2013-05-20
Pirma “Millenium” trilogijos dalis nepateisino lūkesčių, antra patiko, o štai trečia buvo pati įdomiausia. Nors istorija jau kaip ir baigėsi, bet liko daug nežinomųjų, pvz., kur ir ką veikia Salander dvynė sesuo arba kaip seksis Bliumkvistui su naująja meile. Be to, širšių lizdas toks didelis, kad tikrai atsirastų kam keršyti. Žinau, kad lyg ir yra dar vienas knygos rankraštis, bet S. Larssono giminaičiai pešasi ir niekas jo neišleidžia.
Stieg Larsson “Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą”
Teismas. Visada bijau knygų, kuriose aprašomas teismo procesas. Skaityti apie tai, kaip kažkas liudija baisiai neįdomu. Imdamasi šios dalies žinojau, kad tai neišvengiama. Labai džiaugiausi, kad knyga jau į pabaigą, o teismo proceso dar nėra – vadinasi, jis bus trumpas. Taip ir buvo – teismas aprašytas trumpai ir nenuobodžiai, už ką skiriu didelį pliusą.
Įdomumas. Skaičiau ir vis galvojau – juk tie 700 psl yra iš esmės apie tą patį. Skaitytojas jau iš pat pradžių žino, kad yra toks skyrius saugumo policijoje ir ką jis veikia. Vėliau tą išsiaiškina Bliumkvistas, taigi vėl sužinome tą patį. Tada apie tai kalbasi policija. Na, atsiranda vis naujų detalių, bet intrigos tai kaip ir nėra. Bet skaityti žiauriai įdomu ir nė kiek netrikdo, kad kelis kartus aiškinamas tas pats dalykas. Žodžiu, talentingas buvo rašytojas, amžiną jam atilsį.
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 81
2013-05-15
Kadangi jau įpusėjau trečią “Millenium” dalį ir supratau, kad ji yra tiesiog antrosios tęsinys, galiu įverinti ir “Merginą, kuri žaidė su ugnimi”. Ši man buvo daug įdomesnė už pirmąją. Veiksmas vystėsi greičiau, nebuvo ilgų ir nuobodžių narpliojimų, o ir rašytojas atskleidė daug detalių apie Lisbetą.
Stieg Larsson “Mergina, kuri žaidė su ugnimi”
Bliumkvistas. Tas tai kiša kur papuola. Negana to, kad visą laiką yra savo kolegės Erikos meilužis, pirmojoje dalyje smagiai leido naktis su Lisbeta ir laikina kaimyne, dabar gi dar sugalvojo duotis su moterimi, kurios pirmojoje dalyje ir ieškojo. Nepaisant šio fakto, jis man vis dar atrodo nuobodyla.
Lisbeta. Gaila, bet jos antrojoje dalyje mažai. Šiek tiek pradžioje ir antroje pusėje. O visą likusį laiką buvau priversta spėlioti, kas gi iš tikrųjų nutiko – nušovė mergina 3 žmones ar ne? Apie Lisbetą šioje knygoje pateikta labai daug detalių – iš pradžių iš žiniasklaidos pusės, vėliau iš jos pačios. Turbūt nekeista, kad faktai skiriasi kaip diena ir naktis :) O šiaip mergina knygos pabaigoje pasirodo kaip tikras supermenas. Tai man buvo viena netikroviškiausių vietų, bet vis primenu sau, kad tai – tik romanas. S. Larssonas pateikia daug detalių, jo kūryba dažnai persipina su realiais faktais (pvz., prekybos žmonėmis statistika), tai skaitydama dažnai pamirštu, kad čia tik grožinė literatūra.
P.S. Trečia dalis man bent jau šiuo metu patinka labiausiai :)
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 7
2013-05-13
Pagaliau ir aš prisiruošiau perskaityti “Millenium” trilogiją. Apsisprendžiau nevertinti pirmos dalies neperskaičiusi antros, o antros – nesusidariusi nuomonės apie trečią. Šiaip ar taip, knygos smarkiai susijusios viena su kita. Taigi, šiuo metu esu jau pradėjusi trečiąją dalį ir galiu drąsiai vertinti.
