Becca Fitzpatrick “Crescendo”

2013-06-19

Kadangi pirmoji puolusių angelų ciklo knyga sudomino, persilaužiau ir perskaičiau antrąją anglų kalba. Iš pradžių bandžiau išsiversti visus neaiškius žodžius, net jei jie ir netrukdė skaitymui, bet tada supratau, kad užtruksiu amžinybę ir ėmiau skaityti beveik lietuviškais greičiais. O ką – filmus, serialus žiūriu, straipsnius skaitau kasdien. Knygoje juk žodžiai tie patys. Tik sunku, kai esu pratusi suprasti visus aliai vieno žodžius. Antroji knyga niekuo neypatinga, taigi nedaug praradau.

Becca Fitzpatrick “Crescendo”

Meilė seilė. Šioje dalyje man per daug paaugliškų meilybių ir kitų banalybių. Mergaitė taip pradėjo įtarinėti savo angelą, kad koktu darosi. Prasideda paaugliškos intrigos, kešto planai ir kitos nesąmonės. Tikiu, kad paauglėms ši knyga patiko taip pat, kaip pirmoji, bet man jau buvo skystoka. Be to, pagrindinė veikėja tai visiškai suskydus, tai labai nagla. Norėjosi palinkėti jai apsispręsti.

Nauji dalykai. Knygos viduryje atsiranda naujas vaikinukas, pabaigoje paaiškėja tikrasis Patch’o (Lopo) vardas, jis praranda draugą, atsiranda visokių naujų giminystės ryšių. Ir šiaip, toje nefilimų draugijoje tiek daug visokių saitų, kad aš jau nei angliškai, nei lietuviškai pradedu jų nebesuprasti. Beje, Marsės mama, pasirodo, irgi ne šventuolė… Bet šitoje vietoje su didžiausia intriga istorija nutrūksta ir man tenka imtis trečios dalies. Bet turbūt padarysiu pertraukėlę, nes imu pavargti nuo angelų ir seilėjimosi.

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Stebėjimai ir mintijimai

2013-06-17

Antradienis. Vaistinėje priešais mane stovi jauna, simpatiška, putloka mergina didelėmis stirnos akimis. Prašo vaistininkės kontraceptinių tablečių po visko. Vaistininkė paduoda, sako – veiksmingiausios yra 72 valandas po akto. Mergina be garso krutindama lūpas skaičiuoja. Tada patyli akimirką, atsidūsta ir sako:
- Mhm… tai duokit man tik nėštumo testą.

Namuose remontas, pietų miego su vaiku važiuojame kitur. Užmigdžiusi mažių einu į balkoną skaityti. Staiga suvažiuoja ugniagesiai, apačioje renkasi žmonės, mašina kelia kopėčias. Užuodžiu svilėsius ir pamatau, kad dūmelis rūksta visai šalia. Pro šalį į viršų kylančių ugniagesių paklausiu, ar gesins, bet mane patikina, kad nieko čia baisaus, vandens nepils. Ir tikrai – ištraukia rūkstantį plastikinį lovelį gėlėms. Mintyse prakeikiu visus, mėtančius nuorūkas pro langą. Staiga vienas ugniagesių, leisdamasis žemyn, man pamojuoja ir šūkteli:
- Valom langus, palanges, nebrangiai!
Šypsausi. “Gal dar ir striptizą šokate?”, – paklausiu. Mintyse.

Aikštelėje prie prekybos centro stovi naujas mersas. Juodas, aptakus, blizgantis. Aplink jį sustoję trys vyrai 40-50-ties metų. Visi išsiviepę iki ausų, vaikšto aplink, žiūri, glosto automobilį, čiupinėja padangas, braukia pirštu per lempas, atsargiai atidaro dureles… Galvoju, kuris šiąnakt su tuo mersu eis į lovą? Nes stovi tai visiems trims.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 8

Becca Fitzpatrick “Puolęs angelas”

2013-06-12

Nu viskas, daugiau nepradėsiu skaityti jokios “daugialogijos” jei neturėsiu bent dviejų pirmų knygų. Nes dabar va, perskaičiau, norisi dar, o dar nėra. Yra knygynuose, bet kažkaip gaila pinigų paaugliškoms knygoms. Tokia neteisybė paskatino mane pagaliau perskaityti knygą anglų kalba… bent tiek naudos iš tų daugialogijų. Gal persilaušiu ir priprasiu skaityti gerokai lėčiau, bet originalo kalba :)

Becca Fitzpatrick “Puolęs angelas”

