Andrius Tapinas “Vilko valanda”

2013-03-07

Jeigu ne labai aktyvi knygos reklama, būčiau jos nepirkusi. Vis dar be didelio entuziazmo sutinku lietuvių literatūros naujienas, nes praeityje skaitytos išgirtos knygos man labai nepatiko. Visgi džiaugiuosi, kad šįkart leidausi paveikiama reklamos, nes būčiau pražiopsojusi visai neprastą knygą. Žinau, yra besipiktinančių, kad tokios knygos kaip “Vilko valanda” neturi jokios išliekamosios vertės ir t.t., bet aš tuo džiaugiuosi. Jau tiek daug lietuviai yra prirašę į literatūrines aukštumas taikančių tekstų, kad vemt nuo jų norisi. Malonu, kai gali į rankas paimti ne meno kūrinį, o tiesiog knygą, kurią skaityti lengva ir malonu.

Andrius Tapinas “Vilko valanda”

Steampunk. Iki šiol nelabai nutuokiau, kas tai per žanras, tas stimpankas. Žinojau apie dirižablių, garais varomų mašinų ir visokių krumpliaračių mėgėjus, bet niekada tuo per daug nesidomėjau. Žodžiu, knyga yra būtent šio žanro ir tai buvo pirmas mano perskaitytas stimpankinis kūrinys. Kadangi šiaip jau nesu didelė fantastikos mėgėja, džiaugiuosi, kad knyga buvo apie Vilnių – mano gimtąjį miestą, todėl daug kas buvo pažįstama ir fantastikos šiuo atveju man nebuvo per daug.

Detalės. Na, kad Jonas Basanavičius paverstas alchemiku, tai jau žinojau iš reklamos. Bet apsidžiaugiau radusi daug nūdienos aktualijų ir šiuolaikinio Vilniaus perliukų, nors veiksmas vyksta daugiau nei prieš šimtmetį. Išsipusčiusi elgeta, vardu Rožė, sienų tepliotojas Solomonas Kleinas, ubagų puotą Rotušės aikštėje rengiantis apšepęs skandalistas – nieko neprimena? Moterų, glaudžiančių kūdikius prie krūtinių, protestas iškart priminė vežimėlius prie Seimo stumdančias piktas mamas, kunigų ir tikinčiųjų maldos bei žvakių deginimai viešose vietose… Na, o šūkiai “Darbo, duonos ir teisibės” sukėlė juoką :) Iš tiesų man nelabai rūpi, ar knyga bus įdomi vėliau, kai šių įvykių niekas nebeprisimins. Tai jau autoriaus rūpestis, o man buvo gerai ją skaityti DABAR.

Netikėtumai. Knygoje buvo keli netikėtumai, pvz., bombardavimo priežastys, pati pabaiga. Bet man pritrūko detalių, kad bendras vaizdas gražiai sugultų. Nemėgstu, kai lieka neatsakyti elementarūs klausimai. Kaip supratau, A. Tapinas rašys antrą knygą, galbūt joje ir rasiu atsakymus. Iš pradžių antra knyga lyg ir nebuvo žadėta, bet “Vilko valanda” jos tiesiog prašyte prašosi.

P.S. Mano egzemplioriuje V skyrius yra įrištas du kartus. Jeigu kam nors jo trūksta, praneškite, atiduosiu :))

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

George R. R. Martin “Sostų žaidimas”

2013-03-02

Viduramžiais paremta fantastika nėra mano mylimiausias žanras. Nežinau, kas dėl to kaltas, bet įtariu, kad “Žiedų valdovas”. Taigi labai ilgai svarsčiau, ar iš vis pradėti skaityti daugiau nei 600 psl knygą, kuri man nėra prie širdies. Sunku buvo įsivažiuoti – dėl tokios vardų, pavardžių ir pareigų gausybės ilgai nesupratau, kas prie ko. Kadangi knyga elektroninė, tik po kurio laiko pastebėjau, kad gale yra surašyti visi giminystės ryšiai :)

George R. R. Martin “Sostų žaidimas”

Veikėjai. Kaip jau minėjau, jų be galo daug. Nu tikrai. Bet gana greitai atsirinkau mylimiausius ir apie juos skaityti buvo smagiausia. Viena tokių – princesė Daneiris. Dar yra įdomių, apie kuriuos daug nutylima, pvz., Mažasis Pirštas. Nors jie ir blogi, bet vis tiek patinka. Ir dar yra tokių, kaip mergaitė Sansa, kurią šiais laikais būtų lengva pavadinti išėjusia pro Lochatrono vartus. Žodžiu, kiekvienas susiras savo mylimiausią.