Stieg Larsson “Mergina su drakono tatuiruote”
Viltys. Kadangi apie šią trilogiją girdėjau vien teigiamus atsiliepimus ir pagyras, tikėjausi kažko TOKIO. Čia panašiai kaip su piramidėmis. Skaitai skaitai apie jų didybę, galybę ir visa kitą, o nuvažiuoji ir pamatai kelias dideles akmenų krūvas (čia bent jau man taip atrodė). Na, įdomu, įspūdinga, bet iš tikrųjų tikėjaisi kažko daugiau. Taip ir su pirma dalimi. Pirmus 200 puslapių atvirai nuobodžiavau. Tiesą sakant, nuobodžiavau iki tos vietos, kai prasidėjo programišės-tyrėjos ir oficialiai neveiksnios Lisbėtos nuotykiai su jos globėju. Nes nuo ten veiksmas ėmė sklisti greitai ir visomis kryptimis.
Nereikalinga. Gaila, kad trilogijos autorius jau anapus – talentą turėjo žmogus. Bet taip pat labai mėgo leistis į smulkmenas. Štai šioje knygoje žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas narplioja vieną seną bylą prisidengęs tuo, kad rašo knygą apie vieną giminę. Tai štai ta priedanga skaitytojui kaip ir nėra įdomi, bet ne – rašytojas baisiausiai ilgai ir nuobodžiai pasakoja apie giminą iki pat 17-to amžiaus. Vajetau, kaip buvo nuobodu. Jeigu ne vis kas kažkiek puslapių įsiterpianti Lisbetos linija, kaži, ar knygą būčiau įveikusi. Įtariu, kad rašytojas (kuris iš tiesų buvo žurnalistas) M. Bliumkvistą “pagamino” pagal save. Bent jau pastarasis man atrodo nuovokus, teisingas ir šiek tiek nuobodokas. Bet linkęs rizikuoti, kai reikia. Gera atsvara Lisbetai.
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 7
2013-05-02
Šiaip jau knygos paaugliams įprastai skaitosi labai greitai. “Sielonešę” krimtau gana ilgai ir ne dėl apimties. Gal buvo neskaitadieniai, o gal ir knyga nėra tokio lygio kaip tos pačios autorės serija apie vampyrus. Iškart visiems sudvasintiems kritikams primenu, kad tiek “Sielonešė”, tiek “Saulėlydžio” serija yra skirta paaugliams, taigi jei skaitote tokio lygio knygas ir žiūrite tokius filmus, bent jau turėkite proto nelyginti jų su knygomis, skirtomis subrendusiems žmonėms.
Stephenie Meyer “Sielonešė”
Guma. Knyga neplona, beveik 700 puslapių. Deja, kad ir kaip mėgčiau ilgas istorijas, šita buvo gerokai per daug ištęsta. Idėja, kad žmonėse įsikūniję nepiktybiniai padarai iš kitos planetos, visai įdomi. Viena siela buvo įleista į merginos kūną ir supranta, kad žmogus niekur nedingo. Mergina liko galvoje ir gali kalbėtis su siela. Žodžiu, tarsi du asmenys viename kūne. Tai va tas dvilypis padaras tiek ilgai keliauja ieškoti urvuose besislapstančių žmonių, o nukeliavęs tiek ilgai yra smerkiamas, kankinamas ir bandomas nužudyti, kad skaitant nori nenori ima žiovulys.
Visata. Man labai įdomu, kaip žmonės įsivaizduoja egzistenciją kitose planetose. Štai S. Meyer turi fantazijos neparašyti apie žalius žmogeliukus. Jos sukurtos gyvybės formos kitose planetose (tose, kuriose “valdžią” perėmė sielos) įdomios, netgi norėjosi daugiau paskaityti, nors tai ir neesminis dalykas knygoje. Bet vis tiek turiu priekaištų – kažkodėl visi kiti irgi yra daugialąsčiai organizmai, iš kažkur gimstantys ir kažkaip mirštantys. Per daug žmogiška. Nebūtinai kitur yra tie patys elementai, taip pat besijungiantys kaip Žemėje. Ir cheminiai procesai nebūtinai tokie patys. Todėl velniai žino, kokios gali būti protingos gyvybės formos kitur. Pvz., “Soliaryje” pavaizduota šis tas gerokai įdomesnio :)
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 5
2013-04-27
Vajetus, jau vienuolikta Sukės knyga, o aš vis dar jas skaitau. Bet iš tiesų jau net ne dėl įdomumo, o iš įpratimo, nes turinys kartojasi, veiksmo mažai ir net vampyrai pasidarė kažkokie nuobodūs. Dar liko dvi knygos, iš kurių paskutinė net neparašyta.
