Joanne Harris “Persikai ponui klebonui”

2013-10-30

Po visų detektyvų buvo sunkoka įsivažiuoti į knygą, kur gausu spalvų, skonių, kvapų. Viskas atrodė per daug saldu. Bet nebūtų Joanne Harris tokia gera, jei nesugebėtų įtraukti ir sužavėti.

Joanne Harris “Persikai ponui klebonui”

Šokoladas. “Persikai ponui klebonui” – tai “Šokolado” tęsinys, trečioji knyga. Antra buvo “Ledinukų bateliai”. Nors man patiko abi ankstesniosios dalys, supratau, kad antrosios turinio beveik neprisimenu. Šioje dalyje Viana su dukromis grįžta į kaimą, kuriame gyveno ir sprendė problemas “Šokolado” knygoje. Tik kad šokolado jau beveik nebegamina. Gaila, šitos detalės labai pasigedau.

Mažasis Bagdadas. Žinau, kad Prancūzijoje yra daug problemų su musulmonų imigrantais, tačiau pirmą kartą apie tai skaičiau grožinėje literatūroje. Užtat kaip buvo įdomu! Tradicijų, atskirties, socialinių ir kultūrinių skirtumų aprašymai buvo geresni nei pats siužetas. Nors jis irgi nėra banalus. Žodžiu, per nagus Joanne Harris užvažiuoja tiek prancūzams, tiek musulmonams imigrantams.

Maistas. Šokolado trūko, bet Joanne Harris turi neįtikėtiną talentą labai skaniai aprašyti maistą. Užsimaniau ir persikų uogienės išsivirti, ir morenginių sausainiukų, ir batono su šokoladu, o pain viennois jau įtraukti į būsimų kepinių sąrašą.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

Patyčių pamatai

2013-10-29

Pastarąją savaitę nutiko du dalykai, po kurių aš supratau, kad visos patyčių prevencijos programos yra nukreiptos ne visai ten, kur reikia. Žinoma, gerai, kad bandoma perauklėti vaikus mokyklose. Bet aš už tai, kad šviečiami būtų ir visi jauni tėvai. Nes būtent jie įdiegia vaikams, kad tyčiotis yra normalu nuo tada, kai išmoksti kalbėti.

Pirmas atvejis buvo menkniekis. Tiesiog vaikų žaidimų aikštelėje dviems 5-2 metų broliukams užkliuvo mano vaiko kepurė. Toji turi nedidelius elnio ragus, ausis, nupieštas akis ir raudoną nosį. Žodžiu, tikra Kalėdinė kepurė, kokią ir aš mielai nešiočiau, jei būtų tinkamo dydžio. Taigi vyresnysis broliukas ėmė pašaipiai šaukti “briedis, briedis!”, o jaunesnysis, nenorėdamas atsilikti, pradėjo dirbtinai juoktis ir klykauti tą patį. Po to dar pridėjo “kvailas briedis” ir taip toliau.

Man atvipo žandikaulis. Vaikai tai vaikai, bet mama žiūrėjo į juos visiškai abejinga. Kadangi nesu iš tų, kurie kišasi į auklėjimą, pasigavau vyresniojo vaiko žvilgsnį ir mintimis perdaviau jam kuo geriausius linkėjimus. Nutilo iškart. Mažasis yra tik kopijuotojas, taigi nurimo ir tas. Žinote, atitinkamas žvilgsnis tiesiai į akis visuomet puikiai veikia per daug įsijautusius svetimus vaikus :)

Po šito įvykio man kilo minčių, kad štai kaip dedami pamatai patyčioms mokyklose. Pirmiausia, tėvų nesupratimu ir abejingumu. Bet numojau ranka – gal čia tik kartą taip pasitaikė. Visgi šiandienos incidentas kieme pranoko mano ir taip lakią vaizduotę. Mano vaikas pradėjo ašaroti, kad einame ne į jo mylimiausią aikštelę, o į parduotuvę. Pritūpiau šalia ir ėmiau aiškinti, kad pasisupti nueisime grįžę. Tuo metu pro šalį ėjo močiutė su 3-4 metų anūke. Močiutė atsistojo man už nugaros ir smerkiančiu tonu drėbtelėjo “gėėėda pelėėėda”. Nu, atseit, 2,5 metų berniukui turėtų būti gėda, kad jis nesuvaldo savo emocijų.

