Jack London “Džonas Miežius, arba atsiminimai apie alkoholį”

2013-06-09

Visiškai nejuokaudama sakau, kad šita knyga turėtų būti įtraukta į privalomos mokyklinės literatūros sąrašą. Pirmiausia – rašytojas yra daugiau nei žymus, o antra – knyga yra apie tai, kaip tampama alkoholiku. Lengvai parašyta, be didelių moralų ir viskas – iš asmeninės rašytojo patirties. Trečia – čia aprašomas beveik visas Džeko Londono gyvenimas, taigi tuo pačiu moksleiviai perskaitytų ir jo biografiją. Na, tiesa, viskas iš vienos pusės, bet užtat iš tos įdomiosios :) Trys zuikiai vienu šūviu!

Jack London “Džonas Miežius, arba atsiminimai apie alkoholį”

Rašytojas. Pasirodo, Džekas Londonas buvo ne tik alkoholikas, bet ir vergeta, juodadarbis, piratas, bohemos atstovas, turčius, keliautojas. Kartais – juodai liuobiantis ir nelegaliai austres iš veisyklų semiantis penkiolikmetis, kartais – jūreivis blaivininkas, visiškai sveikas arba pakirstas protinių ar fizinių ligų. Knygoje jis labai atviras ir nuoširdus, nepagražindamas pasakoja apie gyvenimo nuopuolius ir aukštumas ir, žinoma, apie tai, kaip tapo nepataisomu alkoholiku.

Alkoholis. Po V. Šapranausko savižudybės visa žiniasklaida mirgėjo nuo psichologų patarimų ir būgštavimų, tikrų ir pamokančių alhokolikų istorijų, jų artimųjų išpažinčių ir kitų dalykų. Neskaičiau beveik nieko, nes niekas nesudomino. Užtat ši knygutė papasakojo viską. Kadangi pati nesu gerianti (bet ir ne abstinentė), alkoholizmas man yra nesuprantamas. Visada galvojau, kad tai nelabai skiriasi nuo narkotikų, kai nevartodamas tu nelabai sugebi atsipalaiduoti. Galų gale arba geri tik retomis progomis arba susergi lėtiniu alkoholizmu, kai nebevartodamas tu tiesiog nebegali jaustis normaliai. Pasirodo, gi taip ir yra! Iš giminių rato yra vienas rimtas alkoholikas, kitas – geriantis tam, kad gyventi būtų lengviau. Dirbantis, padoriai atrodantis, bet dažną vakarą praleidžiantis su bambaliu alaus. Panašus variantas yra ir pats rašytojas. Jis rašė, bendravo, bet, kad tą sugebėtų daryti, turėdavo nuolat išgerti. Beje, buvo linksma skaityti apie Dž. Londono jaunystės lėbavimus, kurie, anot jo “paruošė dirvą” rimtai ligai. O apie patį virtimą alkoholiku skaityti jau nebuvo linksma… užtat labai įdomu.

Minusai. Duočiau knygai 10/10 balų, bet 3 puslapių muštynių aprašymai su detalėm, kas kur kam trenkė, galybė jūrinių terminų ir pabaigoje pratrūkusi filosofija šiek tiek nusibodo. Na, bet užtat didžioji dalis susiskaitė puikiai. Visgi, knygai daugiau nei 100 metų, o problemos visiškai tos pačios. Tik saliūnai vadinasi barais. Gaila, bet Dž. Londono svajonės, kad alkoholis bus uždraustas ir išnyks, kad jo niekam nebereikės (nes jo tiesiog nebus) neišsipildė. Beje, pats rašytojas, pabaigęs knygą, gėrė dar daugiau ir po trijų metų numirė.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Joanne Harris “Mėlynakis berniukas”

2013-05-31

Niekada gi ir nepasakytum, kad šią knygą parašė ta pati Joanne, kuriai priklauso ir “Šokoladas”, “Ledinukų bateliai” ir kitos mielos knygos. “Mėlynakis berniukas” – visiškai nieko mielo. Tai šiurpoka, stipri, apgaulinga knyga. Ją labai sunku skaityti, bet tikrai verta.

Joanne Harris “Mėlynakis berniukas”

Apgavystės. Tai knyga, linkusi apgaudinėti skaitytoją. Skaitai, skaitai, atrodo – jau viskas aišku. Po to autorė numeta kokią smulkmeną ir viskas vėl susipainioja. Likus maždaug šimtui puslapių iki pabaigos buvau taip žiauriai apgauta, kad net grįžau paskaitinėti atgal, ar kažko nesupainiojau. Pasirodo, ne. Tikrai buvau apgauta. Šiaip nemėgstu be galo supainiotų istorijų, bet ši kažkuo žavinga.