Saulėlydis II. Kiek esu skaičiusi paaugliams skirtų knygų, ši yra panašiausia į “Saulėlydžio” sagą. T.y. gana aukšto lygio (kaip knyga jaunimui). Yra paprasta mergina, yra nepaprastas vaikinas, flirto, pykčio, daug jausmų, atsiranda blogiukų, tada viskas baigiasi gerai ir ateina laikas skaityti antrą dalį :) Aišku, galvai pravėdinti tokios knygelės yra pats tas, bet man taip norėtųsi, kad herojams būtų ne po 16 metų… Na, bent jau studentai, o ne moksleiviai. Paauglystę prisiminti gera, bet mokyklos bėdos dabar atrodo tokios juokingos :) Deja, tokių knygų kaip apie Sukę ar “Raganų valandos” yra labai mažai, o štai paaugliams skirtų – labai daug.

Angelas. Patinka man vampyrai. fėjos, raganos, o štai dabar jau patinka ir angelai. Na, bent jau tie – prasikaltę ir nupuolę. Nes jie įdomūs, nes jie niekšeliai, nes jie gražiai atrodo, geria, rūko, mušasi ir žaidžia pulą. Be puolusių angelų yra dar jų palikuonys – nefilimai, dar tų palikuonių palikuonys ir, žodžiu, giminystės saitai bei priklausomybės vienų nuo kitų yra tokios painios, kad net ir lietuviškai skaitydama kai kur nebepagaudavau kampo.

Vardas. Pagrindinio veikėjo angelo vardas angliškai skamba gražiai – Patch. Lietuviškai teko išversti taip, kaip turi būti – Lopas. Nu atsiprašau, bet man Lopas skamba nekaip. Bet gal tik man vienai. Žiūriu, paauglėms vardas nekliūna. Klykauja el. knygyno komentaruose ir reikalauja naujų dalių :)
Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Eowyn Ivey “Sniego vaikas”

2013-06-10

Būna gi, kad ateini į parduotuvę pirkti maisto, o randi 30 proc. nuolaidą knygoms. Tokiu atveju neįmanoma vienos kitos neprigriebti. Kartais netyčia randu ir tokių perliukų kaip ši. Jei ne gražus viršelis (kiti dailininkės darbai man irgi prie širdies), net nebūčiau pastebėjusi.

Eowyn Ivey “Sniego vaikas”

Pasaka. Siužetas remiasi pasaka apie Snieguolę. Mergaitę, kurią iš sniego nulipdė du senukai, neturintys vaikų. Aliaskoje gyvena pora, prieš 10 metų praradusį kūdikį. Pabėgę iš rytinės JAV dalies, jie, ypač moteris, bando susikurti naują gyvenimą. Tačiau ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi. Iki to vakaro, kai jie nulipdo iš sniego mažą mergaitę. Ir pasaka tampa realybe… O gal realybė tampa pasaka? Riba labai neaiški. Žinau ir aš tą liūdną pasaką dar iš vaikystės, todėl tiesiog akyse mačiau seną rusišką knygą su iliustracijomis, kurią vis vartė moteris savo trobelėje Aliaskoje.

Žiema. Aš – pavasario vaikas. Žiemos niekada nelaukiu ir nemėgstu. Bet skaitydama knygą staiga užsimaniau atsidurti snieguotuose kalnuose trobelėje prie židinio. Kad pažvelgus pro langus, matyčiau, kaip sninga. “Sniego vaike” žiema svarbiausia. Juk tada vėl sugrįžta mergaitė, vardu Faina. Su mėlynu paltu baltais kailiniais apvadais ir lydima lapės. Istorija vėl tampa gyva, nes laukus su bulvėm ir kopūstais pakeičia pasičiuožinėjimas užšalusia upe.

Meilė. Knygoje jos be galo daug ir niekur nėra banalybių. Meilė vienas kitam, meilė sniego mergaitei, meilė sniegui ir šalčiui. Galiausiai – kaimynų sūnaus ir Fainos meilė. Deja, su ja baigiasi ir pasaka, o su pasakų pabaigomis ištirpsta ir snieguolės, palikusios gausybę mylinčių žmonių ir susigraudinusį skaitytoją.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Jack London “Džonas Miežius, arba atsiminimai apie alkoholį”

2013-06-09

Visiškai nejuokaudama sakau, kad šita knyga turėtų būti įtraukta į privalomos mokyklinės literatūros sąrašą. Pirmiausia – rašytojas yra daugiau nei žymus, o antra – knyga yra apie tai, kaip tampama alkoholiku. Lengvai parašyta, be didelių moralų ir viskas – iš asmeninės rašytojo patirties. Trečia – čia aprašomas beveik visas Džeko Londono gyvenimas, taigi tuo pačiu moksleiviai perskaitytų ir jo biografiją. Na, tiesa, viskas iš vienos pusės, bet užtat iš tos įdomiosios :) Trys zuikiai vienu šūviu!

