2014-02-14
Beveik visas nepatinkančias knygas išpardaviau (na, liko dar kelios dešimtys, bet čia nedaug), naujų daug neperku, o vietos vis labiau ir labiau trūksta. Noriu, kad lentynos namie plėstųsi, bet ne – jos traukiasi. Nesąžininga! Visa laimė, kad elektroninės knygos daug vietos neužima, tai vis dažniau į krepšelį susimetu jas. Laukti pristatymo nereikia, o ir pigiau. Jei knyga ne baisiai patinka, kažkaip ir širdį ne taip skauda :) “Dingusią” irgi pirkau elektroninę. Taip nesvietiškai buvo išreklamuota, nors knyga kaip knyga. Neblogi veikėjai, bet siužetas per daug nuspėjamas.
Gillian Flynn “Dingusi”
Siužetas. Knyga susideda iš kelių dalių. Dabartyje dingsta Niko žmona Eimė, o tuo pačiu mes skaitome jos dienoraštį, iš kurio sužinome, kaip jie susipažino, susituokė ir viską apie bendrą gyvenimą. Daugiau išduoti nelabai ir galiu, nes jei netyčia nenuspėsite dingimo priežasčių perskaitę vos kelias dešimtis puslapių, tai būsiu pasakius per daug :)
Psichologija. Galiu pasakyti tik tiek, kad, nepaisant pirmo įspūdžio, porelė yra genėtinai nesveika. Tiesa, žmona lenkia vyruką, bet ir tas nepėsčias – tokį lepšį retai kur sutiksi. Charakteriai labai įdomūs, ypač paskutiniame knygos trečdalyje, kuriame atskleidžiamos visos smulkmenos. Nepaisant to, kad siužetas nuspėjamas, visgi kai kuriose vietose autorė mane apgavo. Ir tai man patiko :)
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 104
2014-02-10
Ech, pastaruoju metu labai mažai skaitau ir dar mažiau rašau. Bet diskomforto nejaučiu, kartais gerai ir nuo mėgstamiausių dalykų pailsėti, kad neatsibostų :) Šitą knygutę sukramčiau senokai, bet vis neprisiruošiau įspūdžiais pasidalinti.
Sonia Rossi “Studentė prostitutė”
Savanorė. Prostitucija šioje knygoje nėra baisi. Mergina parsidavinėja savo noru. Aišku, nei viena to nedarytų, jei nejaustų pinigų trūkumo, bet vienos turi daugiau savigarbos, o kitos – mažiau. Taigi, Sonia savigarbos neturi beveik visai. Susiranda kažkokį pašlemėką vyrą, kuris namų biudžeto nepapildo niekaip, o, kadangi baisiai norisi ne tik studijuoti, bet ir sėdėti baruose, pinigines problemas pradeda spręsti lengviausiu keliu. Nes jai atrodo, kad dirbti padavėja yra per sunku už mažą atlygį.
Įdomu. Mergina stengėsi lengviausiu keliu eiti per gyvenimą, tai ir knygos stilius toks lengvutis. Įdomu paskaityti apie viešnamius, kokių jų būna, ko dažniausiai ten nuėję nori vyrai, koks atlygis ir kokia tvarka. Tuo labiau, kad viskas tikra ir nėra to, apie ką skaityti dažnai labai sunku – smurto. Knyga tik sustiprino mano nuomonę apie prostitucijos legalizavimą – to labai reikia. Būtų ne tik daugiau mokesčių, bet ir mažiau aukų. O tai yra gerokai svarbiau.
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 169
2014-01-21
Labai laukiu naujų šios serijos knygų. Nors tingėjau skaityti (ir rašyti), tie 750 puslapių susiskaitė puikiai. Aš vis neatsistebiu rašytojos talentu. Rašyti pradėjo būdama jau nebe pirmos jaunystės, o ir neparašė daugiau nieko, tik “Žemės vaikų” seriją – iš viso šešias knygas. Užtat kokios jos geros! Labai ilgai skaičiau trečią dalį, bet nei trupučio nenusibodo, o užvertus paskutinį puslapį iškart pradėjau laukti ketvirtos knygos.
