2012-11-14
Suprantu, kad yra žmonių, kurie vargingai gyvena ne savo noru. Pasakysite, kad savo noru niekas biednas nebūna? Manau, kad alkoholikai, vaikų fabrikai ir tyčiniai bedarbiai tokie yra savo noru. Jiems patinka. Greičiausiai jie neturėtų nė menkiausio suvokimo, kaip elgtis su pinigais jų gavus.
Žinau gerą pavyzdį, kaip į vieną Lietuvos miestukų iš Rusijos atsikraustę žmonės (tokie jau socialiai remtini) laimėjo loterijoje nemažą sumą. Nusipirko prabangų automobilį, butą didesniame mieste, žodžiu, taškėsi kaip papuolė. Bet mašiną sudaužė, o butą prarado dėl skolų (nes pinigai baigiasi, bet reikia DAR), o po to dar likusius bandė vežt nedeklaravę per sieną į Rusiją, tai prarado ir tuos. Sakau, yra tokių žmonių – varguolių savo noru.
Bet aš ne apie tuos. Aš apie vienišas mamas, apie tuos, kurie prispausti ligų, bėdų, kuriems niekas nepadeda, o pagalbos jie nedrįsta prašyti. Jie galbūt negabūs ir neryžtingi, neranda darbo. Ir žinoma, turi vaikų. Galbūt prisidarė jų būdami jauni ir nemąstantys, tik turėjo proto neatiduoti į vaikus namus. Jie pinigų turi tik pavalgymui, mokesčiams ir drabužiams, ir tai neužtenka. Štai tokiems dažnai internetu renkama parama.
Aš vis paskaitau, ko reikia tiems žmonėms, kokios yra jiems būtinos prekės. Reikia lovų, kėdžių, stalų, rašymo įrankių, patalynės, indų. Suprantu visa tai. Tada reikia kompiuterio, tą irgi suprantu. Taip ir darbą rasti, ir socializuotis, ir mokytis lengviau. Sutinku. Buitinė technika kaip viryklė, šaldytuvas, skalbimo mašina… Dar reikia televizoriaus… ir čia aš susiraukiu. O kam? Kas iš to televizoriaus? T.y., kam gi jis būtinas?
Dar esu mačiusi, kad reikia karaokės grotuvo ir pritrūkau žodžių.
Vaikams reikia vaikštynių ir maniežų. Neturėjom nei vieno, nei kito ir visai nereikėjo. Daugumai mano pažįstamų nereikėjo. Tai kokia gi čia būtinybė – vaikštynė? Ji ne būtina, ja medikai apskritai nerekomenduoja naudotis. Vaikai puikiai išmoksta vaikščioti ir be vaikštynių. O maniežą galima suręsti iš namie turimų daiktų, bet šiaip ir jis nebūtinas.
Pagalvoju vis, kad kiekvienam būtini daiktai yra skirtingi. Aš norėčiau būti pavalgiusi, nesušalusi, išsimiegojusi ir apsirengusi, švari bei turėti darbą. Na, ir kad mano vaikas turėtų sąlygas lavintis. Tam man nereikia nei televizoriaus, nei vaikštynės ar karaokės grotuvo. Dabar mūsų šeima sau gali šį bei tą leisti netaupydama (bet mes, pvz., neturim prabangių automobilių, kurių mums nereikia), bet buvo laikas, kai nuomojomės vieno kambario butą ir neturėjom skalbimo mašinos. Ir nieko neatsitiko! Į būtinos pagalbos gavėjų sąrašus neįsirašėm, vaikų šiukštu saugojomės (nes žinojom, kad sąlygų nėra), dirbom, mokėmės ir taupėm.
O visu šituo minčių srautu aš noriu pasakyti tai, kad net ir tie, kuriems gyvenimas pagailėjo sėkmės, kartais persistengia prašydami.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 34
2012-11-14
Jeigu būčiau žinojusi, kad čia apsakymai, būčiau neskaičiusi. O jeigu dar būčiau susiejusi, kad ta pati moteris parašė ir “Rebeką”, tikrai būčiau neskaičiusi. Nes nelabai man apsakymai ir “Rebeka”. Bet kadangi pradėjau nuo dosje apie rašytoją ir sužinojau, kad ji aktyviai bendradarbiavo su A. Hitchcock’u bei yra “Paukščių” autorė, tai ėmiau ir perskaičiau viską iš smalsumo :)
Daphne du Maurier “Įtemptas laukimas”
Apsakymai. Knygoje yra penki. Šiaip trumpų istorijų aš nemėgstu, nes man patinka stori, vientisi romanai. O čia tik pradedi skaityti ir baigiasi. Lyg skaitytum kelias knygas vienu metu – dar nespėji nė suvirškinti, o jau prasideda kita. Žinoma, ne visų autorių apsakymai prasti. Štai šiuo metu skaitau kitos rašytojos rinkinuką, tai mmmm!
