Sophie McKenzie “Kraujo ryšiai”

2013-04-07

Va taip ir būna, kai skaitau elektroninę knygą pažiūrėjus vien į pavadinimą ir neskaičiusi anotacijos. Tikėjausi kažko vampyriško ar bent jau neblogo detektyvo, o gavau prastą knygą paaugliams. Tiesa, detektyvą, kurio pabaigą nuspėjau vos susidūrusi su vienu pagrindinių veikėjų. Matyt, įtaką padarė filmas “The Island“. Turbūt ne man vienai, nes pastatytas jis 4 metais anksčiau, nei parašyta knyga.

Sophie McKenzie “Kraujo ryšiai”

Siužetas Du 15-os metų paaugliai išsiaiškina, kad su jais kažkas ne taip. Nuo merginos tėvai kažką slepia, o vaikinas, nors ir gyvena vargingiau, visą laiką turi asmens sargybinį. Iki kokio trečdalio skaityti, užmerkus akis prieš visas banalybes (jo, 15 metų gyveni su asmens sargybiniu, nors mama negali net mobilaus telefono nupirkti, ir tik dabar susidomėjai, kodėl?!), buvo visai įdomu. Išaiškėjus visai esmei (tuo pačiu ir pabaigai), pasidarė nuobodu, o veiksmas vis kvailėjo ir kvailėjo.

Intrigos. Jos tokio lygio “oi, nušovė… o gal nenušovė?”, “oi, tuoj mane pabučiuos… bet ne, nepabučiuos”… Nu laaabai įdomu. Dar juokinga buvo skaityti apie planus, kaip įsiveržti į vieną labiausiai saugomų pastatų po žeme. Tiesiog genialus 15 metų merginos planas su tokia daugybe spragų, kad autorė pati poroj vietų susipainiojo jas bekamšydama ir galų gale apsimetė, kad jų nėra. Ar planas pavyko? Na, o kaipgi kitaip :)

Paaugliai. Šiaip jau aš manau, kad knygos paaugliams neturėtų būti tokios prastos. Ir bučinių per mažai. Tik vienas. Ir tai – pabaigoje. O ir pabaiga prastoka. Dviejų veikėjų likimas neaiškus, pagrindiniai, vos spėję susimylėti (ok, pirmą ir paskutinį kartą per visą knygą pasibučiuoti) – išskirti. Pffff. Dabar visada skaitysiu anotacijas.

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Karin Alvtegen “Šešėlis”

2013-04-05

Labai taupiau šitą knygą, nes tai paskutinė neskaityta Alvtegen knyga. Daugiau jų nėra iš viso. Vadinasi, teks ilgai laukti, kol parašys ir išvers… Kaip visada, perskaičiau su didžiausiu malonumu.

Karin Alvtegen “Šešėlis”

Įvykiai. “Šešėlyje” daug svarbių, vienas su kitu persipynusių įvykių. Visi jie ima narpliotis iš didžiulio kamuolio tuomet, kai miršta paprasta moterėlė, daug metų dirbusi tarnaite rašytojo, Nobelio premijos laureato, namuose. Pasirodo, nei paralyžiuotas rašytojas, nei jo žmona nėra tokios jau šventos karvės. O sūnus, gyvenantis iš tėvo rašliavų ir ignoruojantis žmoną su dukra, sužinos, kaip iš tikrųjų paauglystėje mirė jo sesuo. Čia dar įsipainioja niekam nežinomas vaikinukas, kuriam mirusi tarnaitė viską palieka testamentu, ir prasigėręs diedas, suvaidinantis knygos pabaigoje esminį vaidmenį. Žodžiu, veikėjų daug ir jei bent vieno linija išnyktų, subyrėtų visa knyga.

Mirtys. Jų knygoje daug: pradžioje miršta tarnaitė, praeityje mirė rašytojo dukra ir dar kai kas, o pabaigoje miršta pats rašytojas (atsiprašau, kad atskleidžiau neskaičiusiems, bet jis juk merdėjo nuo pirmų puslapių…) ir dar du asmenys. Vienas gana įspūdingai :) K. Alvtegen “Šešėlyje” tikrai pasistengė. Bet nepersistengė. Mane ima siutinti, kai knygoje viskas tampa taip painu, kad norisi kuo greičiau atsiversti pabaigą ir išsiaiškinti, kuris dėl ko kaltas. Čia gi surastas nervų tampymo ir kantrybės išlaikymo balansas, todėl skaičiau ilgai ir pasimėgaudama.

