Jussi Adler-Olsen “Moteris narve”

2013-10-10

Kai skaitai vieną už kitą geresnius detektyvus, imi ir išlempi. Todėl nelabai žinau, kaip vertinti šitą knygą. Atrodo gi, ir greitai perskaičiau, ir buvo įdomu, ir įtraukė, bet vis tiek kažkas ne taip. Erzino kai kurios detalės, pats detektyvas, nusikaltėlį nuspėjau per anksti. Žodžiu, esu neapsisprendusi.

Jussi Adler-Olsen “Moteris narve”

Karlas. Niekaip nesugebėjau suprasti, ar man patinka detektyvas Karlas. Knygoje vietomis man jis pasirodė toks kvailys (pvz., elgesys su savo žmona), kad net siutino. Bet po to pamąsčiau, kad realiam gyvenime tokį žmogų gal visai ir mėgčiau. Nes jis tiesiog labai žmogiškas. Visiems būna blogų tarpsnių ir Karlui šioje knygoje būtent taip ir buvo. Kadangi pirkti antrą knygą visgi planuoji, tai manau, kad spėsiu su juo susidraugauti :) Juk ir Jonas Lina iš Larso Keplerio knygų pirmoje dalyje man pasirodė šiaip sau. O dabar jis vienas mėgstamiausių mano veikėjų. Taigi, Karlai, iki pasimatymo ;)

Asadas. Va šitas veikėjas tai nuostabus. Ir laiptinę išvalo, ir tanką pavairuoti moka. Užtat daniškai kalba prastokai (vertime ir lietuviškai ne itin moka) ir lepteli vis ką nors ne vietoje. Ir niekas nežino, nei kas jis tiksliai, nei ką veikė prieš tapdamas Karlo padėjėju. Labai puikiai įsivaizdavau šitą žmogų. Tikras perliukas!

Byla. Greitai nuspėjau, kodėl moteris yra narve, todėl dingo dalis skaitymo malonumo. Nors negaliu sakyti, kad ir nuobodžiavau. Patiko, kad knygoje įterpta ir kitų bylų, kurių Karlas tiesiogiai netiria. Priminė kokį kokybišką serialą, kur pagrindinė bėda susipina su keliomis mažesnėmis.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Viktor Pelevin “SNUFF”

2013-10-09

Niekada nebūčiau atkreipusi dėmesio į šitą knygą jei ne jos viršelis. Pati nesuprantu kodėl, bet man jis labai patinka. Gal tiesiog spalvos puikios :) Šiaip tai nesu didelė Pelevino draugė. Skaičiau kelias knygas, vienos patiko, kitos nelabai. Žodžiu, toks autorius, kuriam reikia nusiteikti.

Viktor Pelevin “SNUFF”

Utopija. Vienur parašyta, kad čia utopija, kitur – kad antiutopija. Aš labiau už pastarąjį variantą. V. Pelevino aprašytas civilizacijos modelis gal ir neįgyvendinamas, bet toli gražu ne idealus. Nors… negalėčiau pasakyti, kad neįgyvendinamas. Kaip tik visai realus. Po daugelio metų. Daugelio daugelio metų. Žodžiu, tikrai nesulauksim. Civilizacijos yra dvi – dabartiniame Sibire gyvenantys prasčiokai orkai, tokie beveik laukiniai, ir virš jų burbule pakibęs elitas – Big Bizas. Viskas valdoma manipuliacijomis. Šiaip skaitant vietomis buvo net šiurpoka, kaip viskas realu. O dar sako, utopija…

Žodeliukai. Buvo sunkoka suprasti kai kuriuos žodžius – prancūzų, anglų, rusų kalbos čia yra daug ir dažnai. Pvz., visiškai normalu sutikti žodį gadžetai ne be jokių kursyvų ar kabučių. Tik dabar galvoju, kad ne visi tuos žodžius supranta. Bet ir gerai, nėra čia ko prie visų taikytis. Nuo to knyga tik geresnė.

Karas. Knygos pradžia labai linksma. Bet po to prasidėjo karo aprašymas ir skaitymas sulėtėjo. Pirmiausia, nekenčiu karų aprašymų. Antra, šitas karas buvo toks, kaip čia pasakius, savotiškas :) Kankinausi kankinausi su tuo skyriumi ir tada atėjo nušvitimas. Ogi karas po tūkstančių metų nelabai skiriasi nuo dabartinių kompiuterinių žaidimų (tikrai ne tų realistiškų). Tada ėmiau prunkšti ir karo aprašymas suėjo laaaabai skaniai. Kaip ir visa knyga, beje. Yra apie ką pamąstyti, yra iš ko pasijuokti. Yra ir ko nesuprasti. Bet gerai. Kai kuriose vietose man buvo kiek per daug filosofijos, dėl to 9/10.

