2013-11-20
Apie šitą knygą girdėjau, galima sakyti, tik blogų atsiliepimų. Bet galvojau – ką čia, apie kitas Browno knygas juk irgi pilna blogio, bet knygos kaip knygos. Visgi “Inferno” išties prasčiausia iš visų. Rašytojas, švelniai tariant, persistengė.
Dan Brown “Inferno”
Miestai. Į Florenciją nuvykti norėjau visą gyvenimą, bet po šios knygos noras gerokai apmažėjo. Taip nesudominti miestu reikia sugebėti. Buvo labai labai labai nuobodu skaityti kada koks pastatas pastatytas, kas ir kodėl jį pastatė plius keletas nereikšmingų faktų apie kiekvieną detalę. Vietomis jau net ne skaičiau, o tiesiog peržvelgiau tekstą, nes, po velnių, pasiėmiau grožinės literatūros knygą. Ne istorijos vadovėlį! Dėl kažkokių neaiškių priežasčių knygoje buvo ir Venecija bei trupučiukas Stambulo, kuris, nors siužete ir reikšmingas, buvo beveik pamirštas. Žodžiu, Florencijos knygoje tiek daug, kad gali ir supykinti.
R. Lengdonas. Profesorius iš JAV eilinį kartą papuola į painias situacijas iš kurių bando išsikapstyti narpliodamas rebusą. Šįkart jis susijęs su Dantės “Dieviškąja komedija”. Buvau prisiskaičiusi, kad apie poemą knygoje prirašyta labai gausiai. Gal galima paklausti – kur? Aš neradau nieko, išskyrus kelias eilutes, kelis kūrinius, susijusius su poema ir šiek tiek faktų apie patį Dantę. Visur buvo tik Florencija, Florencija, Florencija.
Pabaiga. Nusinuobodžiavusi skaičiau visiškai neįdėmiai, todėl, kai įveikus 3/4 knygos, viskas apsivertė aukštyn kojomis (ir dar netgi ne taip, kaip tikėjausi… nors iš tiesų nesitikėjau nieko), pasidarė įdomiau. Taigi, tie 5 vargani balai yra už paskutinį 100 puslapių. Ir dar už idėją, su kuria Dantė ir visa jo komedija nesusisieja niekaip.
Vertinu 5/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 342
2013-11-12
Nelabai ką turiu pasakyti apie šią knygą… Kai pamačiau filmą, kuris tikrai buvo nuostabus, galvojau, kad reikia perskaityti ir tuos 140 puslapių. Dažniausiai jie būna daug geresni. Bet tik padariau išvadą, kad kuo trumpesnė rašytinė istorija, tuo didesnė tikimybė, kad ji bus prastesnė už filmą.
Jean-Dominique Bauby “Skafandras ir drugelis”
Jean-Dominique Bauby. Apie patį žmogų būtų galima kalbėti ir kalbėti, žavėtis ir stebėtis. Kaip ištverti nepalūžus, kaip rasti jėgų ir noro bendrauti, tuo labiau parašyti knygą mirksint viena akimi? Kaip “Dievų miške” visi stebimės B. Sruogos sarkazmu, atrodo, visai ne ten, kur esame įpratę, taip ir čia – žmogus yra įkalintas savo nejudriame kūne, o visgi sugeba pasišaipyti iš situacijos. Skirtumas tik toks, kad B. Sruoga knygą parašė jau išėjęs iš lagerio, o Bauby iš savo kūno niekaip negalėjo išeiti. Na, anot jo, galėjo – mintimis. Tai tiek.
Turinys. Bet visgi, jei ne neįprasta situacija, knyga niekada gyvenime nebūtų išleista. Nes ji nėra gera. Ką perskaitome – truputis apie ligą (šios vietos puikios), truputis atsiminimų (šitos neblogos) ir nemažai svajojimo, svarstymo, kurie man buvo absoliučiai neįdomūs. Žinoma, žmogus šlovės nesivaikė, o ir parašyti 140 puslapių mirksint raides buvo ne juokų darbas (aš ir paprastai nesugebu jų parašyti), todėl tiesiog išsiliejo ir tiek. Viską suprantu ir gerbiu. Bet, atleiskite, vien dėl pagarbos ar užuojautos knyga nepasidaro geresnė.