Užviriau iš pykčio, bet mano vaiko ašaros buvo svarbiau nei psichologijos pagrindų aiškinimas už mane daugiau nei dvigubai vyresnei damai. Netrukus močiutė su anūke nuėjo, bet už kelių sekundžių išgirdau skardų “gėėėda-pelėėėda, gėėėda-pelėėėda” iš tos mažos mergaitės. Jos ėjo ratu aplink kiemą (nežinau, kodėl, bet taip buvo), o mergaitė daug kartų šaukė tą patį ir rodė pirštais į mus. Močiutė pritariamai šypsojosi. Nu kur tau nesišypsosi, kai anūkė taip gerai išmoko gėdinimo pamoką. Susitvardžiau nečiupusi vaiko į glėbį ir nepasileidus iš paskos skaityti moralų. Pažadėjau sau, kad pamačiusi šias damutes kitą kartą nepraeisiu nepasikalbėjusi.

Man 28 metai, o pasijutau lyg būdama mažas vaikas, iš kurio yra tyčiojamasi, nes jis verkia, nugriuvo, prisidarė į kelnes, ar jam nutiko kas nors nemalonaus. Baisus jausmas. Dar baisiau, kad tiek pirmoje, tiek antroje situacijoje kalti buvo ne mažamečiai vaikai, o jų tėvai/seneliai. Garantuoju, kad tiek tie du broliukai, tiek mergaitė užaugę mokykloje tyčiosis iš kitų vaikų. Paniekinantys “kvailas briedis” ar “gėda pelėda” gali virsti baisesnėmis frazėmis, tampymu už plaukų, stumdymu ar spardymu. O po to tie patys tėvai/seneliai stebisi, iš kur vaikai išmoko… Viską jie išmoksta iš mūsų.

Supratau, kad tokiais atvejais daugiau netylėsiu, nes jau dviem kartais buvo per daug. Jeigu tau nepatinka kepurė, nekreipk dėmesio. Jeigu kas nors verkia, paklausk, kas atsitiko. Nesityčiok.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 3

Gal kavos? Ne, man arbatos.

2013-10-21

Šiaip jau nieko nereklamuoju, bet jei reklamuoju, tai tik gerus dalykus :) Ne pirmą kartą gaunu pasiūlymą išgerti kavos mainais į įrašą bloge. Tik mano atsakymas visada būna vienodas: “deja, kavos negeriu”. Na, kaip, iš tiesų tai geriu. Skanaus cappuccino, macchiato ar frappe vasarą tai neatsisakysiu. Bet tai būna retokai. Mano organizmas veikia taip, kaip kitų, išgėrusių kavos, tai dar papildomai maukti puodelį po puodelio man nereikia. Negaliu pasakyti, kad nemėgstu kavos, bet tikrai negeriu jos tiek, kad galėčiau objektyviai įvertinti.

Taigi šįkart iš e-parduotuvės Kavosdraugas.lt buvo labai malonu sulaukti atsakymo “mes turime ir arbatos!”. Va arbatos tai aš tikrai išgersiu mielai, jūs tik siūlykit, siūlykit! Be galo be krašto mėgstu naujus skonius ir tikrai esu jos išgėrusi tiek, kad turėsiu ką pasakyti. Ryte žalia, sergant žolelių, vakarais kvapni aromatinė arba trintų uogų, o pritrūkus energijos – stipri juoda. Jei juoda per stipri, tada su pienu… o kur dar mano pačios kurtos arbatos su džiovintais vaisiais, prieskoniais ir citrinų sultimis! Arbata, kaip ir prieskoniai, man yra alchemija :)

Kavosdraugas.lt sugebėjo mane nustebinti. Pasiūlė išsirinkti ir paragauti “Stick Tea“. Jos išskirtinumas yra tai, kad arbata supakuota lazdelėse. Tokių dar nebuvau mačiusi. Plonos aliuminio lazdelės atrodo gražiai ir yra visai patogios, jei reikia išsimaišyti cukrų. Jos turi tik vieną trūkumą – pro skylutes arbata šiek tiek byra, todėl trupinių rasite ir dėžutėse, ir puodelyje. Bet nedaug. Man tai netrukdė, bet kažkam gali ir nepatikti.

