Vanessa Diffenbaugh “Gėlių kalba”

2013-08-21

Gėlių šiaip jau aš visai nemėgstu. Kai kada nors turėsiu savo pievą aplink savo namą, tai gėlių nebus! Bet apie jas skaityti kažkodėl patinka. Vaikystėje mėgau pasakas apie gėles, o dabar visai skaniai suskaičiau knygą apie Viktorijos laikais sugalvotas gėlių reikšmes.

Vanessa Diffenbaugh “Gėlių kalba”

Vaikų namai. Pagrindinė veikėja yra mergina iš vaikų namų. Šiurkšti, pikta, visus atstumianti ir skaudinanti. Žodžiu, pasak knygos, tikra usnis. Nepažįstu artimiau nei vieno žmogaus iš globos namų ir man sunku vertinti jos elgesį. Atrodo nesuvokiama, kodėl ji atstumia tuos, kuriuos pradeda pamilti. Iš baimės prisirišti? Nes buvo per daug kartų įskaudinta? Dėl nemokėjimo mylėti?

Gėlės. Kad buvo toks gėlių žodynas, žinojau jau seniai. Net ir reikšmes kai kurias žinojau, todėl geltonos rožės nuo senovės man nepatinka ne tik dėl to, kad joms ta spalva netinka, bet ir dėl savo neigiamos reikšmės. Apsidžiaugiau knygos gale radusi pilną žodyną. Perskaičiau visą. Man patinka žinoti tokius mažmožius (koks juokingas žodis, kai parašai!).

Istorija. Knyga iš dviejų dalių – apie tai, kas įvyko, kai mergina buvo dar maža ir apie tai, kas vyksta dabar. Abi istorijos buvo vienodai įdomios, o toji iš vaikystės priminė detektyvą. Nes žinai, kad atsitiko kažkas negero, bet niekaip negali išsiaiškinti. Bet va knygos dalis apie tai, kaip ji pagimdė vaiką buvo, švelniai tariant, nuobodi. Aš dar prisimenu visus vargus su kūdikiu, tai istorijos apie tai, kad nespėji nueiti nusimaudyti man dar artimos, bet negimdžiusiai ar neketinančiai gimdyti šita vieta gali pasirodyti siaubingai ištęsta.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Lloyd Jones “Perduokite pasaulį man”

2013-08-16

Įtariu, kad man prasidėjo ne neskaitadieniai, bet nuobodadieniai. Skaityti norisi, bet viskas taip nuobodu! Kad ir ši knyga. Šio autoriaus žymiojo “Pono Pipo” neskaičiau, bet tikėjausi, kad ir ši bus neprasta. Tuo labiau, kad man patinka fragmentiški pasakojimai. Deja, nusivyliau.

Lloyd Jones “Perduokite pasaulį man”

Pasakotojai. Visa knyga susideda iš trumpučių pasakojimų. Jie rašo apie juodaodės nelegalės moters kelionę į Berlyną. Tikrai ne visi pasakojimai buvo įdomūs, be to, kartais nebesurišdavau galų dėl praleistų įvykių. Labiausiai man patiko paskutiniai – ilgieji, kurie skamba iš pagrindinių veikėjų lūpų, taip pat ir pačios moters. Pasirodo gi, kad ji sėdi kalėjime ir visi tie pasakotojai yra liudininkai, o istorijos – liudijimai. Todėl skaitant moters pasakojimą buvo įdomu palyginti jį su kitomis istorijomis. Iš tiesų tai tik šioje vietoje galų gale knyga man pasirodė įdomi. Bet ne toks kantrus skaitytojas iki pabaigos gali ir neprieiti.

Priežastis. Moteris į Berlyną keliauja atsiimti savo sūnaus, kurį iš jos pavogė vos gimusį. Istorija gana tikroviška, įtariu, pasitaikiusi ne kartą ir realybėje. Juk nėra sunku užsieniečiui susukti galvą naiviai tarnaitei Afrikos viešbutyje. Tuo labiau, kad moteris tikrai vištelė. Ir naudojasi savo kūnu kai tik to prireikia. Nepateisinu visų tų vyrų knygoje, ypač sunkvežimio vairuotojo, bet kažkodėl nepateisinu ir jos. Na, suprantu, viskas dėl sūnaus, bet tas jos naivumas mane labai labai erzino.

P.S. Tai ne iš tų knygų, kurias norėčiau turėti lentynoje, bet gal kam nors jos reikia?