Paukščiai. Šita istorija man patiko labiausiai. Mistiška, įtempta, įtaigi ir be pabaigos. Bet pabaigos jai visai ir nereikia, čia jau kiekvieno skaitytojo asmeninis reikalas, kaip kurti toliau. Prisipažinsiu, kad filmo viso nuo pradžios iki galo taip ir nesu mačiusi. Gabalėlis šen, gabalėlis ten… Gal reikėtų susiimti ir visą peržiūrėti.
Kas liko… Dar susimąstyti, kokio gyvūno galvą aš “dėvėčiau”, privertė apsakymas “Mėlynos linzės”. Mat ten po operacijos moteris pradėjo matyti visus žmones su gyvūnų galvom. Ne itin malonu, kai tau labiausiai patikusi seselė tampa gyvate, o mylimas vyras – grifu. Likusios istorijos didelio įspūdžio nepadarė, o išgirta “Monte Veritas” buvo iš vis neįdomi. Gaila, kad pats ilgiausias apsakymas yra pats nuobodžiausias.
Vertinu 5/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 3
2012-11-09
Beveik niekada neperku knygų, kurių pavadinime yra žodis “Dievas”. Bijau, kad man bus pradėta diegti artimo meilė ir kiti dalykai, kuriuos aš suprantu ir ne per krikščionybės prizmę. Na, “Kai dievas buvo triušis” – vykęs pirkinys, o štai šitą man paskolino. Taip, knyga moko gyventi, bet apie dievus joje – nė žodžio.
Laurent Gounelle “Dievas visada keliauja incognito”
Kompleksai. Pagrindinis veikėjas Alanas – kompleksų maišas, visiškas neapsisprendėlis ir paklusni auka. Žodžiu, gyvenimas toks blogas, kad sugalvoja vaikinas nusižudyti. Tačiau tą akimirką pasirodęs nepažįstamasis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom. Pirmiausia priverčia atsikratyti kompleksų. Smagu skaityti tas užduotis, kurias turi vykdyti Alanas – pvz., 4 kartus pakeisti savo pirkinį duonos parduotuvėje, o tada iš vis nepirkti nieko. Tokie patarimai man būtų pravertę paauglystėje, bet teko pačiai tvarkytis su savo ribotumu. Atsimenu, kadaise man batų parduotuvėje būdavo sunku atsisakyti siūlomo impregnatoriaus (visgi buvo laikai, kai toks marketingas dar tik buvo pradėtas. Daug kam būdavo sunku…), po to išmokau sakyti “ne, ačiū”, o dabar jau galima ir šiek tiek pasimaivyti :) Jau panaudojau vieną knygoje rastą patarimą su negražiai pasielgusios el. parduotuvės vadybininku. Iš naglo jis tapo mandagus. Klausiate, kam nuo to geriau? Man!