Karas. Skaitydama knygą žinojau, kad nu vis tiek čia kada nors bus karas. Ačiū rašytojui, kad realūs kariniai veiksmai prasidėjo tik į pabaigą, nes man nėra nieko nuobodžiau, kaip skaityti kas ką persmeigė, nukirto galvą, kaip krito arkliai ir upeliais tekėjo kraujas. Masinės mūšių scenos su raiteliais, lankininkais ir kardais apsiginklavusiais pėstininkais man neįdomios nei filmuose, nei knygose.

Fantastika. Baisiai įdomu, kas ir kodėl ten dedasi anapus Septynių Karalysčių sienos. Apie tai buvo tiek mažai… Gal ne be reikalo, dabar juk visai norisi perskaityti ir kitas knygas :) Be drakonų ir numirėlių, fantastiškiausi knygoje yra metų laikai. Mat ten niekas nežino, kada prasidės ir kiek laiko truks vasara ar žiema. Štai dabar visi jaučia, kad labai ilga (net 9 metus trukusi) vasara eina į pabaigą ir atslenka žiema, kuri, po ilgos vasaros, greičiausiai irgi bus ilga ir baisi. Žodžiu, visi badaus, o iš anapus sienos puldinės numirėliai. Dar įdomu, kad ne baisiai didelėje šalyje vienam gale pasninga net ir vasaromis, o kitame alinančiai karšta. Taigi, fantastikos kiekis kol kas neperžengia mano tolerancijos ribų :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Karin Alvtegen “Tikėtina istorija”

2013-02-19

Turėjau dvi neskaitytas K. Alvtegen knygas – naujausią ir vieną seną. Keistai smegenys veikia – iškart čiupau naujesnę. Lyg naujesnė būtų geresnė :) Čia juk knyga, ne buitinė technika… Taigi, nežinau, kaip ta senesnė, bet šita kol kas yra Alvtegen neįdomiausia knyga. Nesakau, kad bloga. Tiesiog neįdomi.

Karin Alvtegen “Tikėtina istorija”

Veikėjai. Helena, viešbučio savininkė, visiška prisitaikėlė, nuoboda su sunkia vaikyste, kurią ji bando dar kartą išgyventi per dukrą. Dukra Emili – vargšė mergaitė, norinti grįžti į didmiesti gyventi su tėčiu, bet negalinti palikti mamos. Andersas – milijonierius, praradęs gyvenimo prasmę. Tiesa, kad pinigai laimės daug nesuteikia (bet gyvent su jais lengviau, pripažįstu). Ana Karin, kadaise buvusi graži mergina, tapo pagiežinga kaimo niurzga. Na, ir Verneris – keistas, paslaptingas senukas, nepaisantis gyvenimo taisyklių. Iš jų visų man patiko tik Verneris ir dar šiek tiek Andersas. Emili galima suprasti. O štai tos dvi bobelės, atrodo, tokios skirtingos, bet iš tiesų abi vienodai nemalonios. Labai daug skirtingų charakterių, todėl kiekvienas ras juose gabaliuką savęs arba bent jau savo artimo žmogaus.

Intriga. Kiek esu skaičiusi šios rašytojos knygų, visose būdavo kažkokia intriga. Jos tarsi nedideli detektyvai su gera doze pamąstymui. “Tikėtina istorija” yra tiesiog… istorija. Nepasakyčiau, kad labai jau tikėtina, bet parašyta paprastai. Knygos pabaigoje atskleidžiama viena paslaptis, susijusi su Verneriu ir Ana Karin, tačiau ji nėra tokia jau didelė, kad galvotum “oho!”. Žodžiu, intrigos man čia pritrūko. O jei ne intrigos, tai bent jau būtų įdomu sužinoti, kaip ten viskas vyks toliau. “Ledai pajudėjo!” – ne pati tinkamiausia pabaiga knygai :/

Pamastymui. Mane šiek tiek erzino, kad šioje knygoje labai daug keliama klausimų ir iškart pateikiami atsakymai. Veikėjų charakterius norisi suprasti iš jų gyvenimo būdo, o ne todėl, kad tie charakteriai išsamiai išanalizuoti.

