2012-10-02
Esu skaičiusi apie tremtį ir apie vokiečių koncentracijos stovyklas, bet štai apie rusiškus kalėjimus-lagerius, kuriuose žmonės išnaudojami kaip nemokama darbo jėga, anksčiau neteko. Todėl buvo įdomu. Perskaičiusi pagalvojau, kad mūsų kaliniai gi irgi galėtų visuomenei naudingus darbus dirbti. Tik va, labai jau daug apsaugos reikėtų… Gi dabar ne sovietmetis, su šautuvo buože viešumoj per kuprą neužvažiuosi.
Aleksandr Solženicyn “Viena Ivano Denisovičiaus diena”
Cenzūra. Ši knygutė pirmą kartą lietuviškai išleista buvo 1961 m., o tai jau kažkas nesuvokiamo. Tiesiog taip sutapo aplinkybės (tinkamas redaktorius, tinkamas šalies vadas, tinkamas metas), kad knyga nepražuvo visiškai. Tiesa, buvo cenzūruota. Naujajame leidime visos anksčiau “iškirptos” vietos surašytos kursyvu. Gražu stebėti, kaip be jų daug kur keičiasi teksto prasmė.
Smagumas. Šiaip jau kalėti lageryje, srėbti vandeningą košę ir dirbti spiginančiame šaltyje nieko smagaus. Bet va, knygos veikėjui Šuchovui pasitaikė viena gera diena – ji čia visa ir aprašyta. Košės pavogė, darbo sąlygos geresnės teko, dirbt sekėsi, slapčia geležiuką į lagerį prasinešė, vakare dar antrą porciją košės susikombinavo, tabako spėjo įsigyti. Žodžiu, būna sau žmogus ir džiaugiasi tuo, ką turi. Net ir sunkiu darbu, kuris vienintelis gelbsti nuo šalčio. Optimistiška knyga, tik man labai pritrūko bent trupinuko sarkazmo, kurį prisimenu iš “Dievų miško”.
Nuobodybė. Knyga trumputė, juk aprašoma viena diena, bet kai kurios vietos visgi ištęstos. Atsibodo skaityti apie mūrijimą, kaip ten vieną eilę po kitos varo, vėl ir vėl, ir vėl… Na, autorius pats mūrininkas buvo, tai labai įsijautė. Dar kelis dialogus tiesiog akimis permečiau – nei jie vietoje buvo, nei įdomūs. O kai ko, pvz., gyvenimo barakuose, man buvo per mažai.
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 0
2012-09-30
Ei, pagaliau perskaičiau knygą, kurios autorių pažįstu asmeniškai! Turbūt Ernestas ir liks vienintelis mano pažįstamas rašytojas :) Dvejus metus (2005-2007) dirbau jo vadovaujamame Omni.lt/Balsas.lt, atėjau dirbti dar į Omni.lt, kai darbe sėdėdavom vos trise. Kai prisimenu, smagūs laikai buvo… Perskaičius knygą pasijutau lyg su Ernestu pasikalbėjusi. Jis toks ir yra – kaip kalba, taip ir rašo.
Ernestas Parulskis “Kasdienybės kunstkamera”
Pažįstami dalykai. Visi tekstai, datuojami 2005-2007 m., man gerai žinomi, nes būdavo publikuojami iš pradžių “Verslo klasėje”, o vėliau portale. Netgi prisimenu Ernesto kūrybines kančias (tiesa, tai būdavo retai) ir žymiąsias jo apklausas, juk ir pati būdavau klausinėjama, ar pvz, prisimenu visus man reikalingus kodus. Sėdėjau tai už dviejų metrų… Galiu patikinti, kad knygoje minimos staigios apklausos ir pokalbiai dažniausiai yra tiesa :) Ko jau nebepažįstu – tai Ernesto Londone. Bet dėl to buvo ne mažiau įdomu.
