Paulo Coelho “Rankraštis, rastas Akroje”

2013-04-03

Paauglystėje labai mėgau P. Coelho. Patiko ir “Alchemikas”, ir “Veronika ryžtasi mirti”, o labiausiai patiko “Penktasis kalnas”. Greičiausiai tuo metu minčių kratiniai, pavadinti romanais, man buvo tai, ko reikėjo. Po to dar perskaičiau kelias knygas ir nusibodo. Be to, mane erzina religinė tematika, kurios vis daugiau ir daugiau. Šįkart pabandžiau trumpam sugrįžti į praeitį ir ką gi – nelabai kas pasikeitė. Tai ne knyga, o minčių srautas. Tiesa, yra ir gerų, bet aš jau seniai išaugusi iš to etapo, kai stiprybės semiamasi pamokančiuose tekstuose.

Paulo Coelho “Rankraštis, rastas Akroje”

Turinys. Žodžiu, Jeruzalės aikštėje prieš karą sėdi išminčius ir pasakoja. Žmonės klausia, o jis pila išmintingus tekstus. Apie meilę, vienatvę, apie sėkmę, grožį ir pralaimėjimą, ir dar daug kitų dalykų. Štai iš tokių trumpų tekstukų ir sudaryta knyga. Vieni jų tikrai įkvepia ir pagalvoji “bet gi tikrai!”, kiti – skystoki. Jei atmestume sapaliones apie dieviškąją energiją, gal būtų ir geriau.

Kaina. Kartais, skaitydama kokį knygos PDF’ą, pagalvoju – ech, gaila, kad nepirkau popierinės. Bet štai kai knygelei perversti pakanka geros valandos, na, ok, labiau gilinantis – poros, o ji kainuoja virš 27 litų ir dar yra tiesiog eilinis “gražių minčių” kratinys, aš džiaugiuosi, kad skaitau tik PDF’ą. Manau, kad tokias knygas reikia pirkti paauglėms, mėgstančioms savo facebook nuotraukose rašyti visokias giliamintiškas frazes. Užtektų ilgam :)

Vertinu 5/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Justinas Žilinskas “KGB vaikai”

2013-03-28

Kodėl nusipirkau šitą knygą? Ogi dėl anotacijos ir pagyrų. Dar ir dėl nostalgijos. 1996 metais buvau dar tik į paauglę virstanti mergaitė, bet peidžerius, telefonus-plytas ir kasetes prisimenu puikiai. Deja, buvo patenkintas tik prisiminimų apie tuos laikus poreikis, o iš pačios knygos tai toks pšššš… Ne veltui tie, kurie labiausiai ją gyrė, tuo pačiu yra ir prisipažinę, kad nedaug tų knygų teskaito :)

Justinas Žilinskas “KGB vaikai”

Lietuviai. Labai bijojau, kad knyga nebūtų a la Malūkas. Ne, taip blogai tikrai nebuvo. Bet jei lygintume su kitais lietuviais, pvz., Sabaliauskaite ar tuo pačiu Tapinu, nors žanrai visų trijų skirtingi, šiuos du drąsiai rekomenduočiau užsieniečiui, o štai Žilinsko knygos – ne. Rašytojas išvengė daugumai lietuvių būdingų pasigraudenimų, bet vietoj jų radau tiek daug nereikalingų palyginimų ir tokių pagalvojimų, kokių turbūt nė vieno piliečio makaulėj nerastum. Na, pvz., ką galvoja mergina, apsivilkusi “švelnų, lengvos itališkos moheros ryškiai oranžinį megztuką“: “Jeigu čia viskas taip pilka, aptriušę ir nemiela, tebūsiu aš pati saulytė. Hmmm… O juk “dėdė Vladas” mane taip ir vadindavo – “Rasyte saulyte”, nors man taip norėjosi, kad tartų tvirtą ir gaivų – “Rasa”. Mėgau savo vardą – juk maža pasaulyje tobulesnių dalykų už rytinį vandens lašą, blizgantį ant lapų“. Nu kaip, jau įsivaizduojate rasos lašelį? Aš tai ne, mane šiek tiek supykino. Knygoje tokių banalybių ojojoj kiek.

Detektyvas. Pati idėja tai visai nebloga. Tokia, sakyčiau Hoeg’o stiliaus (idėja, ne knyga!). Blogiečiai ir geriečiai tik keičiasi vietom, tik persekioja, tik grasina. Ir merginos sugebėjimai neblogai sugalvoti bei pati visa istorija su KGB. Žodžiu, idėja gera, skaitosi lengvai, tik apipavidalinimas nekoks.