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Arnaldur Indridason “Užnuodytas kraujas”

2013-08-11

Nežinau, gal buvau ne tos nuotaikos, bet šita knyga yra vienas prasčiausių mano skaitytų detektyvų. Tuos kelis balus duodu vien už tai, kad skaitėsi lengvai. Bet neradau nei įdomaus pasakojimo, nei intrigos, tik visokių niekam nereikalingų ir neįdomių nukrypimų į šalį.

Arnaldur Indridason “Užnuodytas kraujas”

Vertimas. Be to, kad knyga neįdomi, vertimas buvo tragiškas. Šiaip jau aš ne iš tų, kurie kabinėjasi prie vertimų, bet čia buvo baisu. Baisu baisu baisu. Ateina dukra pas tėvą į svečius ir klausia “kaip tau stovi?”. Čia turėjo būti neva kažkoks padugnių žargonas klausiant apie tai, kaip sekasi, bet tokios frazės dar nesu girdėjusi. Asociacijos kyla iškart visai kitokios nei turėtų… Tokių nesąmonių – daugybė.

Stiklainių miestas. Vienintelis dėmesio vertas dalykas – tai pasakojimas apie stiklainių miestą. Tai kambarys universitete, kuriame stiklainiuose buvo laikomi organai. Šiaip jau ir pati knyga originaliai vadinasi “Stiklainių miestas”. Nors vartojamas ir antrasis pavadinimas, anas man patinka žymiai labiau. Gaila, kad apie tuos stiklainius knygoje mažai pasakojama. Užtat vietos atsirado dar vienai istorijai – apie iš vestuvių pabėgusią nuotaką. Deja, šita istorija tik pradėta ir pabaigta, o vystymo nėra. Nei šis, nei tas – reikėjo arba pasakoti viską, arba iš vis jos čia nevelti.

Istorija. Nužudymas ir jo narpliojimas man pasirodė kažkokie nevėkšliški. Pasakojimo linijos, liudijimai turėtų susipinti ir iš jų galų gale paaiškėti tiesa, bet to nebuvo. Knyga atrodė kaip dėlionė, kuriai trūksta detalių. Paveiksliuką matai, bet kažkas ne taip. Nei iš šio, nei iš to atsiranda lavonas, dingsta smegenys, tyrėjo dukra elgiasi nepaaiškinamai (ir be to, kad ji nėščia, niekas nieko daugiau ir nepaaiškina). Žodžiu, prastai.
Vertinu 3/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Donaldas Kajokas “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys”

2013-07-24

Džiaugiuosi, kad pagaliau atsiranda lietuvių literatūros, kurią galima skaityti. Nors šioje knygoje dar gana nemažai lietuviško niūrumo, čia jis mistiškas, o ne nuobodus. Knyga labai savotiška, veiksmo, nepaisant kai kurių protu nesuvokiamų nutikimų, visai mažai, bet vis tiek įtraukia.

Donaldas Kajokas “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys”

Nesybės. Jos knygoje man patiko labiausiai. Jau pavadinimai vien ko verti: Tyločius, Sentimentalioji Pirstmergė, Kalėda Dao ir daugybė kitų. Norėtųsi turėti savo Tyločių, kuris parodytų, kaip iš pelkės naktį išbristi. Apskritai viso ežero mistika labai viliojanti. Taip ir norisi atsidurti sename dvare prie ūkanoto ežero, apipinto pasakojimais. Kai imi įsivaizduoti neįsivaizduojamus dalykus ir visos vykstančios keistenybės atrodo sveiku protu nesuvokiamos.

Kliedesiai. Už gausius religinius intarpus galiu atleisti – šie man pasirodė visai įdomūs. Bet tam tikros vietos knygoje yra tokie kliedesių kliedesiai, kad skaitydama ėmiau nervintis. Kai aprašinėjami nagelai (kažkokios priešingos angelams būtybės), dar įžvelgiu sąsajų su tam tikrais vyrų stereotipais. Bet kai pagrindinis veikėjas Gabrielius skaitė nesybių “enciklopediją”, akys ėmė pačios praleidinėti eilutes. Viskas iš serijos “skrido du drambliai, vienas žalias, o kitas į kairę…” ir tokių kliedesių visas skyrius. Galbūt čia ir norėta pavaizduoti beprasmybę, bet nu kam šitaip kankinti skaitytoją…

Pabaiga. Pasirodo, daug keistenybių buvo galima paaiškinti ir logiškai. Ačiū už tai. Bet pati pabaiga galėjo būti ir konkretesnė. Apskritai man pirma dalis patiko gerokai labiau už antrą (dvaro šeimininkė Augustė – nuostabi), todėl jos norėjosi ilgesnės.

