Stephenie Meyer “Sielonešė”

2013-05-02

Šiaip jau knygos paaugliams įprastai skaitosi labai greitai. “Sielonešę” krimtau gana ilgai ir ne dėl apimties. Gal buvo neskaitadieniai, o gal ir knyga nėra tokio lygio kaip tos pačios autorės serija apie vampyrus. Iškart visiems sudvasintiems kritikams primenu, kad tiek “Sielonešė”, tiek “Saulėlydžio” serija yra skirta paaugliams, taigi jei skaitote tokio lygio knygas ir žiūrite tokius filmus, bent jau turėkite proto nelyginti jų su knygomis, skirtomis subrendusiems žmonėms.

Stephenie Meyer “Sielonešė”

Guma. Knyga neplona, beveik 700 puslapių. Deja, kad ir kaip mėgčiau ilgas istorijas, šita buvo gerokai per daug ištęsta. Idėja, kad žmonėse įsikūniję nepiktybiniai padarai iš kitos planetos, visai įdomi. Viena siela buvo įleista į merginos kūną ir supranta, kad žmogus niekur nedingo. Mergina liko galvoje ir gali kalbėtis su siela. Žodžiu, tarsi du asmenys viename kūne. Tai va tas dvilypis padaras tiek ilgai keliauja ieškoti urvuose besislapstančių žmonių, o nukeliavęs tiek ilgai yra smerkiamas, kankinamas ir bandomas nužudyti, kad skaitant nori nenori ima žiovulys.

Visata. Man labai įdomu, kaip žmonės įsivaizduoja egzistenciją kitose planetose. Štai S. Meyer turi fantazijos neparašyti apie žalius žmogeliukus. Jos sukurtos gyvybės formos kitose planetose (tose, kuriose “valdžią” perėmė sielos) įdomios, netgi norėjosi daugiau paskaityti, nors tai ir neesminis dalykas knygoje. Bet vis tiek turiu priekaištų – kažkodėl visi kiti irgi yra daugialąsčiai organizmai, iš kažkur gimstantys ir kažkaip mirštantys. Per daug žmogiška. Nebūtinai kitur yra tie patys elementai, taip pat besijungiantys kaip Žemėje. Ir cheminiai procesai nebūtinai tokie patys. Todėl velniai žino, kokios gali būti protingos gyvybės formos kitur. Pvz., “Soliaryje” pavaizduota šis tas gerokai įdomesnio :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Charlaine Harris “Mirties valanda”

2013-04-27

Vajetus, jau vienuolikta Sukės knyga, o aš vis dar jas skaitau. Bet iš tiesų jau net ne dėl įdomumo, o iš įpratimo, nes turinys kartojasi, veiksmo mažai ir net vampyrai pasidarė kažkokie nuobodūs. Dar liko dvi knygos, iš kurių paskutinė net neparašyta.

Charlaine Harris “Mirties valanda”

Įkvėpimas. Rašytojos įkvėpimas kažkur dingo. Turbūt pusę knygos sudaro ne įvykiai, o aprašymai, ką Sukė valgo ir kaip rengiasi. Anksčiau šios detalės buvo tarsi kelios dėlionės detalės, rodančios merginos būdą. Na, tipo, tokia kieta vištytė :) Bet apie tai skaityti nuolat… Na jau ne, ačiū. Naujų herojų nėra (tik keli epizodiniai), pikantiškų scenų vos dvi, o visas menkas veiksmas sukasi apie tuos pačius politinius vampyrų ir giminiškus fėjų santykius. Žodžiu, apie pačius neįdomiausius dalykus.

