2012-10-24
Šio rašytojo turiu “Kapinių knygą” ir “Anansio vaikus”. Nežinau kodėl, bet pradėjau nuo mažiau išreklamuotos. Galvojau, kad skaitysiu vaikui vakarais, bet ties pirmu puslapiu, kuriame vyko žudynės, persigalvojau. Nieko tokio, suėjo ir man gerai. Kelių valandų skaitaliukas smegenims ataušinti.
Neil Gaiman “Kapinių knyga”
Pasaka. Istorija neva remiasi “Džiunglių knyga”, panašus ir pavadinimas. Na, nežinau, nežinau… Be to, kad vaiką užaugino ne žmonės, panašumų čia daugiau neįžvelgiau. Berniukas, kurio šeima išžudoma, užauga kapinėse, prižiūrimas vaiduoklių, Dievo šuns, raganos ir visokių girdėtų ir negirdėtų padarų. Išgalvoti jie labai smagiai, ypač man patiko pikuoliai – mintyse nupiešiau su jais gražų paveikslą, kaži, gal kada ir į realybę perkelsiu.
Blogiečiai. Jų draugija pavadinta tiesiog Džekais. Deja, rašytojas buvo taip įsijautęs į kapinių gyvenimą, kad pamiršo labiau išplėtoti piktadarių temą. Jie buvo, jie yra ir jų nebebus, tačiau ką ir kodėl jie veikia, aprašyta gal tik keliais sakiniais. Trūksta išsamumo ir dėl to siužetas knygos pabaigoje subyrėjo į gabalus.
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 73
2012-10-23
Pamačiusi, kiek metų rašytojai (dabar 76) nustebau – ir ji, būdama tokio amžiaus, pradeda rašyti TOKIAS knygas? Bet panaršiusi radau, kad gi “Urvinio lokio gentis” išleista 1980 m., o po jos seka dar penkios knygos. Tiesa, naujausia parašyta pernai. Tada nustebau antrą kartą – kur TOKIOS knygos buvo 22 metus, a? Kodėl neišleistos lietuviškai anksčiau? Bent jau pirmoji per daug nereali, kad būtų išversta tik šiemet.
Jean Marie Auel “Pirmykštė moteris: Urvinio lokio gentis”
Istorija. Kai buvau maža, vienos mano mėgiamiausių knygelių buvo “Priešistorinio berniuko nuotykiai” ir E. Storcho “Mamutų medžiotojai”. Kiek juose yra realybės, pasakyti galėtų tik patys pirmykščiai žmonės, taigi – niekas. Kiek tiesos “Urvinio lokio gentyje”, irgi neaišku. Kaip supratau, rašytoja stengėsi domėtis tuo laikotarpiu, papročiais ir gyvenimo būdu tiek daug, kaip įmanoma, bet juk ir mokslininkai ne visuomet būna teisūs. Nepaisant to ir dar kelių man užkliuvusių dalykų, istorija labai įtikina. Gal net per labai :) Taip įtaigiai aprašyta jų buitis, medžioklė, bendravimas, netgi seksas. Ir tie visi svarstymai apie dvasių pasaulį, bandymai paaiškinti kiekvieną nesuprantamą dalyką… Vaizduotė vis piešė ir piešė neandertaliečius prie jų urvo kartu su svetima, panašia į mus, mergaite.
Kas užkliuvo. Žinoma, keista skaityti, kad moteris, gimdanti 20-ties, jau yra laikoma senute, bet užkliuvo ne tai. Man buvo nuostabu, kad visi genties nariai labai jau sveiki, o gydymas pažengęs tiek, kad akys ant kaktos lipa skaitant. Kažkodėl tuo abejoju. Ir dantis rauna, ir rankas į vietą atstato, o jau žolelių ir jų paruošimo būdų gausumas neišpasakytas. Žodžiu, visi buvo sveiki išskyrus pačią gydytoją. Ir ta pasimirė dėl to, kad jos neslaugė. Dar truputį keista buvo skaityti apie neandertaliečių prisiminimus bei sugebėjimus sujungti protus. Na, bet tai tik autorės fantazija, taigi kibti labai nėra prie ko. Visgi čia romanas, ne vadovėlis. O kad iš 600 psl. užkliuvo tik pora dalykų – tai geriau ir būt negali :)
Laukimas. Jau labai labai laukiu antros ir visų kitų knygų. Kiek girdėjau gandų, pasirodyti turėtų netrukus. Tik galėtų “Obuolys” eilinį kartą verstis per galvą saikingiau – tekste palikta aibė redagavimo klaidų. Norėčiau eiti pas juos dirbti, gal pavyktų padėtį pagerinti :)
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 9
2012-10-15
Kadaise vargais negalais perskaičiau M. Kunderos “Pokštą”. Daugiau, galvojau, šito čeko į rankas neimsiu. Bet tą “Nepakeliamą būties lengvybę” tiek visi giria, kad padariau išimtį :)
Milan Kundera “Nepakeliama būties lengvybė”
Lengvybė. Knyga šiaip jau filosofinė. Nepaisant to, skaitėsi labai lengvai. Ne, ne taip, kaip koks trileris, bet pakenčiamai. O štai pati knyga yra apie tai, kaip sunku ištverti lengvumą ir jį pasirinkti. Kad kartais žymiai paprasčiau pasinerti į tai, kas sunku – sunkius santykius, sunkius karjeros vingius, sunkias politines pažiūras.
