Andrius Tapinas “Vilko valanda”

2013-03-07

Jeigu ne labai aktyvi knygos reklama, būčiau jos nepirkusi. Vis dar be didelio entuziazmo sutinku lietuvių literatūros naujienas, nes praeityje skaitytos išgirtos knygos man labai nepatiko. Visgi džiaugiuosi, kad šįkart leidausi paveikiama reklamos, nes būčiau pražiopsojusi visai neprastą knygą. Žinau, yra besipiktinančių, kad tokios knygos kaip “Vilko valanda” neturi jokios išliekamosios vertės ir t.t., bet aš tuo džiaugiuosi. Jau tiek daug lietuviai yra prirašę į literatūrines aukštumas taikančių tekstų, kad vemt nuo jų norisi. Malonu, kai gali į rankas paimti ne meno kūrinį, o tiesiog knygą, kurią skaityti lengva ir malonu.

Andrius Tapinas “Vilko valanda”

Steampunk. Iki šiol nelabai nutuokiau, kas tai per žanras, tas stimpankas. Žinojau apie dirižablių, garais varomų mašinų ir visokių krumpliaračių mėgėjus, bet niekada tuo per daug nesidomėjau. Žodžiu, knyga yra būtent šio žanro ir tai buvo pirmas mano perskaitytas stimpankinis kūrinys. Kadangi šiaip jau nesu didelė fantastikos mėgėja, džiaugiuosi, kad knyga buvo apie Vilnių – mano gimtąjį miestą, todėl daug kas buvo pažįstama ir fantastikos šiuo atveju man nebuvo per daug.

Detalės. Na, kad Jonas Basanavičius paverstas alchemiku, tai jau žinojau iš reklamos. Bet apsidžiaugiau radusi daug nūdienos aktualijų ir šiuolaikinio Vilniaus perliukų, nors veiksmas vyksta daugiau nei prieš šimtmetį. Išsipusčiusi elgeta, vardu Rožė, sienų tepliotojas Solomonas Kleinas, ubagų puotą Rotušės aikštėje rengiantis apšepęs skandalistas – nieko neprimena? Moterų, glaudžiančių kūdikius prie krūtinių, protestas iškart priminė vežimėlius prie Seimo stumdančias piktas mamas, kunigų ir tikinčiųjų maldos bei žvakių deginimai viešose vietose… Na, o šūkiai “Darbo, duonos ir teisibės” sukėlė juoką :) Iš tiesų man nelabai rūpi, ar knyga bus įdomi vėliau, kai šių įvykių niekas nebeprisimins. Tai jau autoriaus rūpestis, o man buvo gerai ją skaityti DABAR.

Netikėtumai. Knygoje buvo keli netikėtumai, pvz., bombardavimo priežastys, pati pabaiga. Bet man pritrūko detalių, kad bendras vaizdas gražiai sugultų. Nemėgstu, kai lieka neatsakyti elementarūs klausimai. Kaip supratau, A. Tapinas rašys antrą knygą, galbūt joje ir rasiu atsakymus. Iš pradžių antra knyga lyg ir nebuvo žadėta, bet “Vilko valanda” jos tiesiog prašyte prašosi.

P.S. Mano egzemplioriuje V skyrius yra įrištas du kartus. Jeigu kam nors jo trūksta, praneškite, atiduosiu :))

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

George R. R. Martin “Sostų žaidimas”

2013-03-02

Viduramžiais paremta fantastika nėra mano mylimiausias žanras. Nežinau, kas dėl to kaltas, bet įtariu, kad “Žiedų valdovas”. Taigi labai ilgai svarsčiau, ar iš vis pradėti skaityti daugiau nei 600 psl knygą, kuri man nėra prie širdies. Sunku buvo įsivažiuoti – dėl tokios vardų, pavardžių ir pareigų gausybės ilgai nesupratau, kas prie ko. Kadangi knyga elektroninė, tik po kurio laiko pastebėjau, kad gale yra surašyti visi giminystės ryšiai :)