Erikas. Šitas tūkstančio metų senumo vikingas pagyvindavo net ir neįdomesnes knygas. Bet ir tas pasidarė kažkoks mėmė! Kadangi vampyrai, mano nuomone, mėmės būti neturi, knyga visiškai smuko akyse. O dar kvaišelė Sukė atsiribojo nutraukdama kraujo ryšį… Ech, jau bijau pagalvoti apie likusias knygas :(

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

“Išlepę” vaikai

2013-04-26

Facebook’e yra grupė žmonių, niekinanti dabartinių vaikų vaikystę ir dievinanti savąją – 90-tųjų. Na, tuos laikus, kai neturėjome interneto, planšetinių kompiuterių, mobiliųjų telefonų, padori žaidimų konsolė buvo “Sega” su kasetėmis, o “Paint” programa kompiuteryje buvo viena mylimiausių. Ta grupė žmonių įsivaizduoja, kad jų vaikystė buvo nuostabi, nes nebuvo technologijų. Neva tai dėl tų pačių technologijų vaikai dabar nežaidžia tų puikių žaidimų, kuriuos žaisdavo jų tėvai. Štai kelios citatos (kalbos netaisiau):

Apie namus iš paklodžių: “dabar vaikai kompe stato namus, kuria gyvenima ir pan….
Apie batoną su cukrumi: “jo su tokiu dar i smelio deze varydavo,uztad nieks alergiju neturejo…
Apie “sekretus”: “bandau įsivaizduoti – dabartiniams vaikams turbūt panašu į žaidimą su šiukšlėmis, žo skurdas ir tiek.
Apie šokinėjimą per gumytę: “na taip,o musu vaikai tokiu jau zaidimu nebesupranta ,juokiasi-ir sako-jus gime buvote ,,akmens amziui,,

Kadangi esu gimusi 1985 metais, įtelpu į 90-tųjų vaikystės rėmus. Aš turėjau pora komplektukų skardinių vaikiškų indų. Standartinių sovietinių žaislų, kuriuos turėjo beveik visi vaikai. Dar, kadangi a.a. senelis dirbo kartu su futbolo komanda “Žalgiriu”, turėjau lėlę – tuometinį komandos atributą. Gavau poros metų vaiko dydžio džinsuotą berniuką, kai pačiai tebuvo kokie treji. Dar turėjau knygų ir konstruktorių. Kirpdavau iš žurnalų popierines lėles ir dienų dienas modeliuodavau popierinius drabužius. Pirmą Barbę man atsiuntė iš Vokietijos, ji buvo kažkoks stebuklas. Jau ūgtelėjus žaislų turėjau ir daugiau, bet pati vaikystė iš tiesų susidėjo iš svajonių apie žaislinę virtuvę, Barbės automobilį, Lego ir dar visokius žaislus, kuriuos matydavau vokiškuose kataloguose ar vėliau per satelitinę televiziją. Tėtis buvo nupirkęs “Sega”, tai nuomodavomės žaidimus ir pyškindavom vakarais.

Jei aš būčiau pamačius išmanųjį telefoną arba planšetę, man būtų akys išlipusios ant kaktos. O jei juos būčiau gavus bent dienai, būčiau apalpus kelioms valandoms. Iš džiaugsmo. Nes tetris buvo gerai, bet apie tokius technikos stebuklus negalėjau nė pasvajoti. Yra manančių, kad dabartiniai vaikai aptekę technikos žaisliukais, per dienas sėdi prie kompiuterio ir dėl to jų vaikystė labai bloga.

Mano vaikas žaidžia iPad’u ir, žinoma, jis jam patinka. Bet jeigu aš kur nors gaučiau tetrį ir jam parodyčiau, tai žinau, kad spaudytų mygtukus tol, kol likusi šeimyna išsikraustytų iš proto. Jei duočiau jam “Tamagotchi”, būtų tas pats. Aišku, dabar jis dar per mažas, kad suprastų, ką su juo veikti, bet už poros metų mielai augintų tuos paprastus gyvūnėlius, gal net mieliau nei planšetėje. Kartu mes statom namus iš kaldrų. Turim ir palapinę, bet iš kaldrų juk įdomiau :) Manau, kad šių laikų vaikams būtų įdomūs dauguma mano vaiksytės laikų žaislų. Beje, dauguma jų sugrįžta į parduotuves. Laisvai gali nusipirkti paprastą Jo-Jo ar žvėriškai kainuojantį Furby (aš tokį buvau gavus dovanų, man rodos, prieš 15 metų buvo pigesnis).