Psichologija. Jeigu knygos herojai egzistuotų, psichologams (ir psichoterapeutams) tikrai būtų ką veikti. Labai keisti, stiprūs charakteriai – motina, sūnus, mirę broliai, mergina. Visi su begale problemų, tačiau labiausiai gydytina būtų motina, sauganti sūnų kaip savo akį ir tuo pačiu besielgianti su juo taip, kad šlykštu skaityti. Gerai apgalvojusi charakterius prisiminiau, kad žinau panašių variantų ir realybėje. Baisu.

Pabaiga. O štai čia mane sunervino. Rašytoja kūrė apgaules, trikdė, supainiojo viską į didelį rezginį. Po to jau kaip ir gražiai išrišo visą istoriją, bet siūlo galo taip ir nepaliko. Neturiu mintyse už ko timptelėti, kad istorija taptų visiškai aiški. Telieka tik nuspėti. Beje, būtų nuostabus psichologinis trileris. Su daaaaug žmogžudysčių, sinestezija (įdomu, kaip parodytų), blogeriais ir netikėtumais. Ach.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Tik žaisliukas

2013-05-27

Atvedu vaiką į darželį ir tarpduryje mane pasitinka 4 metų berniukas su automatu rankose. Iškelia jį į viršų ir kelis kartus patratina. Beje, mes ne kokiame Somalyje, o Lietuvoje. Šautuvas, žinoma, žaislinis, bet atrodo ir trata kaip tikras, tik mažesnis.

- Aš turiu šautuvą!, – giriasi man vaikas.
- Tai patinka šautuvai?, – klausiu.
- Taip!!!
- O man nepatinka…

Vaiko lūpų kampučiai nusvyra ir jis liūdnai klausia, kodėl man nepatinka. Aiškinu, kad su šautuvais galima pridaryti daug blogų dalykų.

- Bet aš nešaudau, aš kareivis!
- Tai tu tik apsaugai nešiojiesi?
- Aha, aš tik maivausi.

Po kelių minučių atsisuku į kieme žaidžiančius vaikus ir matau vaizdelį, kurį baisiai būčiau norėjusi užfiksuoti ne tik akimis: berniukas išrikiavęs kelis draugus prie sienos, ir, atsistojęs už kelių metrų, sėkmingai vaizduoja, kaip juos sušaudo.

Darželis privatus, vadovės tuo metu nebuvo, bet kiek ją pažįstu, žinau, kad to šautuvo daugiau vaikas neatsineš. Tuo labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad niekada nesulauksim rimtesnių dalykų.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 3

John Boyne “Berniukas dryžuota pižama”

2013-05-26

Jeigu būčiau iš tų žmonių, kurie apie jiems patikusius dalykus nutęsdami sako “kaiii gerumo”, tai apie šią knygą būtent taip ir pasakyčiau. Tiesiog negaliu atsižavėti istorijos paprastumu, nuoširdumu ir pribloškiančia pabaiga. Aišku, tikėtis, kad baigsis laimingai, gali tik didelis naivuolis, bet vis tiek įspūdį paliko didelį. Pasakyčiau dar, kad gaila, jog tokia trumputė, bet iš tiesų negaila, nes pasakyta buvo viskas.

John Boyne “Berniukas dryžuota pižama”

Berniukas. Ne tas dryžuota pižama, o tas, kurio tėtis yra Komendantas ir kuriam su visa šeima Furorui paliepus teko kraustytis į Autvitą. Taip, būtent tokie žodžiai knygelėje ir parašyti, bet juk suprantate, apie ką čia, ane? Berniukas ir jo sesuo tokie naivūs vaikai, išlepinti Berlyno prabangos ir gero gyvenimo. Jie visiškai nesupranta, kodėl turėjo kraustytis ir kas ten matosi už langų – daug mažų namelių ir be galo daug žmonių. Ir visi dryžuotomis pižamomis. Ir visi už spygliuotos tvoros… Gal čia kaimas? Tas nesuvokimas toks natūralus ir tuo pačiu toks baisus, kad net skauda.

