Stieg Larsson “Mergina, kuri žaidė su ugnimi”

2013-05-15

Kadangi jau įpusėjau trečią “Millenium” dalį ir supratau, kad ji yra tiesiog antrosios tęsinys, galiu įverinti ir “Merginą, kuri žaidė su ugnimi”. Ši man buvo daug įdomesnė už pirmąją. Veiksmas vystėsi greičiau, nebuvo ilgų ir nuobodžių narpliojimų, o ir rašytojas atskleidė daug detalių apie Lisbetą.

Stieg Larsson “Mergina, kuri žaidė su ugnimi”

Bliumkvistas. Tas tai kiša kur papuola. Negana to, kad visą laiką yra savo kolegės Erikos meilužis, pirmojoje dalyje smagiai leido naktis su Lisbeta ir laikina kaimyne, dabar gi dar sugalvojo duotis su moterimi, kurios pirmojoje dalyje ir ieškojo. Nepaisant šio fakto, jis man vis dar atrodo nuobodyla.

Lisbeta. Gaila, bet jos antrojoje dalyje mažai. Šiek tiek pradžioje ir antroje pusėje. O visą likusį laiką buvau priversta spėlioti, kas gi iš tikrųjų nutiko – nušovė mergina 3 žmones ar ne? Apie Lisbetą šioje knygoje pateikta labai daug detalių – iš pradžių iš žiniasklaidos pusės, vėliau iš jos pačios. Turbūt nekeista, kad faktai skiriasi kaip diena ir naktis :) O šiaip mergina knygos pabaigoje pasirodo kaip tikras supermenas. Tai man buvo viena netikroviškiausių vietų, bet vis primenu sau, kad tai – tik romanas. S. Larssonas pateikia daug detalių, jo kūryba dažnai persipina su realiais faktais (pvz., prekybos žmonėmis statistika), tai skaitydama dažnai pamirštu, kad čia tik grožinė literatūra.

P.S. Trečia dalis man bent jau šiuo metu patinka labiausiai :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Stieg Larsson “Mergina su drakono tatuiruote”

2013-05-13

Pagaliau ir aš prisiruošiau perskaityti “Millenium” trilogiją. Apsisprendžiau nevertinti pirmos dalies neperskaičiusi antros, o antros – nesusidariusi nuomonės apie trečią. Šiaip ar taip, knygos smarkiai susijusios viena su kita. Taigi, šiuo metu esu jau pradėjusi trečiąją dalį ir galiu drąsiai vertinti.

Stieg Larsson “Mergina su drakono tatuiruote”

Viltys. Kadangi apie šią trilogiją girdėjau vien teigiamus atsiliepimus ir pagyras, tikėjausi kažko TOKIO. Čia panašiai kaip su piramidėmis. Skaitai skaitai apie jų didybę, galybę ir visa kitą, o nuvažiuoji ir pamatai kelias dideles akmenų krūvas (čia bent jau man taip atrodė). Na, įdomu, įspūdinga, bet iš tikrųjų tikėjaisi kažko daugiau. Taip ir su pirma dalimi. Pirmus 200 puslapių atvirai nuobodžiavau. Tiesą sakant, nuobodžiavau iki tos vietos, kai prasidėjo programišės-tyrėjos ir oficialiai neveiksnios Lisbėtos nuotykiai su jos globėju. Nes nuo ten veiksmas ėmė sklisti greitai ir visomis kryptimis.

Nereikalinga. Gaila, kad trilogijos autorius jau anapus – talentą turėjo žmogus. Bet taip pat labai mėgo leistis į smulkmenas. Štai šioje knygoje žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas narplioja vieną seną bylą prisidengęs tuo, kad rašo knygą apie vieną giminę. Tai štai ta priedanga skaitytojui kaip ir nėra įdomi, bet ne – rašytojas baisiausiai ilgai ir nuobodžiai pasakoja apie giminą iki pat 17-to amžiaus. Vajetau, kaip buvo nuobodu. Jeigu ne vis kas kažkiek puslapių įsiterpianti Lisbetos linija, kaži, ar knygą būčiau įveikusi. Įtariu, kad rašytojas (kuris iš tiesų buvo žurnalistas) M. Bliumkvistą “pagamino” pagal save. Bent jau pastarasis man atrodo nuovokus, teisingas ir šiek tiek nuobodokas. Bet linkęs rizikuoti, kai reikia. Gera atsvara Lisbetai.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Stephenie Meyer “Sielonešė”