4/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 11
2013-11-09
Tikėjausi, kad antra Olsen’o knyga bus geresnė, bet teko nusivilti. Parašyta gerai, veikėjai įdomūs, bet aš tikėjausi detektyvo su intriga, o jos čia nebuvo.
Jussi Adler-Olsen “Fazanų žudikai”
Karlas ir Asadas. Man jų trūko. Rašytojas tiek įsigilino į blogiukų psichologiją ir tiek daug aprašinėjo, ką ir kaip jie veikia, kad pamiršo tyrėjus. Asado buvo gerokai mažiau nei pirmoje knygoje, Karlo fronte irgi nieko naujo. Aš suprantu, kad su jais jau susipažinome ir bla bla, bet tie du tokie geruliai, kad norėtųsi daugiau. Be to, “Q” skyriuje atsirado ir moteriškė. Keistoka tokia, kol kas nelabai ją suprantu :)
Įtampa. Anotacijoje parašyta, kad nepaisant to, jog rašytojas žudikus atskleidžia jau pirmuosiuose puslapiuose, knyga vis tiek kupina įtampos. Nė velnio! Buvo įdomu, kaip kad įdomu skaityti neblogą knygą. Bet intrigos ir įtampos – jokios! Labai už tai supykau. Aš vis vyliausi, kad nutiks kažkas netikėto, kad atsiras dar koks nežinomas veiksnys, bet – nieko. Taip negalima, čia juk detektyvas!
Viltis. Ta tai miršta paskutinė. Aš tikiuosi, kad trečioje knygoje bus ir Karlo, ir Asado, ir netgi intriga. Nes rašyti Olsen’as moka, tai gal ne viską sugadino :)
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 287
2013-10-31
Šitą knygą drąsiai galima dėti į vieną lentyną su “Bado žaidynėmis”. Panašus stilius, skirta tam pačiam skaitytojui. Nors “Bėgantis labirintu” paskaičiau per du vakarus, “Bado žaidynės” visgi įtraukė labiau. Tuomet skaičiau ir mėgavausi, o dabar tiesiog skaičiau.
James Dashner “Bėgantis labirintu”
Paaugliams. Kartais vis pasigailiu, kad mano paauglystėje tokių knygų nebuvo. O jei ir buvo, tai neišverstos. Gal todėl vis nepraleidžiu progos sukrimsti vieną kitą populiarią paauglišką knygą. Ir, turiu pasakyti, nemaža dalis jų yra geresnės už populiarią literatūrą suaugusiems. Gal young adult rašytojai labiau stengiasi ar ką… Vienintelis skirtumas nuo suaugėlių literatūros yra tas, kad veikėjai yra 15-17 metų, o meilė baigiasi ne seksu, o bučiniais ir pasilaikymu už rankų.
Labirintas. Trakas – vieta, kur paslaptingoje dėžėje kas mėnesį atvyksta po vieną berniuką, praradusį atmintį. Ten jų gyvena ir tvarkosi jau visai nemažas būrys. Plotą supa aukštos sienos, kurios kasdien atsiveria ir iš Trako galima patekti į labirintą. Berniukų užduotis ir didžiausias noras yra surasti išėjimą, bet tai atrodo beveik neįmanoma. Tik naujokas Tomas pralaužia ledus. Jo sprendimas yra gan lėkštas, apie tai buvau pagalvojusi jau knygos pradžioje, bet pats labirintas buvo įspūdingas. Mačiau, kad kitais metais pasirodys ir filmas, tai greičiausiai pažiūrėsiu. Vien dėl įdomumo, kaip atrodys pabaisos grizai, nes šioje vietoje rašytojas fantazijos nestokojo.