Visgi labiau nei pačios lazdelės man patiko pati arbata. Užsisakiau vanilinės ir žalios-pipirmėčių. Vanilinė tikrai nebloga ir tokio ryškaus skonio, kad cukraus visai nereikia. O žalia… Pasaka! Viena skaniausių ir gaiviausių žalių-mėtinių arbatų, kurias teko gerti. Patiko ir vyrui, ir mamai. Ji, pas mane apsilankiusi šiandien, jau reikalavo būtent tos arbatos ir nusivylė, kad liko vos kelios lazdelės. Beje, būtent ji paskaitė sudėtį ir mane informavo, kad arbatoje nėra jokių priedų. Žinot, pirksiu. Kaina nėra maža, bet kokybė ją atitinka 100 proc.

Na, ir, žinoma, svetainėje dar ir kavos yra :)

Kategorija: Internetas | Komentarų: 3

Sylvia Day “Atskleisk mane”

2013-10-19

Skaitydama antrąją “Crossfire” serijos dalį jaučiausi lyg būčiau gavusi vieną tų paprastų pigių vasaros romanų minkštais viršeliais. Tik kad visos bent kiek intymesnės scenos jame yra smarkiai išplėstos ir labai detalios. Bet šiaip jau iš esmės to ir tikėjausi, taigi nieko čia baisaus :)

Sylvia Day “Atskleisk mane”

50… Vėl būtų galima be galo be krašto šią knygą lyginti su “50 pilkų atspalvių”. Nes panašumų be galo daug. Visgi šioje dalyje pagaliau pradėjo matytis, kad Sylvia Day rašliava yra ne fan fiction, o šiek tiek profesionalesnė. Šiaip ar taip, nemažai romanų ji jau prirašiusi. Atsirado kažkoks siužetas, o ir veikėjai ne tokie išvėsę kaip “50 atspalvių”. Nuo knygos vidurio ir Eva ragus parodo, o Gideonas, pasirodo, irgi ne šventuolis.

Erotika. Šioje dalyje sekso scenų mažiau ir jos įvairesnės. Ir tai yra labai gerai, nes kai skaitai erotinį romaną ir imi sekso scenas jau nebe skaityti, o vien tik permesti akimis, tai jau nekoks tas erotinis romanas… Džiaugiausi vietomis sutikusi eilutę “ir mes puikiai pasimylėjome” ar pan. Jei kada į rankas pateks trečia dalis, manau, kad skaitysiu. Vien dėl to, kad nelabai įsivaizduoju, ką čia dar būtų galima apie tą porelę parašyti.

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Lee Child “Vienas šūvis”

2013-10-15

Pripratau prie skandinaviškų detektyvų, kitokius skaityti jau pasidarė keistoka. “Vienas šūvis” pilnas detalių ir tikslių tyrimų kaip iš CSI serialų, o psichologijos mažai. Bet knyga vis tiek labai patiko.

Lee Child “Vienas šūvis”

Eiliškumas. Lee Child’as parašė apie Džeką Ričerį 17 knygų. Spėkit, kelintoji yra šita? Nugi tikrai neverta naiviai tikėtis, kad pirma. Ogi 9-toji. Pirmą ir septintą(!) kadaise yra išleidusi “Jotema”. Kad “Obuolys” išleido tik šią, dar aišku – pagal ją pastatytas filmas. Bet kodėl prieš tai buvo išleista pirma ir septinta, niekaip nesuprantu. Jos geresnės už kitas ar kaip? Matau, kad eiliškumas serijoje nėra labai svarbus. Bet vis tiek būtų maloniau skaityti iš eilės. Ir, manau, ne man vienai.

Ričeris. Iš pradžių įsivaizdavau jį vienaip. Po to prisiminiau, kad filme vaidina T. Cruise’as (ant viršelio irgi jis) ir vaizduotė baigėsi. Šiaip ar taip, pagal aprašymą šiam aktoriui iki Ričerio dar labai toli. Ai, bet vaidina gerai, tai koks gi skirtumas :) Šiaip man tas buvęs karo policininkas pasirodė žiaurokas. Be to, kilo daug klausimų – kodėl jis gyvena keliaudamas, kodėl nenori būti pasiekiamas? Nors jis smarkiai neišlaidauja, bet iš kur gauna pinigų? Tie keli trumpi paaiškinimai man nepasakė nieko. Vėl imu galvoti, kad knygas geriau skaityti (ir leisti) iš eilės.

