Toks čia ir pyragas, kai sušlamšti vienu prisėdimu. Greičiau desertas. O kas geriausia – kai nusiperki visą dėžę persikų arba nektarinų ir jau matai, kad jie vysta, bet tu jų nesuvalgysi, tai pats geriausias būdas juos sunaudot. Receptas bene iš Oliverio, bet radau velniai žino kur ir nesu tuo įsitikinusi :) Daugiau »
Tai vienas iš nedaugelio kepinių, su kuriais aš netingiu terliotis. O terliotis man reiškia: tarkuoti morkas (nors ačiū vyrui, šį darbą visuomet padaro jis), trinti gvazdikėlius su imbieru, tarkuoti žieveles. Bet verta, tikrai. Šiaip nesu keksų mėgėja, bet šitas yra minkštutis, o skonis – nenusakomai gaivus. Daugiau »
Kodėl dažniausiai? Todėl, kad obuolių būna visada, ypač tokiu metų laiku, be to, tešlai nereikia jokių ypatingų produktų. Ir, žinoma, todėl, kad tai vienas tradiciškiausių bei skaniausių pyragų. Vieni obuolius įtarkuoja, kiti supjausto, o aš per daug nesismulkinu. Tačiau kiekvienai porcijai garantuojama pusė obuoliuko :) Daugiau »
Darželyje labai nekenčiau varškės apkepo su razinomis ir sirupu. Todėl nuo to laiko niekada jo nevalgiau. Prieš pusmetį nusprendžiau jį iškepti, nes apkepą labai mėgsta brangusis. Po kelių bandymų apkepas gavosi skanus ir purus, bet… supratau, kad aš vis tiek jo nemėgstu. Visgi tiems, kurie darželyje apkepo laukdavo labiau nei kotletų, šis turėtų patikti. Daugiau »