George R. R. Martin “Sostų žaidimas”

Veikėjai. Kaip jau minėjau, jų be galo daug. Nu tikrai. Bet gana greitai atsirinkau mylimiausius ir apie juos skaityti buvo smagiausia. Viena tokių – princesė Daneiris. Dar yra įdomių, apie kuriuos daug nutylima, pvz., Mažasis Pirštas. Nors jie ir blogi, bet vis tiek patinka. Ir dar yra tokių, kaip mergaitė Sansa, kurią šiais laikais būtų lengva pavadinti išėjusia pro Lochatrono vartus. Žodžiu, kiekvienas susiras savo mylimiausią.

Karas. Skaitydama knygą žinojau, kad nu vis tiek čia kada nors bus karas. Ačiū rašytojui, kad realūs kariniai veiksmai prasidėjo tik į pabaigą, nes man nėra nieko nuobodžiau, kaip skaityti kas ką persmeigė, nukirto galvą, kaip krito arkliai ir upeliais tekėjo kraujas. Masinės mūšių scenos su raiteliais, lankininkais ir kardais apsiginklavusiais pėstininkais man neįdomios nei filmuose, nei knygose.

Fantastika. Baisiai įdomu, kas ir kodėl ten dedasi anapus Septynių Karalysčių sienos. Apie tai buvo tiek mažai… Gal ne be reikalo, dabar juk visai norisi perskaityti ir kitas knygas :) Be drakonų ir numirėlių, fantastiškiausi knygoje yra metų laikai. Mat ten niekas nežino, kada prasidės ir kiek laiko truks vasara ar žiema. Štai dabar visi jaučia, kad labai ilga (net 9 metus trukusi) vasara eina į pabaigą ir atslenka žiema, kuri, po ilgos vasaros, greičiausiai irgi bus ilga ir baisi. Žodžiu, visi badaus, o iš anapus sienos puldinės numirėliai. Dar įdomu, kad ne baisiai didelėje šalyje vienam gale pasninga net ir vasaromis, o kitame alinančiai karšta. Taigi, fantastikos kiekis kol kas neperžengia mano tolerancijos ribų :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Ryžių košė

2013-02-25

Kadaise mano aprašyta manų košė yra trečias pagal populiarumą receptas Novum.lt (po naminio mėsainio ir kalakutienos kotletų). Kadangi pastaruoju metu košes verdu gerokai dažniau nei norėčiau, iš naujo atradau vaikystės delikatesą – pienišką ryžių košę. Tad, jei tūkstančiai žmonių nežino, kaip išsivirti manų košę, galbūt tiek pat ieško ir ryžių košės recepto. Be to, už manus ji skanesnė :)

2-3 porcijom reikės:

Apie 150 g apvaliųjų ryžių
Vandens
Pieno
Poros šaukštų cukraus
Storos riekės (per pirštą-pusantro) sviesto

Taigi, pilam ryžius į stiklinę, įsidėmim, kiek maždaug jie užima vietos ir beriam į puodą. Tada ant ryžių užpilam tris kartus daugiau vandens. Pvz., jei turėjote pusę stiklinės ryžių, pilkite pusantros stiklinės vandens. Tada uždenkite puodą dangčiu, palaukite, kol užvirs, sumažinkite karštį ir palikite burbuliuoti, kol košė pradės tirštėti. Užtrunka apie 10-15 minučių.