Jean M. Auel “Pirmykštė moteris: Mamutų medžiotojai”
Meilė. Skaičiau, kad daug kas kritikuoja šią dalį kaip per daug panašią į muilo operą. Tiesos tame yra – labai daug kalbama apie jausmus, Aila myli Jondalarą, bet į lovą einą su kitu, Jondalaras myli Ailą, bet nusprendžia, kad yra jos nevertas ir atsitraukia… Žodžiu, taip ir tąsosi abu visus 750 puslapių. Pripažinsiu, vietomis tie pasvarstymai jau buvo pradėję atsibosti, bet tada rašytoja iškart pradėdavo pasakoti ką nors įdomaus apie tų laikų buitį ir nuobodulio kaip nebūta.
Išradimai. Suprantu, kad norėta pavaizduoti kiek įmanoma daugiau, tad Aila knygose tiesiog anų laikų superherojė – ir arklius prisijaukino, ir liūtą, ir ugnį išmoko įskelti su titnagu, ir gydytoja nuostabi, ir poliglotė pasidarė, o dabar dar ir adatą išrado, prisijaukino vilką ir suprato, kad vaikus į moters kūną ne dvasios patalpina. Trupučiuką juokinga, na, bet ką jau padarysi. Užtat skaityti įdomu :)
Vertinu: 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 438
2014-01-01
Kaip vampyrinės literatūros gerbėja, iš šios knygos tikėjausi daugiau. Buvo ir kraujo, ir aistrų, ir kovų, bet visgi pagrindinis dėmesys čia skiriamas abstinentiškam vampyrų gyvenimui bei tėvų-vaikų santykiams. Šiaip jau labai standartinė knyga.
Matt Haig “Radliai”
Išvada. Aš iškart prie apibendrinimo… Žodžiu, gyventi taip, kaip tau netinka, negalima. Bus blogai ne tik pačiam, bet ir antrajai pusei bei vaikams. Todėl, kad visi nuolat bus nelaimingi. Vampyrai negali būti abstinentai! Aš negaliu neskaityti, negaliu… Na, nesvarbu :)
Profesija. Man vis kyla klausimas, kodėl vampyrai, bandantys įsimaišyti tarp žmonių, knygose turi dirbti gydytojais? Jiems ką – galvoje negerai? Kad tik labiau gyvenimą apsisukintų, kankintųsi, nuolat matytų kraują ir trokštų visiems pacientams perkąsti gerkles. Nesąmonė. Kiek esu skaičiusi ir mačiusi, dar nei vieno nebuvo, pvz., draudimo agento. Visi tik į naktinius klubus arba gydytojus.
Vertinu: 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 29
2013-12-28
Iš tiesų tai tokia eilinė knyga, kad apie ją nėra nei ką pasakyti, nei kam jos rekomenduoti ar nerekomenduoti. Tiesiog paprastas skandinaviškas detektyvas laikui prastumti. Rašytoja yra nr. 1 tarp skandinavų dtektyvų autorių? Įdomu, kokiais čia kriterijais matuojant.
Liza Marklund “Nobelio testamentas”
Anika. Žurnalistę Aniką persekioja bėdos. Vyras neištikimas, sūnų darželyje skriaudžia, kaimynas piktas, geriausia draugė plevėsa, dar pakliūna į susišaudymą, apie kurį nieko negali rašyti ir dėl to yra ilgam išleidžiama atostogų. Ji neturi problemų tik su pinigais. Galvojau, kad moteriškė bus kieta ir per savo pusmečio atostogas pati išsiaiškins nusikaltimą, bet kur tau… Pusę metų tesugebėjo rūpintis kraustymusi ir šeima, o visos linksmybės prasidėjo pirmą dieną grįžus į darbą.
Charakteris. Kaip supratau, rašytoja Aniką pavaizdavo pagal save ir žurnalistė turėjo būti kieta moteriškė. Deja, man ji pasirodė lengvai manipuliuojama ir praskydusi. Nuolat verkšlena dėl savo vyro, burba dėl darbo. Kieta tik tada, kai kalba sukasi apie jos vaikus. Bet juk knyga ne apie auklėjimą.
Bandymai. Liza Marklund bandė rašyti panašiai kaip S. Larssonas, bet pritrūko talento. Prikišta daug detalių apie politiką, teisę, ilgi pasakojimai apie nesusijusius su byla dalykus, labai išsamios istorijos apie Nobelį. Visa tai sunkiai įsipaišo į siužetą. Man pritrūko nuoseklumo.
