Jon Ronson “Kaip atpažinti psichopatą”

2014-06-03

Šią knygą rekomendavo viena visuomeniška damutė, kuri vėliau mane ėmė žiauriai erzinti :) Taigi apie ją nebežinau nieko, bet knygą vis tiek perskaičiau. Ir man ji patiko, nors ir neradau joje to, ko tikėjausi.

Jon Ronson “Kaip atpažinti psichopatą”

Žurnalistas. Kai knygą yra žurnalisto, parašiusio “Vyrai, kurie spokso į ožkas”, tai turbūt nereikia tikėtis mokslinių faktų rinkinio. Ačiūdie, apie tai sužinojau jau įpusėjus psichopatus. Kitu atveju kaži ar būčiau ėmusis šio skaitalo. Bet dabar džiaugiuosi, nes viskas buvo labai vietoje – ir stilius, ir juokeliai, ir asmeniškumai, ir šokinėjimas nuo vieno reikalo prie kito, ir moksliniai dalykėliai. Pastarųjų galėjo būti kiek daugiau, bent jau apie pačius psichopatus.

Atsakymai. Nors negavau atsakymų į kai kuriuos klausimus, visgi sužinojau daug ką naujo. Pvz., radau atsakymą į mane seniai kankinusį klausimą apie JAV tonomis vartojamus psichiką veikiančius vaistus, apie tai, kad kas antras žmogus ten turi kokį nors sutrikimą, apie vadinamas kai kurių psichinių ligų “epidemijas”, apie psichiatrijos mokslą. Žodžiu, buvo įdomu. Ir linksma. Rekomenduoju :)

Išvada. Esu šiek tiek psichopatiška asmenybė. Visi mes esame :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Jojo Moyes “Aš prieš tave”

2014-05-28

Žiūrėdama filmą dažnai susigraudinu arba, jei užėjęs jautrumo periodas, apsižliumbiu. Bet skaitydama knygas dažniau juokiuosi, manęs jos negraudina. Tai va, žinokite, kad “Aš prieš tave” pabaigoje žliumbsit kaip maži vaikai. Na, gerai, jei esate bejausmiai ir be fantazijos niekšeliai, tik susigraudinsite. Bet vis tiek. Ašaras garantuoju 99 proc.

Jojo Moyes “Aš prieš tave”

Siužetas. Matėte filmą “Neliečiamieji“? Ne?! Tada marš žiūrėti :) Bet įtariu, kad dauguma matėte. Siužetas iš esmės beveik toks pat. Jokios slaugės patirties neturinti mergina imasi prižiūrėti kvadriplegiką (nevaldantį galūnių ir torso) vaikiną. Ji turėtų sugrąžinti jam norą gyventi, bet iš tiesų norą gyventi jis sugrąžina jai. Na, juk tikrai kaip filme? Tik tiek, kad knyga iš tiesų dar yra ir meilės istorija. Labai subtili ir labai skausminga.

Lengvumas. Nepaisant visos niūrios neįgaliojo kasdienybės, merginos problemų ir dar kelių svarbių dalykų, knyga nepalieka slogaus įspūdžio. Greičiau apima lengvumas ir noras gyventi. Net ir nelaiminga pabaiga iš tiesų nėra nelaiminga. Vienas gauna tai, ko nori, kitas gauna daug daugiau nei galėjo svajoti. Bet ai… vis tiek verksit :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 6

Thomas Keneally “Šindlerio sąrašas”

2014-05-21

Labai ilgai skaičiau šią knygą. Ne todėl, kad neįdomu, o todėl, kad buvo neskaitadieniai. Be to, “Šindlerio sąrašas” ne iš lengvųjų tiek stiliaus, tiek siužeto prasme. Prisipažinsiu, filmo taip ir nesu normaliai mačiusi (gal tik gabalėlius paauglystėje). Na, bet tą padaryti suspėsiu. O va knygą ne visi didžiausi filmo gerbėjai yra skaitę :P