Psichologija. Turbūt kartojuosi, bet labiausiai K. Alvtegen knygose man patinka sudėtingi, bet kiekvienam labai artimi veikėjų charakteriai. Neištikimybės, apleistų vaikų, apgavysčių, nusivylimo temos turbūt anksčiau ar vėliau paliečia kiekvieną. Tik va, paguodos jos knygose nerasi, užtat moralas visada tas pats “ylos maiše nepaslėpsi”.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Žmonių stebėjimas

2013-04-05

…Ir vertinimas.

Klaikiai žvarbų kovo pabaigos vakarą bėgu į arbatinę susitikti su kursioke. Šalia durų stypso vaikinukas. Laukia. Aš laukti nė neketinu, nes šaltis nežmoniškas. Tokiu oru tegu laukia romantikai. Įsitaisau prie radiatoriaus, o jie jau ateina. Vaikinas ir mergina. Jis su kostiumu, ji – vos užpakalį dengiančia mėlyna suknele ir tokia pat mėlyna spalva dažytomis akimis. Minus dešimt balų iš manęs už makiažą, bet ne visiems gi kliūna perteklius. Iš pradžių svarstau, ar ji paskutinių klasių moksleivė, ar pirmų kursų studentė, bet iš garsaus šūkavimo, gestikuliavimo ir “labai atsipalaidavusio” bendravimo įtariu, kad 18-os dar nėra. “Primink man, kad visą vakarą telefono į rankas neimčiau, nebent skambins mama”, – juokdamasi sako ji ir mano įtarimai dar labiau sustiprėja. O vaikinas vyresnis. Paskutinių kursų studentas. Veido nematau, nes sėdi nugara į mane, bet kalba tyliai ir kartais, suskambus telefonui, atsiliepia ir kalbasi angliškai, panašu, darbo reikalais. Minus dešimt balų iš manęs už darbą pasimatymo metu. Akivaizdu, kad jie vienas kitam patinka. Tik derinyje jos gerokai per daug, o jo – per mažai.

Vėjuotą popietę supu sūnų. Aikštelėje kalbasi dvi mamos. Putlioji, su užmigusiu ant peties leliumi, ir griežtoji, stumdanti vežimėlį. Pastarosios dvimetė dukra su čiulptuku burnoj kasa suledėjusį smėlį. Čiulptukas iškrenta. Ji žvilgteli į mamą. Ta nemato. Mergaitė paima soskę, pabado ją į smėlį, tada susikiša į burną. Raukosi, kol jaučia purvą, bet po to vėl viskas gerai. Mamos atsisveikina ir griežtoji pasiūlo dukrai pasisupti. Supdamasi mergaitė netyčia vėl išspjauna čiulptuką, jis nukrenta ant sniego. Mama pakelia, pareiškia, kad “tiūtia” purvina ir paslepia vežimo kišenėje. Akyse vis dar matau vaizdą, kaip mergaitė grūda čiulptuką į smėlį, o tada į burną. Negaliu nesišypsoti.

Viena nuostabesnių vietų pasaulyje – vaikų kirpykla. Nepilnas pusvalandis ir mažius iš beždžioniuko virsta žmogumi. Ir svarbiausia – visur nukirpta tiesiai! Bet aš ne apie tai. Prie lango sėdi vyras ir skaito laikraštį. Sėdi tiesia nugara. Na, dabar atsisėskite ant suolo be atramos tiesiai tiesiai, paimkite į rankas išskleista laikraštį, palenkite galvą, lyg skaitytumėte ir sėdėkite taip 15 minučių. Darbas nelengvas. Iškart nustatau diagnozę: jam kokia nors stuburo išvarža. Į kirpyklą ateina klientai, sako, atvedėm vaiką masažui. Tiesusis vyras atsistoja, paduoda ranką vaiko tėčiui ir sako “malonu, aš Voldemaras”. Tai šit kaip. Pasirodo, tobula laikysena yra sąmoningumo ir sukauptų žinių, o ne ligos požymis. Susigėstu. Aš net ant savo specialios kėdės sugebu sėdėt kreivai šleivai.