P.S. Susinervinau pamačiusi, kad lietuviams vis tik sunku buvo palikti originalų knygos pavadinimą “S.N.U.F.F.”.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Joanne Harris “Runų ženklai”

2013-10-03

Žiūriu, kad baigiu Peleviną suskaityti, o “Runų ženklus” aprašyti ir pamiršau. Turbūt dėl to, kad nėra ką apie šią knygą sakyti. Na, pabandė J. Harris parašyti knygą paaugliams. Geriau jau būtų nebandžius.

Joanne Harris “Runų ženklai”

Skaitytojai. Madei, kuri “Runų ženkluose” lyg ir turėtų būti svarbiausia, yra 14 metų. Taigi aš manau, kad taikyta buvo į tokio amžiaus skaitytojų ratą. Visgi man atrodo, kad jauniems paaugliams nelabai įdomios vikingų dievybių peripetijos. Knyga turėtų būti skirta vyresniems. Bet vyresniems čia per mažai jauduliuko ir problemos nebe tos… Žodžiu, kažkaip su amžiumi prašauta pro šalį.

Fantastika. Aš “Runų ženklus” perskaičiau tik iš trečio karto. Pirmus du pradėjau ir mečiau, jau galvojau, kad teks knygą parduoti jos neįveikus (šiaip ar taip aš ją parduodu). Bet po to užsimaniau lengvos fantastikos ir “Runų ženklai” tiko. Ir vikingų dievai visai įdomūs pasirodė, nors šiaip jau man nei jie, nei Olimpo gyventojai simpatijų didelių nekelia. Kaip ir apskritai bet kokie dievai. Beje, fantastika lengva buvo tik iš pradžių. Pabaigoje, kai tarpusavyje ėmė maišytis pasauliai ir sapnai nebesiskirti nuo realybės, vaizduotė turėjo dirbti kaip pašėlusi.

Antra dalis.
Knygos pabaiga – labai aiški pretenzija į antrą dalį. Kol kas jos dar nėra ir, tikiuosi, nebus. Nes kažkaip nei šiaip nei taip… Geriau jau J. Harris toliau rašytų apie šokoladus ir psichopatus mėlynakius berniukus. Jau ir taip žanrų įvairovė pakankama. Lįsti į jaunimui skirtus žiedųvaldoviškus epus – ne jai.

Vertinu 5/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Jurgis Kunčinas “Tūla”

2013-09-24

Jeigu bijočiau užsitraukti tam tikro tipo skaitytojų rūstybę, apsimesčiau, kad šitos knygos neskaičiau. Bet kas man :) Tai štai, perskaičiau dar vieną tipinę lietuvišką knygą. Ko jau ko, bet savigailos, grauduliukų, vapėjimo, veblenimo, verkšlenimo ir netikro karingumo “Tūloje” daug. Man per daug.

Jurgis Kunčinas “Tūla”

Meilė ir Vilnius. Apie “Tūlą” esu skaičiusi tik gerus atsiliepimus. Visi perrašo tas pačias knygos ištraukas (“Kartais man atrodo, kad Tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo…” bla bla bla), visi svaigsta nuo begalinės tyros meilės ir nuostabaus Vilniaus. Ką, rimtai? Gerai, Vilnius aprašytas nuoširdžiai. Labai mažulytė Vilniaus dalis iš tiesų. Tai džiaugiausi, kad pati, užaugusi Filaretų gatvėje, mokiusis Užupyje, pirkusi “Ryto” parduotuvėje ir daug kartų kopusi į kalniuką pro beprotnamį, tas vietas aš gerai pažįstu. Man buvo malonu rasti jas knygoje, priminė ankstyvą vaikystę. Bet ar užaugusiems kituose miestuose taip pat įdomu? Labai abejoju. Dar gi ta savaitės trukmės begalinė meilė… depresijoje paskendusi menininkė ir beviltiškas alkoholikas. Ji nelabai žino, ko nori, jis žino, bet jam svarbiau pagert. Štai ir visa meilė.

Geri dalykai. Nepaisant visko, Kunčinas, kai rašydavo (o ne paliedavo minčių srautą), tai rašydavo gerai. Kai alkoholikas nuvažiavo paskui vieną moteriškę į Ukrainą, buvo malonu skaityti. Visi žodžiai atgimė vaizdais galvoje. Ir apie alkoholikų kalėjimą, ir apie beprotnamį skaityti buvo tikrai ne nuobodu. Žodžiu, įdomu buvo daug kas, išskyrus vietos apie Tūlą. Šiaip jau esu gan melancholiškas žmogus, bet manęs šita meilė nesujaudino. Per daug seilėjimosi, per daug svarstymų ir baltų arklių.