2013-05-02

Šiaip jau knygos paaugliams įprastai skaitosi labai greitai. “Sielonešę” krimtau gana ilgai ir ne dėl apimties. Gal buvo neskaitadieniai, o gal ir knyga nėra tokio lygio kaip tos pačios autorės serija apie vampyrus. Iškart visiems sudvasintiems kritikams primenu, kad tiek “Sielonešė”, tiek “Saulėlydžio” serija yra skirta paaugliams, taigi jei skaitote tokio lygio knygas ir žiūrite tokius filmus, bent jau turėkite proto nelyginti jų su knygomis, skirtomis subrendusiems žmonėms.

Stephenie Meyer “Sielonešė”

Guma. Knyga neplona, beveik 700 puslapių. Deja, kad ir kaip mėgčiau ilgas istorijas, šita buvo gerokai per daug ištęsta. Idėja, kad žmonėse įsikūniję nepiktybiniai padarai iš kitos planetos, visai įdomi. Viena siela buvo įleista į merginos kūną ir supranta, kad žmogus niekur nedingo. Mergina liko galvoje ir gali kalbėtis su siela. Žodžiu, tarsi du asmenys viename kūne. Tai va tas dvilypis padaras tiek ilgai keliauja ieškoti urvuose besislapstančių žmonių, o nukeliavęs tiek ilgai yra smerkiamas, kankinamas ir bandomas nužudyti, kad skaitant nori nenori ima žiovulys.

Visata. Man labai įdomu, kaip žmonės įsivaizduoja egzistenciją kitose planetose. Štai S. Meyer turi fantazijos neparašyti apie žalius žmogeliukus. Jos sukurtos gyvybės formos kitose planetose (tose, kuriose “valdžią” perėmė sielos) įdomios, netgi norėjosi daugiau paskaityti, nors tai ir neesminis dalykas knygoje. Bet vis tiek turiu priekaištų – kažkodėl visi kiti irgi yra daugialąsčiai organizmai, iš kažkur gimstantys ir kažkaip mirštantys. Per daug žmogiška. Nebūtinai kitur yra tie patys elementai, taip pat besijungiantys kaip Žemėje. Ir cheminiai procesai nebūtinai tokie patys. Todėl velniai žino, kokios gali būti protingos gyvybės formos kitur. Pvz., “Soliaryje” pavaizduota šis tas gerokai įdomesnio :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Charlaine Harris “Mirties valanda”

2013-04-27

Vajetus, jau vienuolikta Sukės knyga, o aš vis dar jas skaitau. Bet iš tiesų jau net ne dėl įdomumo, o iš įpratimo, nes turinys kartojasi, veiksmo mažai ir net vampyrai pasidarė kažkokie nuobodūs. Dar liko dvi knygos, iš kurių paskutinė net neparašyta.

Charlaine Harris “Mirties valanda”

Įkvėpimas. Rašytojos įkvėpimas kažkur dingo. Turbūt pusę knygos sudaro ne įvykiai, o aprašymai, ką Sukė valgo ir kaip rengiasi. Anksčiau šios detalės buvo tarsi kelios dėlionės detalės, rodančios merginos būdą. Na, tipo, tokia kieta vištytė :) Bet apie tai skaityti nuolat… Na jau ne, ačiū. Naujų herojų nėra (tik keli epizodiniai), pikantiškų scenų vos dvi, o visas menkas veiksmas sukasi apie tuos pačius politinius vampyrų ir giminiškus fėjų santykius. Žodžiu, apie pačius neįdomiausius dalykus.

Erikas. Šitas tūkstančio metų senumo vikingas pagyvindavo net ir neįdomesnes knygas. Bet ir tas pasidarė kažkoks mėmė! Kadangi vampyrai, mano nuomone, mėmės būti neturi, knyga visiškai smuko akyse. O dar kvaišelė Sukė atsiribojo nutraukdama kraujo ryšį… Ech, jau bijau pagalvoti apie likusias knygas :(