1996 m. Knygoje labai daug faktų iš tų metų – automobiliai, banditai, bizniukai, Gariūnai, telefonai, apranga, interjeras, telefonai ir viskas taip smulkiai smulkiai. Deja, pvz., kasečių palyginimai labai ne vietoje :) Turbūt pakartosiu daugumą, bet viršelis tai superinis. Vien dėl jo knygą vertą turėti. Kas gyvai nematė, tai ta kasetė ne nupiešta – viršelis dvigubas, su skylėmis – atrodo kaip tikra. Primena, kaip kasetes nuomodavomės ir per vidiaką žiūrėdavom :)

Vertinu 5/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Mark Twain “Jankis karaliaus Artūro dvare”

2013-03-27

Iš tiesų tai nežinau, kodėl perskaičiau šitą knygą. Gal dėl to, kad neseniai vieną jau numečiau įtrečdalėjus, o man taip retai būna, tai susigėdinau ir prisiverčiau perskaityti iki galo. Dabar galvoju, kad tiesiog sugaišau laiką, kurį būčiau išnaudojusi geresnei knygai. Bet kokiai knygai. Nes blogesnė jau vargu ar begali būti.

Mark Twain “Jankis karaliaus Artūro dvare”

Fantastika. Tveną, kaip ir dauguma kitų žmonių, žinau iš Tomo Sojerio nuotykių. Pasirodo, šitas dėdulė yra parašęs ne tik linksmų knygų vaikams (Tomą Sojerį vaikystėje tikrai mėgau ir skaičiau daug kartų), bet ir visiško briedo. “Jankis karaliaus Artūro dvare” yra pirmoji knyga, kur kažkas keliauja laiku, o parašyta ji 1889 m., taigi mums tiek karaliaus Artūro, tiek keliautojo laikas yra gūdi ir visiškai neaktuali praeitis. Negana to, nukeliavimas laiku yra ne tiesiog smagi fantastika, o atviras siekis sukritikuoti ankstyvuosius viduramžius, kuriuos Tveno laiku daug kas idealizavo. Manau, kad jei rašytojas būtų atsisakęs moralizavimo, knyga jam būtų pavykusi.

Kritika. Tveno herojus Bosas visą laiką piktinasi šeštojo šimtmečio žmonių tamsumu, papročiais, bodisi riteriais, luomais, Bažnyčia, kastomis, baisisi maistu ir apskritai viskuo, ką pamato. Kritikos, bambėjimo ir moralizavimo knygoje tiek daug, kad pradeda siutinti. Be to, viskas parašyta pačiu nuobodžiausiu pasaulyje stiliumi. Ilgi ir bereikšmiai dialogai, dar ilgesni ir bereikšmiškesni monologai, svarstymai, veikėjo pūtimasis, gyrimasis, nuolatinis “šių” laikų aukštinimas. Nuobooooodu. Be to, taip smarkiai šaipomasi iš viduramžių, kad netyčia yra pašiepiamas ir devynioliktas amžius.

Vertinu 1/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Erin Morgenstern “Naktinis cirkas”

2013-03-18

Labai lengva tapti šios knygos gerbėju. Dėl to jų visai nemažai pasaulyje ir yra. Piešiamos iliustracijos, rengiami teminiai vakarėliai, radau jau ir atvirukų komplektą. Skaičiau knygą lėtai, atidžiai kiekvieną detalę. Įsivaizdavau kiekvieną spalvą, kvapą, jausmą. O jų čia daug… labai daug. Dėl to galvoje liko daugiau paties naktinio cirko, o ne jame besivystančios istorijos, nors ši irgi nuostabi.

Erin Morgenstern “Naktinis cirkas”

Spalvos. Juoda, balta. Raudoni šalikai. Žalia suknelė, pilkas kostiumas, tamsiai rudos garbanos, pilkai žalios akys. Bet daugiausia juodos ir baltos. Visas cirkas, visos jo palapinės, kurių yra begalės, visi artistų drabužiai – viskas juoda ir balta. Naktinis cirkas atvyksta nepranešęs ir veikia tik naktį. Jame tiek visko, kad nenuostabu, jog greitai įgyja po visą pasaulį sekiojančių gerbėjų būrį.

Kvapai. Cirkas kvepia laužo dūmais ir karamele. Cinamonu ir šokoladu. Paslaptimi. Cirke yra netgi palapinė, kurioje buteliukuose kvapų pavidalu išsaugotos istorijos. Atostogų prie jūros kvapas, žydinčio sodo kvapas, tamsos ir baimės kvapas.