Taigi, kai ryžiai išskirs krakmolą ir pasidarys panašūs į skystą košę, įpilkite peno. Aš nematuoju, kiek, bet bus kokie 300 ml. Įberkite cukraus pagal skonį – dėkite šaukštą-du (be didelio kaupo). Tada viską gerai išmaišykite ir palikite toliau burbuliuoti. Ryžiai su pienu labai linkę bėgt lauk iš puodo ir viską šlykščiai apvarvinti, todėl saugokite. Dažniausiai verdu dangtį truputį patraukus į šoną. Nepamirškite dažnai pamaišyti, nes kitaip pienas pridegs ir sugadinsite visą košę. Kai košė pradės darytis norimos konsistencijos (užtrunka dar 10 minučių), paragaukite. Atrodo, kad ryžiai kietoki? Pilkite dar šiek tiek pieno ir palikite virti nukėlus dangtį kelias minutes. Jei vis dar blogai, dar pieno ir dar kelias minutes. Viskas priklauso nuo ryžių, bet dažniausiai man košė nuo pat pradžių iki galo verda daugiausiai 25 minutes. O kad būtų tikrai skanu, įdėkite sviesto ir maišykite kol ištirps. Ne veltui sako, kad sviestu košės nepagadinsi :)

Mums ši košė pasakiška. Vaikas ją valgo pagardintą kokia nors uogiene, mes – pačią vieną. Su pienu, su arbata, ryte, vakare… Skanaus :)

Kategorija: Kruopos ir daržovės, Receptai | Komentarų: 7

Karin Alvtegen “Tikėtina istorija”

2013-02-19

Turėjau dvi neskaitytas K. Alvtegen knygas – naujausią ir vieną seną. Keistai smegenys veikia – iškart čiupau naujesnę. Lyg naujesnė būtų geresnė :) Čia juk knyga, ne buitinė technika… Taigi, nežinau, kaip ta senesnė, bet šita kol kas yra Alvtegen neįdomiausia knyga. Nesakau, kad bloga. Tiesiog neįdomi.

Karin Alvtegen “Tikėtina istorija”

Veikėjai. Helena, viešbučio savininkė, visiška prisitaikėlė, nuoboda su sunkia vaikyste, kurią ji bando dar kartą išgyventi per dukrą. Dukra Emili – vargšė mergaitė, norinti grįžti į didmiesti gyventi su tėčiu, bet negalinti palikti mamos. Andersas – milijonierius, praradęs gyvenimo prasmę. Tiesa, kad pinigai laimės daug nesuteikia (bet gyvent su jais lengviau, pripažįstu). Ana Karin, kadaise buvusi graži mergina, tapo pagiežinga kaimo niurzga. Na, ir Verneris – keistas, paslaptingas senukas, nepaisantis gyvenimo taisyklių. Iš jų visų man patiko tik Verneris ir dar šiek tiek Andersas. Emili galima suprasti. O štai tos dvi bobelės, atrodo, tokios skirtingos, bet iš tiesų abi vienodai nemalonios. Labai daug skirtingų charakterių, todėl kiekvienas ras juose gabaliuką savęs arba bent jau savo artimo žmogaus.

Intriga. Kiek esu skaičiusi šios rašytojos knygų, visose būdavo kažkokia intriga. Jos tarsi nedideli detektyvai su gera doze pamąstymui. “Tikėtina istorija” yra tiesiog… istorija. Nepasakyčiau, kad labai jau tikėtina, bet parašyta paprastai. Knygos pabaigoje atskleidžiama viena paslaptis, susijusi su Verneriu ir Ana Karin, tačiau ji nėra tokia jau didelė, kad galvotum “oho!”. Žodžiu, intrigos man čia pritrūko. O jei ne intrigos, tai bent jau būtų įdomu sužinoti, kaip ten viskas vyks toliau. “Ledai pajudėjo!” – ne pati tinkamiausia pabaiga knygai :/

Pamastymui. Mane šiek tiek erzino, kad šioje knygoje labai daug keliama klausimų ir iškart pateikiami atsakymai. Veikėjų charakterius norisi suprasti iš jų gyvenimo būdo, o ne todėl, kad tie charakteriai išsamiai išanalizuoti.