Analizė. M. Kundera mane prajuokino stiliumi. Maždaug “Pats dainuoju, pats analizuoju”. Nesuprasti knygoje tam tikrų detalių neįmanoma, nes rašytojas jas pats parašęs, kitame puslapyje ar net šalia, skliaustuose, iškart paaiškina ir analizuoja. Toks jausmas vietomis, kad skaitai knygą, kurios paraštėse lietuvių kalbos mokytoja pasirašė pavyzdinę knygos analizę. Man tai nepatiko, nes nepaliko vietos mąstymui.
Čekai. Rašytojas labai stengėsi kur reikia, kur nereikia sukišti viską apie Čekijos okupaciją. Ir gerai. Lietuviai galėjo savo laiku irgi nepasikuklinti, nes apie 1968 m. Prahos pavasarį pasaulis žino daug daugiau nei apie mus.
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 105
2012-10-11
1. Nes jie labai smagūs. Dar niekada nemačiau tiek pro ašaras juokingų kandidatų (pvz., tokių garažnikų) ir iš to išplaukiančių montažų, filmukų, gif’ų, memų ir viso kito. Na štai, vieną dieną pamatau Uspaskicho rinkiminę reklamą su senute, o kitą dieną – montažiuką, ir man jau ašaros byra nuo juoko. Kuo ilgiau žiūri, tuo juokingiau darosi. O dar LRT studijoje vykstantys debatai… Geriau už bet kokią humoro laidą :) Visko nesurašysiu, žinau, kad šį darbą jau išsijuosęs dirba Buržujus, linksmuosius rinkimus nušviesiantis penktadienį.
2. Nes man nereikia dirbti. N metų per rinkimus man reikėdavo dirbti. Ar tai prezidento, ar Seimo, ar savivaldybių… visada turėdavau stebėti juos ne savo malonumui, o tam, kad po to apie juos rašyčiau. Taip nelieka pusės smagumo. Čia panašiai kaip studijuoti vien tam, kad egzaminus po to išlaikytum. Tiesa, dabar gi, kai rinkimai tokie įdomūs, gal apie juos rašyti ir visai norėtųsi :) Nors galbūt tai reiškia, kad darbo jau pasiilgau…
3. Nes vyksta ir referendumas. Dėl nepaaiškinamų priežasčių man labai patinka referendumai. Visada būnu tvirtai apsisprendusi jau iš anksto, todėl dedu tą kryžiuką tvirta ranka ir patenkinta. Dėl partijų ir kandidatų nebūnu tokia tikra. Man kažkas jau senokai rekomendavo apsigyventi Šveicarijoje… Žinot, gal ir visai smagu būtų :)
4. Nes galiu balsuoti. Balsuoti aš norėjau jau būdama 16-os. Atsimenu, kaip pykau, kad dar nesu pilnametė ir kaip džiaugiausi, kai 2003 m pirmą kartą ėjau balsuoti – tai buvo referendumas dėl LR narystės ES. Niekada nesu sugadinusi biuletenio, niekada nesu balsavusi už nesąmones ir sukiojau pirštą prie smilkinio tiems, kurie prieš 4 metus balsavo už Valinską, “nes tai labai juokinga”. Gaila, kad tokių buvo daug ir artimų žmonių. Nebalsavusi esu vieną kartą – pernai vasarį. Buvau su kelių savaičių lelium ant rankų, buvo žiauriai sunku. Neturėjau kada prisėst pavalgyti, tad iki balsavimo man buvo toli toli :) Tiesa, tada pagalvojau, kad jei galėčiau balsuoti internetu, turbūt tas kelias minutes laiko surasčiau.