Jack London “Džonas Miežius, arba atsiminimai apie alkoholį”

Rašytojas. Pasirodo, Džekas Londonas buvo ne tik alkoholikas, bet ir vergeta, juodadarbis, piratas, bohemos atstovas, turčius, keliautojas. Kartais – juodai liuobiantis ir nelegaliai austres iš veisyklų semiantis penkiolikmetis, kartais – jūreivis blaivininkas, visiškai sveikas arba pakirstas protinių ar fizinių ligų. Knygoje jis labai atviras ir nuoširdus, nepagražindamas pasakoja apie gyvenimo nuopuolius ir aukštumas ir, žinoma, apie tai, kaip tapo nepataisomu alkoholiku.

Alkoholis. Po V. Šapranausko savižudybės visa žiniasklaida mirgėjo nuo psichologų patarimų ir būgštavimų, tikrų ir pamokančių alhokolikų istorijų, jų artimųjų išpažinčių ir kitų dalykų. Neskaičiau beveik nieko, nes niekas nesudomino. Užtat ši knygutė papasakojo viską. Kadangi pati nesu gerianti (bet ir ne abstinentė), alkoholizmas man yra nesuprantamas. Visada galvojau, kad tai nelabai skiriasi nuo narkotikų, kai nevartodamas tu nelabai sugebi atsipalaiduoti. Galų gale arba geri tik retomis progomis arba susergi lėtiniu alkoholizmu, kai nebevartodamas tu tiesiog nebegali jaustis normaliai. Pasirodo, gi taip ir yra! Iš giminių rato yra vienas rimtas alkoholikas, kitas – geriantis tam, kad gyventi būtų lengviau. Dirbantis, padoriai atrodantis, bet dažną vakarą praleidžiantis su bambaliu alaus. Panašus variantas yra ir pats rašytojas. Jis rašė, bendravo, bet, kad tą sugebėtų daryti, turėdavo nuolat išgerti. Beje, buvo linksma skaityti apie Dž. Londono jaunystės lėbavimus, kurie, anot jo “paruošė dirvą” rimtai ligai. O apie patį virtimą alkoholiku skaityti jau nebuvo linksma… užtat labai įdomu.

Minusai. Duočiau knygai 10/10 balų, bet 3 puslapių muštynių aprašymai su detalėm, kas kur kam trenkė, galybė jūrinių terminų ir pabaigoje pratrūkusi filosofija šiek tiek nusibodo. Na, bet užtat didžioji dalis susiskaitė puikiai. Visgi, knygai daugiau nei 100 metų, o problemos visiškai tos pačios. Tik saliūnai vadinasi barais. Gaila, bet Dž. Londono svajonės, kad alkoholis bus uždraustas ir išnyks, kad jo niekam nebereikės (nes jo tiesiog nebus) neišsipildė. Beje, pats rašytojas, pabaigęs knygą, gėrė dar daugiau ir po trijų metų numirė.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Joanne Harris “Mėlynakis berniukas”

2013-05-31

Niekada gi ir nepasakytum, kad šią knygą parašė ta pati Joanne, kuriai priklauso ir “Šokoladas”, “Ledinukų bateliai” ir kitos mielos knygos. “Mėlynakis berniukas” – visiškai nieko mielo. Tai šiurpoka, stipri, apgaulinga knyga. Ją labai sunku skaityti, bet tikrai verta.

Joanne Harris “Mėlynakis berniukas”

Apgavystės. Tai knyga, linkusi apgaudinėti skaitytoją. Skaitai, skaitai, atrodo – jau viskas aišku. Po to autorė numeta kokią smulkmeną ir viskas vėl susipainioja. Likus maždaug šimtui puslapių iki pabaigos buvau taip žiauriai apgauta, kad net grįžau paskaitinėti atgal, ar kažko nesupainiojau. Pasirodo, ne. Tikrai buvau apgauta. Šiaip nemėgstu be galo supainiotų istorijų, bet ši kažkuo žavinga.

Psichologija. Jeigu knygos herojai egzistuotų, psichologams (ir psichoterapeutams) tikrai būtų ką veikti. Labai keisti, stiprūs charakteriai – motina, sūnus, mirę broliai, mergina. Visi su begale problemų, tačiau labiausiai gydytina būtų motina, sauganti sūnų kaip savo akį ir tuo pačiu besielgianti su juo taip, kad šlykštu skaityti. Gerai apgalvojusi charakterius prisiminiau, kad žinau panašių variantų ir realybėje. Baisu.

