Taip, aš apie “Twilight” sagą. Aš nebūčiau aš, jei nesusidomėčiau viskuo, kas susiję su vampyrais. Šita lengvos formos manija susirgau turbūt po to, kai pirmą kartą pamačiau “Interviu su vampyru“. Iki šiol manau, kad tai superinis filmas ir jei kas lieptų pasirinkti, kokiu mistiniu padaru man tapti, turbūt rinkčiausi naktinį gyvenimą. Daugiau »
Prisipažinsiu, man šiek tiek keista, kai žmonės nuolat važiuoja atostogauti ten pat. Jei turi galimybę išvažiuoti į kitą šalį, kam kiurksoti nuolat tame pačiame Turkijos kurorte? Europoje pakankamai daug šalių ir skirtingų jų vietovių, kad užtektų ilgam. Šįkart buvome Graikijoje, Chalkidikėje. Labai džiaugiuosi, kad išsirinkome vidurinį pusiasalį ir iki soties pasimėgavome jūra ir saule ramiuose paplūdimiuose. Daugiau »
…arba viščiukas, troškintas aluje. Kadangi jau oficialiai atostogauju, turiu laiko savo kulinariniams eksperimentams ir senų receptų atgaivinimui. Viščiukas aluje yra vienas pastarųjų. Mėsytė neapsakomai minkšta ir laaabai skaniai kvepia. Šioje vietoje drįsčiau paminėti faktą, kad nekenčiu alaus skonio ir kvapo, bet, nepaisant to, aluje troškintą vištą kertu taip, kad ausys linksta. Daugiau »
Man šiandien turėjo būti nedarbadienis, o 15 val. prapliupti baisūs lietūs su perkūnijomis, bet jau spėjau pabaigti vieną straipsnį ir parašiau pusę kito, susitvarkiau maketą ir dar neplyšo galva, o audra nusikėlė vakarui, būtent tam metui, kai vėl vešiu katiną į veterinariją (jau nebevemia, bet nieko ir neėda).
Ir dar labai labai laukiu atostogų, jau dvi savaites kasdien žiūriu orų prognozes ten, kur būsiu po 10-ies dienų, bet, aišku, tuo metu būtinai lis su perkūnijom, kaip turi lyti šiandien, bet vis tiek maudysiuosi net ir lyjant lietui ir valgysiu jūros blogybes ir važiuosiu pažiūrėti to, ką mačiau tik paveiksliukuose, ir gal net pavairuosiu pagaliau nelietuviškais keliais.
O dar galvoju, ar neišprotėsiu aš šią savaitę dirbdama nesveikais tempais ir labai labai laukdama atostogų, nors dirbti tokiais tempais visai nebūtina (kaip (nu)vertina, taip ir dirbu, nėra čia ko persistengti – nebe tie laikai), o atostogos vis tiek prasideda po keturių dienų, ir katinas pasveiks kada nors, nėra čia ko nerimauti, dar kelias gyvybes juk turi.
Gal gi jau pagaliau išsitarškėjau.
Pavyko! Pavyko! Buvo (ir dar bus) labai labai skanu. Kibinų receptą nuvogiau iš “Pavaryk!” ir man visai nesvarbu, kad jie ne iš mielinės tešlos ir ne su aviena. Tik margariną keičiau sviestu ir nedėjau “Vegetos” (brrr…). Vietoj šito “prieskonio” privariau pipirų, druskos ir šiek tiek česnako. Dar prabadžiau skylutes viršuje. Bet nežinau, ar to reikėjo. Į kai kuriuos special for my brangiausias dėjau sūrio. Tiko.
Tiesa, su užsukimu teko pavargti, o vienas kibinas nuotraukoje rodo savo papildomai aplipdytą šoną. Bet nei vienas nesuplyšo, neišsižiojo, o riebalų išbėgo labai nežymiai. Žodžiu – pasakiški. Skonis labai panašus į Trakų “Senosios kibininės” kibinus. Beje, paskaičiavom savikainą, tai gaunasi, kad vienas kibinas kainuoja apie litą. Kadangi neperku pigiausio sviesto ar grietinės, tai tikrai nedaug.
Trumpai aš.
Nesu pagyrūnė, nesu tuščiagarbė, žinau, ką moku, ko nemoku, ką reikia išmokti, ko noriu išmokti ir ko turbūt niekada neišmoksiu. Nebebijau prisipažinti, kad nemoku. Moku apsimesti, kad moku ir po to slapta išmokti. Na, kai jau kitaip negalima.
Žinau, kad yra dalykų, kuriuos moku labai gerai. Žinau, kad mokausi greitai. Žinau savo vertę, žinau, kur esu pasiekusi maksimumą ir kur dar galiu įdėti pastangų, jei būtų motyvacijos. Aš net neburbu, kad man sunku. Arba burbu tyliai tyliai, kad girdėtų tik tie, kurie supras.
Ir štai staiga vieną dieną, gerai gerai apgalvojusi savo gerąsias ir blogąsias savybes, savo žinias ir tai, ko nemoku, aš suprantu… kad mano vertė būti ten, kur dabar esu, yra per didelė. Ir kad mano galimybės neišnaudotos, idėjos nesvarbios ir pastangos nuvertinamos. Aš dar truputį truputį pakentėsiu ir pasinaudosiu per šį pusmetį išmokta savybe apatiškai palinkčioti galva. O tada žengsiu į priekį.
Galite ir nekomentuoti.
Vien dėl to, kad šiandien supratau įsigijusi antrus geriausius batus per visą savo gyvenimą, ir dėl to mano gera nuotaika, sudalyvausiu (bet vis tiek blogatonas man siejasi su blogu tonu, nors tu ką).
Perėmiau iš Softly (fainas katinas).
Pamenu vieną siaubingai nesąžiningą dalyką iš darželio laikų. Turėjau knygą apie Čipoliną. Gražią tokią, didelio formato, su paveiksliukais. Nusinešiau į darželį, nes nešdavomės visi knygas, kad auklėtoja paskaitytų. O kai jau reikėjo darželiui pasakyti atia atia ir išeiti į mokyklą, auklėtoja pareiškė, kad šita knyga visada priklausė darželiui! Ir nebeatidavė. Daugiau »