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

“Išlepę” vaikai

2013-04-26

Facebook’e yra grupė žmonių, niekinanti dabartinių vaikų vaikystę ir dievinanti savąją – 90-tųjų. Na, tuos laikus, kai neturėjome interneto, planšetinių kompiuterių, mobiliųjų telefonų, padori žaidimų konsolė buvo “Sega” su kasetėmis, o “Paint” programa kompiuteryje buvo viena mylimiausių. Ta grupė žmonių įsivaizduoja, kad jų vaikystė buvo nuostabi, nes nebuvo technologijų. Neva tai dėl tų pačių technologijų vaikai dabar nežaidžia tų puikių žaidimų, kuriuos žaisdavo jų tėvai. Štai kelios citatos (kalbos netaisiau):

Apie namus iš paklodžių: “dabar vaikai kompe stato namus, kuria gyvenima ir pan….
Apie batoną su cukrumi: “jo su tokiu dar i smelio deze varydavo,uztad nieks alergiju neturejo…
Apie “sekretus”: “bandau įsivaizduoti – dabartiniams vaikams turbūt panašu į žaidimą su šiukšlėmis, žo skurdas ir tiek.
Apie šokinėjimą per gumytę: “na taip,o musu vaikai tokiu jau zaidimu nebesupranta ,juokiasi-ir sako-jus gime buvote ,,akmens amziui,,

Kadangi esu gimusi 1985 metais, įtelpu į 90-tųjų vaikystės rėmus. Aš turėjau pora komplektukų skardinių vaikiškų indų. Standartinių sovietinių žaislų, kuriuos turėjo beveik visi vaikai. Dar, kadangi a.a. senelis dirbo kartu su futbolo komanda “Žalgiriu”, turėjau lėlę – tuometinį komandos atributą. Gavau poros metų vaiko dydžio džinsuotą berniuką, kai pačiai tebuvo kokie treji. Dar turėjau knygų ir konstruktorių. Kirpdavau iš žurnalų popierines lėles ir dienų dienas modeliuodavau popierinius drabužius. Pirmą Barbę man atsiuntė iš Vokietijos, ji buvo kažkoks stebuklas. Jau ūgtelėjus žaislų turėjau ir daugiau, bet pati vaikystė iš tiesų susidėjo iš svajonių apie žaislinę virtuvę, Barbės automobilį, Lego ir dar visokius žaislus, kuriuos matydavau vokiškuose kataloguose ar vėliau per satelitinę televiziją. Tėtis buvo nupirkęs “Sega”, tai nuomodavomės žaidimus ir pyškindavom vakarais.

Jei aš būčiau pamačius išmanųjį telefoną arba planšetę, man būtų akys išlipusios ant kaktos. O jei juos būčiau gavus bent dienai, būčiau apalpus kelioms valandoms. Iš džiaugsmo. Nes tetris buvo gerai, bet apie tokius technikos stebuklus negalėjau nė pasvajoti. Yra manančių, kad dabartiniai vaikai aptekę technikos žaisliukais, per dienas sėdi prie kompiuterio ir dėl to jų vaikystė labai bloga.

Mano vaikas žaidžia iPad’u ir, žinoma, jis jam patinka. Bet jeigu aš kur nors gaučiau tetrį ir jam parodyčiau, tai žinau, kad spaudytų mygtukus tol, kol likusi šeimyna išsikraustytų iš proto. Jei duočiau jam “Tamagotchi”, būtų tas pats. Aišku, dabar jis dar per mažas, kad suprastų, ką su juo veikti, bet už poros metų mielai augintų tuos paprastus gyvūnėlius, gal net mieliau nei planšetėje. Kartu mes statom namus iš kaldrų. Turim ir palapinę, bet iš kaldrų juk įdomiau :) Manau, kad šių laikų vaikams būtų įdomūs dauguma mano vaiksytės laikų žaislų. Beje, dauguma jų sugrįžta į parduotuves. Laisvai gali nusipirkti paprastą Jo-Jo ar žvėriškai kainuojantį Furby (aš tokį buvau gavus dovanų, man rodos, prieš 15 metų buvo pigesnis).

Ką dar sako šiuolaikinės vaikystės niekintojai?

*Musu vaikyste buvo daug geresne nei dabartiniu vaiku. Tikrai yra ka prisiminti, tokie prisiminimai kelia didziule sypsena :))))
*kaip gaila kad musu vaikai nezaidzia taip kaip mes zaideme yra ka prsiminti grazaus
*Musu vaikam neidomus tokie zaidimai mums buvo geriau nors vaikyste turejom:))))
*siolaikiniams vaikams dabar Aipoda nupirk, o mums buvo nors lele, masinite..