Kitas berniukas. Kadangi vaikams reikia nuotykių, pirmasis berniukas susiranda draugą anapus tvoros. Jie kalbasi, aiškinasi skirtumus ir bendrumus (gimę tais pačiais metais ir tą pačią dieną! Tik vienas jų storesnis…). Nepaisant to, kad kalbasi valandų valandas, vokiečių berniukas vis dar nesuvokia, kaip baisu yra anapus tvoros. O kodėl visa tai vyksta, nesuvokia nė žydų berniukas.

Detalės. Skaitau greitai ir dažnai neprisimenu dialogų ar visokių smulkmenų. Visgi, galbūt dėl knygos trumpumo, iš šios prisimenu viską. Apie padavėju dirbantį gydytoją, apie berniuko mamos romaną, apie Furoro draugę šviesiais plaukais ir raudonomis lūpomis. Visi aprašymai labai trapūs, subtilūs. Labai daug kas nepasakyta ir tuo nepasakymu viskas labai daug išaiškinta. Nuostabi knyga. Filmą jau įsidėjau į žiūrėtinų sąrašą.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

Astrid Lindgren “Mažylis ir Karslonas, kuris gyvena ant stogo”

2013-05-23

Vaikystėje man labai labai patikdavo filmukas apie Karsloną. Kai mama padovanojo knygą, likau nustebusi – istorijų ir išdaigų joje žymiai daugiau nei filmuke. Skaičiau net kelis kartus. Dabar vėl, su didelėm pertraukom, vakarais perskaitėm knygą. Tik vaikas dar per mažas, neįdomu jam, ką aš ten šneku. Užtat paveiksliukai labai patiko :)

Astrid Lindgren “Mažylis ir Karslonas, kuris gyvena ant stogo”

Istorijos. Knygoje yra trys dalys. Vienoje Mažylis susipažįsta su Karlsonu, kitoje Mažylis ir Karlsonas susipažįsta su Freken Bok, o paskutinėje Mažylis, Karslonas ir Freken Bok susipažįsta su dėde Julijumi. Na, ir visoje knygoje dar veikia vagys, sukčiai ir šiaip nikešeliai Filė ir Rulė. Žodžiu, kompanija labai smagi.

Karslonas. Šiaip jau nėra jis labai teigiamas herojus. Savimyla, tinginys, pamaiva, garbėtroška, gobšuolis, apsirijėlis, melagis, išsisukinėtojas ir dar didelis ožys. Žodžiu, toks žmogėnas, kuriuo vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu būna paprasti vaikai be jokių propelerių ant nugaros :) O štai Mažylis yra gerumo įsikūnijimas ir viskas, ką jis padaro netinkamai, jam gaunasi netyčia. Karslonas gi priešingai – viską daro tyčia, turėdamas didelių tikslų. Karpo paklodes, kabina blynus ant rankenų, gręžia duryse skylutes, sprogdina žaislines mašinas, išrauna gėles… Visi jo poelgiai, net ir tvanas vonioje, turi priežastį. Manau, šita knyga yra puiki mokomoji priemonė per geriems vaikams. O išdykėliams galima paaiškinti, kad viskam yra ribos.

Namelis. Kai maža skaitydavau apie Mažylį, leidžiantį vakarus Karlsono namelyje, labai pavydėdavau. Ir aš būčiau norėjusi sėdėti tame mažame priebutėlyje, žiūrėti į žvaigždes, gerti sultis ir valgyti bandeles.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Orams atšilus

2013-05-22

Nuo gegužės pradžios mėgaujuosi nerealiu vasarišku oru. Jau net pamiršau, kad sniegas tik balandį ištirpo, taip gera dabar. Bet orams atšilus išlenda trys blogi dalykai:

*erkės
*uodai
*vyrai, mieste vaikštantys su maudymosi šortais ir plastikinėm šlepetėm

Na, nuo pirmųjų dviejų dar galima atsiginti purškalais. Bet štai trečią rūšį visur matau noriu to, ar ne. Ir nieko negaliu pakeisti. Bet, prisipažinsiu, bandžiau. Vienoje parduotuvėje pamačiau fotelį, kokio norėčiau ir namie. Žinoma, klestelėjau į jį ir žiūriu, ar patogu. Staiga girdžiu šlept šlept šlept… Ateina individas – trumparankoviai marškinėliai, mėlyni maudymosi šortai ir juodos plastikinės a la Adidas tapkės.

- Tai sėdite?
- Sėdžiu. O Jūs ką, į pliažą traukiate?