Ese. Žinau, kur autorius labiausiai pasikaustęs – tai kultūra. Todėl ese ta tema parašyti profesionaliausiai ir šiek tiek skiriasi nuo likusių, kuriuose labiau atsispindi jo pasaulėžiūra – tinginiavimas darbe, miesto sportas, konkurencija su kitomis šalimis. Man labiau patiko ir artimesni yra pastarieji. Gal dėl to, kad pati menu ir kultūra nelabai domiuosi. Na, bet juk iš kiekvienos knygos malonu ir kažką naujo gauti, o “Kasdienybės kunstkameroje” pvz., sužinojau, kaip reitinguojami dailininkai ir kaip atrodo lietuviai tuose pasauliniuose reitinguose. Labai įdomus skyrelis buvo apie populiarias citatas, kurios kadaise buvo cenzūruotos ir skamba ne taip, kaip originalai. Pvz., Juvenalio “Sveikame kūne – sveika siela” iš tiesų yra “Reikia melstis, kad sveikame kūne būtų sveika siela”.
Apibendrinimas. Įdomios ir kikenti verčiančios ese.
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 5
2012-09-28
Tik pradėjau svarstyti apie Kalėdas (taip, aš dovanomis rūpinuosi labai iš anksto – mėnesį galvoju, mėnesį ieškau, o gruodį ilsiuos), pirmosios dovanos jau ir čia. Visai netikėtai. “Dr. Oetker” tik paklausė adreso ir štai, ant stalo jau turiu dėžutę. Ir ne bet kokią – dar raudonu kaspinu perrištą. Smagu gi. Jei būčiau katė, dabar garsiai murkčiau :)
Kai kuriuos produktus esu naudojusi ne kartą: kepimo miltelius, vanilinį cukrų, žele, dar kai kuriuos nesaldžius, pvz., jei jau valgom šaldytas picas, tai tik jų. Bet va pyrago mišinių niekad nesu bandžiusi. Labiau linkstu pati pasigaminti tešlą, juk nieko čia sunkaus. Nors pamačiusi dėžutę su “Kurmio kalneliu”, kuris man yra vienas skaniausių pyragų ir kurio vis nesiryžtu gaminti, iškart supratau – kepsiu. Į pirktinų produktų sąrašą jau įsirašiau bananus, grietinėlę ir greitu laiku bandysiu. Ačiū už paskatinimą :)
P.S. Antram gyvenimui prisikels ir kaspinas. Užrišiu ant lagamino rankenos.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 0
2012-09-25
Gerai, nebūtinai iPad’as. Gali būti Samsungas ar bet kas kitas, bet esmė ta pati – planšetinis kompiuteris. Kažkoks labai nesmagus žodžių derinys, o mes turime iPad’ą, tai ir vartosiu čia jį kaip bendratį.
Mano vaikas su iPad’u draugauja kažkur nuo 10-11 mėnesių, t.y. jau 3/4 metų. Iš pradžių maigydavo bet ką, o palikti jį vieną su iPad’u bijodavau – kad nedaužytų, nemėtytų, nesubraižytų ar pirštu neįspaustų ekrane skylės. Visgi daiktas brangus, o vaikas turi daugiau jėgos, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Parsiunčiau kelis nemokamus app’sus, vienas pirmųjų buvo lietuvių kurtas “Peppi Bath“. Tuo metu jis buvo visai naujas ir nemokamas. Vaikas kasdien kažkiek laiko praleisdavo pirštuku valydamas pieštiems vaikams dantukus, šukuodamas, prausdamas juos, netgi skalbdamas pieštus rūbus piešta skalbimo mašina. Ir tada aš supratau iPad’o naudą – jis lavina, jeigu naudoji tinkamai. Tai nėra vien žaidimas dėl žaidimo. Kodėl? Anksti sudygusių dantų sūnus valyti neleisdavo nė už ką, iki kol nesusiejo smagaus dantukų valymo iPad’e su realybe. Ir dabar, jei tik neskauda dygstančių krūminių, išsižioja ir leidžia išvalyti dantis.