Ką dar sako šiuolaikinės vaikystės niekintojai?

*Musu vaikyste buvo daug geresne nei dabartiniu vaiku. Tikrai yra ka prisiminti, tokie prisiminimai kelia didziule sypsena :))))
*kaip gaila kad musu vaikai nezaidzia taip kaip mes zaideme yra ka prsiminti grazaus
*Musu vaikam neidomus tokie zaidimai mums buvo geriau nors vaikyste turejom:))))
*siolaikiniams vaikams dabar Aipoda nupirk, o mums buvo nors lele, masinite..

Nuostabi vaikystė nepadėjo išmokti padoriai rašyti, ar ne?

Jei plastiko ir nenoninių spalvų 90-taisiais kas būtų įkišęs paprastų medinių žaislų, gi būtų tik suprunkštę. O jų tėvai ir seneliai turbūt galvojo, kad jų vaikystėje nebuvo tiek blizgučių ir niekučių, užteko ragatkės, medinio sunkvežimio ir lėlės. Ir kad dėl to jų vaikystė buvo nuostabesnė nei su Sega ar Barbėmis. Kiek pamenu, mano tėvai taip negalvojo (ačiū jiems) :)

Gal tai bus kai kam skaudus smūgis, bet 90-tųjų vaikai neturėjo geresnės vaikystės nei dabartiniai. Ir mano vaikas negyvena įdomiau nei jo būsimi vaikai. Man labai įdomu pamatyti, kokiais žaislais žais mano anūkai. Tikriausiai tai bus nuostabu, aš jau dabar jiems pavydžiu. Mano vaikystė buvo puiki, mano vaiko vaikystė yra puiki ir visos būsimos vaikystės bus tokios pat puikios, nes jos visos yra skirtingos ir dėl to nuostabios. O jei kam nors labai baisu, kad dukra nebedaro “sekretų”, eikit į pamiškę ir darykit juos patys. Po kelių minučių spjausit į tą reikalą ir vėl smaksosit Facebook’e dejuodami apie siaubingus laikus.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 5

Cormac McCarthy “Kelias”

2013-04-24

Pastarosiomis savaitėmis turiu šiek tiek laiko skaityti, bet visai nėra kada rašyti. O neaprašyti knygos ir skaityti kitas toliau nieko gero – labai greitai pasimirštu, ką norėjau pasakyti. Gerai, kad “Kelio” sukeltas įspūdis taip greit iš galvos neišdulka.

Cormac McCarthy “Kelias”

Filmas. Retai taip būna, kad pamatau filmą, o tik po kurio laiko skaitau knygą. Abu buvo puikūs. Išties keista, kaip dėmesį gali prikaustyti istorija, kurioje nėra nei įspūdingų scenų, nei įdomių dialogų, nei paaiškinimų. Tik du žmonės, šiek tiek prisiminimų (kurie nepaaiškina nieko), aplinkos aprašymai ir kelionė.

Išlikimas. O šiaip knyga yra apie išlikimą. Ne tik gyvasties palaikymą, bet ir sugebėjimą išlikti žmonišku. Mat po kažkokio baisaus įvykio žemėje viskas išdegė. Kaip išliko gyvų žmonių – neaišku. Kodėl įvyko katastrofa – neaišku. Aišku tai, kad labai greitai žmonės, norėdami išlikti gyvi, žengė didelį žingsnį atgal. Susibūrė gaujos, dauguma nesibodi būti kanibalais. Viskas, kas liko nesudegę, yra išplėšta. Keliaujantiems tėvui ir sūnui svarbus kiekvienas radinys. Nesvarbu, kas tai būtų – ar peiliuko geležtė, ar plastiko gabalas, ar sudžiuvę obuoliai. Taip, po truputį stumdamas du žmones keliu ir pakelėmis, rašytojas mums papasakoja, kaip gali būti baisu. Ir kaip svarbu yra išlikti žmogumi.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Tahir Shah “Timbuktu”