P.S. Kas per š yra lietuviškas viršelis? Originalus gražesnis, nors su knyga mažai susijęs.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Nick Hornby “Apie vaikiną”

2013-02-16

Būna knygų, kurias perskaitai ir neturi ką pasakyti. Jos tokios nei labai geros, nei labai blogos. Tiesiog vidutinybės. Tokia man pasirodė ir šita. Kartais net imu manyti, kad gal jau geriau prasta knyga, nei vidutiniška – tuomet bent jau yra ką kritikuoti :)

Nick Hornby “Apie vaikiną”

Markus. Dvylikametis berniukas, kuris yra kitoks nei visi. Kitokiu jį pavertė jo mama, versdama tapti vegetaru, nesivaikyti madų ir nebūti paviršutinišku. Tiesiogiai, žinoma, ji nevertė, tačiau visuomet turi neginčijamų argumentų. Kadangi tėvai išsiskyrę ir mama nėra laiminga, Markus jos klauso. Deja, dėl to, kad yra kitoks, jam, švelniai tariant, “nesiseka” mokykloje… Nepaisant visų vaiko pastangų, mamai pasimaišo protelis ir ji bando nusižudyti.

Vilas. Trisdešimt šešerių žavus vyriškis, kuris per visą gyvenimą nieko nėra dirbęs. O kam? Pinigai į sąskaitą kapsi patys – tėtis yra parašęs dabar labai populiarią kalėdinę dainą, įtrauktą į visus įmanomus albumus. Taigi, Vilas tiesiog egzistuoja, neveikdamas absoliučiai nieko reikšmingo ir yra tuo patenkintas. Viena man patikusi citata iš Vilo gyvenimo: “Štai taip devynis iš dvidešimties dienos vienetų (vakarai nesiskaito) užima vien būtiniausi dalykai. Tiesą pasakius, jis buvo pasiekęs tokį lygį, kad stebėjosi, kaip jo draugai sugeba suderinti gyvenimą ir darbą. Gyvenimas užima tiek daug laiko – nejau įmanoma, sakysim, dirbančiam žmogui tą pačią dieną dar ir išsimaudyti?”.

Draugystė. Keistom aplinkybėm šie du vyrukai susidraugauja. Na, iš tiesų, tai Markus įperša savo draugystę, bet Vilas jos ir nesipurto. Jis padeda vaikiui tapti tokiu pat, kaip visi, o Markus netiesiogiai padeda Vilui atrasti save. Pastarasis knygos pabaigoje tampa tiesiog angelėlis, o Markus… toks, kaip visi. Tik man iš ekscentriško ir įdomaus vaiko virtęs priešgyniaujančiu ir paniurusiu paaugliu, Markus nelabai patiko.

Vertinu: 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Jean Marie Auel “Pirmykštė moteris: Arklių slėnis”

2013-02-11

Pirmoje knygoje J. M. Auel rašė apie neandartaliečius, o antroje supažindina mus su pirmykščiais žmonėmis – kromanjoniečiais. Taigi, tokiais pačiais, kaip pagrindinė veikėja Aila.

Jean Marie Auel “Pirmykštė moteris: Arklių slėnis”

Pasakojimas. Pradėjusi skaityti šiek tiek pyktelėjau – kodėl rašo apie kažkokius du keliaujančius vyrus? Tikėjausi, kad, kaip ir pirmoji, ši knyga visa bus apie Ailą. Bet apie ją tik maždaug kas antras skyrius. Nieko, prie pasikeitimo greitai pripratau ir dviejų brolių – Jondalaro ir Tonolano – nuotykius skaičiaus pasigardžiuodama. Galiausiai jie pasidarė net įdomesni už vargšę mergaitę, vieną (be arklio ir liūto) gyvenančią Arklių slėnyje.

Tradicijos. Labai įdomu buvo skaityti jau ne apie neandartaliečius, o apie žmones. Pasirodo, tuo metu, kai anie buvo pasmerkti išmirti, žmonės sėkmingai vystėsi toliau – turėjo dievybę Motiną Žemę, statėsi laivus, kūrė naujus ginklus, mokėsi kalbų, siuvosi drabužius, žaidė, su džiaugsmu “dalindavosi malonumais”. Tik, va, niekaip nesuprato, kad vaikai ne iš dvasių atsiranda :) Rašytoja puikiai pasirinko eiliškumą – perskaičius antrą knygą supranti, kokie tie neandartaliečiai buvo atsilikę (nors ne visur). Tokie, kad kromanjoniečiai laikė juos gyvuliais ir labai nekentė. Žinoma, čia tik teorija, bet įtikinama.