P.S. Kas per š yra lietuviškas viršelis? Originalus gražesnis, nors su knyga mažai susijęs.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Nick Hornby “Apie vaikiną”

2013-02-16

Būna knygų, kurias perskaitai ir neturi ką pasakyti. Jos tokios nei labai geros, nei labai blogos. Tiesiog vidutinybės. Tokia man pasirodė ir šita. Kartais net imu manyti, kad gal jau geriau prasta knyga, nei vidutiniška – tuomet bent jau yra ką kritikuoti :)

Nick Hornby “Apie vaikiną”

Markus. Dvylikametis berniukas, kuris yra kitoks nei visi. Kitokiu jį pavertė jo mama, versdama tapti vegetaru, nesivaikyti madų ir nebūti paviršutinišku. Tiesiogiai, žinoma, ji nevertė, tačiau visuomet turi neginčijamų argumentų. Kadangi tėvai išsiskyrę ir mama nėra laiminga, Markus jos klauso. Deja, dėl to, kad yra kitoks, jam, švelniai tariant, “nesiseka” mokykloje… Nepaisant visų vaiko pastangų, mamai pasimaišo protelis ir ji bando nusižudyti.

Vilas. Trisdešimt šešerių žavus vyriškis, kuris per visą gyvenimą nieko nėra dirbęs. O kam? Pinigai į sąskaitą kapsi patys – tėtis yra parašęs dabar labai populiarią kalėdinę dainą, įtrauktą į visus įmanomus albumus. Taigi, Vilas tiesiog egzistuoja, neveikdamas absoliučiai nieko reikšmingo ir yra tuo patenkintas. Viena man patikusi citata iš Vilo gyvenimo: “Štai taip devynis iš dvidešimties dienos vienetų (vakarai nesiskaito) užima vien būtiniausi dalykai. Tiesą pasakius, jis buvo pasiekęs tokį lygį, kad stebėjosi, kaip jo draugai sugeba suderinti gyvenimą ir darbą. Gyvenimas užima tiek daug laiko – nejau įmanoma, sakysim, dirbančiam žmogui tą pačią dieną dar ir išsimaudyti?”.

Draugystė. Keistom aplinkybėm šie du vyrukai susidraugauja. Na, iš tiesų, tai Markus įperša savo draugystę, bet Vilas jos ir nesipurto. Jis padeda vaikiui tapti tokiu pat, kaip visi, o Markus netiesiogiai padeda Vilui atrasti save. Pastarasis knygos pabaigoje tampa tiesiog angelėlis, o Markus… toks, kaip visi. Tik man iš ekscentriško ir įdomaus vaiko virtęs priešgyniaujančiu ir paniurusiu paaugliu, Markus nelabai patiko.

Vertinu: 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Eksperimentai, ragavimas ir ragavimo eksperimentai

2013-02-14

Mėgstu gaminti. Labai. Tik va, bėda – ne kasdien, Jei reikėtų gaminti kokius 2-3 kartus per savaitę, turbūt pasidaryčiau visiška eksperimentuotoja ir įvairių šalių virtuvės žinovė. Bet gaminti tenka kasdien, todėl galvoj turiu sąrašą kelis kartus išbandytų ir pavykusių patiekalų, kuriuos kartoju ir kartoju. Štai pavyzdžiui beveik visą vasarą bent kartą per savaitę valgėm kiaulienos sprandinės kepsnius (mėsą pirkau turguje) su krienais ir ridikėlių-svogūnų laiškų salotomis. Jau neišpasakytai vėl laukiu šviežių ridikėlių :)

Atrodo, čia bėdos kaip ir nebūtų, bet yra gi vos dviejų saulaukęs vaikas, kuriam neįkiši suši ar kiaulienos sprandinės kepsnių su krienais. O į tą krūvą mano prišaldytų varškėčių virimui ir kepimui, kurios griebiuosi, kai mūsų maistas netinka, jis žiūri be didelio džiaugsmo. Vadinasi, maistą turiu derinti dar vienam skrandžiui. Taip gaunasi, kad lieka makaronai, kotletukai, apkepai, blynai… Mano eksperimentų trokštančiai sielai tai yra per mažai, nors žinau šeimų, kuriose gaminamų patiekalų įvairovė ir tiek nesiekia. Deja, vaiko nepriversi valgyti to, kas jam atrodo neskaniai, o skrandukas dar ne viską ir suvirškina, todėl laukiu nesulaukiu meto, kol bendras stalas bus tikrai bendras.

