2013-08-19
Jeigu norite pasijuokti, nuvažiuokite į “IKEA”. Kuo greičiau, tuo geriau – ten dabar renkasi daug labai įdomių asmenų. Tikra tiesa, kad žmonės atvažiuoja kaip į parodą. Aš, prisipažinsiu, buvau jau du kartus: pirmąjį nuvažiavom spontaniškai visi trys ir pagaliau nusipirkom visko, ko trūko vaiko kambariui. Kadangi buvo vos kelios dienos po atidarymo, nepamačiau nieko. Kitą kartą gi nuvažiavau pati viena iš ryto. Pamačiau daug, bet ir smulkmenų daug prisipirkau. Ir visos jau rado savo vietą namuose. Išgirdau taip pat nemažai… Žmonių nedaug, tai nori nenori eini kartu su tais pačiais.
1. Porelė pensininkų. Susiraukęs vyriškis povo povyza, eina pirmas. Moteris neįsimintina, tursena iš paskos ir su viskuo sutinka. O vyriškis nuolat burba ir piktinasi: tas per mažas, tas greitai susiteps, tas per prastas, o anas per brangus: “Šita lentyna iškart sulūš vos ką ant jos padėsi”, “dėklas į stalčių per mažas, jeigu tau po metų vis dar jo reikės, galėsi nusipirkti”. “Taip taip, taip taip”, – vis linksi žmona ir viską, ką paėmusi, klusniai deda atgal. Vienintelis dalykas, kuris vyriškiui paliko įspūdį, buvo virtuvinis laikmatis. Jis prisuko jų gal penkis ir po to jie ilgai ir juokingai vienas po kito krūvoje skambėjo. “Geras daiktas – žinai, kada ką reikia padaryti”, – pareiškė jis ir nei vieno nepirko.
2. Šeima – kūdikis vežimėlyje, pavargusi moteris ir nuobodžiai griežtas bei racionalus vyras karišku balso tonu. Kaip supratau, turi jie ir antrą, vyresnį vaiką. Prieš akis vaikiški staliukai su kėdutėmis:
- Oi, kokie gražūs!
- Kuriam čia laikui?
- Ką?
- Iki kiek metų bus galima sėdėti?
- Nežinau, neparašyta…
- Man atrodo, kad trumpai. Ne. Reikia pirkti didelius.
- Gerai…
Akiratyje spintelė su kabančiom plastikinėm dėžėm:
- Va, galėtume sukrauti į šitas dėžes.
- O kokį svorį atlaiko?
- Neparašyta…
- Netalaikys, netinka.
- Bet gal atlaikys?
- Ne.
3. Tiesiog balsas man už nugaros, labiau pasipiktinęs nei nustebęs:
- Bet tai čia visi baldai balti! Labai greitai tepasi!
(Ir tada aš supratau, kad ačiū švedams, baldai tikrai balti. Arba tamsūs. Arba spalvoti. Ir nei vieno kakalo, supuvusių lapų ar vėmalų spalvos. Atsiprašau už palyginimus, bet dauguma baldų mūsuose yra būtent tokių nuostabių rudų atspalvių. Taip sakant, klasika.)
4. Dar girdėjau klausimą ekspozicijoje “gerai, supratau, o tai kur čia pati parduotuvė?”
Ir kokius tris balsus, skirtus konsultantams “kaip iš čia greitai išeiti?”
Ir dar kokius penkis, skirtus draugui “aš galvojau, kad tas geltonas maišas dovanų…”
Ir dar milijoną moteriškų “oi, koks fainas!” su vyriškai atsakymais “bet mums nereikia” ir tada vėl moteriškais “žinau, kad nereikia, supranti, AŠ TIK ŽIŪRIU”.
5. Labai labai labai liūdno veido vaikinas ir ramiai viską apžiūrinėjanti mergina. Kažkur įpusėjęs ekspoziciją jis prieina prie jos, giliai giliai atsidūūūūūsta ir sako:
- Aš pavargau.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 46
2013-08-16
Įtariu, kad man prasidėjo ne neskaitadieniai, bet nuobodadieniai. Skaityti norisi, bet viskas taip nuobodu! Kad ir ši knyga. Šio autoriaus žymiojo “Pono Pipo” neskaičiau, bet tikėjausi, kad ir ši bus neprasta. Tuo labiau, kad man patinka fragmentiški pasakojimai. Deja, nusivyliau.