Reginiai. Iliuzijos. Tokios, kad atrodo, jog tai burtai. O gal tai tikrai burtai? Tik atrodo kaip iliuzijos… Didžiulis baltas laužas. Stebuklingai atrodantys laikrodžiai. Akrobatai, nardantys palapinės palubėse, o apačioje nėra apsauginių tinklų. Kūliais besivartantys dresuoti kačiukai. Ugnis, žiburiai, labirintai. Čia atsirandančios, čia pranykstančios durys. Spalvas mainančios suknelės ir skausmingai lėtai judančios statulos. Reginių knygoje begalė, vaizduotė pavargsta greičiau už akis.

Jausmai. Ir viskas, visas tas nuostabus cirkas – tik varžybų arena. Jis sukurtas tam, kad dviejų burtininkų mokiniai turėtų kur varžytis. Žinoma, ne viskas taip paprasta. Žaidimo taisyklės neaiškios, o jausmai, atsiradę vienas kitam, aiškūs kaip dieną. Aišku, tokia stebuklinga istorija negali turėti laimingos pabaigos. Nors ji nėra labai bloga. Jausmai liko. Ir cirkas liko. Žinau, kad jis – tik rašytojos fantazija, bet labai norėčiau tokiame apsilankyti iš tikrųjų :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

Aprilynne Pike “Kerai”

2013-03-17

Dar kelios valandos paaugliškų-fėjiškų meilių ir bėdų :) Kadangi skaitosi neįtikėtinai greitai, tai nesinori mesti po vienos knygos. Ką gi, “Kerai” savo lygiu visiškai nesiskiria nuo pirmosios dalies, “Sparnų”. O tai jau pliusas!

Aprilynne Pike “Kerai”

Avalonas. Tarp žmonių gyvenanti fėja Lorelė pagaliau pamato fėjų karalystę – Avaloną. Graži šalis turėtų būti, tik santvarka tarp pavasario, vasaros, rudens ir žiemos fėjų man nepatinka. Nepatinka ji ir Lorelei. Kadangi mergaitė yra rudens fėja, ji mokosi to, kas rudens fėjoms ir priklauso – virti visokius stebuklingus ir gydančius viralus bei gaminti vaistus. Tiesa, nelabai sekasi… Na, ir dar Avalone yra nuostabusis fėjų vyrukas, taigi Žemėje paliktas draugas natūraliai užsimiršta. Aš vis dar esu už fėjų vyruką, nors jis irgi didesnis lepšis nei atrodė iš pradžių :)

Priešai. Be trolių atsiranda dar kažkas. Jie padeda apsiginti, bet fėjoms yra kažkuo nepatikimi. Kuo, šioje knygoje dar neaišku. Gal kada į rankas pateks trečioji dalis ir viskas išaiškės ten? Perskaičiau anotaciją ir apsidžiaugiau, kad trečios dar neturiu. Smegenis gerai pravėdino “Sparnai” ir “Kerai”, taigi kitas jau imčiau vertinti kritiškiau negu derėtų :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Aprilynne Pike “Sparnai”

2013-03-16

Nuoširdžiau bandžiau įveikti U. Riccarelli „Tobulą skausmą“, bet ties trečdaliu užlūžau. Dabar paskaičiau, kad nuo trečdalio skaityti lengviau, tai gal pabandysiu dar kartą. Nesu įpratus taip numesti knygų :) Kad ligoninėj netektų taip baisiai liūdėt, pasigriebiau pirmą pasitaikiusią el. knygą ir tai buvo “Sparnai”. Tikėjausi lengvos fantastinės knygos, o gavau lengvą fantastinę knygą vaikams. Na, ok, ne vaikams, o jauniems paaugliams.

Aprilynne Pike “Sparnai”

Panašumas. Pirmiausia, tai būtų gerai, jei leidėjai knygos autorės pavardę užrašytų didesnėmis raidėmis nei rekomendacijos autorės. Nes dabar galima pagalvoti, kad ją parašė S. Meyer. Iš tiesų, tai net ir nežinant jokių pavardžių, galima taip pagalvoti. “Sparnai” yra beveik “Saulėlydžio” analogas, tik pastarojoje vampyrai-vilkolakiai-žmonės, o čia fėjos-troliai-žmonės. Ir veikėjai keliais metais jaunesni, todėl jų meilės ir aistros dar paprastesnės.

Apie ką. Žodžiu, augo graži mergaitė ir sužinojo, kad ji yra fėja. Draskosi vargšė meilės trikampyje tarp žmonių berniuko ir fėjų vyruko (aš už fėjų vyruką) ir kovoja su mirtinais priešais – troliais. Kaip sekasi su troliais ir kurią meilę ji pasirenka, sužinosite knygos pabaigoje. Bet knygų iš viso yra keturios, todėl pabaigos čia kaip ir nėra. Štai ir viskas :) Knyga banaloka, bet paauglystėje man būtų patikusi. Nespjoviau ir dabar, juo labiau, kad susiskaito vienu prisėdimu.

