Toks čia ir pyragas, kai sušlamšti vienu prisėdimu. Greičiau desertas. O kas geriausia – kai nusiperki visą dėžę persikų arba nektarinų ir jau matai, kad jie vysta, bet tu jų nesuvalgysi, tai pats geriausias būdas juos sunaudot. Receptas bene iš Oliverio, bet radau velniai žino kur ir nesu tuo įsitikinusi :) Daugiau »
Mėgstat ryžius? Aš tai nelabai :) Tai va, šitas patiekalas tinka tiems, kurie nemėgsta ryžių. O tiems, kurie mėgsta, jis dažniausiai būna tiesiog pasakiškas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo ir skamba mandrai, o iš tikrųjų tai gana paprasta pagaminti. Ačiū Oliveriui, kad priminė, ką gamindavau paauglystėje ir padėjo patobulinti receptą. Daugiau »
…arba viščiukas, troškintas aluje. Kadangi jau oficialiai atostogauju, turiu laiko savo kulinariniams eksperimentams ir senų receptų atgaivinimui. Viščiukas aluje yra vienas pastarųjų. Mėsytė neapsakomai minkšta ir laaabai skaniai kvepia. Šioje vietoje drįsčiau paminėti faktą, kad nekenčiu alaus skonio ir kvapo, bet, nepaisant to, aluje troškintą vištą kertu taip, kad ausys linksta. Daugiau »
Pavyko! Pavyko! Buvo (ir dar bus) labai labai skanu. Kibinų receptą nuvogiau iš “Pavaryk!” ir man visai nesvarbu, kad jie ne iš mielinės tešlos ir ne su aviena. Tik margariną keičiau sviestu ir nedėjau “Vegetos” (brrr…). Vietoj šito “prieskonio” privariau pipirų, druskos ir šiek tiek česnako. Dar prabadžiau skylutes viršuje. Bet nežinau, ar to reikėjo. Į kai kuriuos special for my brangiausias dėjau sūrio. Tiko.
Tiesa, su užsukimu teko pavargti, o vienas kibinas nuotraukoje rodo savo papildomai aplipdytą šoną. Bet nei vienas nesuplyšo, neišsižiojo, o riebalų išbėgo labai nežymiai. Žodžiu – pasakiški. Skonis labai panašus į Trakų “Senosios kibininės” kibinus. Beje, paskaičiavom savikainą, tai gaunasi, kad vienas kibinas kainuoja apie litą. Kadangi neperku pigiausio sviesto ar grietinės, tai tikrai nedaug.
Labai mėgstu vištieną, gal dėl to ir paruošti ją sekasi geriausiai. Kai atrandu naujų skanių receptų, ypač kai jie nėra tradiciniai močiučių laikų, laimės būna pilnas skrandis. Šįkart tai – vištiena su apelsinais. Paprastai pagaminamas, tačiau įdomaus skonio patiekalas. Daugiau »
Tai vienas iš nedaugelio kepinių, su kuriais aš netingiu terliotis. O terliotis man reiškia: tarkuoti morkas (nors ačiū vyrui, šį darbą visuomet padaro jis), trinti gvazdikėlius su imbieru, tarkuoti žieveles. Bet verta, tikrai. Šiaip nesu keksų mėgėja, bet šitas yra minkštutis, o skonis – nenusakomai gaivus. Daugiau »
Žinot, o žuvies paruošti aš iš tikrųjų nemoku. Dažnai ir netenka – labai nemėgstu lašišinių žuvų, o iš kitų vyras tingi rankioti ašakas. Taigi, kompromisas – įvairios file, kurių Lietuvoje pasirinkimas nėra didelis. Ypač, jei nenori šaldytos. Kadangi nusprendžiau, kad žuvies kartais pavalgyti irgi reikia, šiek tiek perdariau J. Oliverio receptą ir nuo šiol gana dažnai skanaujam menkę. Daugiau »
Kartais pažiūrėjusi J. Oliverio laidą, kitą ar net tą pačią dieną pagaminu tai, ką mačiau. Ne visada būna skanu, bet kartais atrandu paprastą ir skanų patiekalą. Pavyzdžiui, šias dešreles su pomidorais. Beveik tikras lietuviškas patiekalas, tik kad be bulvių (nors bandysiu ir su jomis). Taigi, čiupkit kuo didesnę ir gilesnę skardą, kad daugiau tilptų ir pirmyn. Daugiau »