Dabar jis jau profesionalas. Kas rytą valandėlei gauna iPad’ą ir daro su juo ką nori, man stebėti nebereikia. Aš tuo metu pasimėgauju savo žalia arbata ir ramia galva nueinu į dušą. Žinau, kad nenumes, nes pats jį saugo. Galiu įduoti į rankas ir vaikas pagarbiai nusineša jį ant sofos. Na, trupučiuką baisu, kad paleis iš rankų – juk tai tas pats, kas suaugusiam neštis nemažą monitorių :) Bet neišmeta. Vaikai saugo savo brangenybes.
Turim tų vaikiškų programėlių jau kelias dešimtis – mokamų ir nemokamų. Su viena sūnus “gamina valgyti” – ima maisto produktus iš šaldytuvo, juos kepa, verda, pjausto ir sumaitina katinėliui, mergaitei ar kokiam nors keistam padarui. Su kita tvarko namus – valo, siurbia, plauna langus, rūšiuoja laiškus pagal spalvas. Spalvina drugeliams sparnus, piešia, po visą ekraną gaudo skraidančius balionus ir juos sprogdina, netgi muziką kuria. Vienu metu žaidė gydytoją – gaudė bakterijas iš dantų, leido vaistus švirkštu, klijavo pleistrus. Mielai vairuoja traukinį – laipina keleivius, krauna krovinius. Žaidimas nuo 3 metų, o pusantrų jau buvo įvaldęs kaip reikiant. Žodžiu, programėlių yra kokių tik nori – edukacinių ir šiaip pramogai. Visų ir neatpasakosiu.
Pastebėjau, kad vaikas labai anksti pradėjo atpažinti formas. iPad’e ėmė dėlioti į vietas rutuliukus, trikampius ir t.t. Iki šiol tai vieni mėgstamiausių jo žaidimų. Kai išmoko iPad’e iškart atpažinti formas, savo žinias perkėlė ir į realybę – surasti, kur kas tinka neužtrunka nė akimirkos. Pradėjo skirti spalvas, suprato, kad kai kurie daiktai yra vienodų spalvų. Visgi spalvotų laiškų rūšiavimas atitinkamų spalvų pašto dėžutes davė naudos. Taigi, naudos yra. Ir daug.
Blogumas tik tame, kad iPad’as yra pats mėgstamiausias žaislas. Dalinasi juo su manimi, bet nenoriai. Sunku paaiškinti, kad šitas daiktas visgi yra mamos :) Kai po “sutarto” (čia pagal principą, kad mes pasitarėm ir aš nusprendžiau) laiko jį padedu į vietą, vis dar būna ašarų. Jei kur nors einam ir pastebi mano rankinėje kyšant iPad’o kamputį, tai sunku išaiškint, kad dabar negalima. Aišku, šita silpnybė labai praverčia kelionėse, kai kartu su savimi nereikia temptis krūvos žaislų, o vakare viešbutyje galima ramiai pavalgyti ir pailsėti.
Taigi, visi tie supermamų svaičiojimai apie “kompiuterio vaikui negalima duoti iki 5 metų” tai man juoką kelia. Neduokit, atsigriebs paauglystėje :) O mes va po truputį kasdien – lavinamės, žaidžiam, pratinamės prie technologijų ir mokomės jausti saiką.
P.S. Nemačiau reikalo minėti visų apps’ų pavadinimų. Jeigu įdomu, klauskite komentaruose :)
P.S. II – Būtų labai malonu kada nors sulaukti lietuviškų apps’ų vaikams. Kad ir su gyvūnų nuotraukomis ir jų pavadinimais. Kad ir mokamų, bet įgarsintų lietuvių kalba. Nes tie keli, kuriuos turim, tai nelabai, nelabai…
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 15
2012-09-23
Na, “Krikštatėvį” tai reikia perskaityti, pasakė mano tėtis imdamas knygą iš mano lentynų. O aš tariau sau, kad pagaliau gi perskaitysiu visai ne savo stiliaus knygą – “Traukinių žymėjimą”. Nes reikia, nors ir truputį bijau pradėti. Bijojau be reikalo.