Mano nuomone, valgyti reikia viską. Ragauti, ragauti, ragauti. Bandyti suprasti skonį ir pagalvoti, ar jau tikrai vienas ar kitas produktas/patiekalas nepatinka. Jei porą kartų paragavus vis dar šlykštu, tada nevalgyti. Bet dažniausiai taip nebūna :) Pakeitusi mastymą supratau, kad skanios net alyvuogės ir avokadai. Tiesa, ne visur ir ne visokie. Pvz., mano pažintis su avokadais prasidėjo nuo kažkokių karčių nesunokusių vaisių, kurie man buvo neapsakomai šlykštūs. Daug metų po to jų nevalgiau. Bet pasirodo, sunokinti iki tam tikro laipsnio (bet nepernokę) jie labai skanūs! Padariau net guakamolės, kuri puikiai suėjo su kukurūziniais čipsais. Įtariu, daug kas nevalgo vieno ar kito todėl, kad pirmą kartą paragavo neteisingai.

Nelabai suprantu žmonių, kurie kažko neragauja, nes jiems “nepatinka”. Juk iš kur gali žinoti, kad nepatinka, kai neragavai? Vienintelis dalykas, kurį man sunku būtų praryti – tai koks gyvas padaras. Esu ne kartą suvalgius gyvą vabalą kasdama obuolį ar kirmėliuką su žirniais ar avietėmis. Man baisiai nemalonu, kai maistas burnoje juda pats :) O ten visokių tokių “aš nevalgau paprikų, nes man neskanu” nelabai suprantu. Neskanu kas – žalios paprikos? Rūkytos? Trintos sriuboje? Keptos orkaitėje ir konservuotos aliejuje? Troškintos kartu su kitomis daržovėmis? Visos tos paprikos yra skirtingo skonio, todėl man įdomu, kurios iš jų yra neskanios ir kodėl atsisakoma valgyti visas.

Vyrą jau išmokiau ragauti. Dabar beliko išmokyti vaiką. Pvz., sūrio lazdelė yra šlykštu (šalta, lipni kažkokia), todėl neragauja. Ką gi, palaukiam, kol bus labai alkanas ir vietoj įprasto duoniuko užkandai duodam lazdelę. Kadangi alkis didelis, lazdelė nebeatrodo taip šlykščiai ir… pasirodo, tas daiktas visai skanus! Taigi, žalia varnelė prie dar vieno produkto. Po tokių bandymų galiu pasakyti, kad mano vaikas vienas iš nedaugelio valgo vištos kepenėles. Tiesa, susmulkintas ir sumaišytas su bulvių koše bei grietinėlės padažu. Bet valgo, jam skanu.

Po poros metų turbūt vėl galėsiu nevaržomai eksperimentuoti virtuvėje. Dabar, kad neužpjautų rutina, kas savaitę stengiuosi pagaminti ką nors naujo. Pildau savo naujametinį pažadą labai sėkmingai. O jei nepavyksta, yra šaldytų varškėčių ir picerija gretimam name :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 9

Jean Marie Auel “Pirmykštė moteris: Arklių slėnis”

2013-02-11

Pirmoje knygoje J. M. Auel rašė apie neandartaliečius, o antroje supažindina mus su pirmykščiais žmonėmis – kromanjoniečiais. Taigi, tokiais pačiais, kaip pagrindinė veikėja Aila.