Patarimai. Pirma knygos pusė daugiau psichologinė, o vėliau ji perauga į detektyvą. Mįslės sprendimas (kas gi yra tas nepažįstamasis?) man buvo aiškus nuo pat pradžių, bet skaityti smagu. Čia juk ne detektyvas, o psichologinis romanas, iš kurio ne vienas žmogus gaus naudos. Pvz., pasiūlytas įdomus būdas mesti rūkyti :) Žodžiu, knyga pravers tiems, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, savigarbos ir tiems, kurie mano, kad nieko gyvenime negali pakeisti. Pastarojo komplekso neturiu ir netgi padėjau jo atsikratyti vienam žmogui, dabar sėkmingai dėl to kopiančiam karjeros laiptais :) Va, pasigyriau pati, o knygą, nepaisant vietomis nuobodoko tono ir ištęstumo, vertinu gerai :)
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 9
2012-11-08
Paskutinį kartą el. parduotuves “krapščiau” senokai, dirbdama “Computer Bild Lietuva”, bet tas noras nepraleisti jų daromų nesąmonių nepastebėtų vis dar išliko. Pastaruoju metu susikaupė tiek pavyzdžių, ir gerų, ir blogų, kad nebegaliu nepasidalinti :)
Štai, pvz., yra tokia perparduotuvė-išparduotuvė “Membershop”. Man ji labai patinka. Bet kartais taip norėtųsi papurtyti jų vadovą už atlapų ir pasakyti: susitvarkykit savo sistemą! Bėda yra ta, kad tiekėjai dažnai vėluoja su prekėmis. Pristatymo terminai ir taip ilgi – iki 25 d.d. Bet kai lauki jau 30 d.d. ir jokių žinių – suima pyktis. Tada taranuoju el. laiškais. Po kelių žinučių išsiaiškinu, kad vėluoja viena prekė iš, tarkim, septynių. Tai ok, siųskit man likusias šešias, o tą vieną atskirai. Jei jau “Membershop” nenori siųsti prekės atskirai, pridėkite ją prie sekančios siuntos (mano užsakymuose laukiančių visada yra). Bet ne! Jie taip negali… Žodžiu, man išeitis viena – atsisakyti arba visos siuntos, arba tik tos vienos vėluojančios prekės. Bet, bet… man reikia visko! Tik nenoriu arba negaliu laukti dar kelias savaites dėl vienos prekės. Žodžiu, vidinė sistema pas juos kažkokia keistoka arba jos visai nėra, jei kitaip negali susitvarkyti su užsakymais.
Nepaisant visų klaidų, nesusipratimų ir kitų dalykų, aš vis tiek joje pirksiu. Kodėl? Todėl, kad nerandu man patinkančių analogų. Tik va dabar jau pripratau vos vėluojant prekėms iškart jų klausti, kas atsitiko. Kad susiprotėtų pranešti. Manau, kad kažkam užpakalyje raudona lemputė turėtų užsidegti, jei bent vienam klientui vėluoja pristatymas. Turėtų iškart susisiekti ir paaiškinti, kodėl taip atsitiko ir klausti, lauks ar nebelauks.
Štai dabar kankinu vieną “Varle.lt” vadybininką. Situacija tokia, kad užsakyti TV priedėliai taip ir neatkeliavo. Ir tylu, ramu… Kol nepaskambini jau seniai praėjus visiems terminams. Matai, jie prekės neturi, o pinigus gali grąžinti. Tai ko tada tylite, gerbiamieji?! Nu, niekaip nesuprantu. Ką gi, imamės vadybininko. Parašau tokį šalto tono laišką, jam užverda smegenys ir pasipila melagystės… Kad iš pradžių nematė apmokėjimo, nes, matot, iš kito asmens sąskaitos apmokėta. C’mon – juk čia BANKLINK. Apmokėjimą kiti pamato po minutės :D Juokas pro ašaras. Tada dar kažką skiedžia apie tiekėjus (nes jie juk visada kalti) ir siūlo pirkti kitą TV priedėlį, kuris jų svetainėje rodomas kaip išparduotas. Ir šioje situacijoje keista ne tai, kad nepristato ir tyli užpakalius suraukę, o tai, kad vietoje atsiprašymo “taip, mes kalti”, ima išsisukinėti. Man tai kas, man smagu :) Bet retai perkantiems internetu sugrius visas pasitikėjimas el. parduotuvėmis.
Kadangi tokių kaip “Varlė” – dar dešimtys, aš nueisiu ir nusipirksiu tą TV priedėlį kitur, o jų vengsiu. Taigi, jei nesi išskirtinis el. prekyboje, geriau jau dirbk gerai. Todėl gerai dirba ir “Knygos.lt”, o “Assorti.lt” iš vis skųstis negaliu. Kartą į siuntą pamiršo įdėti vieną iš trijų pirktų kronų. Atsiuntė kitą dieną ir dar dovanėlę įdėjo. El. knygynų ir prekių vaikams parduotuvių daug, bet dėl savo lankstumo, pakantumo ir mandagumo geriausiomis tapo šios. Bent jau man.
Kategorija: Internetas | Komentarų: 105
2012-11-06
Geras dalykas tas Facebook. Užsiknisdama ieškojau šios knygos, bet vos paklausus FB, jau kitą dieną laikiau ją savo rankose – paskolino klasiokė. Įdomi situacija su tomis knygomis… Ši išleista prieš penkerius metus, buvo topų viršūnėse, dabar jos nėra ne tik kad knygynuose, bet ir iš antrų rankų niekur negausi. Ieškančių – šimtai. Tikrai. Bet paklausi leidyklos, ar perleis, tai atsakymas – ne. Keistuoliai.
