Joanne Harris “Persikai ponui klebonui”

2013-10-30

Po visų detektyvų buvo sunkoka įsivažiuoti į knygą, kur gausu spalvų, skonių, kvapų. Viskas atrodė per daug saldu. Bet nebūtų Joanne Harris tokia gera, jei nesugebėtų įtraukti ir sužavėti.

Joanne Harris “Persikai ponui klebonui”

Šokoladas. “Persikai ponui klebonui” – tai “Šokolado” tęsinys, trečioji knyga. Antra buvo “Ledinukų bateliai”. Nors man patiko abi ankstesniosios dalys, supratau, kad antrosios turinio beveik neprisimenu. Šioje dalyje Viana su dukromis grįžta į kaimą, kuriame gyveno ir sprendė problemas “Šokolado” knygoje. Tik kad šokolado jau beveik nebegamina. Gaila, šitos detalės labai pasigedau.

Mažasis Bagdadas. Žinau, kad Prancūzijoje yra daug problemų su musulmonų imigrantais, tačiau pirmą kartą apie tai skaičiau grožinėje literatūroje. Užtat kaip buvo įdomu! Tradicijų, atskirties, socialinių ir kultūrinių skirtumų aprašymai buvo geresni nei pats siužetas. Nors jis irgi nėra banalus. Žodžiu, per nagus Joanne Harris užvažiuoja tiek prancūzams, tiek musulmonams imigrantams.

Maistas. Šokolado trūko, bet Joanne Harris turi neįtikėtiną talentą labai skaniai aprašyti maistą. Užsimaniau ir persikų uogienės išsivirti, ir morenginių sausainiukų, ir batono su šokoladu, o pain viennois jau įtraukti į būsimų kepinių sąrašą.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

Jolanta

2013-11-01 12:02

Apie “pain viennois” – juk tai tiesiog pagerintas batonas :)

Laura

2013-11-01 12:33

Taip, o jei jį padarai bandelių formos ir kerti su braškėm ir pienu, tai geriau ir būti negali :)

Jolanta

2013-11-01 12:46

Skanu , netgi labai, Ir kaloringa :) Bet geriausia gyventi Provanse ir valgyti bandeles su pienu kas rytą kvepiančiam mažam kaimelyje :)

Jolanta

2013-11-21 1:00

Bebaigiant skaityti šią knygą apėmė keistas jausmas: labia lengvai skaičiau, herojus žinojau iš ankstesnių romanų. Bet.. šįkart pagrindinės herojės savybė visur kišti nosį, siūlyti savo pagalbą (netgi labia įkyriai)ir visur visus gelbėti mane labia erzino. Erzino todėl, kad pati nemėgstu tokių žmonių ir savo draugų tarpe jų net neįsivaizduoju.Turbūt Joanne Harris norėjo tą lindimą į žmonių gyvenimus parodyti kaip teigiamą savybę, o man tiesiog suveikė atmetimas :)
Pritariu, kad maistas aprašytas nepaprastai įtaigiai – atrodo, kad net knyga pakvipdavo :)