2013-04-15

Daugiau tokių knygų! Kai pamačiau, kad “Timbuktu” yra to paties rašytojo, kaip “Kalifo rūmai” ir “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje”, supratau, kad aš jos noriu. Nežinau, kas man labiau patinka – pasirenkamos pasakojimo temos ar rašymo stilius, bet kartu šis derinys nepakartojamas. “Timbuktu”, kaip ir kitos jo knygos, nėra tokia, kad atsisėdi ir perskaitai vienu ypu. Šitą knygą reikia valgyti, o ne suėsti :)

Tahir Shah “Timbuktu”

Eldoradas. Timbuktu, kad ir kaip mistiškai beskambėtų, iš tiesų tėra miestas Afrikoje, Malyje. Tačiau prieš 200 metų europiečiai įsivaizdavo, kad tai tarsi koks Alfrikos Eldoradas, aukso miestas. Iš tiesų Timbuktu tebuvo lūšnų iš molio krūva su savo karaliumi. Bet gobšuolių anglų, prancūzų ir kitų šalių gyventojų vaizduotės buvo taip įaudrintos, kad siuntė ekspedicijas viena po kitos. Tik va, dykumoje išlepėliams europiečiams išgyventi nelengva, todėl visi patys pasilaidojo smėlynuose arba tuose pačiuose smėlynuose juos palaidojo vietiniai.

Robertas Adamsas. Londone atsiradus amerikiečiui jūreiviui (ponui Adamsui), kuris tvirtino, jog buvo aplankęs Timbuktu, visi ėmė labai smalsauti. Dideliam aukštuomenės nusivylimui buvo papasakota, kad jokio aukso Timbuktu nėra. Štai ši istorija ir yra pagrindinė knygos ašis. Ji būtų gana nuobodoka, jeigu ne rašytojo sumanymas šią liniją apipinti kitomis, smulkesnio kalibro, bet ne ką mažiau intriguojančiomis istorijomis iš to meto londoniečių gyvenimo.

Londonas. Och, kaip man patiko skaityti apie 200 metų senumo Londoną! Išprotėčiau, jei dabar tektų jame gyventi, bet pamatyti labai norėčiau. Visas taisyklių ir korsetų suvaržytas alpstančias damutes, išsipuošusius dendžius, keistoką princą regentą, gal net nueičiau į tų laikų pramoginius renginius – nusikaltėlio korimą arba viešą lavono skrodimą. Rašytojas nepakartojamai pasakoja apie miestą ir žmones, tiesiog viską akyse matau. Ir nemažai žinių gavau – tiek iš knygos, tiek iš “Google”. Buvo taip įdomu, kad nepasiklioviau vien rašytojo fantazija atmiešta istorija ir dažnai lindau į internetą faktų tikslintis.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Sophie McKenzie “Kraujo ryšiai”

2013-04-07

Va taip ir būna, kai skaitau elektroninę knygą pažiūrėjus vien į pavadinimą ir neskaičiusi anotacijos. Tikėjausi kažko vampyriško ar bent jau neblogo detektyvo, o gavau prastą knygą paaugliams. Tiesa, detektyvą, kurio pabaigą nuspėjau vos susidūrusi su vienu pagrindinių veikėjų. Matyt, įtaką padarė filmas “The Island“. Turbūt ne man vienai, nes pastatytas jis 4 metais anksčiau, nei parašyta knyga.

Sophie McKenzie “Kraujo ryšiai”

Siužetas Du 15-os metų paaugliai išsiaiškina, kad su jais kažkas ne taip. Nuo merginos tėvai kažką slepia, o vaikinas, nors ir gyvena vargingiau, visą laiką turi asmens sargybinį. Iki kokio trečdalio skaityti, užmerkus akis prieš visas banalybes (jo, 15 metų gyveni su asmens sargybiniu, nors mama negali net mobilaus telefono nupirkti, ir tik dabar susidomėjai, kodėl?!), buvo visai įdomu. Išaiškėjus visai esmei (tuo pačiu ir pabaigai), pasidarė nuobodu, o veiksmas vis kvailėjo ir kvailėjo.