Vertinu 5/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 627
2013-12-16
Yra keli dalykai, apie kuriuos aš nemėgstu skaityti. Į tą sąrašiuką tikrai įtraukčiau zombius ir karą. Keista, bet kažkodėl pasirinkau skaityti knygą apie žmonių karą su zombiais. Na, galvojau, visgi knyga labai populiari, dar ir filmas yra, gal kaip nors įveiksiu. Tikrai nesitikėjau tokios geros istorijos!
Max Brooks “Pasaulinis karas Z”
Forma. Perskaičiusi kelias dešimtis puslapių mintyse nusišaipiau “tai čia visą knygą ir varys taip?”. Mat tai nėra romanas su pradžia, viduriu ir pabaiga. Visą istoriją sudaro žurnalisto kalbinamų žmonių pasakojimai. Kalbasi jis su visais – gydytojais, kariais, vadais, motinomis, paprastais žmogeliais, įvairiausiais keistuoliais ar per stebuklą išlikusiais. Visi apie karą su zombiais pasakoja iš savo perspektyvos ir iš tų mažų gabaliukų skaitytojas mintyse susidėlioja sau romaną su pradžia, viduriu ir pabaiga. Nė nepajutau, kaip įtraukė tokia knygos forma ir visai nenorėčiau, kad ji būtų kitokia.
Karas. Iš tiesų tai čia galėjo būti ne zombiai, o pasiutę uodai ar pasaulinis tvanas – jokio skirtumo. Knyga iš tiesų ne apie juos, nors skaičiau, kad rašytojas yra didelis zombių fanas. Knyga yra apie žmones. Esu beveik įsitikinusi, kad pasaulinės epidemijos ir totalinio karo metu žmonija elgtųsi labai panašiai. Atsirastų gelbėjančių televizorius, nors nėra elektros, atsirastų pamišėlių, įsivaizduojančių, kad yra zombiai, susidarytų gaujos, valdžia bandytų nuslėpti savo bejėgiškumą ir kai jau atsirastų pasaulio gelbėjimo planas, tai jis būtų būtent toks drastiškas ir žiaurius, kaip “Pasauliniame kare Z”.
Detalės. Štai šita daina, parodanti, kaip iš tiesų jaučiasi kariai. Arba kodėl pasaulinį karą su zombiais pralaimėjo banginiai. Detalus narų kostiumų aprašymas. Lobotomaizeris – populiariausias ginklas prieš zombius. Daug daug detalių, kurios truputį priverčia patikėti, kad toks karas tikrai buvo. O jei nebuvo, tai suteikia saugumo jausmą – žinosiu, ką daryti, jei taip atsitiks :)
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 15
2013-12-09
Čia turbūt buvo mano metų knyga. Ne todėl, kad geriausia, o todėl, kad pagaliau prisiruošiau ją perskaityti. Tuo pačiu supratau, kodėl nedalyvauju visokiuose knygų iššūkiuose. Mano iššūkiai yra klasika, sunkiai, lėtai skaitomos knygos arba kokie nors be proto ilgi kūriniai. Na, tokie, kuriems reikia laiko ir kantrybės. Žinoma, ir aš galiu į iššūkius įsirašyti pvz., “Bado žaidynes”, kai prisėdus visas tris dalis per dvi dienas galima perskaityti (ne tik galima, bet taip ir buvo). Taip per du mėnesius su pertraukėlėm įveikčiau visas 12 “iššūkio” knygų ir jau galėčiau savimi didžiuotis :) Juokinga.
Lev Tolstoj “Ana Karenina”
Meilė. Kad Ana Karenina šoko po traukiniu, tai aš žinojau jau seniai. Bet kad Anos Kareninos meilės istorija sudaro gal tik ketvirtį knygos – ne. Na, kokia gi čia knyga apie meilę… Greičiau apie Rusiją prieš 150 metų. Daug apie aukštuomenę, truputį apie prastuomenę, apie karą, apie teisę, apie politiką, apie vaikus, apie buitį. Šiaip jau “Ana Karenina” man labai patiko ne kaip romanas, o kaip istorinių žinių šaltinis. Lengva buvo įsijausti į veikėjus, nepaisant to, kaip smarkiai yra pasikeitę papročiai ir kai kurios veikėjų mintys bei elgesys atrodo nesuvokiami.