Eilė maisto prekių parduotuvėje. Priešais mane dvi merginos. Kiek metų – nežinau. Plaukai vienodi, makiažai vienodi, rankinės panašios, striukės beveik vienodos, skiriasi tik batai ir ūgiai. Atsisuka, nužiūri mane kaip potencialią priešę: batus, džinsus, mano geltonos vilnos švarkelį, vyšninį šaliką ir neapsakomai ryškią rankinę. Susiraukia ir plepa toliau. Žinau, žinau, beveik niekad netelpu į “pilkos-rudos-juodos” rėmus. Mintyse išvadinu jas vištomis. Pasirodo, ne be reikalo. Kai viena, susikrovusi savo jogurtus ir šampaną, čia pat prie kasos išsitraukia veidrodėlį ir dažosi lūpas, pasigražinti pasiūlau kur nors kitur. Buvau dar kartą nuskenuota, truputį apšnypšta ir į atmintį įrašyta kaip mirtina priešė iki gyvenimo galo.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 3

Paulo Coelho “Rankraštis, rastas Akroje”

2013-04-03

Paauglystėje labai mėgau P. Coelho. Patiko ir “Alchemikas”, ir “Veronika ryžtasi mirti”, o labiausiai patiko “Penktasis kalnas”. Greičiausiai tuo metu minčių kratiniai, pavadinti romanais, man buvo tai, ko reikėjo. Po to dar perskaičiau kelias knygas ir nusibodo. Be to, mane erzina religinė tematika, kurios vis daugiau ir daugiau. Šįkart pabandžiau trumpam sugrįžti į praeitį ir ką gi – nelabai kas pasikeitė. Tai ne knyga, o minčių srautas. Tiesa, yra ir gerų, bet aš jau seniai išaugusi iš to etapo, kai stiprybės semiamasi pamokančiuose tekstuose.

Paulo Coelho “Rankraštis, rastas Akroje”

Turinys. Žodžiu, Jeruzalės aikštėje prieš karą sėdi išminčius ir pasakoja. Žmonės klausia, o jis pila išmintingus tekstus. Apie meilę, vienatvę, apie sėkmę, grožį ir pralaimėjimą, ir dar daug kitų dalykų. Štai iš tokių trumpų tekstukų ir sudaryta knyga. Vieni jų tikrai įkvepia ir pagalvoji “bet gi tikrai!”, kiti – skystoki. Jei atmestume sapaliones apie dieviškąją energiją, gal būtų ir geriau.

Kaina. Kartais, skaitydama kokį knygos PDF’ą, pagalvoju – ech, gaila, kad nepirkau popierinės. Bet štai kai knygelei perversti pakanka geros valandos, na, ok, labiau gilinantis – poros, o ji kainuoja virš 27 litų ir dar yra tiesiog eilinis “gražių minčių” kratinys, aš džiaugiuosi, kad skaitau tik PDF’ą. Manau, kad tokias knygas reikia pirkti paauglėms, mėgstančioms savo facebook nuotraukose rašyti visokias giliamintiškas frazes. Užtektų ilgam :)

Vertinu 5/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Justinas Žilinskas “KGB vaikai”

2013-03-28

Kodėl nusipirkau šitą knygą? Ogi dėl anotacijos ir pagyrų. Dar ir dėl nostalgijos. 1996 metais buvau dar tik į paauglę virstanti mergaitė, bet peidžerius, telefonus-plytas ir kasetes prisimenu puikiai. Deja, buvo patenkintas tik prisiminimų apie tuos laikus poreikis, o iš pačios knygos tai toks pšššš… Ne veltui tie, kurie labiausiai ją gyrė, tuo pačiu yra ir prisipažinę, kad nedaug tų knygų teskaito :)

Justinas Žilinskas “KGB vaikai”