Irvine Welsh “Traukinių žymėjimas”
Originalo kalba. Neskaitau aš knygų originalo kalba, kartais tik vokiškas. Visgi čia originalo kalbos truputį norėjosi. Vertimas baisokas. Aišku, nelengva išversti visas tas škotų-anglų peripetijas ir narkomanų kalbą, todėl nieko ir nesmerkiu. Bet ai, nusprendžiau, kad geriau filmą anglų kalba pasižiūrėsiu :)
Fucking supisti keiksmai. Iš pradžių knyga papiktino keiksmažodžių gausumu. Papiktino ne dėl to, kad esu nesikeikianti šventuolė, o dėl to, kad man jie atrodė nereikalingi ir erzino. Suprantu, suprantu, tas jų “fuck” ir “fucking”, kuris lietuviškai buvo išverstas kaip “supistas”, vartojamas tos terpės žmonių taip pat dažnai, kaip mūsų statybininkų rusiški bl ir nx. Bet vis tiek – vos ne kas trečias žodis dialoguose… Galvojau, kad būtų galima sutaupyti kokių 20 puslapių knygos juos išmetus :) O bet tačiau… Vėliau taip įpratau, kad kai kurios pastraipos be keiksmažodžių ėmė atrodyti tarsi ne iš šitos knygos, tokios ne į temą.
Narkotikai. Na, taip, visi žino, kad ta istorija apie narkomanus. Bet ne. Ji dar ir apie alkoholizmą, apie futbolą, apie muštynes, apie ŽIV ir visas su tuo susijusias ligas, apie pinigus, apie mirtį, apie gimimą, apie lyčių lygybę. Super. Knyga gi, pasirodo, kapsto daug giliau, nei aš maniau. O narkotikai… na, supūliavusios dūrių vietos, visiškas bukagalviškumas, skeletiški kūnai, pajuodę paakiai ir pabalę veidai, kaulų laužymas, ŽIV grėsmė, prasmirdusios landynės, nuolatinis dozės troškimas, nesugebėjimas sustoti… štai tau ir narkotikai. Bet čia dar nieko. Geriausia vieta, parodanti, kas yra narkotikai, yra knygos pradžioje. Kai pagrindinis veikėjas Rentonas, vis bandantis mesti heroiną, neišveria ir suspaudęs užpakalį (nes jam tuoj paleis vidurius) nukeliauja pas narkotikų prekeivį. Tas gi duoda jam dvi opiumo žvakutes, kurios, iš pradžių atsidūrusios užpakalyje, gana greitai su visu žarnų turiniu nusėda kažkokiame prišnerkštame tualete. Ir štai:
Man nusiritus nuo unitazo, keliai tėkšteli į apmyžtas grindis. Džinsai nusmunka ir godžiai geria šlapimą, bet aš to veik nepastebiu. Atsiraitoju marškinių rankovę ir, žiūrėdamas į savo šlykščias ir vietomis pūliuojančias žaizdas nuo adatų, svyruoju tiktai akimirksnį, prieš sugrūsdamas savo rankas iki alkūnių į rudą vandenį. Kruopščiai grabinėju ir tuojau pat ištraukiu vieną iš savo bombų. Nušluostau prilipusį prie jos šūdą. Šiek tiek aptirpusi, bet dar sveika. Padedu ją ant bakelio dangčio. Surasti kitai prireikė ilgokai pasirausti tarp daugybės šauniųjų Miuirhuso ir Piltono ponterių palikto jovalo ir unitazo turinio. Kartą aš apsigavau, bet suradau savo baltą aukso grynuolį, stebėtinai išsilaikiusį net geriau už pirmąjį. Vandens pojūtis kelia man didesnį šleikštulį už pačias išmatas. Mano rudai purvina ranka primena klasikinį nudegimą saulėje su trumparankoviais marškinėliais. Riba eina kaip tik virš alkūnės, nes man reikėjo įlįsti net už išlinkimo.
Voilà. Štai kas yra narkotikai.
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 0
2012-09-22
Taip, Alisą skaičiau pirmą kartą gyvenime. Filmų, filmukų esu mačiusi, o štai knygos neskaičiau tyčia. Galvojau, kad nepatiks, kad ir kokia ji išliaupsinta. Ir ką – neklydau. Nepatiko.
Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje”
Alisa. Kaip mane erzino ta mergiotė! Visą laiką niurzga, bara save, auklėja kitus, visada yra teisesnė nei veikėjai jos pačios sapnuose. Gal rašytojas ją ir sukarikatūrino, bet jei taip, tai labai nevykusiai. Alisą iš filmų atsimenu kaip visai smagią mergaitę, o štai knygoje ji tiesiog beviltiškai nuobodi.
Katinas ir kiti. Vienintelis man patikęs herojus buvo Češyro katinas. Katino turbūt neįmanoma pavaizduoti neįdomiai :) Kiti gi kažkokie užsiknisę bukagalviai. Skaičiau knygos pabaigoje ir nedidelę analizę, supratau, kad istorija jau nebetinka mūsų laikams – joje daug karikatūrų iš rašytojo laikų (apie 1860 m.), be to, mes nežinome Anglijoje ir JAV populiarių senų pasakų vaikams, kurių herojai dažnai pasirodo Alisos sapnuose. Todėl nelabai suprantu, kodėl ta knyga tokia išgirta – ji tiesiog nepritaikyta visam pasauliui. Man tai tebuvo fantastiniai skiedaliukai.
Frazės. Žinoma, gerų minčių yra. Tikrai ne tiek daug, kiek būtų galima pagalvoti, bet yra. Visgi labiausiai patiko šitas:
— Ne, negaliu patikėti,— atsakė Alisa.
— Negali? — užjausdama paklausė Karalienė.— Dar kartą pamėgink: giliai įkvėpk ir užsimerk.
Alisa nusijuokė.
— Nėra ko ir mėginti,— pasakė ji.— Juk negalima tikėti neįmanomais dalykais.
— Manding, tu tiesiog neįgudusi. Kai buvau tavo metų, pratindavausi kas dieną po pusę valandos. Ir kartais vien iki pusryčių patikėdavau net šešiais neįmanomais dalykais.
Vertinu 4/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 6
2012-09-20
Dvi lenkės bobulės susiraukusios nužvelgė mane pavymui (atsisukau – žinojau, kad spoksos). Turbūt galvoja, kad mamai rengtis coliukišku sijonėliu nedera. Ir mane nupurtė nuo prisiminimų. Daugiau »
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 2
2012-09-18
Jau trečia A. Paasilinna knyga, o man vis dar sunku parašyti jo pavardę iškart teisingai. Nors ir žinau, kurios ten raidės po dvi :) Arto kaip visada puikus. Savam sarkastiškam stiliuke. Bet šita knyga iš trijų man pagal malonumą skaityti liko trečia. Gal ne ta nuotaika ar ką, bet “Gudrioji nuodų virėja” (pirma vieta) ir “Kaukiantis malūnininkas” (antra vieta) man patiko labiau.
Arto Paasilinna “Grupinės savižudybės magija”
Sarkazmas. Turbūt labai nusivilčiau, jei A. Paasillinos knygoje nebūtų sarkazmo. Sugebėjimas pasišaipyti iš savęs ir savo tautos labai sveikintinas. Beje, “Grupinės savižudybės magijoje” visi tie pasišaipymai labai tinka lietuviams. Mes juk irgi masiškai besižudanti tauta.
Savižudžiai. Kažkodėl manau, kad šią knygą verta duoti paskaityti visiems, kam kyla minčių žudytis. Aišku, kai kurie gali pyktelėti – kaip drįsta šaipytis iš problemų! Bet žiūrėk, papyktų ir suvoktų, kad tos problemos gal ir nėra jau tokios neišsprendžiamos. Yra gi visokių pagalbos grupių, kad ir ne tokių linksmų kaip knygoje, bet geriau negu nieko. Galų gale pakeisti gyvenimą galimą nebūtinai jį užbaigiant.
Laiminga pabaiga. Knyga tiesiog turėjo laimingai baigtis. Jei būtų kitaip, juk nerekomenduočiau jos skaityti potencialiems savižudžiams. Aišku, mirčių buvo, bet… net ir jos čia visai linksmos :)
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 1
