Liza Marklund “Nobelio testamentas”

2013-12-28

Iš tiesų tai tokia eilinė knyga, kad apie ją nėra nei ką pasakyti, nei kam jos rekomenduoti ar nerekomenduoti. Tiesiog paprastas skandinaviškas detektyvas laikui prastumti. Rašytoja yra nr. 1 tarp skandinavų dtektyvų autorių? Įdomu, kokiais čia kriterijais matuojant.

Liza Marklund “Nobelio testamentas”

Anika. Žurnalistę Aniką persekioja bėdos. Vyras neištikimas, sūnų darželyje skriaudžia, kaimynas piktas, geriausia draugė plevėsa, dar pakliūna į susišaudymą, apie kurį nieko negali rašyti ir dėl to yra ilgam išleidžiama atostogų. Ji neturi problemų tik su pinigais. Galvojau, kad moteriškė bus kieta ir per savo pusmečio atostogas pati išsiaiškins nusikaltimą, bet kur tau… Pusę metų tesugebėjo rūpintis kraustymusi ir šeima, o visos linksmybės prasidėjo pirmą dieną grįžus į darbą.

Charakteris. Kaip supratau, rašytoja Aniką pavaizdavo pagal save ir žurnalistė turėjo būti kieta moteriškė. Deja, man ji pasirodė lengvai manipuliuojama ir praskydusi. Nuolat verkšlena dėl savo vyro, burba dėl darbo. Kieta tik tada, kai kalba sukasi apie jos vaikus. Bet juk knyga ne apie auklėjimą.

Bandymai. Liza Marklund bandė rašyti panašiai kaip S. Larssonas, bet pritrūko talento. Prikišta daug detalių apie politiką, teisę, ilgi pasakojimai apie nesusijusius su byla dalykus, labai išsamios istorijos apie Nobelį. Visa tai sunkiai įsipaišo į siužetą. Man pritrūko nuoseklumo.

Vertinu 5/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Max Brooks “Pasaulinis karas Z”

2013-12-16

Yra keli dalykai, apie kuriuos aš nemėgstu skaityti. Į tą sąrašiuką tikrai įtraukčiau zombius ir karą. Keista, bet kažkodėl pasirinkau skaityti knygą apie žmonių karą su zombiais. Na, galvojau, visgi knyga labai populiari, dar ir filmas yra, gal kaip nors įveiksiu. Tikrai nesitikėjau tokios geros istorijos!

Max Brooks “Pasaulinis karas Z”

Forma. Perskaičiusi kelias dešimtis puslapių mintyse nusišaipiau “tai čia visą knygą ir varys taip?”. Mat tai nėra romanas su pradžia, viduriu ir pabaiga. Visą istoriją sudaro žurnalisto kalbinamų žmonių pasakojimai. Kalbasi jis su visais – gydytojais, kariais, vadais, motinomis, paprastais žmogeliais, įvairiausiais keistuoliais ar per stebuklą išlikusiais. Visi apie karą su zombiais pasakoja iš savo perspektyvos ir iš tų mažų gabaliukų skaitytojas mintyse susidėlioja sau romaną su pradžia, viduriu ir pabaiga. Nė nepajutau, kaip įtraukė tokia knygos forma ir visai nenorėčiau, kad ji būtų kitokia.

Karas. Iš tiesų tai čia galėjo būti ne zombiai, o pasiutę uodai ar pasaulinis tvanas – jokio skirtumo. Knyga iš tiesų ne apie juos, nors skaičiau, kad rašytojas yra didelis zombių fanas. Knyga yra apie žmones. Esu beveik įsitikinusi, kad pasaulinės epidemijos ir totalinio karo metu žmonija elgtųsi labai panašiai. Atsirastų gelbėjančių televizorius, nors nėra elektros, atsirastų pamišėlių, įsivaizduojančių, kad yra zombiai, susidarytų gaujos, valdžia bandytų nuslėpti savo bejėgiškumą ir kai jau atsirastų pasaulio gelbėjimo planas, tai jis būtų būtent toks drastiškas ir žiaurius, kaip “Pasauliniame kare Z”.

Detalės. Štai šita daina, parodanti, kaip iš tiesų jaučiasi kariai. Arba kodėl pasaulinį karą su zombiais pralaimėjo banginiai. Detalus narų kostiumų aprašymas. Lobotomaizeris – populiariausias ginklas prieš zombius. Daug daug detalių, kurios truputį priverčia patikėti, kad toks karas tikrai buvo. O jei nebuvo, tai suteikia saugumo jausmą – žinosiu, ką daryti, jei taip atsitiks :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Lev Tolstoj “Ana Karenina”

2013-12-09

Čia turbūt buvo mano metų knyga. Ne todėl, kad geriausia, o todėl, kad pagaliau prisiruošiau ją perskaityti. Tuo pačiu supratau, kodėl nedalyvauju visokiuose knygų iššūkiuose. Mano iššūkiai yra klasika, sunkiai, lėtai skaitomos knygos arba kokie nors be proto ilgi kūriniai. Na, tokie, kuriems reikia laiko ir kantrybės. Žinoma, ir aš galiu į iššūkius įsirašyti pvz., “Bado žaidynes”, kai prisėdus visas tris dalis per dvi dienas galima perskaityti (ne tik galima, bet taip ir buvo). Taip per du mėnesius su pertraukėlėm įveikčiau visas 12 “iššūkio” knygų ir jau galėčiau savimi didžiuotis :) Juokinga.