Charlaine Harris “Mirties valanda”
Įkvėpimas. Rašytojos įkvėpimas kažkur dingo. Turbūt pusę knygos sudaro ne įvykiai, o aprašymai, ką Sukė valgo ir kaip rengiasi. Anksčiau šios detalės buvo tarsi kelios dėlionės detalės, rodančios merginos būdą. Na, tipo, tokia kieta vištytė :) Bet apie tai skaityti nuolat… Na jau ne, ačiū. Naujų herojų nėra (tik keli epizodiniai), pikantiškų scenų vos dvi, o visas menkas veiksmas sukasi apie tuos pačius politinius vampyrų ir giminiškus fėjų santykius. Žodžiu, apie pačius neįdomiausius dalykus.
Erikas. Šitas tūkstančio metų senumo vikingas pagyvindavo net ir neįdomesnes knygas. Bet ir tas pasidarė kažkoks mėmė! Kadangi vampyrai, mano nuomone, mėmės būti neturi, knyga visiškai smuko akyse. O dar kvaišelė Sukė atsiribojo nutraukdama kraujo ryšį… Ech, jau bijau pagalvoti apie likusias knygas :(
Vertinu 4/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 5
2013-04-24
Pastarosiomis savaitėmis turiu šiek tiek laiko skaityti, bet visai nėra kada rašyti. O neaprašyti knygos ir skaityti kitas toliau nieko gero – labai greitai pasimirštu, ką norėjau pasakyti. Gerai, kad “Kelio” sukeltas įspūdis taip greit iš galvos neišdulka.
Cormac McCarthy “Kelias”
Filmas. Retai taip būna, kad pamatau filmą, o tik po kurio laiko skaitau knygą. Abu buvo puikūs. Išties keista, kaip dėmesį gali prikaustyti istorija, kurioje nėra nei įspūdingų scenų, nei įdomių dialogų, nei paaiškinimų. Tik du žmonės, šiek tiek prisiminimų (kurie nepaaiškina nieko), aplinkos aprašymai ir kelionė.
Išlikimas. O šiaip knyga yra apie išlikimą. Ne tik gyvasties palaikymą, bet ir sugebėjimą išlikti žmonišku. Mat po kažkokio baisaus įvykio žemėje viskas išdegė. Kaip išliko gyvų žmonių – neaišku. Kodėl įvyko katastrofa – neaišku. Aišku tai, kad labai greitai žmonės, norėdami išlikti gyvi, žengė didelį žingsnį atgal. Susibūrė gaujos, dauguma nesibodi būti kanibalais. Viskas, kas liko nesudegę, yra išplėšta. Keliaujantiems tėvui ir sūnui svarbus kiekvienas radinys. Nesvarbu, kas tai būtų – ar peiliuko geležtė, ar plastiko gabalas, ar sudžiuvę obuoliai. Taip, po truputį stumdamas du žmones keliu ir pakelėmis, rašytojas mums papasakoja, kaip gali būti baisu. Ir kaip svarbu yra išlikti žmogumi.
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 375
2013-04-15
Daugiau tokių knygų! Kai pamačiau, kad “Timbuktu” yra to paties rašytojo, kaip “Kalifo rūmai” ir “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje”, supratau, kad aš jos noriu. Nežinau, kas man labiau patinka – pasirenkamos pasakojimo temos ar rašymo stilius, bet kartu šis derinys nepakartojamas. “Timbuktu”, kaip ir kitos jo knygos, nėra tokia, kad atsisėdi ir perskaitai vienu ypu. Šitą knygą reikia valgyti, o ne suėsti :)
Tahir Shah “Timbuktu”
Eldoradas. Timbuktu, kad ir kaip mistiškai beskambėtų, iš tiesų tėra miestas Afrikoje, Malyje. Tačiau prieš 200 metų europiečiai įsivaizdavo, kad tai tarsi koks Alfrikos Eldoradas, aukso miestas. Iš tiesų Timbuktu tebuvo lūšnų iš molio krūva su savo karaliumi. Bet gobšuolių anglų, prancūzų ir kitų šalių gyventojų vaizduotės buvo taip įaudrintos, kad siuntė ekspedicijas viena po kitos. Tik va, dykumoje išlepėliams europiečiams išgyventi nelengva, todėl visi patys pasilaidojo smėlynuose arba tuose pačiuose smėlynuose juos palaidojo vietiniai.