Dr. Christopher Green “Mažylio tramdymas”
Auklėjimas. Knygas apie vaikų auklėjimą skaitau, bet vertinu skeptiškai. Nekenčiu tų, kur pamokomu tonu aiškinama, ką aš privalau daryti ir ko nedaryti. Tiesiog renku informaciją, smegenyse ją filtruoju, apdoroju, perdirbu ir tada taikau. “Mažylio tramdymas” yra kitokia. Ji man neliepia, ji man pataria ir pasiūlo būdų susitvarkyti su neklusniu vaiku. Ir ačiūdie, tie būdai nėra tokie, kurie siūloma atsisėsti pasikalbėti. Nes ne visi vaikai išmoksta anksti kalbėti ir tikrai ne visi nori klausyti, ką vapa mama. Jiems neįdomu. Gerai, kad yra pediatrų, kurie tą supranta.
Pliaukšt. Yra dalykų, kurie šioje knygoje daug kam gali nepatikti – tai siūlymas išimtinais atvejais, kai vaikas piktybiškai neklauso ir nebepadeda daugiau JOKIOS auklėjimo priemonės, pliaukštelėti jam per užpakalį. Gydytojo manymu, už tai į kalėjimą sodinti nereikia ir dauguma tėvų tai daro ir darys per amžių amžius.
Juokas. Didžiąją dalį laiko skaitydama šią knygą, krizenau. Nežinau, arba tas gydytojas lakios fantazijos, ar jo darbe per tiek metų buvo daug linksmų nutikimų, bet pavyzdžiai nerealūs. Kaip ir rašymo stilius :) 360 psl įveikiau per kelias dienas ir netgi viską prisimenu! Su negrožine literatūra man taip nebūna.
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 7
2012-11-03
Galų gale įveikėm su vaiku šią knygą. Aš – kantriai skaitydama, o jis – visai nesiklausydamas. Man “Alfonsas Bailius”, kai buvau maža, kažkodėl labai patiko, bet dabar… likau visai nusivylusi. Kad duočiau ją skaityti vyresniam vaikui pačiam, ji turėtų būti arba perrašyta, arba vienas iš tėvų privalėtų nuolat aiškinti, kas, pvz., yra “pionierių grandinė”.
Gerhard Holtz Baumert “Alfonsas Bailius”
Sovietizmas. Pirma dalis dar visai nieko, pakenčiama. Na, o antroje tai jau prasideda ditrambai nuostabiai Rytų Vokietijai. Koks ten pažengęs žemės ūkis, kaip žmonės gauna nemokamus butus, kokie nuostabiai šaunūs pionieriai, kurių vardą gadina tik tokie nevėkšlos kaip Alfonsas Bailius. O jau krantomoji guma iš kitos sienos pusės yra visiškas kapitalistų išmislas ir net tokie nevėkšlos kaip Alfonsas Bailius tai supranta. Žodžiu, baisu.
Nevykėlis. Taip, Alfonsas Bailius yra visiškas nevykėlis. Jam viskas nesiseka, jo niekas nesupranta arba jis nieko nesupranta. Nuolat gauna barti už nieką, bet iš esmės tik todėl, kad yra idiotas. Na, vaikui tokie nuotykiai gal ir linksmi, o man per daug primena “juokingus” Holivudo filmus apie durnelius kokiam nors Las Vegase.
Vertinu 2/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 8
2012-11-01
Na kaip, pati kalta. Norėjosi kažkokios nesaldžios knygos, ne romano, o kažko rimtesnio. Tai štai ir pataikiau ant š. Tai viena tokių knygų, kurias nusipirkau, perskaičiau ir iškart talpinu “Sena.lt”.
Greg Mortenson, David Oliver Relin “Trys puodeliai arbatos”
Turinys. Trumpai – G. Mortensonas yra alpinistas, kuris, paklydęs kalnuose, randa kaimą ir pamato, kad vaikai mokosi plyname lauke. Tada vargais negalais jis susiranda Amerikoje rėmėjų ir pradeda statyti Pakistano kalnuose esančiuose kaimuose mokyklas ir daryti kitus gerus darbus. Ir dar jis mano, kad su terorizmu reikia kovoti šviečiant vaikus, o ne mėtant bombas.