Lev Tolstoj “Ana Karenina”

Meilė. Kad Ana Karenina šoko po traukiniu, tai aš žinojau jau seniai. Bet kad Anos Kareninos meilės istorija sudaro gal tik ketvirtį knygos – ne. Na, kokia gi čia knyga apie meilę… Greičiau apie Rusiją prieš 150 metų. Daug apie aukštuomenę, truputį apie prastuomenę, apie karą, apie teisę, apie politiką, apie vaikus, apie buitį. Šiaip jau “Ana Karenina” man labai patiko ne kaip romanas, o kaip istorinių žinių šaltinis. Lengva buvo įsijausti į veikėjus, nepaisant to, kaip smarkiai yra pasikeitę papročiai ir kai kurios veikėjų mintys bei elgesys atrodo nesuvokiami.

Laikmetis. Prisiminiau filmą “Vidurnaktis Paryžiuje”, kuriame vyriškis norėjo nusikelti į praeities Paryžių, o moteris iš praeities Patyžiaus norėjo nusikelti dar vienu laikmečiu atgal (nes ten geriau), o tame Paryžiuje buvo žmonių, kurie manė, kad geriau buvo dar ankstesniame laikmetyje. Pagalvojau, kad ko jau tikrai nenorėčiau, tai nusikelti 150 atgal. Sakyti savo vyrui “Jūs” būtų normalu. Moteriai jaustis nieko vietoje – įprasta, o būti protinga moterimi tai tas pats, kas būti ateiviu. Gimdyti vaikus vieną po kito – gerai, o turėti vieną/du ir daugiau nenorėti – blogai. Kas man būtų įdomu, tai nebent kaip vaiduokliui pasisukioti aukštuomenės pokylyje. Mazurkos šokti tai juk nemokėčiau :) Neįdomu būtų gal tik kaime, nes nelabai jis ir pasikeitė. Iš tiesų baisu, kaip keičiasi žmonių sanykiai ir elgesys mieste ir kaip stovi vietoje kaimuose. Gal tik jei jau geria, tai geria ne tik vyrai, bet ir moterys. Lygios teisės, taip sakant.

Savižudybė Dar nežinojau, kad Ana iš tiesų nusižudo ne iš meilės. Ji tiesiog taip ir neišbrenda iš pogimdyvinės depresijos. Baisu. Skyriuką, kuriame Ana blaškosi pakvaišusi po namus, o vėliau važiuoja į stotį, galima skaityti per savižudybių prevemcijos renginius. Būna, kam padeda SMS, o šiuo atveju panikos metu išsiųstas laiškutis jau nebepadėjo.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 10

Melissa P. “Šimtas plaukų šepečio glamonių prieš miegą”

2013-11-21

Prieš imdama tomą sveriančią knygą iš savo “must read” sąrašo, galvojau, perskaitysiu šį tą trumpesnio (140 psl.) ir lengvesnio. Knygutė yra tik vienam prisėdimui, parašyta kaip dienoraštis ir pusiau autobiografinė. Pastarasis faktas yra kiek šokiruojantis kai pagalvoji, kad merginai, kurios seksualinė patirtis pranoksta daugumos vyresnių moterų, yra tik 14-16 metų.

Melissa P. “Šimtas plaukų šepečio glamonių prieš miegą”

Patirtis. Gal aš labai senamadiška, bet man atrodo, kad 14 metų pradėti lytinį gyvenimą yra per anksti ir taškas. Kūnas susitvarkys, o smegenys – nelabai, nes neatskiria meilės nuo sekso. Po to kūnas lieka toks nereikšmingas, kad tampa paauglės prostitutėmis. Vienos – už pinigus, kitos savanorės už dyką. Va tokius straipsnius paskaitai ir baisu darosi. Kadangi knyga parašyta kaip dienoraštis, amžius čia beveik neakcentuojamas. Na, tik pirmasis partneris pasišaipo, neva merginai dar papai neužaugę.