Eilėraštis. Eilės knygose man niekada nebūna įdomios. Bet šitą Augustės eilėraštį skaičiau tiek kartų, kad jau moku mintinai:

nesidžiaugsiu tavim niekada
niekada niekada mano džiaugsme
meslvas skėtis knyga užversta
dulkiant lietui rugpjūčio sode
nesidžiaugsiu tavim niekada
džiaugsme mano ar šitiek išlauksi

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Elizabeth Bard “Pietūs Paryžiuje”

2013-07-22

Šiaip jau Paryžius yra tas miestas, į kurį labai norėčiau sugrįžti. Kadangi velniai žino, ar tai kada nors įvyks, bandau sugrįžti bent jau skaitydama. Knyga savo struktūra ir ideja labai primena D. Lebovitz “Saldus gyvenimas Paryžiuje”, tik kad pastarasis yra profesionalus virėjas, o Elizabeth tiesiog paprasta moteriškaitė.

Elizabeth Bard “Pietūs Paryžiuje”

Receptai. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra po du-tris receptus. Kadangi moteris ne virėja, tai ir receptai paprasti. Ir tai yra puiku! Nes kai man pateikia trisdešimt sudedamųjų dalių, iš kurių kokių penkių neįmanoma gauti, o patiekalo gaminimo eiga užima tris puslapius, sakau – ačiū, bet ne. Na, o kai receptas paprastas, tai pirmą kartą gaminant suklysti labai sunku, o antrą kartą jau galima pasitelkti vaizduotę. Šiaip kuo paprastesnis receptas, tuo daugiau galimybių improvizuoti, bent jau man taip būna :)

Istorija. Taigi, už receptus 10 balų, o va pats siužetas manęs nesužavėjo. Labai romantiškos vietos sukėlė pavydą, apie nelaimes skaityti tuo metu buvau nenusiteikusi, o juokingų scenų ne tiek jau ir daug. Žodžiu, tai tiesiog moteriškės, bandančios prisitaikyti svetimame mieste, gyvenimas. Nežinau, ar ji skaitė D. Lebovitz knygą (išleidimo data skiriasi tik metais), bet kai kurios vietos apie paryžiečių gyvenimo būdą buvo tiesiog identiškos. Išskyrus tai, kad virėjas teigė, jog niekas Paryžiuje negeria vandens (nes nėra kur sisioti), o Elizabeth kiekvienos moters rankoje matė mineralinio vandens buteliuką. Visa kita – tas pats. Gal visgi bandant pritapti Paryžiuje tikrai ima matytis specifiniai miestiečių būdo bruožai.

P.S. Skaitydama apie pačią Elizabeth supratau, kad savo charakteriu labiausiai esu panaši į niujorkietę. Klaiku. Bet stengiuosi judėti į kitą pusę. Gyvenant piečiau turbūt būtų lengviau…

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Peter Hoeg “Moteris ir beždžionė”

2013-07-17

Aš vis galvojau, kokia turi būti knyga, kad skaityčiau ją antrą kartą? Vaikystėje skaitydavau po dešimt kartų tas pačias, po to suvokiau, kad skaitydama tą pačią, prarandu vieną dar neskaitytą knygą. Tai štai taip gavosi, kad TA knyga yra mano mylimo rašytojo, skaityta prieš 4 metus, nelabai suprasta ir pamiršta. Akimis šukuodama draugės knygų lentyną šūktelėjau “O, Hoeg’as, kurio neskaičiau!”. O ji man sako “nežinau, kas čia per knyga. Radau šalia šiukšlių konteinerio ir pasiėmiau. Bet abejoju, kad skaitysiu…”. Tai aš ir pasiėmiau. Tada prisiminiau, kad visgi skaitytas šitas Hoeg’as… Tik kad iš knygos galvoje užsiliko vieną vienintelė detalė – kad moteris mylėjosi su beždžione.

Peter Hoeg “Moteris ir beždžionė”

Seksas. Labai daug ką šokiruoja būtent ši vieta knygoje. Bet iš tiesų Erazmas juk visai ne beždžionė… O labai protinga žmogbeždžionė. Pasirodo, netgi gerokai protingesnė už žmogų (juk taip visus išdūrė…). Jei jau nešokiruoja “Urvinio lokio gentyje” vietos, kur neandertalietis mylisi su žmonių moterimi, tai čia irgi nieko baisaus.

