijų ir įsitikinimų. Visi elgiasi kaip kam patinka, ir vieni kitiems netrukdo. Niekas nežiūri išplėtęs akis, jei parke ant dekučio bučiuojasi dvi merginos. Beje, patys portugalai yra karštesni katalikai nei lietuviai (vien marijų kiek ten buvo apsireiškę…), bet katalikybė jiems netrukdo gerbti kitų žmonių įsitikinimų. Miestas ne tik tolerantiškas, bet ir neįkyrus. Vieną dieną pagrindinėje gatvėje vyko sendaikčių ir rankdarbių turgus – niekas nebandė man kišti ir girti savo prekių. Gal todėl nemažai visko nusipirkau ir dar gavau už dyką “įkalt” ginjos – vietinės vyšnių trauktinės. Beje, “įkalt” ten labai populiaru :) Kaip ir rūkyti.

Turistė. Turistė pasijutau pirmą dieną: buvo 20 laipsnių šilumos, bet lynojo. Vaikščiojau su lengvais mokasinais, maikute ir palaikiu megztuku, o vietinės merginos su šalčiu kovojo auliniais batais, golfais, skaromis ir pūkinėmis striukėmis. Visos. Dar turistė pasijutau gatvelėje, kur vietiniai nevalgo – mane graibstė už rankų ir šnekino visom rytų Europos kalbom, tik ne lietuviškai. Beje, tai buvo vienintelė vieta mieste, kur kažkas buvo grūdama per prievartą. Šiuo atveju – meniu. O visur kitur turistė beveik nesijaučiau. Kiti atvykėliai, galvodami, kad vietinė moteris vaikštinėja su vaiku, manęs klausinėjo, kur kokia kavinė, muziejus ar gatvė. Ir išpūsdavo akis sužinoję, kad aš čia tokia pat višta kaip ir jie.
-Bet juk jūs ne portugalė, tiesa?, – paklausė manęs angliškai viena italė prie perėjos.
-Ne, nesu.
-Atleiskit, negalėjau nepaklausti. Bet jūs čia gyvenat?
-Ne, aš tik lankausi.
-Su tokiu mažu vaiku????
Maloniai šnektelėjom eidamos kelis šimtus metrų ir atsisveikinom. Tai tiek to turistavimo :) Savaitės pabaigoje jau pripratau.

Maistas. Būdama šalyje, kuri turi daugiau nei 99 km pajūrio, stengiuosi atsivalgyti žuvies ir jūros gėrybių. Skanu ten. Paskutinį vakarą iki pilvų plyšimo prisikimšom tradicinio ryžių ir jūros gėrybių troškinio. Viso, gaila, net neįveikėm :( Krabų, krevečių, midijų ir visokių moliuskų atsivalgiau kuriam laikui. Bet prisiminus restoranėlių languose išdėliotus langustus ir iškabintus kumpius seilė dar nutįsta. Tiesa, reikia žinoti, kur valgyti… Toje turistų maitinimo gatvelėje buvo vienas restoranėlis, kuriame beveik niekas nesėdėjo – va jame ir buvo skaniausia. Beje, braškių sezonas ten jau seniai prasidėjęs :P

Knygos. Gyvenom šalia didelio Eduardo VII parko – jame visą savaitę vyko knygų mugė. Kaip prisiekusiai skaitytojai, man buvo labai smalsu. Ei, norėčiau, kad ir Vilniaus knygų mugė tokia būtų… Vyktų parke kai šilta, įėjimas nieko nekainuotų, o vietos būtų tiek, kad nereiktų grūstis, čia pat vietoje galėtum padoriai užkąsti skaitydamas ką tik nusipirktas knygas – naujas ar senas po 1 eurą. Arba atsigulti pievutėje… Eičiau kiekvieną dieną (ir ėjau)! Portugališkai neskaitau, bet nusipirkom 4 dideles angliškas knygas, beje, tikrai pigiai.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 1

jolanta

2012-05-18 17:46

Kilo noras ten nuvažiuoti..dar kartelį :) Patraukli šalis, kažkokia kitokia..
Įdomu skaityti tavo įspūdžius:)