O jam kas? Nieko. Nutaisė kažkokią grimasą ir nušlepsėjo toliau.

Aš vis svarstau, kiek mažai smegenų reikia turėti, kad neatskirtum paprastų šortų nuo plafkių ir sandalų nuo pliažankių. Ir dar laukiu, kai šalia jų pamatysiu pateles su bikiniais. Nes dar neteko. Nors… man rodos, praeitą vasarą, kai buvo labai labai karšta, kažką panašaus esu mačiusi Akropolyje. Evoliucionuoja po truputį!

Kategorija: Vyrai/Moterys | Komentarų: 2

Stieg Larsson “Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą”

2013-05-20

Pirma “Millenium” trilogijos dalis nepateisino lūkesčių, antra patiko, o štai trečia buvo pati įdomiausia. Nors istorija jau kaip ir baigėsi, bet liko daug nežinomųjų, pvz., kur ir ką veikia Salander dvynė sesuo arba kaip seksis Bliumkvistui su naująja meile. Be to, širšių lizdas toks didelis, kad tikrai atsirastų kam keršyti. Žinau, kad lyg ir yra dar vienas knygos rankraštis, bet S. Larssono giminaičiai pešasi ir niekas jo neišleidžia.

Stieg Larsson “Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą”

Teismas. Visada bijau knygų, kuriose aprašomas teismo procesas. Skaityti apie tai, kaip kažkas liudija baisiai neįdomu. Imdamasi šios dalies žinojau, kad tai neišvengiama. Labai džiaugiausi, kad knyga jau į pabaigą, o teismo proceso dar nėra – vadinasi, jis bus trumpas. Taip ir buvo – teismas aprašytas trumpai ir nenuobodžiai, už ką skiriu didelį pliusą.

Įdomumas. Skaičiau ir vis galvojau – juk tie 700 psl yra iš esmės apie tą patį. Skaitytojas jau iš pat pradžių žino, kad yra toks skyrius saugumo policijoje ir ką jis veikia. Vėliau tą išsiaiškina Bliumkvistas, taigi vėl sužinome tą patį. Tada apie tai kalbasi policija. Na, atsiranda vis naujų detalių, bet intrigos tai kaip ir nėra. Bet skaityti žiauriai įdomu ir nė kiek netrikdo, kad kelis kartus aiškinamas tas pats dalykas. Žodžiu, talentingas buvo rašytojas, amžiną jam atilsį.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Stieg Larsson “Mergina, kuri žaidė su ugnimi”

2013-05-15

Kadangi jau įpusėjau trečią “Millenium” dalį ir supratau, kad ji yra tiesiog antrosios tęsinys, galiu įverinti ir “Merginą, kuri žaidė su ugnimi”. Ši man buvo daug įdomesnė už pirmąją. Veiksmas vystėsi greičiau, nebuvo ilgų ir nuobodžių narpliojimų, o ir rašytojas atskleidė daug detalių apie Lisbetą.

Stieg Larsson “Mergina, kuri žaidė su ugnimi”

Bliumkvistas. Tas tai kiša kur papuola. Negana to, kad visą laiką yra savo kolegės Erikos meilužis, pirmojoje dalyje smagiai leido naktis su Lisbeta ir laikina kaimyne, dabar gi dar sugalvojo duotis su moterimi, kurios pirmojoje dalyje ir ieškojo. Nepaisant šio fakto, jis man vis dar atrodo nuobodyla.

Lisbeta. Gaila, bet jos antrojoje dalyje mažai. Šiek tiek pradžioje ir antroje pusėje. O visą likusį laiką buvau priversta spėlioti, kas gi iš tikrųjų nutiko – nušovė mergina 3 žmones ar ne? Apie Lisbetą šioje knygoje pateikta labai daug detalių – iš pradžių iš žiniasklaidos pusės, vėliau iš jos pačios. Turbūt nekeista, kad faktai skiriasi kaip diena ir naktis :) O šiaip mergina knygos pabaigoje pasirodo kaip tikras supermenas. Tai man buvo viena netikroviškiausių vietų, bet vis primenu sau, kad tai – tik romanas. S. Larssonas pateikia daug detalių, jo kūryba dažnai persipina su realiais faktais (pvz., prekybos žmonėmis statistika), tai skaitydama dažnai pamirštu, kad čia tik grožinė literatūra.

P.S. Trečia dalis man bent jau šiuo metu patinka labiausiai :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2