Byla. Tokia visai kaip iš kokio amerikietiško kriminalinio serialo. Išmetus Ričerį, pokalbius ir kai kurias detalas, tyrimą būtų galima parodyti per valandą. Nužudyti 5 žmonės, palikta pilna įkalčių, snaiperis rastas, bet kažkas vis tiek ne taip. Istorija įtraukia, Ričeris man patiko, todėl mielai paskaityčiau dar :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Sylvia Day “Apnuogink mane”

2013-10-11

Jau kaip padavė erotinių knygų leidyklos… Pamatė, kad lietuviai “50 atspalvių” pirkti nebijo, tai privertė visokio plauko erotikos. Bet ir gerai! Dar kažkur prieš metus galvojau, “kaip keista, kad Lietuvos knygynuose erotinių romanų beveik nėra”, o dabar jau yra iš ko rinktis.

Sylvia Day “Apnuogink mane”

Kopija. Įpusėjusi knygą tyčia pasižiūrėjau, kada išleista Sylvios “Crossfire” trilogija ir kada E.L.James “Fifty shades”. Pastaroji visgi buvo pirmtakė, išleista metais anksčiau. Knygų (bent jau pirmųjų dalių) siužetai nesvietiškai panašūs. Na, gal tik mergina iš “Apnuogink mane” man labiau patinka. Ji nėra vištelė be patirties, be to, turi pinigų. Taigi nėra to nuolatinio “man nereikia tavo dovanų, aš nenoriu būti priklausoma” isterikavimo. Bet šiaip jau mintyse susidariau lentelę su pagrindiniais dalykais ir sudėjau varneles, kurie iš jų sutampa. Pvz., pagrindinis vyriškis tai visai toks pat, kaip ir iš “Fifty shades”.

Niujorkas. Smagu, kad veiksmas vyksta Manhetene. Atmosfera kažkokia laisvesnė. Niekas nespokso į prabangias mašinas, pilna heteroseksualių veikėjų, o ir pats seksas kažkoks laisvesnis. Ir intrigų daugiau. Žodžiu, labai niujorkiška dvasia, kuri man knygose patinka.

Trūkumai. Pirmas trūkumas – tokią knygą jau skaičiau :) Visgi siužetas galėtų būti ir kitoks. Galima kokių erotinių filmų pasižiūrėti prieš rašant ar ką, vis įvairiau būtų. Antra, įpusėjus pradeda kartotis veiksmai – “pasimylėjom-jis kažką ne taip padarė-aš pabėgau-jis atsivijo-susitaikėm-oralinis-paprastas seksas”. Net sekso scenos pasidarė visos vienodos. Manau, kad net ir erotinio romano autoriai galėtų vadovautis taisykle “mažiau yra daugiau”.

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Jussi Adler-Olsen “Moteris narve”

2013-10-10

Kai skaitai vieną už kitą geresnius detektyvus, imi ir išlempi. Todėl nelabai žinau, kaip vertinti šitą knygą. Atrodo gi, ir greitai perskaičiau, ir buvo įdomu, ir įtraukė, bet vis tiek kažkas ne taip. Erzino kai kurios detalės, pats detektyvas, nusikaltėlį nuspėjau per anksti. Žodžiu, esu neapsisprendusi.

Jussi Adler-Olsen “Moteris narve”

Karlas. Niekaip nesugebėjau suprasti, ar man patinka detektyvas Karlas. Knygoje vietomis man jis pasirodė toks kvailys (pvz., elgesys su savo žmona), kad net siutino. Bet po to pamąsčiau, kad realiam gyvenime tokį žmogų gal visai ir mėgčiau. Nes jis tiesiog labai žmogiškas. Visiems būna blogų tarpsnių ir Karlui šioje knygoje būtent taip ir buvo. Kadangi pirkti antrą knygą visgi planuoji, tai manau, kad spėsiu su juo susidraugauti :) Juk ir Jonas Lina iš Larso Keplerio knygų pirmoje dalyje man pasirodė šiaip sau. O dabar jis vienas mėgstamiausių mano veikėjų. Taigi, Karlai, iki pasimatymo ;)

Asadas. Va šitas veikėjas tai nuostabus. Ir laiptinę išvalo, ir tanką pavairuoti moka. Užtat daniškai kalba prastokai (vertime ir lietuviškai ne itin moka) ir lepteli vis ką nors ne vietoje. Ir niekas nežino, nei kas jis tiksliai, nei ką veikė prieš tapdamas Karlo padėjėju. Labai puikiai įsivaizdavau šitą žmogų. Tikras perliukas!