Lloyd Jones “Perduokite pasaulį man”
Pasakotojai. Visa knyga susideda iš trumpučių pasakojimų. Jie rašo apie juodaodės nelegalės moters kelionę į Berlyną. Tikrai ne visi pasakojimai buvo įdomūs, be to, kartais nebesurišdavau galų dėl praleistų įvykių. Labiausiai man patiko paskutiniai – ilgieji, kurie skamba iš pagrindinių veikėjų lūpų, taip pat ir pačios moters. Pasirodo gi, kad ji sėdi kalėjime ir visi tie pasakotojai yra liudininkai, o istorijos – liudijimai. Todėl skaitant moters pasakojimą buvo įdomu palyginti jį su kitomis istorijomis. Iš tiesų tai tik šioje vietoje galų gale knyga man pasirodė įdomi. Bet ne toks kantrus skaitytojas iki pabaigos gali ir neprieiti.
Priežastis. Moteris į Berlyną keliauja atsiimti savo sūnaus, kurį iš jos pavogė vos gimusį. Istorija gana tikroviška, įtariu, pasitaikiusi ne kartą ir realybėje. Juk nėra sunku užsieniečiui susukti galvą naiviai tarnaitei Afrikos viešbutyje. Tuo labiau, kad moteris tikrai vištelė. Ir naudojasi savo kūnu kai tik to prireikia. Nepateisinu visų tų vyrų knygoje, ypač sunkvežimio vairuotojo, bet kažkodėl nepateisinu ir jos. Na, suprantu, viskas dėl sūnaus, bet tas jos naivumas mane labai labai erzino.
P.S. Tai ne iš tų knygų, kurias norėčiau turėti lentynoje, bet gal kam nors jos reikia?
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 126
2013-08-11
Nežinau, gal buvau ne tos nuotaikos, bet šita knyga yra vienas prasčiausių mano skaitytų detektyvų. Tuos kelis balus duodu vien už tai, kad skaitėsi lengvai. Bet neradau nei įdomaus pasakojimo, nei intrigos, tik visokių niekam nereikalingų ir neįdomių nukrypimų į šalį.
Arnaldur Indridason “Užnuodytas kraujas”
Vertimas. Be to, kad knyga neįdomi, vertimas buvo tragiškas. Šiaip jau aš ne iš tų, kurie kabinėjasi prie vertimų, bet čia buvo baisu. Baisu baisu baisu. Ateina dukra pas tėvą į svečius ir klausia “kaip tau stovi?”. Čia turėjo būti neva kažkoks padugnių žargonas klausiant apie tai, kaip sekasi, bet tokios frazės dar nesu girdėjusi. Asociacijos kyla iškart visai kitokios nei turėtų… Tokių nesąmonių – daugybė.
Stiklainių miestas. Vienintelis dėmesio vertas dalykas – tai pasakojimas apie stiklainių miestą. Tai kambarys universitete, kuriame stiklainiuose buvo laikomi organai. Šiaip jau ir pati knyga originaliai vadinasi “Stiklainių miestas”. Nors vartojamas ir antrasis pavadinimas, anas man patinka žymiai labiau. Gaila, kad apie tuos stiklainius knygoje mažai pasakojama. Užtat vietos atsirado dar vienai istorijai – apie iš vestuvių pabėgusią nuotaką. Deja, šita istorija tik pradėta ir pabaigta, o vystymo nėra. Nei šis, nei tas – reikėjo arba pasakoti viską, arba iš vis jos čia nevelti.
Istorija. Nužudymas ir jo narpliojimas man pasirodė kažkokie nevėkšliški. Pasakojimo linijos, liudijimai turėtų susipinti ir iš jų galų gale paaiškėti tiesa, bet to nebuvo. Knyga atrodė kaip dėlionė, kuriai trūksta detalių. Paveiksliuką matai, bet kažkas ne taip. Nei iš šio, nei iš to atsiranda lavonas, dingsta smegenys, tyrėjo dukra elgiasi nepaaiškinamai (ir be to, kad ji nėščia, niekas nieko daugiau ir nepaaiškina). Žodžiu, prastai.
Vertinu 3/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 27
2013-07-24
Džiaugiuosi, kad pagaliau atsiranda lietuvių literatūros, kurią galima skaityti. Nors šioje knygoje dar gana nemažai lietuviško niūrumo, čia jis mistiškas, o ne nuobodus. Knyga labai savotiška, veiksmo, nepaisant kai kurių protu nesuvokiamų nutikimų, visai mažai, bet vis tiek įtraukia.
Donaldas Kajokas “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys”
Nesybės. Jos knygoje man patiko labiausiai. Jau pavadinimai vien ko verti: Tyločius, Sentimentalioji Pirstmergė, Kalėda Dao ir daugybė kitų. Norėtųsi turėti savo Tyločių, kuris parodytų, kaip iš pelkės naktį išbristi. Apskritai viso ežero mistika labai viliojanti. Taip ir norisi atsidurti sename dvare prie ūkanoto ežero, apipinto pasakojimais. Kai imi įsivaizduoti neįsivaizduojamus dalykus ir visos vykstančios keistenybės atrodo sveiku protu nesuvokiamos.