Naivumas. Paaugliai dažniausiai būna naivūs ir kvailoki. Kai organizmas iš visų jėgų bando susitvarkyti su pasikeitimais, mąstymui laiko nelieka, ypač, jei nėra su kuo pasikalbėti. Melisos tėvai irgi nieko nemato. Mama per daug atlaidi, o tėvas mato tik televizorių. Todėl jai labai lengva per naktis negrįžti namo ir meluoti. Melisa yra tarsi perplėšta į dvi dalis – viena trokšta įspūdžių, patenkinti kūno poreikius įvairiausiais būdais su įvairiausiais vyrais. Pati juos vilioja. Kai kuriuos dėl to, kad lengvai įsimyli, o kitus dėl kvailumo. Kita dalis verkia per naktis, kad yra išnaudojama.

Meilė. Kai kurios vietos knygoje mane labai trikdė nenatūralumu. Tai Melisa rašo “kaip aš nekenčiu matiekos ir ta mokytoja kvaiša” (atsiversčiau savo 14-metės dienoraščius, rasčiau vos ne žodis žodin tą patį), tai filosofuoja kaip koks Šliogeris. O tikrą savo meilę suranda būdama 16 metų. Pamato ir suvokia, kad čia tikroji meilė. Rimtai?! Čia jau beveik juokiausi :) Gaila, knyga maždaug toje vietoje ir baigiasi. Gaila, nes turbūt tos tikrosios meilės arba nebuvo, arba su ja baigėsi taip pat, kaip ir su kitais – aukštyn užverstu sijonu. Todėl ir yra ta knyga tik pusiau autobiografinė.

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Dan Brown “Inferno”

2013-11-20

Apie šitą knygą girdėjau, galima sakyti, tik blogų atsiliepimų. Bet galvojau – ką čia, apie kitas Browno knygas juk irgi pilna blogio, bet knygos kaip knygos. Visgi “Inferno” išties prasčiausia iš visų. Rašytojas, švelniai tariant, persistengė.

Dan Brown “Inferno”

Miestai. Į Florenciją nuvykti norėjau visą gyvenimą, bet po šios knygos noras gerokai apmažėjo. Taip nesudominti miestu reikia sugebėti. Buvo labai labai labai nuobodu skaityti kada koks pastatas pastatytas, kas ir kodėl jį pastatė plius keletas nereikšmingų faktų apie kiekvieną detalę. Vietomis jau net ne skaičiau, o tiesiog peržvelgiau tekstą, nes, po velnių, pasiėmiau grožinės literatūros knygą. Ne istorijos vadovėlį! Dėl kažkokių neaiškių priežasčių knygoje buvo ir Venecija bei trupučiukas Stambulo, kuris, nors siužete ir reikšmingas, buvo beveik pamirštas. Žodžiu, Florencijos knygoje tiek daug, kad gali ir supykinti.

R. Lengdonas. Profesorius iš JAV eilinį kartą papuola į painias situacijas iš kurių bando išsikapstyti narpliodamas rebusą. Šįkart jis susijęs su Dantės “Dieviškąja komedija”. Buvau prisiskaičiusi, kad apie poemą knygoje prirašyta labai gausiai. Gal galima paklausti – kur? Aš neradau nieko, išskyrus kelias eilutes, kelis kūrinius, susijusius su poema ir šiek tiek faktų apie patį Dantę. Visur buvo tik Florencija, Florencija, Florencija.

Pabaiga. Nusinuobodžiavusi skaičiau visiškai neįdėmiai, todėl, kai įveikus 3/4 knygos, viskas apsivertė aukštyn kojomis (ir dar netgi ne taip, kaip tikėjausi… nors iš tiesų nesitikėjau nieko), pasidarė įdomiau. Taigi, tie 5 vargani balai yra už paskutinį 100 puslapių. Ir dar už idėją, su kuria Dantė ir visa jo komedija nesusisieja niekaip.

Vertinu 5/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Jean-Dominique Bauby “Skafandras ir drugelis”

2013-11-12

Nelabai ką turiu pasakyti apie šią knygą… Kai pamačiau filmą, kuris tikrai buvo nuostabus, galvojau, kad reikia perskaityti ir tuos 140 puslapių. Dažniausiai jie būna daug geresni. Bet tik padariau išvadą, kad kuo trumpesnė rašytinė istorija, tuo didesnė tikimybė, kad ji bus prastesnė už filmą.

Jean-Dominique Bauby “Skafandras ir drugelis”

Jean-Dominique Bauby. Apie patį žmogų būtų galima kalbėti ir kalbėti, žavėtis ir stebėtis. Kaip ištverti nepalūžus, kaip rasti jėgų ir noro bendrauti, tuo labiau parašyti knygą mirksint viena akimi? Kaip “Dievų miške” visi stebimės B. Sruogos sarkazmu, atrodo, visai ne ten, kur esame įpratę, taip ir čia – žmogus yra įkalintas savo nejudriame kūne, o visgi sugeba pasišaipyti iš situacijos. Skirtumas tik toks, kad B. Sruoga knygą parašė jau išėjęs iš lagerio, o Bauby iš savo kūno niekaip negalėjo išeiti. Na, anot jo, galėjo – mintimis. Tai tiek.