5. Nes šiemet balsuoti būtinai reikia. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet valstybė šįkart tikrai yra pavojuje. Tiek populistų – violetinių, skraidančių, rusiškų ir kitokių aš dar nesu mačiusi vienuose rinkimuose. Tuo labiau, kad mada “eit į Seimą” nuo 2008 m. tęsiasi toliau. Eina, kas netingi – bukagalviai (bet linksmi) krepšininkai, bukagalviai (bet nuoširdaus veidelio) galiūnai, bukagalviai (bet sukti) rusų milijonieriai, bukagalvės (bet susikūrusios palankią terpę) buvusios teisininkės, visokio plauko žvaigždutės ir kiti, kuriuos norėčiau matyti ten, kur jie ir yra arba nematyti iš vis. Bet jiems tikrai ne vieta Seime. Žodžiu, balsuoti šiemet reikia jau vien dėl to, kad armija bukagalvių nespręstų mūsų likimo.
6. Nes esu tvirtai apsisprendusi.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 6
2012-10-07
Šiaip jau nesu detektyvų mėgėja, pvz., dar neskaičiau nei vienos Marininos :) O įtempti trileriai-detektyvai man patinka. “Hipnotizuotoją” jau skaičiau. Negaliu pasakyti, kad tai buvo kažkas toookio. Užtat “Paganinio kontraktui” pagyrų tikrai negailėsiu :) Švedų Alexanderių (Alexander ir Alexandra Ahndoril) įsivažiavo kaip reikiant.
Lars Kepler “Paganinio kontraktas”
Siužetas. Muzika (aišku iš pavadinimo) ir prekyba ginklais (iš pavadinimo nė velnio neaišku). Skirtingi dalykai čia taip gražiai suderėjo, kad nors verk. Dar daug šaudymų, gaudymų, sprogimų, kraujo, psichologinių problemų, muzikos ir įtampos. Tikrai, perskaičius pačias įtempčiausias vietas tiesiog pajutau, kaip atsipalaidavau. Patinka man tokios knygos. Tokios, kad net ir neturėdama laiko, suryju per kelias dienas.
Jonas Lina. Pareigūnas Jonas Lina pirmojoje knygoje man nebuvo labai patrauklus personažas. Na taip, jis nuolat teisus ir visa kita, bet kažko trūko. Šioje knygoje apie jį atskleidžiama daugiau ir ramusis Jonas man pradėjo patikti. Ypač įdomi pačioje pabaigoje mestelėta užuomina apie pareigūno šeimą. Iš jos aišku, kad kitoje knygoje ta tema bus paliesta ir aš jos jau laukiu :)
Klaidos. Norėčiau paprašyti “Obuolio”, kad taip neskubėtų versti knygų. Na ok, skubėti tai galima, juk visi laukiam naujų, bet tada atidžiau redaguokite tekstą. Dabar palikta nemažai spausdinimo klaidų, o va tokio žodžio “žioBtelėti” tai kaip ir nėra. Yra tik žioptelėti. Visgi tas, su raide B, pakartotas kelis kartus.
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 14
2012-10-05
Kai draugui papasakojau, kaip namuose naktį nuo lentynos buvo nutemptas šakotis, nagu prakrapštyta pakuotė ir nugraužti spygliai, jis pasakė: “Spėju, kad tai buvo ne katino darbas”. Na, vaikas taip aukštai dar nepasiekia, be to, jis nėra toks didelis kepinių mėgėjas, kaip mūsų katinas.
Pagalvojau, kad gi visos katės ir katinai turi savo mitybos keistenybių. Štai žinau katiną, kuris eina iš proto dėl morkų. Man juokinga stebėti, nes maniškiui morkos buvusios nebuvusios. Užtat va, šakotį tai vos ne po užraktu reikia laikyti. Be kepinių, jis dar dievina:
pistacijas (dėl jų tiesiog kvaišta, visiškai neįmanoma ramiai valgyti)
čipsus
cukraus pudrą
ledus
rūkytą žuvį
rūkytą, keptą ar virtą vištieną
krabų lazdeles
Na, pastaruosius 3 dalykus turbūt daug katinų mėgsta :) Užtat mūsiškis visiškai nevalgo jokios žalios mėsos ar žuvies, nelaka nė trupučio pieno ar jogurto, dar ir ne bet kokią dešrą įkiši. Žodžiu, ponas išrankuolis. Man įdomu, o kokių keistenybių turi jūsų katės? Dėl šunų daugmaž aišku – suėda beveik viską, ką paduodi. Maniškis visgi labiausiai mėgo pirštines :)
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 35
2012-10-02
Esu skaičiusi apie tremtį ir apie vokiečių koncentracijos stovyklas, bet štai apie rusiškus kalėjimus-lagerius, kuriuose žmonės išnaudojami kaip nemokama darbo jėga, anksčiau neteko. Todėl buvo įdomu. Perskaičiusi pagalvojau, kad mūsų kaliniai gi irgi galėtų visuomenei naudingus darbus dirbti. Tik va, labai jau daug apsaugos reikėtų… Gi dabar ne sovietmetis, su šautuvo buože viešumoj per kuprą neužvažiuosi.