Kitos dalys. Knyga baigiasi intriguojančiai, visai norėčiau ir kitas dalis paskaityti. Iš viso jų yra jau keturios.
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 9
2013-10-30
Po visų detektyvų buvo sunkoka įsivažiuoti į knygą, kur gausu spalvų, skonių, kvapų. Viskas atrodė per daug saldu. Bet nebūtų Joanne Harris tokia gera, jei nesugebėtų įtraukti ir sužavėti.
Joanne Harris “Persikai ponui klebonui”
Šokoladas. “Persikai ponui klebonui” – tai “Šokolado” tęsinys, trečioji knyga. Antra buvo “Ledinukų bateliai”. Nors man patiko abi ankstesniosios dalys, supratau, kad antrosios turinio beveik neprisimenu. Šioje dalyje Viana su dukromis grįžta į kaimą, kuriame gyveno ir sprendė problemas “Šokolado” knygoje. Tik kad šokolado jau beveik nebegamina. Gaila, šitos detalės labai pasigedau.
Mažasis Bagdadas. Žinau, kad Prancūzijoje yra daug problemų su musulmonų imigrantais, tačiau pirmą kartą apie tai skaičiau grožinėje literatūroje. Užtat kaip buvo įdomu! Tradicijų, atskirties, socialinių ir kultūrinių skirtumų aprašymai buvo geresni nei pats siužetas. Nors jis irgi nėra banalus. Žodžiu, per nagus Joanne Harris užvažiuoja tiek prancūzams, tiek musulmonams imigrantams.
Maistas. Šokolado trūko, bet Joanne Harris turi neįtikėtiną talentą labai skaniai aprašyti maistą. Užsimaniau ir persikų uogienės išsivirti, ir morenginių sausainiukų, ir batono su šokoladu, o pain viennois jau įtraukti į būsimų kepinių sąrašą.
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 14
2013-10-19
Skaitydama antrąją “Crossfire” serijos dalį jaučiausi lyg būčiau gavusi vieną tų paprastų pigių vasaros romanų minkštais viršeliais. Tik kad visos bent kiek intymesnės scenos jame yra smarkiai išplėstos ir labai detalios. Bet šiaip jau iš esmės to ir tikėjausi, taigi nieko čia baisaus :)
Sylvia Day “Atskleisk mane”
50… Vėl būtų galima be galo be krašto šią knygą lyginti su “50 pilkų atspalvių”. Nes panašumų be galo daug. Visgi šioje dalyje pagaliau pradėjo matytis, kad Sylvia Day rašliava yra ne fan fiction, o šiek tiek profesionalesnė. Šiaip ar taip, nemažai romanų ji jau prirašiusi. Atsirado kažkoks siužetas, o ir veikėjai ne tokie išvėsę kaip “50 atspalvių”. Nuo knygos vidurio ir Eva ragus parodo, o Gideonas, pasirodo, irgi ne šventuolis.
Erotika. Šioje dalyje sekso scenų mažiau ir jos įvairesnės. Ir tai yra labai gerai, nes kai skaitai erotinį romaną ir imi sekso scenas jau nebe skaityti, o vien tik permesti akimis, tai jau nekoks tas erotinis romanas… Džiaugiausi vietomis sutikusi eilutę “ir mes puikiai pasimylėjome” ar pan. Jei kada į rankas pateks trečia dalis, manau, kad skaitysiu. Vien dėl to, kad nelabai įsivaizduoju, ką čia dar būtų galima apie tą porelę parašyti.
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 6
2013-10-15
Pripratau prie skandinaviškų detektyvų, kitokius skaityti jau pasidarė keistoka. “Vienas šūvis” pilnas detalių ir tikslių tyrimų kaip iš CSI serialų, o psichologijos mažai. Bet knyga vis tiek labai patiko.