Jean Marie Auel “Pirmykštė moteris: Arklių slėnis”

Pasakojimas. Pradėjusi skaityti šiek tiek pyktelėjau – kodėl rašo apie kažkokius du keliaujančius vyrus? Tikėjausi, kad, kaip ir pirmoji, ši knyga visa bus apie Ailą. Bet apie ją tik maždaug kas antras skyrius. Nieko, prie pasikeitimo greitai pripratau ir dviejų brolių – Jondalaro ir Tonolano – nuotykius skaičiaus pasigardžiuodama. Galiausiai jie pasidarė net įdomesni už vargšę mergaitę, vieną (be arklio ir liūto) gyvenančią Arklių slėnyje.

Tradicijos. Labai įdomu buvo skaityti jau ne apie neandartaliečius, o apie žmones. Pasirodo, tuo metu, kai anie buvo pasmerkti išmirti, žmonės sėkmingai vystėsi toliau – turėjo dievybę Motiną Žemę, statėsi laivus, kūrė naujus ginklus, mokėsi kalbų, siuvosi drabužius, žaidė, su džiaugsmu “dalindavosi malonumais”. Tik, va, niekaip nesuprato, kad vaikai ne iš dvasių atsiranda :) Rašytoja puikiai pasirinko eiliškumą – perskaičius antrą knygą supranti, kokie tie neandartaliečiai buvo atsilikę (nors ne visur). Tokie, kad kromanjoniečiai laikė juos gyvuliais ir labai nekentė. Žinoma, čia tik teorija, bet įtikinama.

Pabaiga. Kai galų gale Aila susitinka su gražuoliu Jondalaru, pasidaro iš vis įdomu. Nauji santykiai, nesusipratimai, Ailos nesugebėjimas kalbėti. Gi mergaitė užaugusi su neandartaliečiais. Na, ir žinoma, galų gale užgimsta meilė… Tik va čia knyga ir baigiasi. O taip įdomu, kas toliau! Perskaičiau kitų knygų aprašymas ir vėl su nekantrumu laukiu, kol išvers. Nežinau, ar gera bus trečioji ir kitos knygos, bet šita – tokia pat įtraukianti, kaip ir pirmoji.

Vertinu: 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 7

Rebecca Miller “Asmeniniai Pipos Li gyvenimai”

2013-02-08

Pradėdama skaityti nežinojau, ko tikėtis. Mačiau, kad yra filmas su kietais aktoriais, o pačią knygą vertina arba kaip svajonių romaną, arba kaip labai giliamintišką. Perskaičiusi vis dar nežinau, ko iš jos man reikėjo tikėtis. Manau, kad knyga yra tiesiog… per trumpa.

Rebecca Miller “Asmeniniai Pipos Li gyvenimai”

Pipa. Ponia Li gyvena kartu su savo senuku vyru (30 metų už ją vyresnis), neseniai jie persikraustė į šlykštoką (ok, knygoje minimas kaip idiliškas) pensininkų miestelį. Ji tvarko namus, perka valgyti, galvoja apie savo vaikus ir tūpčioja aplink vyrą, kuris telefonu tvarko verslo reikalus. Bet štai staiga Pipa pradeda vaikščioti naktimis, vėl rūkyti, įdomius jausmus kelia kaimynės sūnus. Skaitai skaitai ir galvoji – tai kas iš to? Matosi, kad moteriškė nepatenkinta savo gyvenimu. Ir aš būčiau nepatenkinta. Po to seka pusės knygos ilgio paaiškinimas – Pipos jaunystės aprašymas. Tada supranti, kad ponia Li nėra tokia kaip atrodo iš pirmo žvilgsni. Ir kad jai neturi būti gera taip gyventi.

Išvada. Taigi, suvoki knygos esmę (kad žmogaus prigimties nepakeisi) ir vis dar galvoji – tai kas iš to? Tik tiek šia knyga ir norėta pasakyti? Arba aš ne viską supratau, arba knyga yra per trumpa. Ji lyg ir išbaigta, bet norėtųsi kažko daugiau. Žodžiu, gal geriau eisiu pasižiūrėti filmo su kietais aktoriais.

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1