Metai. Suprantu, kad 1991 m. parašyta knyga buvo ohoho lietuvių literatūros padangėje. Bet ne dabar, tikrai.

Vertinu 5/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Sara Gruen “Vanduo drambliams”

2013-09-18

Gailiuosi, kad nežinojau šitos knygos iki filmo. Nes jis šiek tiek sugadino įspūdį – žinojau, kuo viskas baigsis, todėl nebuvo labai įdomu skaityti. Bet šiaip knyga puiki. Ir, nors nemėgstu filme vaidinusios Reese Witherspoon, perskaičius knygą supratau, kad Marlenos vaidmeniui ji tiko labai.

Sara Gruen “Vanduo drambliams”

Senukas. Savo istoriją pasakoja 90+ metų senukas. Ji apie tai, kaip, žuvus tėvams, jis spjovė į baigiamuosius veterinarijos egzaminus ir išėjo laimės ieškoti. O beieškodamas pateko į cirko traukinį. Įvykius cirke žinojau iš filmo, bet, pasirodo, knygoje yra visai nemažai skyrių iš dabarties. Jie – puikūs. Labai įtaigiai parodytos seno žmogaus emocijos – pyktis, irzlumas, graudulys. Buvo lengva įsijausti. Sakyčiau, tie skyreliai apie Džeikobą senuką buvo daug geresni už Džeikobą jaunystėje. Nors gal man taip atrodo būtent dėl filmo :)

Marlena. Artistė, žirgų dresuotojo žmona Marlena man pasirodė aikštinga kvailutė. Tiesa, gebanti susitvarkyti su savo psichopatu vyru (sakau, kad vaidmuo tiko Witherspoon). Tiek jos, tiek kai kurių veikėjų elgesys man vietomis pasirodydavo keistas, bet vis verčiau save prisiminti, kad veiksmas vyko 1931 metais. Žmonės elgėsi kitaip ir tai yra normalu.

Cirkas. Nesu cirko mėgėja. Buvau jame tik vaikystėje ir neprisimenu, kad būtų labai patikę. O šiaip, žinant kaip “švelniai” ten dažnai elgiamasi su neklusniais gyvūnais, darosi nemalonu. Be to, tos baisios pripučiamos palapinės… Bet į tą senovinį gal ir norėčiau nueiti. Arba į tokį kaip iš “Naktinio cirko” knygos. Kas, kad nebūna. Pasvajoti gi galima :) Ech, gal kada kas nors nusives ir į paprastą – kad įsitikinčiau, ar tikrai nemėgstu :))

9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

Lars Kepler “Ugnies liudininkas”

2013-09-15

Prisimenu, kad Keplerio “Paganinio kontraktas” man patiko labiau už “Hipnotizuotoją”. Tai va, “Ugnies liudininkas” man patiko labiau už “Paganinio kontraktą”. Beje, perskaičiau naujos, dar neišverstos knygos anotaciją, tai, manau, kad man ji patiks labiau už šią :)

Lars Kepler “Ugnies liudininkas”

Jonas Lina. Šitas ramus, pilkų akių, Švedijoje gyvenantis suomis sulig kiekviena knyga darosi vis įdomesnis. “Ugnies liudininke” rašytojai (man sunku vadinti Larsą Keplerį Larsu Kepleriu, kai žinau, kad tai nėra Larsas Kepleris, o pora švedų rašytojų) atskleidžia nemažai Jono gyvenimo paslapčių. Tiesa nebuvo tokia intriguojanti kaip tikėjausi, bet užtat pabaiga su Jono kadaise išaiškintu žudiku labai sudomino. Tai va ir laukiu dabar naujos knygos.

Veiksmas. Šioje knygoje nebuvo tiek “šaudo-gaudo” scenų kaip ankstesniosiose. “Ugnies liudininke” daug psichologinių motyvų ir paaiškinimų, kurie man yra labai įdomūs. Dar patiko, kad rašytojai pateikia tikrų teorinių žinių, kurios paaiškina, kas, kaip ir kodėl. Viskas prasideda psichiškai sutrikusių mergaičių globos namuose, ir, nors tikrai yra gero trilerio vertų scenų su nevaldomu žudiku, veiksmas visgi ramesnis. Beje, knygos pradžia įtraukia taip, kad atsipeikėji tik po kelių skyrių :)

Žudikas. Retai taip būna, bet šįkart man jis buvo netikėtas. Gal dėl to, kad per daug nespėliojau, kas jis toks – skaitymas įtraukė pakankamai :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Haruki Murakami “Visi Dievo vaikai šoka”

2013-09-04

Iš Murakamio man reikia storo šizofreniško romano. Jeigu gaunu kažką kitą, esu nepatenkinta. Apie bėgimą dar neskaičiau, o “Dievo vaikus” įsigijau labai dvejodama. Novelės nėra tai, ką man patinka skaityti. Ir šitos nebuvo niekuo ypatingos.