Intrigos. Jos tokio lygio “oi, nušovė… o gal nenušovė?”, “oi, tuoj mane pabučiuos… bet ne, nepabučiuos”… Nu laaabai įdomu. Dar juokinga buvo skaityti apie planus, kaip įsiveržti į vieną labiausiai saugomų pastatų po žeme. Tiesiog genialus 15 metų merginos planas su tokia daugybe spragų, kad autorė pati poroj vietų susipainiojo jas bekamšydama ir galų gale apsimetė, kad jų nėra. Ar planas pavyko? Na, o kaipgi kitaip :)

Paaugliai. Šiaip jau aš manau, kad knygos paaugliams neturėtų būti tokios prastos. Ir bučinių per mažai. Tik vienas. Ir tai – pabaigoje. O ir pabaiga prastoka. Dviejų veikėjų likimas neaiškus, pagrindiniai, vos spėję susimylėti (ok, pirmą ir paskutinį kartą per visą knygą pasibučiuoti) – išskirti. Pffff. Dabar visada skaitysiu anotacijas.

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Karin Alvtegen “Šešėlis”

2013-04-05

Labai taupiau šitą knygą, nes tai paskutinė neskaityta Alvtegen knyga. Daugiau jų nėra iš viso. Vadinasi, teks ilgai laukti, kol parašys ir išvers… Kaip visada, perskaičiau su didžiausiu malonumu.

Karin Alvtegen “Šešėlis”

Įvykiai. “Šešėlyje” daug svarbių, vienas su kitu persipynusių įvykių. Visi jie ima narpliotis iš didžiulio kamuolio tuomet, kai miršta paprasta moterėlė, daug metų dirbusi tarnaite rašytojo, Nobelio premijos laureato, namuose. Pasirodo, nei paralyžiuotas rašytojas, nei jo žmona nėra tokios jau šventos karvės. O sūnus, gyvenantis iš tėvo rašliavų ir ignoruojantis žmoną su dukra, sužinos, kaip iš tikrųjų paauglystėje mirė jo sesuo. Čia dar įsipainioja niekam nežinomas vaikinukas, kuriam mirusi tarnaitė viską palieka testamentu, ir prasigėręs diedas, suvaidinantis knygos pabaigoje esminį vaidmenį. Žodžiu, veikėjų daug ir jei bent vieno linija išnyktų, subyrėtų visa knyga.

Mirtys. Jų knygoje daug: pradžioje miršta tarnaitė, praeityje mirė rašytojo dukra ir dar kai kas, o pabaigoje miršta pats rašytojas (atsiprašau, kad atskleidžiau neskaičiusiems, bet jis juk merdėjo nuo pirmų puslapių…) ir dar du asmenys. Vienas gana įspūdingai :) K. Alvtegen “Šešėlyje” tikrai pasistengė. Bet nepersistengė. Mane ima siutinti, kai knygoje viskas tampa taip painu, kad norisi kuo greičiau atsiversti pabaigą ir išsiaiškinti, kuris dėl ko kaltas. Čia gi surastas nervų tampymo ir kantrybės išlaikymo balansas, todėl skaičiau ilgai ir pasimėgaudama.

Psichologija. Turbūt kartojuosi, bet labiausiai K. Alvtegen knygose man patinka sudėtingi, bet kiekvienam labai artimi veikėjų charakteriai. Neištikimybės, apleistų vaikų, apgavysčių, nusivylimo temos turbūt anksčiau ar vėliau paliečia kiekvieną. Tik va, paguodos jos knygose nerasi, užtat moralas visada tas pats “ylos maiše nepaslėpsi”.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Žmonių stebėjimas

2013-04-05

…Ir vertinimas.