Byla. Greitai nuspėjau, kodėl moteris yra narve, todėl dingo dalis skaitymo malonumo. Nors negaliu sakyti, kad ir nuobodžiavau. Patiko, kad knygoje įterpta ir kitų bylų, kurių Karlas tiesiogiai netiria. Priminė kokį kokybišką serialą, kur pagrindinė bėda susipina su keliomis mažesnėmis.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Negadinkite man vaiko

2013-10-09

Stoviu eilėje maisto prekių parduotuvėje. Priešais mane esanti moteris perka lipnią juostą, su kurios kodu kažkas negerai ir dėl to pardavėja išeina tvarkyti reikalų pati. Viskas būtų kaip ir nieko, jeigu ne prekių vežimėlyje sėdintis mano vaikas, kuriam dabar yra amžiaus krizė pavadinimu “noriu čia ir dabar” (pastebėjau, kad kai kurie iš jos taip ir neišauga). Taigi, mano vaikas nori saldainio ant pagaliuko, kuriuos aš jam ir perku kartu su viskuo kitu. Kadangi esu nustačiusi taisyklę, kad valgome po to, kai susimokame (nebent būtų labai alkanas, o taip per 2,5 metų buvo tik vieną kartą), buvo pasakytas griežtas “ne, palauk”.

Aišku, krizė “noriu čia ir dabar” su fraze “ne, palauk” yra visiškai nesuderinama ir mano vaikas iš to nesusiderinimo klykia kiek pajėgia. Kad nepasirodytų per mažai, dar ir spardosi kiek pajėgia. O kas man, aš pripratusi. Nekreipiu dėmesio absoliučiai, tiesiog stoviu ir stebiu spektaklį. Tikrai vertas kokio tarptautinio apdovanojimo! Bet manęs seni triukai neveikia. Puikiai žinau, kad pradėjusi kalbinti arba siūlyti ką nors kitą, sukelsiu tik dar didesnę isteriją. O šita baigsis po poros minučių. Apie blogiausią variantą – visgi duoti tą saldainį – nekyla nė minties.

Taigi ir tas klykimas būtų visai nieko, jei ne priešais mane stovinti moteris (ta, kuri sustabdė eilę). Galbūt ji pasijuto kalta, kad aš turiu laukti su klykiančiu sūnumi. Galbūt ji negalėjo ištverti vargšo mielo vaikelio širdį draskančio verkimo. Galbūt jai pagailo vaiko, kuris turi tokią tironę motiną. Galbūt ji šiaip kvaila ir nenuovoki višta. Balsuoju už pastarąjį variantą. Moteriškė skubiai versdama rankinę išsitraukė kažkokį pakutį. Griežtokai pasakiau, kad nieko mano vaikui neduotų. O ji tik “palaukite palaukite…” ir pergalingai išlupo PUPONAUTĄ.

Dabar gi intarpas apie tai. Trumpas toks. Puponautai mano vaikui yra absoliučiai dzin.

Taigi ji puolė vaikui kišti po nosim puponautą. Bet mėlynas plastmasės gabaliukas yra Š palyginus su nuostabiai kvepiančiu vaisiniu saldainiu ant pagaliuko. Klykimas tik pagarsėjo ir vietoje to, kad nuramintų, moteriškė padarė man meškos paslaugą. Ji pasidarė raudona kaip burokas o man teliko tarstelėti “juk sakiau nieko neduoti”. Tikiuosi, kad daugiau niekad gyvenime ji nebesiims vaidinti geradarės fėjos. Kaip ir visi tie svetimi kvaišos, kurie lenkiasi prie verkiančių vaikų juos imti ant rankų, kalbinti ir guosti. Tokiems visada norisi sušukti “durniau, vaikas gi tavęs nepažįsta!”. Apsiriboju mandagesnėmis frazėmis, bet vis tiek – nekenčiu aš jų visų.

Pati greičiausiai įsikiščiau, jei matyčiau vaiką mušamą. Ne pliaukštelint kartą per subinę, o mušamą. O visa kita yra tėvų reikalas. Vieni kalbina, kiti nekreipia dėmesio, treti bando vaiko dėmesį nukreipti kitur. Taip kad kišti saldainius, puponautus, imti į rankas ar galų gale kalbinti yra tikrai kvaila. Arba vaiką išgąsdinsite, arba sugriausite auklėjimo sistemą, nes tam užtenka ir vieno karto.

Kai pardavėja grįžo, sūnus sėdėjo ramutėlis, tik sušilęs. Sumokėjau už prekes ir daviau saldainį. Nes buvau pažadėjusi, o vaikas buvo nurimęs. Taigi, viskas užtruko tik kelias minutes, o gal būtų ir dar trumpiau, jei ne kvaila moteriškė.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 8