Lee Child “Vienas šūvis”
Eiliškumas. Lee Child’as parašė apie Džeką Ričerį 17 knygų. Spėkit, kelintoji yra šita? Nugi tikrai neverta naiviai tikėtis, kad pirma. Ogi 9-toji. Pirmą ir septintą(!) kadaise yra išleidusi “Jotema”. Kad “Obuolys” išleido tik šią, dar aišku – pagal ją pastatytas filmas. Bet kodėl prieš tai buvo išleista pirma ir septinta, niekaip nesuprantu. Jos geresnės už kitas ar kaip? Matau, kad eiliškumas serijoje nėra labai svarbus. Bet vis tiek būtų maloniau skaityti iš eilės. Ir, manau, ne man vienai.
Ričeris. Iš pradžių įsivaizdavau jį vienaip. Po to prisiminiau, kad filme vaidina T. Cruise’as (ant viršelio irgi jis) ir vaizduotė baigėsi. Šiaip ar taip, pagal aprašymą šiam aktoriui iki Ričerio dar labai toli. Ai, bet vaidina gerai, tai koks gi skirtumas :) Šiaip man tas buvęs karo policininkas pasirodė žiaurokas. Be to, kilo daug klausimų – kodėl jis gyvena keliaudamas, kodėl nenori būti pasiekiamas? Nors jis smarkiai neišlaidauja, bet iš kur gauna pinigų? Tie keli trumpi paaiškinimai man nepasakė nieko. Vėl imu galvoti, kad knygas geriau skaityti (ir leisti) iš eilės.
Byla. Tokia visai kaip iš kokio amerikietiško kriminalinio serialo. Išmetus Ričerį, pokalbius ir kai kurias detalas, tyrimą būtų galima parodyti per valandą. Nužudyti 5 žmonės, palikta pilna įkalčių, snaiperis rastas, bet kažkas vis tiek ne taip. Istorija įtraukia, Ričeris man patiko, todėl mielai paskaityčiau dar :)
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 106
2013-10-11
Jau kaip padavė erotinių knygų leidyklos… Pamatė, kad lietuviai “50 atspalvių” pirkti nebijo, tai privertė visokio plauko erotikos. Bet ir gerai! Dar kažkur prieš metus galvojau, “kaip keista, kad Lietuvos knygynuose erotinių romanų beveik nėra”, o dabar jau yra iš ko rinktis.
Sylvia Day “Apnuogink mane”
Kopija. Įpusėjusi knygą tyčia pasižiūrėjau, kada išleista Sylvios “Crossfire” trilogija ir kada E.L.James “Fifty shades”. Pastaroji visgi buvo pirmtakė, išleista metais anksčiau. Knygų (bent jau pirmųjų dalių) siužetai nesvietiškai panašūs. Na, gal tik mergina iš “Apnuogink mane” man labiau patinka. Ji nėra vištelė be patirties, be to, turi pinigų. Taigi nėra to nuolatinio “man nereikia tavo dovanų, aš nenoriu būti priklausoma” isterikavimo. Bet šiaip jau mintyse susidariau lentelę su pagrindiniais dalykais ir sudėjau varneles, kurie iš jų sutampa. Pvz., pagrindinis vyriškis tai visai toks pat, kaip ir iš “Fifty shades”.
Niujorkas. Smagu, kad veiksmas vyksta Manhetene. Atmosfera kažkokia laisvesnė. Niekas nespokso į prabangias mašinas, pilna heteroseksualių veikėjų, o ir pats seksas kažkoks laisvesnis. Ir intrigų daugiau. Žodžiu, labai niujorkiška dvasia, kuri man knygose patinka.
Trūkumai. Pirmas trūkumas – tokią knygą jau skaičiau :) Visgi siužetas galėtų būti ir kitoks. Galima kokių erotinių filmų pasižiūrėti prieš rašant ar ką, vis įvairiau būtų. Antra, įpusėjus pradeda kartotis veiksmai – “pasimylėjom-jis kažką ne taip padarė-aš pabėgau-jis atsivijo-susitaikėm-oralinis-paprastas seksas”. Net sekso scenos pasidarė visos vienodos. Manau, kad net ir erotinio romano autoriai galėtų vadovautis taisykle “mažiau yra daugiau”.
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 901