Klaikiai žvarbų kovo pabaigos vakarą bėgu į arbatinę susitikti su kursioke. Šalia durų stypso vaikinukas. Laukia. Aš laukti nė neketinu, nes šaltis nežmoniškas. Tokiu oru tegu laukia romantikai. Įsitaisau prie radiatoriaus, o jie jau ateina. Vaikinas ir mergina. Jis su kostiumu, ji – vos užpakalį dengiančia mėlyna suknele ir tokia pat mėlyna spalva dažytomis akimis. Minus dešimt balų iš manęs už makiažą, bet ne visiems gi kliūna perteklius. Iš pradžių svarstau, ar ji paskutinių klasių moksleivė, ar pirmų kursų studentė, bet iš garsaus šūkavimo, gestikuliavimo ir “labai atsipalaidavusio” bendravimo įtariu, kad 18-os dar nėra. “Primink man, kad visą vakarą telefono į rankas neimčiau, nebent skambins mama”, – juokdamasi sako ji ir mano įtarimai dar labiau sustiprėja. O vaikinas vyresnis. Paskutinių kursų studentas. Veido nematau, nes sėdi nugara į mane, bet kalba tyliai ir kartais, suskambus telefonui, atsiliepia ir kalbasi angliškai, panašu, darbo reikalais. Minus dešimt balų iš manęs už darbą pasimatymo metu. Akivaizdu, kad jie vienas kitam patinka. Tik derinyje jos gerokai per daug, o jo – per mažai.

Vėjuotą popietę supu sūnų. Aikštelėje kalbasi dvi mamos. Putlioji, su užmigusiu ant peties leliumi, ir griežtoji, stumdanti vežimėlį. Pastarosios dvimetė dukra su čiulptuku burnoj kasa suledėjusį smėlį. Čiulptukas iškrenta. Ji žvilgteli į mamą. Ta nemato. Mergaitė paima soskę, pabado ją į smėlį, tada susikiša į burną. Raukosi, kol jaučia purvą, bet po to vėl viskas gerai. Mamos atsisveikina ir griežtoji pasiūlo dukrai pasisupti. Supdamasi mergaitė netyčia vėl išspjauna čiulptuką, jis nukrenta ant sniego. Mama pakelia, pareiškia, kad “tiūtia” purvina ir paslepia vežimo kišenėje. Akyse vis dar matau vaizdą, kaip mergaitė grūda čiulptuką į smėlį, o tada į burną. Negaliu nesišypsoti.

Viena nuostabesnių vietų pasaulyje – vaikų kirpykla. Nepilnas pusvalandis ir mažius iš beždžioniuko virsta žmogumi. Ir svarbiausia – visur nukirpta tiesiai! Bet aš ne apie tai. Prie lango sėdi vyras ir skaito laikraštį. Sėdi tiesia nugara. Na, dabar atsisėskite ant suolo be atramos tiesiai tiesiai, paimkite į rankas išskleista laikraštį, palenkite galvą, lyg skaitytumėte ir sėdėkite taip 15 minučių. Darbas nelengvas. Iškart nustatau diagnozę: jam kokia nors stuburo išvarža. Į kirpyklą ateina klientai, sako, atvedėm vaiką masažui. Tiesusis vyras atsistoja, paduoda ranką vaiko tėčiui ir sako “malonu, aš Voldemaras”. Tai šit kaip. Pasirodo, tobula laikysena yra sąmoningumo ir sukauptų žinių, o ne ligos požymis. Susigėstu. Aš net ant savo specialios kėdės sugebu sėdėt kreivai šleivai.

Eilė maisto prekių parduotuvėje. Priešais mane dvi merginos. Kiek metų – nežinau. Plaukai vienodi, makiažai vienodi, rankinės panašios, striukės beveik vienodos, skiriasi tik batai ir ūgiai. Atsisuka, nužiūri mane kaip potencialią priešę: batus, džinsus, mano geltonos vilnos švarkelį, vyšninį šaliką ir neapsakomai ryškią rankinę. Susiraukia ir plepa toliau. Žinau, žinau, beveik niekad netelpu į “pilkos-rudos-juodos” rėmus. Mintyse išvadinu jas vištomis. Pasirodo, ne be reikalo. Kai viena, susikrovusi savo jogurtus ir šampaną, čia pat prie kasos išsitraukia veidrodėlį ir dažosi lūpas, pasigražinti pasiūlau kur nors kitur. Buvau dar kartą nuskenuota, truputį apšnypšta ir į atmintį įrašyta kaip mirtina priešė iki gyvenimo galo.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 3