Kliedesiai. Už gausius religinius intarpus galiu atleisti – šie man pasirodė visai įdomūs. Bet tam tikros vietos knygoje yra tokie kliedesių kliedesiai, kad skaitydama ėmiau nervintis. Kai aprašinėjami nagelai (kažkokios priešingos angelams būtybės), dar įžvelgiu sąsajų su tam tikrais vyrų stereotipais. Bet kai pagrindinis veikėjas Gabrielius skaitė nesybių “enciklopediją”, akys ėmė pačios praleidinėti eilutes. Viskas iš serijos “skrido du drambliai, vienas žalias, o kitas į kairę…” ir tokių kliedesių visas skyrius. Galbūt čia ir norėta pavaizduoti beprasmybę, bet nu kam šitaip kankinti skaitytoją…
Pabaiga. Pasirodo, daug keistenybių buvo galima paaiškinti ir logiškai. Ačiū už tai. Bet pati pabaiga galėjo būti ir konkretesnė. Apskritai man pirma dalis patiko gerokai labiau už antrą (dvaro šeimininkė Augustė – nuostabi), todėl jos norėjosi ilgesnės.
Eilėraštis. Eilės knygose man niekada nebūna įdomios. Bet šitą Augustės eilėraštį skaičiau tiek kartų, kad jau moku mintinai:
nesidžiaugsiu tavim niekada
niekada niekada mano džiaugsme
meslvas skėtis knyga užversta
dulkiant lietui rugpjūčio sode
nesidžiaugsiu tavim niekada
džiaugsme mano ar šitiek išlauksi
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 95
2013-07-22
Šiaip jau Paryžius yra tas miestas, į kurį labai norėčiau sugrįžti. Kadangi velniai žino, ar tai kada nors įvyks, bandau sugrįžti bent jau skaitydama. Knyga savo struktūra ir ideja labai primena D. Lebovitz “Saldus gyvenimas Paryžiuje”, tik kad pastarasis yra profesionalus virėjas, o Elizabeth tiesiog paprasta moteriškaitė.
Elizabeth Bard “Pietūs Paryžiuje”
Receptai. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra po du-tris receptus. Kadangi moteris ne virėja, tai ir receptai paprasti. Ir tai yra puiku! Nes kai man pateikia trisdešimt sudedamųjų dalių, iš kurių kokių penkių neįmanoma gauti, o patiekalo gaminimo eiga užima tris puslapius, sakau – ačiū, bet ne. Na, o kai receptas paprastas, tai pirmą kartą gaminant suklysti labai sunku, o antrą kartą jau galima pasitelkti vaizduotę. Šiaip kuo paprastesnis receptas, tuo daugiau galimybių improvizuoti, bent jau man taip būna :)
Istorija. Taigi, už receptus 10 balų, o va pats siužetas manęs nesužavėjo. Labai romantiškos vietos sukėlė pavydą, apie nelaimes skaityti tuo metu buvau nenusiteikusi, o juokingų scenų ne tiek jau ir daug. Žodžiu, tai tiesiog moteriškės, bandančios prisitaikyti svetimame mieste, gyvenimas. Nežinau, ar ji skaitė D. Lebovitz knygą (išleidimo data skiriasi tik metais), bet kai kurios vietos apie paryžiečių gyvenimo būdą buvo tiesiog identiškos. Išskyrus tai, kad virėjas teigė, jog niekas Paryžiuje negeria vandens (nes nėra kur sisioti), o Elizabeth kiekvienos moters rankoje matė mineralinio vandens buteliuką. Visa kita – tas pats. Gal visgi bandant pritapti Paryžiuje tikrai ima matytis specifiniai miestiečių būdo bruožai.
P.S. Skaitydama apie pačią Elizabeth supratau, kad savo charakteriu labiausiai esu panaši į niujorkietę. Klaiku. Bet stengiuosi judėti į kitą pusę. Gyvenant piečiau turbūt būtų lengviau…
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 45
2013-07-17
Aš vis galvojau, kokia turi būti knyga, kad skaityčiau ją antrą kartą? Vaikystėje skaitydavau po dešimt kartų tas pačias, po to suvokiau, kad skaitydama tą pačią, prarandu vieną dar neskaitytą knygą. Tai štai taip gavosi, kad TA knyga yra mano mylimo rašytojo, skaityta prieš 4 metus, nelabai suprasta ir pamiršta. Akimis šukuodama draugės knygų lentyną šūktelėjau “O, Hoeg’as, kurio neskaičiau!”. O ji man sako “nežinau, kas čia per knyga. Radau šalia šiukšlių konteinerio ir pasiėmiau. Bet abejoju, kad skaitysiu…”. Tai aš ir pasiėmiau. Tada prisiminiau, kad visgi skaitytas šitas Hoeg’as… Tik kad iš knygos galvoje užsiliko vieną vienintelė detalė – kad moteris mylėjosi su beždžione.