Lietuviai. Labai bijojau, kad knyga nebūtų a la Malūkas. Ne, taip blogai tikrai nebuvo. Bet jei lygintume su kitais lietuviais, pvz., Sabaliauskaite ar tuo pačiu Tapinu, nors žanrai visų trijų skirtingi, šiuos du drąsiai rekomenduočiau užsieniečiui, o štai Žilinsko knygos – ne. Rašytojas išvengė daugumai lietuvių būdingų pasigraudenimų, bet vietoj jų radau tiek daug nereikalingų palyginimų ir tokių pagalvojimų, kokių turbūt nė vieno piliečio makaulėj nerastum. Na, pvz., ką galvoja mergina, apsivilkusi “švelnų, lengvos itališkos moheros ryškiai oranžinį megztuką“: “Jeigu čia viskas taip pilka, aptriušę ir nemiela, tebūsiu aš pati saulytė. Hmmm… O juk “dėdė Vladas” mane taip ir vadindavo – “Rasyte saulyte”, nors man taip norėjosi, kad tartų tvirtą ir gaivų – “Rasa”. Mėgau savo vardą – juk maža pasaulyje tobulesnių dalykų už rytinį vandens lašą, blizgantį ant lapų“. Nu kaip, jau įsivaizduojate rasos lašelį? Aš tai ne, mane šiek tiek supykino. Knygoje tokių banalybių ojojoj kiek.

Detektyvas. Pati idėja tai visai nebloga. Tokia, sakyčiau Hoeg’o stiliaus (idėja, ne knyga!). Blogiečiai ir geriečiai tik keičiasi vietom, tik persekioja, tik grasina. Ir merginos sugebėjimai neblogai sugalvoti bei pati visa istorija su KGB. Žodžiu, idėja gera, skaitosi lengvai, tik apipavidalinimas nekoks.

1996 m. Knygoje labai daug faktų iš tų metų – automobiliai, banditai, bizniukai, Gariūnai, telefonai, apranga, interjeras, telefonai ir viskas taip smulkiai smulkiai. Deja, pvz., kasečių palyginimai labai ne vietoje :) Turbūt pakartosiu daugumą, bet viršelis tai superinis. Vien dėl jo knygą vertą turėti. Kas gyvai nematė, tai ta kasetė ne nupiešta – viršelis dvigubas, su skylėmis – atrodo kaip tikra. Primena, kaip kasetes nuomodavomės ir per vidiaką žiūrėdavom :)

Vertinu 5/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Mark Twain “Jankis karaliaus Artūro dvare”

2013-03-27

Iš tiesų tai nežinau, kodėl perskaičiau šitą knygą. Gal dėl to, kad neseniai vieną jau numečiau įtrečdalėjus, o man taip retai būna, tai susigėdinau ir prisiverčiau perskaityti iki galo. Dabar galvoju, kad tiesiog sugaišau laiką, kurį būčiau išnaudojusi geresnei knygai. Bet kokiai knygai. Nes blogesnė jau vargu ar begali būti.

Mark Twain “Jankis karaliaus Artūro dvare”

Fantastika. Tveną, kaip ir dauguma kitų žmonių, žinau iš Tomo Sojerio nuotykių. Pasirodo, šitas dėdulė yra parašęs ne tik linksmų knygų vaikams (Tomą Sojerį vaikystėje tikrai mėgau ir skaičiau daug kartų), bet ir visiško briedo. “Jankis karaliaus Artūro dvare” yra pirmoji knyga, kur kažkas keliauja laiku, o parašyta ji 1889 m., taigi mums tiek karaliaus Artūro, tiek keliautojo laikas yra gūdi ir visiškai neaktuali praeitis. Negana to, nukeliavimas laiku yra ne tiesiog smagi fantastika, o atviras siekis sukritikuoti ankstyvuosius viduramžius, kuriuos Tveno laiku daug kas idealizavo. Manau, kad jei rašytojas būtų atsisakęs moralizavimo, knyga jam būtų pavykusi.

Kritika. Tveno herojus Bosas visą laiką piktinasi šeštojo šimtmečio žmonių tamsumu, papročiais, bodisi riteriais, luomais, Bažnyčia, kastomis, baisisi maistu ir apskritai viskuo, ką pamato. Kritikos, bambėjimo ir moralizavimo knygoje tiek daug, kad pradeda siutinti. Be to, viskas parašyta pačiu nuobodžiausiu pasaulyje stiliumi. Ilgi ir bereikšmiai dialogai, dar ilgesni ir bereikšmiškesni monologai, svarstymai, veikėjo pūtimasis, gyrimasis, nuolatinis “šių” laikų aukštinimas. Nuobooooodu. Be to, taip smarkiai šaipomasi iš viduramžių, kad netyčia yra pašiepiamas ir devynioliktas amžius.