Psichologija. Įdomūs veikėjų portretai… Moters alkoholikės, kas rytą nusipiešiančios kaukę ir tampančios žmona, vyro darboholiko be jokio humoro jausmo, draugės su dviem vaikais ir šimtu meilužių, vyro, gyvenančio sunkvežimyje su šunimi, veterinaro, kuriam jau laikas į pensiją. Netgi ta pati beždžionė, ir ta su charakteriu. Lėta, protinga ir grėsminga. O labiausiai patiko scena knygos pabaigoje – kai, išaiškėjus dvylikai žmogbeždžionių, visas Londonas puolė namo žiūrėti, ar jų žmonos ir vaikai ne beždžionės. Puiki masinės isterijos scena. Beveik kaip per violetinį skandalą.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Becca Fitzpatrick “Finale”

2013-07-09

Na štai, paskutinė daugialogijos dalis. Manau, kad angliškai kurį laiką nebeskaitysiu. Ir paaugliškų knygų kurį laiką nebeskaitysiu. Nuo to smegenų plovimo net neskaitadieniai prasidėjo :) O paskutinė knyga visai nebloga, beveik tokia pati kaip ir pirma. Toje viskas buvo nauja ir įdomu, o čia labai daug veiksmo ir įtraukia.

Becca Fitzpatrick “Finale”

Veiksmas. Jis kaip prasidėjo (pagaliau) trečios dalies trečiame trečdalyje, taip ir nesustojo iki pat ketvirtosios pabaigos. Vyksta treniruotės, apgaulės, pagrobimai, santykių aiškinimaisi (tiesą sakant, Noros verkšlenimai man jau gerokai įgriso), galu gale karai, visokių ten paslaptingų skysčių gėrimai ir t.t. Autorė gerai įsibėgėjo, bet kai fantastikos tiek daug, aš imu trupučiuką knygos nebemėgti. Tuo labiau, kad tikrų, paprastų žmonių pasakojime beveik neliko.

Populiacija. Nora dar trečioje dalyje paverčiama nefilime, o čia, pasirodo, jau ir jos geriausia draugė tokia… Posūkis netikėtas, ir, mano nuomone, visiškai nereikalingas. Taip gaunasi, kad žemėje vien puolę angelai ir jų palikuonys šlaistosi. Neįdomu.

Mirtis. Paaugliškos knygos man visada siejasi su laiminga pabaiga. Skaitau ir žinau, kad galų gale pasibučiuos/susituoks/apsigyvens kartu ar dar velniai žino ką nuveiks. Na, čia ji irgi buvo laiminga, bet ar būtinai reikėjo leisti numirti vienam pagrindinių veikėjų? Mano atsakymas – ne. Imsiu tuoj nebepasitikėti tomis serijinėmis istorijomis :/

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Becca Fitzpatrick “Silence”

2013-07-04

Antra angliškai perskaityta knyga. Jau imu priprasti, kad žinau ne visus žodžius, todėl einasi greičiau. Tuoj skaitysiu kaip vokiškai ir to užteks. Visgi imtis rimtesnės literatūros dar nedrįsčiau, nors ir norėtųsi. Gal kada nors vėliau. Beje, pastebėjau, kad įspūdžius apie knygas viešai skelbiu jau metus ir paskaičiavau, kad per tuos metus perskaičiau 82 knygas. Į savaitę maždaug po dvi – puikiai :)

Becca Fitzpatrick “Silence”

Atmintis. Pagrindinė daugialogijos veikėja, pasirodo, prarado atmintį. Siaubas. Ne jai, o man, nes pusę knygos ji bandė viską išsiaiškinti ir tai buvo visiškai neįdomu. Faktai buvo kartojami, kartojami, kartojami. Mergina iš naujo pažindinasi su savo draugais, iš naujo įsimyli buvusį vaikiną, apie visus puolusių angelų ir kitų būtybių reikalus sužino dar kartą… Ir taip 200 puslapių. Labai nepykau. Kadangi skaitau angliškai, buvo proga pasitikrinti, ar prieš tai viską teisingai supratau.

Nepatiko. Erzino smulkmenos, kurių, atrodo, yra prikišta vien tam, kad puslapių daugiau būtų. Sandėlių tikrinimai, kurie neduoda jokių rezultatų, taip ir neįvykstantys rinkimai mokykloje, be reikalo pavogta rankinė, apie kurią pamirštama po kelių dešimčių puslapių, grandinėlės medžioklė, kuri po to yra atiduodama savo noru… Žodžiu, kažkas šitoje knygoje ne taip. Išgelbėjo tik pabaiga, kai baigėsi pliurpalai apie prarastą atmintį ir pagaliau prasidėjo veiksmas.

Vertinu 5/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0