Peter Hoeg “Moteris ir beždžionė”
Seksas. Labai daug ką šokiruoja būtent ši vieta knygoje. Bet iš tiesų Erazmas juk visai ne beždžionė… O labai protinga žmogbeždžionė. Pasirodo, netgi gerokai protingesnė už žmogų (juk taip visus išdūrė…). Jei jau nešokiruoja “Urvinio lokio gentyje” vietos, kur neandertalietis mylisi su žmonių moterimi, tai čia irgi nieko baisaus.
Psichologija. Įdomūs veikėjų portretai… Moters alkoholikės, kas rytą nusipiešiančios kaukę ir tampančios žmona, vyro darboholiko be jokio humoro jausmo, draugės su dviem vaikais ir šimtu meilužių, vyro, gyvenančio sunkvežimyje su šunimi, veterinaro, kuriam jau laikas į pensiją. Netgi ta pati beždžionė, ir ta su charakteriu. Lėta, protinga ir grėsminga. O labiausiai patiko scena knygos pabaigoje – kai, išaiškėjus dvylikai žmogbeždžionių, visas Londonas puolė namo žiūrėti, ar jų žmonos ir vaikai ne beždžionės. Puiki masinės isterijos scena. Beveik kaip per violetinį skandalą.
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 9
2013-07-09
Na štai, paskutinė daugialogijos dalis. Manau, kad angliškai kurį laiką nebeskaitysiu. Ir paaugliškų knygų kurį laiką nebeskaitysiu. Nuo to smegenų plovimo net neskaitadieniai prasidėjo :) O paskutinė knyga visai nebloga, beveik tokia pati kaip ir pirma. Toje viskas buvo nauja ir įdomu, o čia labai daug veiksmo ir įtraukia.
Becca Fitzpatrick “Finale”
Veiksmas. Jis kaip prasidėjo (pagaliau) trečios dalies trečiame trečdalyje, taip ir nesustojo iki pat ketvirtosios pabaigos. Vyksta treniruotės, apgaulės, pagrobimai, santykių aiškinimaisi (tiesą sakant, Noros verkšlenimai man jau gerokai įgriso), galu gale karai, visokių ten paslaptingų skysčių gėrimai ir t.t. Autorė gerai įsibėgėjo, bet kai fantastikos tiek daug, aš imu trupučiuką knygos nebemėgti. Tuo labiau, kad tikrų, paprastų žmonių pasakojime beveik neliko.
Populiacija. Nora dar trečioje dalyje paverčiama nefilime, o čia, pasirodo, jau ir jos geriausia draugė tokia… Posūkis netikėtas, ir, mano nuomone, visiškai nereikalingas. Taip gaunasi, kad žemėje vien puolę angelai ir jų palikuonys šlaistosi. Neįdomu.
Mirtis. Paaugliškos knygos man visada siejasi su laiminga pabaiga. Skaitau ir žinau, kad galų gale pasibučiuos/susituoks/apsigyvens kartu ar dar velniai žino ką nuveiks. Na, čia ji irgi buvo laiminga, bet ar būtinai reikėjo leisti numirti vienam pagrindinių veikėjų? Mano atsakymas – ne. Imsiu tuoj nebepasitikėti tomis serijinėmis istorijomis :/
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 92
2013-07-04
Man papasakojo tikrų tikriausią istoriją:
Žmona paprašė vyro parduotuvėje nupirkti grietinės, juodos duonos ir krapų. Grįžta vyras ir parneša grietinėlės, batono ir petražolių. Žmona klausia:
- Kodėl vietoj grietinės nupirkai grietinėlės?
- O kuo jos skiriasi?
- O kodėl batono vietoj juodos duonos?
- Nu… nes skaniau.
- O petražolių vietoj krapų?
- Koks tau bl*** skirtumas, kokios tos žolės!!!, – supyko vyras.
Ir čia tikrai ne anekdotas. Kai man papasakojo, prisiminiau, kaip močiutė išsiuntė senelį nupirkti pakiuko pieno. Gerai girdėjau, kaip aiškino, kokio. Išėjo senelis į parduotuvę. Grįžo. Su pienu! Kondensuotu.
Kategorija: Vyrai/Moterys | Komentarų: 37