Aleksandr Solženicyn “Viena Ivano Denisovičiaus diena”
Cenzūra. Ši knygutė pirmą kartą lietuviškai išleista buvo 1961 m., o tai jau kažkas nesuvokiamo. Tiesiog taip sutapo aplinkybės (tinkamas redaktorius, tinkamas šalies vadas, tinkamas metas), kad knyga nepražuvo visiškai. Tiesa, buvo cenzūruota. Naujajame leidime visos anksčiau “iškirptos” vietos surašytos kursyvu. Gražu stebėti, kaip be jų daug kur keičiasi teksto prasmė.
Smagumas. Šiaip jau kalėti lageryje, srėbti vandeningą košę ir dirbti spiginančiame šaltyje nieko smagaus. Bet va, knygos veikėjui Šuchovui pasitaikė viena gera diena – ji čia visa ir aprašyta. Košės pavogė, darbo sąlygos geresnės teko, dirbt sekėsi, slapčia geležiuką į lagerį prasinešė, vakare dar antrą porciją košės susikombinavo, tabako spėjo įsigyti. Žodžiu, būna sau žmogus ir džiaugiasi tuo, ką turi. Net ir sunkiu darbu, kuris vienintelis gelbsti nuo šalčio. Optimistiška knyga, tik man labai pritrūko bent trupinuko sarkazmo, kurį prisimenu iš “Dievų miško”.
Nuobodybė. Knyga trumputė, juk aprašoma viena diena, bet kai kurios vietos visgi ištęstos. Atsibodo skaityti apie mūrijimą, kaip ten vieną eilę po kitos varo, vėl ir vėl, ir vėl… Na, autorius pats mūrininkas buvo, tai labai įsijautė. Dar kelis dialogus tiesiog akimis permečiau – nei jie vietoje buvo, nei įdomūs. O kai ko, pvz., gyvenimo barakuose, man buvo per mažai.
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 3
2012-09-30
Ei, pagaliau perskaičiau knygą, kurios autorių pažįstu asmeniškai! Turbūt Ernestas ir liks vienintelis mano pažįstamas rašytojas :) Dvejus metus (2005-2007) dirbau jo vadovaujamame Omni.lt/Balsas.lt, atėjau dirbti dar į Omni.lt, kai darbe sėdėdavom vos trise. Kai prisimenu, smagūs laikai buvo… Perskaičius knygą pasijutau lyg su Ernestu pasikalbėjusi. Jis toks ir yra – kaip kalba, taip ir rašo.
Ernestas Parulskis “Kasdienybės kunstkamera”
Pažįstami dalykai. Visi tekstai, datuojami 2005-2007 m., man gerai žinomi, nes būdavo publikuojami iš pradžių “Verslo klasėje”, o vėliau portale. Netgi prisimenu Ernesto kūrybines kančias (tiesa, tai būdavo retai) ir žymiąsias jo apklausas, juk ir pati būdavau klausinėjama, ar pvz, prisimenu visus man reikalingus kodus. Sėdėjau tai už dviejų metrų… Galiu patikinti, kad knygoje minimos staigios apklausos ir pokalbiai dažniausiai yra tiesa :) Ko jau nebepažįstu – tai Ernesto Londone. Bet dėl to buvo ne mažiau įdomu.
Ese. Žinau, kur autorius labiausiai pasikaustęs – tai kultūra. Todėl ese ta tema parašyti profesionaliausiai ir šiek tiek skiriasi nuo likusių, kuriuose labiau atsispindi jo pasaulėžiūra – tinginiavimas darbe, miesto sportas, konkurencija su kitomis šalimis. Man labiau patiko ir artimesni yra pastarieji. Gal dėl to, kad pati menu ir kultūra nelabai domiuosi. Na, bet juk iš kiekvienos knygos malonu ir kažką naujo gauti, o “Kasdienybės kunstkameroje” pvz., sužinojau, kaip reitinguojami dailininkai ir kaip atrodo lietuviai tuose pasauliniuose reitinguose. Labai įdomus skyrelis buvo apie populiarias citatas, kurios kadaise buvo cenzūruotos ir skamba ne taip, kaip originalai. Pvz., Juvenalio “Sveikame kūne – sveika siela” iš tiesų yra “Reikia melstis, kad sveikame kūne būtų sveika siela”.
Apibendrinimas. Įdomios ir kikenti verčiančios ese.
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 5