Nuostabi vaikystė nepadėjo išmokti padoriai rašyti, ar ne?

Jei plastiko ir nenoninių spalvų 90-taisiais kas būtų įkišęs paprastų medinių žaislų, gi būtų tik suprunkštę. O jų tėvai ir seneliai turbūt galvojo, kad jų vaikystėje nebuvo tiek blizgučių ir niekučių, užteko ragatkės, medinio sunkvežimio ir lėlės. Ir kad dėl to jų vaikystė buvo nuostabesnė nei su Sega ar Barbėmis. Kiek pamenu, mano tėvai taip negalvojo (ačiū jiems) :)

Gal tai bus kai kam skaudus smūgis, bet 90-tųjų vaikai neturėjo geresnės vaikystės nei dabartiniai. Ir mano vaikas negyvena įdomiau nei jo būsimi vaikai. Man labai įdomu pamatyti, kokiais žaislais žais mano anūkai. Tikriausiai tai bus nuostabu, aš jau dabar jiems pavydžiu. Mano vaikystė buvo puiki, mano vaiko vaikystė yra puiki ir visos būsimos vaikystės bus tokios pat puikios, nes jos visos yra skirtingos ir dėl to nuostabios. O jei kam nors labai baisu, kad dukra nebedaro “sekretų”, eikit į pamiškę ir darykit juos patys. Po kelių minučių spjausit į tą reikalą ir vėl smaksosit Facebook’e dejuodami apie siaubingus laikus.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 5

Cormac McCarthy “Kelias”

2013-04-24

Pastarosiomis savaitėmis turiu šiek tiek laiko skaityti, bet visai nėra kada rašyti. O neaprašyti knygos ir skaityti kitas toliau nieko gero – labai greitai pasimirštu, ką norėjau pasakyti. Gerai, kad “Kelio” sukeltas įspūdis taip greit iš galvos neišdulka.

Cormac McCarthy “Kelias”

Filmas. Retai taip būna, kad pamatau filmą, o tik po kurio laiko skaitau knygą. Abu buvo puikūs. Išties keista, kaip dėmesį gali prikaustyti istorija, kurioje nėra nei įspūdingų scenų, nei įdomių dialogų, nei paaiškinimų. Tik du žmonės, šiek tiek prisiminimų (kurie nepaaiškina nieko), aplinkos aprašymai ir kelionė.

Išlikimas. O šiaip knyga yra apie išlikimą. Ne tik gyvasties palaikymą, bet ir sugebėjimą išlikti žmonišku. Mat po kažkokio baisaus įvykio žemėje viskas išdegė. Kaip išliko gyvų žmonių – neaišku. Kodėl įvyko katastrofa – neaišku. Aišku tai, kad labai greitai žmonės, norėdami išlikti gyvi, žengė didelį žingsnį atgal. Susibūrė gaujos, dauguma nesibodi būti kanibalais. Viskas, kas liko nesudegę, yra išplėšta. Keliaujantiems tėvui ir sūnui svarbus kiekvienas radinys. Nesvarbu, kas tai būtų – ar peiliuko geležtė, ar plastiko gabalas, ar sudžiuvę obuoliai. Taip, po truputį stumdamas du žmones keliu ir pakelėmis, rašytojas mums papasakoja, kaip gali būti baisu. Ir kaip svarbu yra išlikti žmogumi.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Tahir Shah “Timbuktu”

2013-04-15

Daugiau tokių knygų! Kai pamačiau, kad “Timbuktu” yra to paties rašytojo, kaip “Kalifo rūmai” ir “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje”, supratau, kad aš jos noriu. Nežinau, kas man labiau patinka – pasirenkamos pasakojimo temos ar rašymo stilius, bet kartu šis derinys nepakartojamas. “Timbuktu”, kaip ir kitos jo knygos, nėra tokia, kad atsisėdi ir perskaitai vienu ypu. Šitą knygą reikia valgyti, o ne suėsti :)

Tahir Shah “Timbuktu”

Eldoradas. Timbuktu, kad ir kaip mistiškai beskambėtų, iš tiesų tėra miestas Afrikoje, Malyje. Tačiau prieš 200 metų europiečiai įsivaizdavo, kad tai tarsi koks Alfrikos Eldoradas, aukso miestas. Iš tiesų Timbuktu tebuvo lūšnų iš molio krūva su savo karaliumi. Bet gobšuolių anglų, prancūzų ir kitų šalių gyventojų vaizduotės buvo taip įaudrintos, kad siuntė ekspedicijas viena po kitos. Tik va, dykumoje išlepėliams europiečiams išgyventi nelengva, todėl visi patys pasilaidojo smėlynuose arba tuose pačiuose smėlynuose juos palaidojo vietiniai.