Robertas Adamsas. Londone atsiradus amerikiečiui jūreiviui (ponui Adamsui), kuris tvirtino, jog buvo aplankęs Timbuktu, visi ėmė labai smalsauti. Dideliam aukštuomenės nusivylimui buvo papasakota, kad jokio aukso Timbuktu nėra. Štai ši istorija ir yra pagrindinė knygos ašis. Ji būtų gana nuobodoka, jeigu ne rašytojo sumanymas šią liniją apipinti kitomis, smulkesnio kalibro, bet ne ką mažiau intriguojančiomis istorijomis iš to meto londoniečių gyvenimo.
Londonas. Och, kaip man patiko skaityti apie 200 metų senumo Londoną! Išprotėčiau, jei dabar tektų jame gyventi, bet pamatyti labai norėčiau. Visas taisyklių ir korsetų suvaržytas alpstančias damutes, išsipuošusius dendžius, keistoką princą regentą, gal net nueičiau į tų laikų pramoginius renginius – nusikaltėlio korimą arba viešą lavono skrodimą. Rašytojas nepakartojamai pasakoja apie miestą ir žmones, tiesiog viską akyse matau. Ir nemažai žinių gavau – tiek iš knygos, tiek iš “Google”. Buvo taip įdomu, kad nepasiklioviau vien rašytojo fantazija atmiešta istorija ir dažnai lindau į internetą faktų tikslintis.
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 357
2013-04-07
Va taip ir būna, kai skaitau elektroninę knygą pažiūrėjus vien į pavadinimą ir neskaičiusi anotacijos. Tikėjausi kažko vampyriško ar bent jau neblogo detektyvo, o gavau prastą knygą paaugliams. Tiesa, detektyvą, kurio pabaigą nuspėjau vos susidūrusi su vienu pagrindinių veikėjų. Matyt, įtaką padarė filmas “The Island“. Turbūt ne man vienai, nes pastatytas jis 4 metais anksčiau, nei parašyta knyga.
Sophie McKenzie “Kraujo ryšiai”
Siužetas Du 15-os metų paaugliai išsiaiškina, kad su jais kažkas ne taip. Nuo merginos tėvai kažką slepia, o vaikinas, nors ir gyvena vargingiau, visą laiką turi asmens sargybinį. Iki kokio trečdalio skaityti, užmerkus akis prieš visas banalybes (jo, 15 metų gyveni su asmens sargybiniu, nors mama negali net mobilaus telefono nupirkti, ir tik dabar susidomėjai, kodėl?!), buvo visai įdomu. Išaiškėjus visai esmei (tuo pačiu ir pabaigai), pasidarė nuobodu, o veiksmas vis kvailėjo ir kvailėjo.
Intrigos. Jos tokio lygio “oi, nušovė… o gal nenušovė?”, “oi, tuoj mane pabučiuos… bet ne, nepabučiuos”… Nu laaabai įdomu. Dar juokinga buvo skaityti apie planus, kaip įsiveržti į vieną labiausiai saugomų pastatų po žeme. Tiesiog genialus 15 metų merginos planas su tokia daugybe spragų, kad autorė pati poroj vietų susipainiojo jas bekamšydama ir galų gale apsimetė, kad jų nėra. Ar planas pavyko? Na, o kaipgi kitaip :)
Paaugliai. Šiaip jau aš manau, kad knygos paaugliams neturėtų būti tokios prastos. Ir bučinių per mažai. Tik vienas. Ir tai – pabaigoje. O ir pabaiga prastoka. Dviejų veikėjų likimas neaiškus, pagrindiniai, vos spėję susimylėti (ok, pirmą ir paskutinį kartą per visą knygą pasibučiuoti) – išskirti. Pffff. Dabar visada skaitysiu anotacijas.
Vertinu 4/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 7