Thomas Keneally “Šindlerio sąrašas”

Karas. Apie II Pasaulinį karą esu perskaičiusi nesuskaičiuojamą daugybę knygų. Rimtų istorinių, nerimtų istorinių (visokie įdomūs faktai ir pan.), atsiminimų ir grožinės literatūros (nuo “Dievų miško” iki “Knygų vagilės”), bet tokios tarp jų dar nebuvo. Situacija juk aprašoma ta pati, kaip ir visur – lageriai, getai, genocidas, arijai, žiaurumai, karas, kažkas bando padėti. Visgi kažkas tokio ypatingo joje yra… Gal kad Šindleris nėra išgalvotas žmogus ir visi jo aprašyti veiksmai tikrai vyko. Žinoma, smulkmenos padailintos rašytojo, bet tai atlikta puikiai.

Oskaras Šindleris. Buvo labai gudrus ir atkaklus žmogus. Kažkodėl susidarė įspūdis, kad išgelbėti savo gamyklos žydus buvo ne geraširdiškumas, o susigalvotas ir užsibrėžtas tikslas, siekiant pasipriešinti nepalankiai sistemai. Tokiai, kuri trukdė siekti kitokių tikslų. Todėl negaliu apie šį žmogų galvoti vien tik gerai. Visgi jis mane sužavėjo vien savo išmone, atkaklumu, sugebėjimu prisitaikyti ir išnaudoti sistemos sraigtelius prieš ją pačią.

Žiaurumai. Vietomis skaitant norėjosi užmerkti akis, nes iškildavo vaizdai, kaip lagero komendantas nušauna virtuvėje per lėtai bulves skutančias žydes motiną su dukra. Deja, užsimerkus jie niekur nedingsta, o lieka galvoje amžiams. Tokių vietų buvo daug. Kadangi filmo nežiūrėjau, galvoje susisukau savo. Žiaurų ir atmintyje liksiantį dar daug metų. Rekomenduoju šią knygą visiems. O vieną balą nuėmiau dėl visiškai neįtraukiančios pradžios :)

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Lauren Oliver “Delirium”

2014-04-30

Šitą paauglišką knygą pasiėmiau skaityti iš esmės vien dėl to, kad galvojau turinti visas tris dalis. Pasirodo, neturiu! O taip norėjosi dar :( Bet va, bėda ta, kad viskam nusėdus, jau nebežinau, ar atsiversiu kitas dalis, kai jas turėsiu :)

Lauren Oliver “Delirium”

Meilės liga. Labai daug ką pasakoti apie knygą nėra ko – tiesiog eilinė fantastinė paauglių meilės istorija. Gerai, kad bent jau vyresnių paauglių (18 m.), tai daugumos nesąmonių buvo išvengta. Esmė ta, kad futuristinėje JAV meilė buvo pripažinta kaip liga – meilės karštinė. Ją išmokta gydyti lendant į žmogaus smegenis, bet pasekmės tokios, kad iš tiesų nelieka bet kokių stipresnių emocijų. Taigi, sulaukę pilnametystės žmonės įvertinami, išgydomi, suporuojami, gyvena savo paprastą robotišką gyvenimą ir labai gailisi tų, kurie dar yra neišgydyti ir dėl to labai nelaimingi.

Visa kita. Aišku, yra ir pasipriešinimo judėjimas anapus miestų sienų, yra įsiskverbusių į sistemą. Pagrindinė veikėja, kuri išgydyta bus tik po kelių mėnesių, suserga ta baisia liga ir yra neatleistinai laiminga su savo taip pat neišgydytu draugu. Šiaip jau visa istorijos eiga, visuomenės struktūra ir visa kita labai panašu į “Bado žaidynes”, tik parašyta ne taip įtraukiančiai. Kiek žinau, bus ten ir meilės trikampis, ir kovos sus sistema. Šiaip jau idėja nebloga ir truputį šiurpinanti – nenorėčiau gyventi tokioje visuomenėje.