Kita nuomonė. Labai sveikinu tokius gerus darbus, bet šiaip jau man tas alpinistas atrodo arba visiškas nevykėlis, arba melagis. Kad taip gyvenime nesisektų, kaip rašoma knygos pradžioje, tai reikia būti visišku naivuoliu. Yra nuomonė, kad pirmi 8 knygos skyriai yra tiesiog graži pasaka, o internete pilna straipsnių apie tai, kad ponas Mortensonas nėra toks jau šaunuolis, o savo instituto pinigus naudoja ne visai taip, kaip teigia. Na, į tai nesigilinsiu. Norintys pasigilinti paskaitykite “Three Cups of Deceit“. Be to, teigiama, kad to žymiojo pagrobimo, kai Mortensonas buvo 8 paras įkalintas velniai žino kur, nė nebuvo. Taip teigia grobikų genties žmonės. Aišku, jie gi nepuls dabar girtis, kad pagrobė naująjį Pakistano dievaitį… bet ir man tas skyriukas atrodė per daug nerealus.
Panegirika. Atsimenu, reikėjo universitete, mokantis retorikos, parašyti panegiriką. Tai štai tokia knyga būtų nunešus visus laurus. Reikėtų žurnalistikos studentams pasimokyti, kaip negalima rašyti straipsnių, o tuo labiau knygų. O Davidas Oliveris Relinas juk žurnalistas… Man rodos, jis pamiršo, kad į 400 psl. galima įterpti bent kelis nepagiriamuosius žodeliui gerbiamam G. Mortensonui.
Balai. Visus 3 balus knyga iš manęs gavo už kalnų, vaikų, kaimų bei baltų (baltų iš Baltistano, ne nuo Baltijos jūros) gyvenimo būdo aprašymus. Ir aš noriu paragauti tos sūrios arbatos su jako taukais!
Vertinu 3/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 5
2012-10-26
Tikrai nežiūriu tiek daug filmų, kad galėčiau juos kritikuoti. Tuo labiau, lietuviškų. Man sunku prisiversti juos įsijungti, nes vis tikiuosi iš aktorių natūralumo, bet jo kaip nėra, taip nėra. Visgi pasiryžau pasižiūrėti “Miegančių drugelių tvirtovę“, kad įsitikinčiau, ar tikrai trys jaunos, prostitutes vaidinančios aktorės buvo daug geresnės už profesionalus. Taip skaičiau kone kiekviename atsiliepime.
Taip jau gavosi, kad pažiūrėjus 20 minučių filmo, mane nutraukė. Filmas buvo toks nuobodus, kad, galvojau, nebeprisiversiu. Prisiverčiau. Po kelių savaičių. Pasirodo, būtent nuo maždaug 20-tos minutės prasideda visas įdomumas, netrukus atsiranda ir jaunosios aktorės. Ar jos vaidina gerai? Žinoma! Puikiai! Ypač Gitaną įkūnijanti Giedrė Giedraitytė. Nuostabi mergina, nerealiai susitapatinusi su savo vaidmeniu – jau vien ko verta jos sekso pamoka su morka :) Skaičiau, kad jai ypač sunki buvo šita vieta, bet gi galima pagirti, kad pavyko puikiai. Visų trijų kalbėsena, grimasos, judesiai tokie natūralūs, kad net nepasakytum, kad vaidina. Tik vienoje vietoje, kai Gitana pasakoja apie seksą su invalidais, jautėsi dirbtinumas. Bet tai tik viena vienintelė vieta per visą filmą!
Pagrindinė gi, Moniką vaidinanti J. Lapinskaitė, galėtų daug ko pasimokyti iš jaunosios kartos. Išlįsti iš savo “aš esu profesionalė ir viską darau gerai” rėmų. Nuobodi persona iki negalėjimo, visą laiką vienodom veido išraiškom. Įdomu, ar ji mokėsi iš K. Stewart “pokerfeiso”, ar ana iš Lapinskaitės?
O pats filmas? Be kelių gerų vietų, kurios yra daugiau J. Ivanauskaitės nuopelnas, eilinis lietuviškas stambių planų, tylos ir važiavimo automobiliu, kai nėra ką daugiau rodyti, filmas.
Patikusi vieta – Gitanos pokalbis su Monika:
- Kai motina mirė, tėvas mane prižiūrėjo. Taip sakant, dulkino nuo dvylikos metų.
- ?
- Geras, ne?
Kategorija: Ekranas | Komentarų: 134