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Ligoninės košmaras

2013-03-14

Buvau savaitgalį ligoninėj. Antrą kartą gyvenime. Pirmą kartą gimdydama, dabar – vaikų. Išbuvom su su sūnum pusantros paros ir movėm lauk neatsigręždami, patys atsisakėm gydymo, kad tik nereiktų laukti dar parą iki darbe pasirodys gydytojas. Keista situacija buvo – iš pradžių labai įkalbinėjo likti, o po to tik greit greit lauk iš čia. Turbūt laisvos lovos prireikė ar ką… O ir šiaip mane budinčios seselės nelabai mėgsta. Pinigų neduodu, o gydymo reikalauju :)
Šiaip jau aš suprantu, kad dirbti tokioje vietoje už mažą algą – nieko gero… Bet tas pinigų davimas tapo tokia norma, kad reikalauja jų visokiom užuominom. Pvz., yra pasakoma “aš ir taip jau jums per daug procedūrų darau, tiek mes nedarom!”. Tos procedūros – tai 3 inhaliacijos per parą vaikui druskuotu vandeniu. Įprastai jie daro dvi. Kadangi namie turim tokį patį aparatą, grįžus dariau inhaliacijų kiek reikia, o ne taupydama inhaliatorių.
Vėlgi aš suprantu, kad tų nepilnų poros šimtų litų naujam aparatui ligoninė neturi ne dėl savo kaltės, o virdulį ir mikrobangę skyriaus personalas už savo pinigus perka ne iš gero gyvenimo. Kad mūsų kelių kvadratų “vienutė” su dienos lempa per pusę lubų ir neatsitraukiančiu roletu yra tokia, kokia yra, aš nesistebiu. Bet kad vaikų ligoninėj nebūtų kur maudyti vaiką ir elementaraus virdulio per visą aukštą, tai dėl šito buvau šokiruota. Vienintelė normaliai suremontuota patalpa, kurią mačiau, buvo procedūrinis. Galvoju, kas dar? Vadovo kabinetas?
Ir dar kaip dovaną parsivežėm kažkokį žarnyno virusą, dėl kurio sėkmingai sėdim namie spazmuojančiais skrandžiais. Dabar Santariškių vaikų ligoninės bijau paniškai.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 3

Eileen Chang “Geismas, atsargumas”

2013-03-08

Jau ne pirmą kartą pastebiu, kad jeigu filmas kuriamas pagal storoką knygą, jis dažniausiai būna arba nuobodus atpasakojimas (“Da Vinčio kodas”), arba žymiai prastesnis. Bet jeigu filmas pastatomas pagal kokį apsakymą, tai būna žymiai geresnis. Štai, pvz., ar skaitėte “Plačiai užmerktas akis”? Arba “Kuprotą kalną”? Aš skaičiau. Nuobodu. Lygiai tas pats atsitiko ir su “Geismas, atsargumas”. Filmas tikrai stiprus, o knyga… Na, pirmiausia, kelių dešimčių puslapių apsakymo knyga aš nepavadinčiau. Nespėjau net pavalgyti skaitydama. O antra…

Eileen Chang “Geismas, atsargumas”

Trumpis. Elektroninėje knygoje mačiau, kad yra virš 100 psl. Na, galvoju, mažoka, bet tiek dar užtenka padoriai istorijai suregzti. Pasirodo, tiek knygos pradžioje, tiek pabaigoje yra vargšo apsakymo analizės, autorės biografija, istorinių aplinkybių aiškinimas. Taigi, paties “Geismo, atsargumo” liko ne kažkiek. Būčiau žinojus, būčiau net nepradėjus skaityti, tuo labiau, kad rašymo stilius įtraukia, nors veiksmo vieta ir aplinkybės (Kinija, karas, sąmokslas) man nebuvo patrauklios.

Stilius. Pusę knygos užimančiose apžvalgose E. Chang labai giriama už meistriškumą valdant rašytinį žodį. Nežinau, stilius kaip stilius. Kadangi puslapių nedaug, o reikėjo paaiškinti, kas, kodėl ir kaip, be to, sukurti veiksmą, kulminaciją ir dar neįpareigojančią pabaigą, kažkiek teksto nukentėjo. Pabaiga tikrai… keistoka. Du puslapiai pašnekesio apie vakarienę. Suprantu, kokio įspūdžio siekė autorė. Ir jai pavyko. Bet likęs tekstas, pvz., lyginant su Baricco “Šilku”, kuris ilgumu irgi nepasižymi, nėra taip jau gerai sukurptas.

Rekomendacija. Žiūrėkit filmą.

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0