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Elif Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių”

2014-04-12

Reikia kažkaip prisiversti knygą aprašyti vos ją perskaičius. Bet labai sunku! Ypač, kai perskaitai tokią kaip ši. Ji panaši į prarūgusias sultis. Atrodo gerai, bet gurkšteli ir norisi kuo greičiau nuplauti kuo nors skanesniu.

Elif Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių”

Pasvarstymai. Kodėl aš ją iš vis pirkau? Pirmoji šios rašytojos knyga “Stambulo pavainikė” taip pat didelio įspūdžio nepadarė. Bet apie šią pasiskaičiau gerų atsiliepimų. Jūs rimtai? Šita knyga turbūt blogesnė už P. Coelho citatų rinkinius, iš kiurių aš išaugau prieš daug daug metų. Tos 40 taisyklių… vos pamatydavau kursyvu parašytą pastraipą, kuri neva turėjo būti kažkokia taisyklė (sudaryta iš 5 sakinių), tą vietą iškart praleisdavau. O pirmąsias dar bandžiau sąžiningai skaityti. Dabar, kai prarūgusias sultis užgėriau paprastu vandenėliu, iš vis svarstau – kodėl aš prisiverčiau skaityti iki galo?

Istorija. Žodžiu, gyveno eilinė priemiesčio namų šeimininkė, su trimis vaikais ir ją apgaudinėjančiu vyru. Ji buvo nelaiminga, bet nežinojo. Tada gavo recenzuoti knygą, kuri jai labai patiko. Ji pradėjo susirašinėti su rašytoju ir jį įsimylėjo, nes suprato, kad yra nelaiminga ir gyvena ne taip, kaip nori. Po to susitiko ir, žinodama, kad vyriškis tuoj mirs, vis tiek paliko savo šeimą. Vyras mirė. Viskas, istorijos pabaiga. Na, ir, žinoma, dar pasakojimas apie rašytojo knygos veikėjus. Ten – dar mažiau istorijos. Tik citatos.

O visgi… Visą šitą reikalą buvo galima parašyti atkreipiant dėmesį į tikrai svarbius dalykus, nesubanalinant iki kažkokių meilės taisyklių. Tai tiek.

Vertinu 3/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

2014-03-24

Nu tu velnias, kas per knygos gerumas! Šitaip įtraukti ir nepaleisti, šitaip susukti mintis, kad net galvoti pradedi tuo pačiu stiliumi, kuriuo knyga parašyta… Aš nesu rašytojų garbintoja. Man, kaip asmenybės, jie nelabai įdomūs. Man įdomu tai, ką jie parašo. Aš – istorijų garbintoja. Bet po trijų “Silvų” atiduodu visą savo pagarbą Kristinai Sabaliauskaitei.

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Stilius. Ištisi puslapiai be tiesioginių dialogų, ilgi sakiniai, ilgos pastraipos. Viskas – vieno žmogaus minčių srautas, net ir pasikalbėjimai mintyse atgaminti. Aš nekenčiu tokių knygų! Bet “Silva Rerum” skaitai ne kaip kažkieno mintis, o kaip savo. Ilgi sakiniai įlenda galvon ir vejasi, vejasi mintys viena po kitos. Taip ir sužinai visą istoriją po truputį. O skaityti lengva lengva, iš pažiūros taip tikrai nepasakytum.

Norvaišos. “Silva” ta pati, giminė ta pati, tik laikai jau kiti. Uršulės iš pirmųjų knygų belikęs tik atminimas, kai kur dar ir karo aidai skamba, bet viskas tik tam, kad truputį prisimintume, kas buvo ankstesnėse dalyse ir tam, kad dar truputį supainiotų, nes juk laikui bėgant įvykiai apauga paskalomis kaip kerpėmis – dievai žino, kaip ten iš tikrųjų viskas buvo. Taigi šioje knygoje jau nei karo, nei bado nebėra. Tik didelis Vilniaus gaisras 1748 metais, vienas labai įdomus kunigaikštis, kuriam jo elgesys baigėsi visai neįdomiai, pagrindinio Norvaišos meilės istorija ir dar daugybė smulkių istorijų istorijėlių.