Vertinu 1/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Erin Morgenstern “Naktinis cirkas”

2013-03-18

Labai lengva tapti šios knygos gerbėju. Dėl to jų visai nemažai pasaulyje ir yra. Piešiamos iliustracijos, rengiami teminiai vakarėliai, radau jau ir atvirukų komplektą. Skaičiau knygą lėtai, atidžiai kiekvieną detalę. Įsivaizdavau kiekvieną spalvą, kvapą, jausmą. O jų čia daug… labai daug. Dėl to galvoje liko daugiau paties naktinio cirko, o ne jame besivystančios istorijos, nors ši irgi nuostabi.

Erin Morgenstern “Naktinis cirkas”

Spalvos. Juoda, balta. Raudoni šalikai. Žalia suknelė, pilkas kostiumas, tamsiai rudos garbanos, pilkai žalios akys. Bet daugiausia juodos ir baltos. Visas cirkas, visos jo palapinės, kurių yra begalės, visi artistų drabužiai – viskas juoda ir balta. Naktinis cirkas atvyksta nepranešęs ir veikia tik naktį. Jame tiek visko, kad nenuostabu, jog greitai įgyja po visą pasaulį sekiojančių gerbėjų būrį.

Kvapai. Cirkas kvepia laužo dūmais ir karamele. Cinamonu ir šokoladu. Paslaptimi. Cirke yra netgi palapinė, kurioje buteliukuose kvapų pavidalu išsaugotos istorijos. Atostogų prie jūros kvapas, žydinčio sodo kvapas, tamsos ir baimės kvapas.

Reginiai. Iliuzijos. Tokios, kad atrodo, jog tai burtai. O gal tai tikrai burtai? Tik atrodo kaip iliuzijos… Didžiulis baltas laužas. Stebuklingai atrodantys laikrodžiai. Akrobatai, nardantys palapinės palubėse, o apačioje nėra apsauginių tinklų. Kūliais besivartantys dresuoti kačiukai. Ugnis, žiburiai, labirintai. Čia atsirandančios, čia pranykstančios durys. Spalvas mainančios suknelės ir skausmingai lėtai judančios statulos. Reginių knygoje begalė, vaizduotė pavargsta greičiau už akis.

Jausmai. Ir viskas, visas tas nuostabus cirkas – tik varžybų arena. Jis sukurtas tam, kad dviejų burtininkų mokiniai turėtų kur varžytis. Žinoma, ne viskas taip paprasta. Žaidimo taisyklės neaiškios, o jausmai, atsiradę vienas kitam, aiškūs kaip dieną. Aišku, tokia stebuklinga istorija negali turėti laimingos pabaigos. Nors ji nėra labai bloga. Jausmai liko. Ir cirkas liko. Žinau, kad jis – tik rašytojos fantazija, bet labai norėčiau tokiame apsilankyti iš tikrųjų :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Aprilynne Pike “Kerai”

2013-03-17

Dar kelios valandos paaugliškų-fėjiškų meilių ir bėdų :) Kadangi skaitosi neįtikėtinai greitai, tai nesinori mesti po vienos knygos. Ką gi, “Kerai” savo lygiu visiškai nesiskiria nuo pirmosios dalies, “Sparnų”. O tai jau pliusas!

Aprilynne Pike “Kerai”

Avalonas. Tarp žmonių gyvenanti fėja Lorelė pagaliau pamato fėjų karalystę – Avaloną. Graži šalis turėtų būti, tik santvarka tarp pavasario, vasaros, rudens ir žiemos fėjų man nepatinka. Nepatinka ji ir Lorelei. Kadangi mergaitė yra rudens fėja, ji mokosi to, kas rudens fėjoms ir priklauso – virti visokius stebuklingus ir gydančius viralus bei gaminti vaistus. Tiesa, nelabai sekasi… Na, ir dar Avalone yra nuostabusis fėjų vyrukas, taigi Žemėje paliktas draugas natūraliai užsimiršta. Aš vis dar esu už fėjų vyruką, nors jis irgi didesnis lepšis nei atrodė iš pradžių :)

Priešai. Be trolių atsiranda dar kažkas. Jie padeda apsiginti, bet fėjoms yra kažkuo nepatikimi. Kuo, šioje knygoje dar neaišku. Gal kada į rankas pateks trečioji dalis ir viskas išaiškės ten? Perskaičiau anotaciją ir apsidžiaugiau, kad trečios dar neturiu. Smegenis gerai pravėdino “Sparnai” ir “Kerai”, taigi kitas jau imčiau vertinti kritiškiau negu derėtų :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3