Paraginamoji frazė toms įmonėms, kurios, skelbdamos savo el. pašto adresą, vis dar nesupranta, kad reikia juo ir naudotis. Pastaruoju metu man dažnai prireikia įvairių paslaugų ir informacijos. Ką aš darau? Pagooglinu, susirandu įmonę ar organizaciją, kuri man (pa)tinka labiausiai ir rašau el. laišką su klausimais. Daugiau »
Man patinka stiprūs vėjai, bet aš nepatinku jiems. Pagavo vakar ir perpūtė dešinę pusę kūno. Net kvėpuot dešine šnerve sunku. Tupiu namie, gydančiais kvepiančiais tepalais prisitepus. O žemi pilkai balti debesys žydrame fone nuneša mane 17-18 metų atgal… Daugiau »
Šiaip dedikuoju savo mažajai sesutei, bet galbūt pravers ir kitiems, turintiems ikimokyklinio amžiaus vaikų. Aišku, nekalbu apie tuos, kurie leidžia savo dar skaityt nemokantiems mažiams sėdėt pernakt prie kompiuterio. Bet tiems, kurie prie kompiuterio savo vaikus pratina pamažu, kai kurios svetainės turėtų būti naudingos. Daugiau »
Lietuvoje yra labai daug visokių pasaulių. Tikrai! Eini gatve ir vis matai iškabas: spintų pasaulis, bohemijos pasaulis, dovanų pasaulis, dar koks nors pasaulis. Tas noras viską aprėpti ir tapti atskiru pasauliu kartais net juokingas darosi.
Pavyzdžiui, “Briketų pasaulis”. Pardavinėja naftos produktus. Arba “Ekologijos pasaulis” su keliais produktais vitrinoje. Ir akmuo, ir dantis, ir klijai, ir perukai turi savo pasaulius. Kur jau čia tokie daiktai, jei net sandarinimai ir hidraulika turi savo pasaulius.
“Šviesos pasaulis” yra, bet “Tamsos pasaulio” neradau. Per baisiai skamba? Manau, ezoterinių prekių parduotuvei kaip tik. Arba barui kokiam. Kai pasibaigs pasauliai, atsiras Lietuvoje visatų. Kol kas tik baldai ir namai turi savo visatas. Silpnokai…
Jodama jaučiuosi laisva. Vėjas plaukuose, medžių šešėliai rankose, kvapai, garsai – viskas tuomet būna tobula. Mama sako, kad galėčiau žirgyne apsigyventi. Tikrai galėčiau. Turbūt ir dirbti galėčiau, negailėdama savęs nė truputėlio. Nesvarbu, kad šiais metais, o ir per visą gyvenimą, ant arklio esu praleidusi tik apie dvi su puse valandos, bet noriu dar ir dar ir dar. Ne tik joti – ir šukuoti juos, ir karčius kedenti, ir nosį glostyti, ir juokingas lūpas čiupinėti, ir kalbinti tvirtas pūkuotas ausis stebėdama. Dabar tik galvojam, kaip čia prijaučiančią ir poros šimtų litų tam negailinčią kompaniją susiorganizuoti ir 6 valandoms į miškus išjoti. Nes po valandos galvoji – jau viskas? Tikrai? Noriu dar!
Praeitą kartą be nuotraukų, o dabar ir vėl neturiu normalių, nes jojant ne fotografavimas galvoje. O ir pagrindas nelabai vienoje vietoje nustygsta :)
Vakar darbo mąstymo kambarėlyje (turim mes tokį :) ) pagalvojau: kiek daug gražių ir visai įgyvendinamų idėjų sužlugdo utopijos. Žmonės, kuriantys utopines idėjas, norintys iškart drastiškų pokyčių ir svaigstantys apie sunkiai įmanomus dalykus atima iš kitų norą siekti menkesnių tikslų. Daugiau »
Automobilis – vieta, kurios negali pavadinti nei vieša, nei privačia. Ta nedidelė erdvė priklauso tik mums. Galime ten daryti viską (na, beveik viską), ką norime. Tačiau mus visi mato. Todėl nesielgiame kaip namie. Kadangi erdvė suteikia ir privatumo jausmą, dažnai pamirštame, kad galime būti stebimi. O stebėtojų yra daug, pavyzdžiui, aš :) Daugiau »