Pramogos. Aš nemanau, kad mano skonio receptoriai būtų sužavėti beveik 300 metų senumo valgiais, bet kai juos aprašo K. Sabaliauskaitė, norisi patekti prie tų stalų ir valgyti, valgyti, valgyti. Ką čia maistas, man įdomu buvo netgi apie baletą ir šokius skaityti! Jau nė nekalbu apie intymius kūno ir dvasios reikalus :)

Vertinu: 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

Lars Kepler “Smėlio žmogus”

2014-03-24

Du vakarai, raudonos akys ir net trupučiukas baimės naktį tamsoje vaikščioti po namus. Kaip galima parašyti keturias knygas, kurios yra viena geresnė už kitą? Jau pirmąją įvertinau puikiai, o ketvirtoji yra pati puikiausia :) Ko reikia tikėtis iš penktos?

Lars Kepler “Smėlio žmogus”

Jonas Lina. Na, ne veltui sako, kad Jonas Lina yra kaip Džeimsas Bondas, tik geresnis :) Na, kad protingesnis, tai jau tikrai. Bet labai žmogiškas – turi savo baimių ir savo bėdų. Dėl to jis man labai patinka. Šįkart knygoje man jo buvo net kiek per mažai – daug veiksmo atliko agentė Saga. Ta tai irgi kaip Džeimsas Bondas, tik moteris. Ir su savo bėdomis, kaip Jonas :)

Praeitis. Joną persekioja praeitis. Trečioje dalyje sužinojome, kaip jis prarado savo šeimą, o šioje tiksliai parašyta, kodėl. Ir, nors pirmos dvi knygas buvo galima skaityti ir ne eilės tvarka, dabar tai padaryti jau būtų sunku, nes pirmame plane yra ne detektyvas, o Jono asmeninis gyvenimas. Kam tos šalutinės bylos, kai gyvenimas vertas atskiros :) Džiaugiuosi tokiu autoriaus pasirinkimu. Man patinka serijas skaityti eilės tvarka ir turėti dėl ko tą daryti.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Charlaine Harris “Nei gyvas, nei miręs”

2014-02-18

Priešpaskutinė serijos knyga. Nors, sakyčiau, galėjo rašytoja pridėti dar kokį šimtą puslapiukų, išsiaiškinti kelis nesklandumus ir šią knygą padaryti paskutinę.

Charlaine Harris “Nei gyvas, nei miręs”

Santykiai. Šioje srityje Sukei visai prastai. Ji nebemyli to, kuris ją myli ir myli tą, kuris amžinai užsiėmęs savais reikalais, o pašonėje yra vyras, kurį ji myli, bet nesupranta. Visi aplink poruojasi, vaikuojasi, o Sukė 28-tą gimtadienį švenčia viena valgydama desertą. Na, bent jau pirmą pusdienį. Draugai supratingi :)

Gyvenimas. Aš kartais sakau, kad knygų bei filmų veikėjai, ypač tų, kurių siužetas įtemptas, nei valgo, nei geria, nei tuštinasi, nei gražinasi. Užtat Sukė (nors jos nuotykiams rankų pirštų jau nebeužtektų) viską visada suspėja. Tai puiku, šauni mergina, tik nežinau, ar man patinka skaityti apie kiekvieną jos buities smulkmenėlę. Anksčiau viso to “užpildo” buvo pakankamai, o dabar tai užima turbūt pusę knygos ir vietomis jau nebe skaičiau, o tik permečiau akimis.

Siužetas. Pradėjusi skaityti rimtai suabejojau, ar tikrai skaitau naujausią knygą. Galvojau, gal netyčia įsimečiau į skaityklę senesnę dalį? Viskas per daug gerai žinoma. Bet nuo antros pusės knygą surijau vienu ypu, taigi nėra jau taip blogai :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1