Robertas Adamsas. Londone atsiradus amerikiečiui jūreiviui (ponui Adamsui), kuris tvirtino, jog buvo aplankęs Timbuktu, visi ėmė labai smalsauti. Dideliam aukštuomenės nusivylimui buvo papasakota, kad jokio aukso Timbuktu nėra. Štai ši istorija ir yra pagrindinė knygos ašis. Ji būtų gana nuobodoka, jeigu ne rašytojo sumanymas šią liniją apipinti kitomis, smulkesnio kalibro, bet ne ką mažiau intriguojančiomis istorijomis iš to meto londoniečių gyvenimo.

Londonas. Och, kaip man patiko skaityti apie 200 metų senumo Londoną! Išprotėčiau, jei dabar tektų jame gyventi, bet pamatyti labai norėčiau. Visas taisyklių ir korsetų suvaržytas alpstančias damutes, išsipuošusius dendžius, keistoką princą regentą, gal net nueičiau į tų laikų pramoginius renginius – nusikaltėlio korimą arba viešą lavono skrodimą. Rašytojas nepakartojamai pasakoja apie miestą ir žmones, tiesiog viską akyse matau. Ir nemažai žinių gavau – tiek iš knygos, tiek iš “Google”. Buvo taip įdomu, kad nepasiklioviau vien rašytojo fantazija atmiešta istorija ir dažnai lindau į internetą faktų tikslintis.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Sophie McKenzie “Kraujo ryšiai”

2013-04-07

Va taip ir būna, kai skaitau elektroninę knygą pažiūrėjus vien į pavadinimą ir neskaičiusi anotacijos. Tikėjausi kažko vampyriško ar bent jau neblogo detektyvo, o gavau prastą knygą paaugliams. Tiesa, detektyvą, kurio pabaigą nuspėjau vos susidūrusi su vienu pagrindinių veikėjų. Matyt, įtaką padarė filmas “The Island“. Turbūt ne man vienai, nes pastatytas jis 4 metais anksčiau, nei parašyta knyga.

Sophie McKenzie “Kraujo ryšiai”

Siužetas Du 15-os metų paaugliai išsiaiškina, kad su jais kažkas ne taip. Nuo merginos tėvai kažką slepia, o vaikinas, nors ir gyvena vargingiau, visą laiką turi asmens sargybinį. Iki kokio trečdalio skaityti, užmerkus akis prieš visas banalybes (jo, 15 metų gyveni su asmens sargybiniu, nors mama negali net mobilaus telefono nupirkti, ir tik dabar susidomėjai, kodėl?!), buvo visai įdomu. Išaiškėjus visai esmei (tuo pačiu ir pabaigai), pasidarė nuobodu, o veiksmas vis kvailėjo ir kvailėjo.

Intrigos. Jos tokio lygio “oi, nušovė… o gal nenušovė?”, “oi, tuoj mane pabučiuos… bet ne, nepabučiuos”… Nu laaabai įdomu. Dar juokinga buvo skaityti apie planus, kaip įsiveržti į vieną labiausiai saugomų pastatų po žeme. Tiesiog genialus 15 metų merginos planas su tokia daugybe spragų, kad autorė pati poroj vietų susipainiojo jas bekamšydama ir galų gale apsimetė, kad jų nėra. Ar planas pavyko? Na, o kaipgi kitaip :)

Paaugliai. Šiaip jau aš manau, kad knygos paaugliams neturėtų būti tokios prastos. Ir bučinių per mažai. Tik vienas. Ir tai – pabaigoje. O ir pabaiga prastoka. Dviejų veikėjų likimas neaiškus, pagrindiniai, vos spėję susimylėti (ok, pirmą ir paskutinį kartą per visą knygą pasibučiuoti) – išskirti. Pffff. Dabar visada skaitysiu anotacijas.

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0