Turinys. Bet visgi, jei ne neįprasta situacija, knyga niekada gyvenime nebūtų išleista. Nes ji nėra gera. Ką perskaitome – truputis apie ligą (šios vietos puikios), truputis atsiminimų (šitos neblogos) ir nemažai svajojimo, svarstymo, kurie man buvo absoliučiai neįdomūs. Žinoma, žmogus šlovės nesivaikė, o ir parašyti 140 puslapių mirksint raides buvo ne juokų darbas (aš ir paprastai nesugebu jų parašyti), todėl tiesiog išsiliejo ir tiek. Viską suprantu ir gerbiu. Bet, atleiskite, vien dėl pagarbos ar užuojautos knyga nepasidaro geresnė.

4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Jussi Adler-Olsen “Fazanų žudikai”

2013-11-09

Tikėjausi, kad antra Olsen’o knyga bus geresnė, bet teko nusivilti. Parašyta gerai, veikėjai įdomūs, bet aš tikėjausi detektyvo su intriga, o jos čia nebuvo.

Jussi Adler-Olsen “Fazanų žudikai”

Karlas ir Asadas. Man jų trūko. Rašytojas tiek įsigilino į blogiukų psichologiją ir tiek daug aprašinėjo, ką ir kaip jie veikia, kad pamiršo tyrėjus. Asado buvo gerokai mažiau nei pirmoje knygoje, Karlo fronte irgi nieko naujo. Aš suprantu, kad su jais jau susipažinome ir bla bla, bet tie du tokie geruliai, kad norėtųsi daugiau. Be to, “Q” skyriuje atsirado ir moteriškė. Keistoka tokia, kol kas nelabai ją suprantu :)

Įtampa. Anotacijoje parašyta, kad nepaisant to, jog rašytojas žudikus atskleidžia jau pirmuosiuose puslapiuose, knyga vis tiek kupina įtampos. Nė velnio! Buvo įdomu, kaip kad įdomu skaityti neblogą knygą. Bet intrigos ir įtampos – jokios! Labai už tai supykau. Aš vis vyliausi, kad nutiks kažkas netikėto, kad atsiras dar koks nežinomas veiksnys, bet – nieko. Taip negalima, čia juk detektyvas!

Viltis. Ta tai miršta paskutinė. Aš tikiuosi, kad trečioje knygoje bus ir Karlo, ir Asado, ir netgi intriga. Nes rašyti Olsen’as moka, tai gal ne viską sugadino :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

James Dashner “Bėgantis labirintu”

2013-10-31

Šitą knygą drąsiai galima dėti į vieną lentyną su “Bado žaidynėmis”. Panašus stilius, skirta tam pačiam skaitytojui. Nors “Bėgantis labirintu” paskaičiau per du vakarus, “Bado žaidynės” visgi įtraukė labiau. Tuomet skaičiau ir mėgavausi, o dabar tiesiog skaičiau.

James Dashner “Bėgantis labirintu”

Paaugliams. Kartais vis pasigailiu, kad mano paauglystėje tokių knygų nebuvo. O jei ir buvo, tai neišverstos. Gal todėl vis nepraleidžiu progos sukrimsti vieną kitą populiarią paauglišką knygą. Ir, turiu pasakyti, nemaža dalis jų yra geresnės už populiarią literatūrą suaugusiems. Gal young adult rašytojai labiau stengiasi ar ką… Vienintelis skirtumas nuo suaugėlių literatūros yra tas, kad veikėjai yra 15-17 metų, o meilė baigiasi ne seksu, o bučiniais ir pasilaikymu už rankų.

Labirintas. Trakas – vieta, kur paslaptingoje dėžėje kas mėnesį atvyksta po vieną berniuką, praradusį atmintį. Ten jų gyvena ir tvarkosi jau visai nemažas būrys. Plotą supa aukštos sienos, kurios kasdien atsiveria ir iš Trako galima patekti į labirintą. Berniukų užduotis ir didžiausias noras yra surasti išėjimą, bet tai atrodo beveik neįmanoma. Tik naujokas Tomas pralaužia ledus. Jo sprendimas yra gan lėkštas, apie tai buvau pagalvojusi jau knygos pradžioje, bet pats labirintas buvo įspūdingas. Mačiau, kad kitais metais pasirodys ir filmas, tai greičiausiai pažiūrėsiu. Vien dėl įdomumo, kaip atrodys pabaisos grizai, nes šioje vietoje rašytojas fantazijos nestokojo.

Kitos dalys. Knyga baigiasi intriguojančiai, visai norėčiau ir kitas dalis paskaityti. Iš viso jų yra jau keturios.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0