Haruki Murakami “Visi Dievo vaikai šoka”

Pavadinimas. “Visi Dievo vaikai šoka” yra ilgas ir nesuprantamas pavadinimas. Bet išverstas iš originalo, taip pat vadinasi ir viena iš šešių novelių. Visgi angliškas “after the quake” man patinka labiau. Nes žemės drebėjimas, vykęs 1995 m. Japonijoje ir yra visų šių istorijų variklis.

Turinys. Po drebėjimo tave gali palikti žmona arba gali pagaliau iš gyvenimo pasiimti tai, ko nori. Arba suvokti, kas su tavimi yra negerai. Žodžiu, po drebėjimo pasikeičia visų šešių novelių veikėjų gyvenimas, nors nei vienas su juo tiesiogiai nesusijęs. Bet tai ir tiek žinių… Iš Murakamio, kaip ir sakiau, tikiuosi daugiau. Viena novelė apie Varlių ir slieką, gyvenanti Tokijo metro, buvo panaši į kai kuriuos jo romanus. Taip pat ir istorija apie tris draugus. Bet pradedi skaityti, įsijausti ir… viskas. Taip man netinka. Apie Varlių tai jau tikrai norėčiau murakamiško psichologinio romano.

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

George R. R. Martin “Karalių kova”

2013-09-02

Supratau, kas yra tikrai gera knyga. Žiūrėjau visus 3 serialo sezonus, žinau, kas bus šioje dalyje, kurią skaitau ir netgi kitoje, bet vis tiek spėlioju, kaip gi čia bus ir sergu už savo mylimiausius. Puikios knygos ir puikus serialas. Nors abu yra viena ir ta pati istorija, vienas kitam netrukdo. Ir vienas kito nepapildo. Tiesiog abu šie dalykai yra puikūs. Dabar svarstau, ar imtis po kurio laiko skaityti angliškas dalis toliau, ar laukti amžinybę lietuviškos. Jei ji pasirodys kitą vasarą, gal ir neblogai… Pavasarį pasižiūri serialą, o už kurio laiko pasimėgauji knyga. Nes gi abu kada nors baigsis, o malonumo norisi išspausti kuo daugiau :)

George R. R. Martin “Karalių kova”

Formatas. Iki šiol tai buvo brangiausia mano pirkta el. knyga. Bet jau priėjau tą gerąją stadiją, kai už skaitmeninius puslapius pinigų nebegaila. Juk knyga tai ta pati… O ir lentynos perpildytos – apsiverktų, jei bandyčiau sukišti į jas seriją knygų, kurių kiekviena yra daugiau nei 700 puslapių.

Favoritai. Jie nesikeičia – patinka nykštukas, drakonų karalienė (nors antroje dalyje jai nebuvo kur pasireikšti), patinka keli blogiukai iš rūmų – visų kažkodėl nemėgstamas Mažasis Pirštas ar Veiris. Beje, serialas žavus tuo, kad kai kurie knygose nereikšmingi asmenys buvo parodyti gerokai įdomesni. Bet knygose gerokai daugiau turinio – daugiau detalių, daugiau niuansų, net ir pati istorija vietomis kitaip suvingiuoja.

Puslapiai. Elektroniniame formate jų dvigubai daugiau nei popieriniame, bet vis tiek pasirodė per mažai. Negaliu pasakyti, kad labai greitai skaičiau, bet jie tik tirpo tirpo ir sutirpo… Šiaip jau, kad bent šiek tiek pabostų, pritrūko dar kokių 300 puslapių :) Dabar jaučiuosi trupučiuką suvedžiota ir pamesta.

Vertimas. Kitas vertėjas nėra gerai. Šis vertimas vietomis buvo geresnis, vietomis blogesnis, bet iš pradžių gerokai suerzino. Kol susigaudžiau, kas yra kas… Kitą kartą būtų gerai knygos pradžioje rasti žodyną, pvz., 1 dalis: vaildlingai – 2 dalis: tyržmogiai ir t.t.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4