Pabaiga. O štai čia mane sunervino. Rašytoja kūrė apgaules, trikdė, supainiojo viską į didelį rezginį. Po to jau kaip ir gražiai išrišo visą istoriją, bet siūlo galo taip ir nepaliko. Neturiu mintyse už ko timptelėti, kad istorija taptų visiškai aiški. Telieka tik nuspėti. Beje, būtų nuostabus psichologinis trileris. Su daaaaug žmogžudysčių, sinestezija (įdomu, kaip parodytų), blogeriais ir netikėtumais. Ach.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Tik žaisliukas

2013-05-27

Atvedu vaiką į darželį ir tarpduryje mane pasitinka 4 metų berniukas su automatu rankose. Iškelia jį į viršų ir kelis kartus patratina. Beje, mes ne kokiame Somalyje, o Lietuvoje. Šautuvas, žinoma, žaislinis, bet atrodo ir trata kaip tikras, tik mažesnis.

- Aš turiu šautuvą!, – giriasi man vaikas.
- Tai patinka šautuvai?, – klausiu.
- Taip!!!
- O man nepatinka…

Vaiko lūpų kampučiai nusvyra ir jis liūdnai klausia, kodėl man nepatinka. Aiškinu, kad su šautuvais galima pridaryti daug blogų dalykų.

- Bet aš nešaudau, aš kareivis!
- Tai tu tik apsaugai nešiojiesi?
- Aha, aš tik maivausi.

Po kelių minučių atsisuku į kieme žaidžiančius vaikus ir matau vaizdelį, kurį baisiai būčiau norėjusi užfiksuoti ne tik akimis: berniukas išrikiavęs kelis draugus prie sienos, ir, atsistojęs už kelių metrų, sėkmingai vaizduoja, kaip juos sušaudo.

Darželis privatus, vadovės tuo metu nebuvo, bet kiek ją pažįstu, žinau, kad to šautuvo daugiau vaikas neatsineš. Tuo labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad niekada nesulauksim rimtesnių dalykų.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 3

John Boyne “Berniukas dryžuota pižama”

2013-05-26

Jeigu būčiau iš tų žmonių, kurie apie jiems patikusius dalykus nutęsdami sako “kaiii gerumo”, tai apie šią knygą būtent taip ir pasakyčiau. Tiesiog negaliu atsižavėti istorijos paprastumu, nuoširdumu ir pribloškiančia pabaiga. Aišku, tikėtis, kad baigsis laimingai, gali tik didelis naivuolis, bet vis tiek įspūdį paliko didelį. Pasakyčiau dar, kad gaila, jog tokia trumputė, bet iš tiesų negaila, nes pasakyta buvo viskas.

John Boyne “Berniukas dryžuota pižama”

Berniukas. Ne tas dryžuota pižama, o tas, kurio tėtis yra Komendantas ir kuriam su visa šeima Furorui paliepus teko kraustytis į Autvitą. Taip, būtent tokie žodžiai knygelėje ir parašyti, bet juk suprantate, apie ką čia, ane? Berniukas ir jo sesuo tokie naivūs vaikai, išlepinti Berlyno prabangos ir gero gyvenimo. Jie visiškai nesupranta, kodėl turėjo kraustytis ir kas ten matosi už langų – daug mažų namelių ir be galo daug žmonių. Ir visi dryžuotomis pižamomis. Ir visi už spygliuotos tvoros… Gal čia kaimas? Tas nesuvokimas toks natūralus ir tuo pačiu toks baisus, kad net skauda.

Kitas berniukas. Kadangi vaikams reikia nuotykių, pirmasis berniukas susiranda draugą anapus tvoros. Jie kalbasi, aiškinasi skirtumus ir bendrumus (gimę tais pačiais metais ir tą pačią dieną! Tik vienas jų storesnis…). Nepaisant to, kad kalbasi valandų valandas, vokiečių berniukas vis dar nesuvokia, kaip baisu yra anapus tvoros. O kodėl visa tai vyksta, nesuvokia nė žydų berniukas.

Detalės. Skaitau greitai ir dažnai neprisimenu dialogų ar visokių smulkmenų. Visgi, galbūt dėl knygos trumpumo, iš šios prisimenu viską. Apie padavėju dirbantį gydytoją, apie berniuko mamos romaną, apie Furoro draugę šviesiais plaukais ir raudonomis lūpomis. Visi aprašymai labai trapūs, subtilūs. Labai daug kas nepasakyta ir tuo nepasakymu viskas labai daug išaiškinta. Nuostabi knyga. Filmą jau įsidėjau į žiūrėtinų sąrašą.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4