Laikmetis. Prisiminiau filmą “Vidurnaktis Paryžiuje”, kuriame vyriškis norėjo nusikelti į praeities Paryžių, o moteris iš praeities Patyžiaus norėjo nusikelti dar vienu laikmečiu atgal (nes ten geriau), o tame Paryžiuje buvo žmonių, kurie manė, kad geriau buvo dar ankstesniame laikmetyje. Pagalvojau, kad ko jau tikrai nenorėčiau, tai nusikelti 150 atgal. Sakyti savo vyrui “Jūs” būtų normalu. Moteriai jaustis nieko vietoje – įprasta, o būti protinga moterimi tai tas pats, kas būti ateiviu. Gimdyti vaikus vieną po kito – gerai, o turėti vieną/du ir daugiau nenorėti – blogai. Kas man būtų įdomu, tai nebent kaip vaiduokliui pasisukioti aukštuomenės pokylyje. Mazurkos šokti tai juk nemokėčiau :) Neįdomu būtų gal tik kaime, nes nelabai jis ir pasikeitė. Iš tiesų baisu, kaip keičiasi žmonių sanykiai ir elgesys mieste ir kaip stovi vietoje kaimuose. Gal tik jei jau geria, tai geria ne tik vyrai, bet ir moterys. Lygios teisės, taip sakant.
Savižudybė Dar nežinojau, kad Ana iš tiesų nusižudo ne iš meilės. Ji tiesiog taip ir neišbrenda iš pogimdyvinės depresijos. Baisu. Skyriuką, kuriame Ana blaškosi pakvaišusi po namus, o vėliau važiuoja į stotį, galima skaityti per savižudybių prevemcijos renginius. Būna, kam padeda SMS, o šiuo atveju panikos metu išsiųstas laiškutis jau nebepadėjo.
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 21
2013-11-21
Prieš imdama tomą sveriančią knygą iš savo “must read” sąrašo, galvojau, perskaitysiu šį tą trumpesnio (140 psl.) ir lengvesnio. Knygutė yra tik vienam prisėdimui, parašyta kaip dienoraštis ir pusiau autobiografinė. Pastarasis faktas yra kiek šokiruojantis kai pagalvoji, kad merginai, kurios seksualinė patirtis pranoksta daugumos vyresnių moterų, yra tik 14-16 metų.
Melissa P. “Šimtas plaukų šepečio glamonių prieš miegą”
Patirtis. Gal aš labai senamadiška, bet man atrodo, kad 14 metų pradėti lytinį gyvenimą yra per anksti ir taškas. Kūnas susitvarkys, o smegenys – nelabai, nes neatskiria meilės nuo sekso. Po to kūnas lieka toks nereikšmingas, kad tampa paauglės prostitutėmis. Vienos – už pinigus, kitos savanorės už dyką. Va tokius straipsnius paskaitai ir baisu darosi. Kadangi knyga parašyta kaip dienoraštis, amžius čia beveik neakcentuojamas. Na, tik pirmasis partneris pasišaipo, neva merginai dar papai neužaugę.
Naivumas. Paaugliai dažniausiai būna naivūs ir kvailoki. Kai organizmas iš visų jėgų bando susitvarkyti su pasikeitimais, mąstymui laiko nelieka, ypač, jei nėra su kuo pasikalbėti. Melisos tėvai irgi nieko nemato. Mama per daug atlaidi, o tėvas mato tik televizorių. Todėl jai labai lengva per naktis negrįžti namo ir meluoti. Melisa yra tarsi perplėšta į dvi dalis – viena trokšta įspūdžių, patenkinti kūno poreikius įvairiausiais būdais su įvairiausiais vyrais. Pati juos vilioja. Kai kuriuos dėl to, kad lengvai įsimyli, o kitus dėl kvailumo. Kita dalis verkia per naktis, kad yra išnaudojama.
Meilė. Kai kurios vietos knygoje mane labai trikdė nenatūralumu. Tai Melisa rašo “kaip aš nekenčiu matiekos ir ta mokytoja kvaiša” (atsiversčiau savo 14-metės dienoraščius, rasčiau vos ne žodis žodin tą patį), tai filosofuoja kaip koks Šliogeris. O tikrą savo meilę suranda būdama 16 metų. Pamato ir suvokia, kad čia tikroji meilė. Rimtai?! Čia jau beveik juokiausi :) Gaila, knyga maždaug toje vietoje ir baigiasi. Gaila, nes turbūt tos tikrosios meilės arba nebuvo, arba su ja baigėsi taip pat, kaip ir su kitais – aukštyn užverstu sijonu. Todėl ir yra ta knyga tik pusiau autobiografinė.
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 635