Pabaiga. Kai galų gale Aila susitinka su gražuoliu Jondalaru, pasidaro iš vis įdomu. Nauji santykiai, nesusipratimai, Ailos nesugebėjimas kalbėti. Gi mergaitė užaugusi su neandartaliečiais. Na, ir žinoma, galų gale užgimsta meilė… Tik va čia knyga ir baigiasi. O taip įdomu, kas toliau! Perskaičiau kitų knygų aprašymas ir vėl su nekantrumu laukiu, kol išvers. Nežinau, ar gera bus trečioji ir kitos knygos, bet šita – tokia pat įtraukianti, kaip ir pirmoji.

Vertinu: 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 7

Rebecca Miller “Asmeniniai Pipos Li gyvenimai”

2013-02-08

Pradėdama skaityti nežinojau, ko tikėtis. Mačiau, kad yra filmas su kietais aktoriais, o pačią knygą vertina arba kaip svajonių romaną, arba kaip labai giliamintišką. Perskaičiusi vis dar nežinau, ko iš jos man reikėjo tikėtis. Manau, kad knyga yra tiesiog… per trumpa.

Rebecca Miller “Asmeniniai Pipos Li gyvenimai”

Pipa. Ponia Li gyvena kartu su savo senuku vyru (30 metų už ją vyresnis), neseniai jie persikraustė į šlykštoką (ok, knygoje minimas kaip idiliškas) pensininkų miestelį. Ji tvarko namus, perka valgyti, galvoja apie savo vaikus ir tūpčioja aplink vyrą, kuris telefonu tvarko verslo reikalus. Bet štai staiga Pipa pradeda vaikščioti naktimis, vėl rūkyti, įdomius jausmus kelia kaimynės sūnus. Skaitai skaitai ir galvoji – tai kas iš to? Matosi, kad moteriškė nepatenkinta savo gyvenimu. Ir aš būčiau nepatenkinta. Po to seka pusės knygos ilgio paaiškinimas – Pipos jaunystės aprašymas. Tada supranti, kad ponia Li nėra tokia kaip atrodo iš pirmo žvilgsni. Ir kad jai neturi būti gera taip gyventi.

Išvada. Taigi, suvoki knygos esmę (kad žmogaus prigimties nepakeisi) ir vis dar galvoji – tai kas iš to? Tik tiek šia knyga ir norėta pasakyti? Arba aš ne viską supratau, arba knyga yra per trumpa. Ji lyg ir išbaigta, bet norėtųsi kažko daugiau. Žodžiu, gal geriau eisiu pasižiūrėti filmo su kietais aktoriais.

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

Margaret Atwood “Tarnaitės pasakojimas”

2013-02-02

Skaitant neapleido jausmas, kad kažkas negerai su laiku. Aš gi buvau susigalvojusi, kad knyga yra naujut naujutėlė, todėl man kliuvo kai kurie žodžiai ar įvykių aprašymas (per daug artimi II PK įvykiai). Ogi pasirodo, “Tarnaitės pasakojimas” parašytas 1985 metais… ir išverstas tik dabar. Komentarų čia turbūt ir nereikia.

Margaret Atwood “Tarnaitės pasakojimas”

Įspūdis. Retai tą darau, bet šįkart prieš imdamasi knygos permečiau akimis kelis atsiliepimus. Pradėjau nusiteikusi perskaityti kažką tokio “WOW!”. Įpusėjus supratau, kad to laukto “WOW!” nebus. Pabaigus knygą tuos pačius kelis atsiliepimus ne permečiau, bet perskaičiau atidžiai. Pasirodo, kad ne man vienai šį knyga paliko keistą įspūdį. Tokį, kad negalvoti negali, bet suvirškinti irgi neišeina.

Panašumai. Ateities visuomenėje moterys neturi jokių teisių. Joms uždraustas bet koks mokslas įskaitant skaitymą ir skaičiavimą, uždraustos draugystės, bet kokios pramogos, netgi kalbėtis normaliai negalima. Jų plaukus dengia kykai, kūnus – uždaros suknelės. Jokių basučių net karščiausiomis vasaros dienomis. Žvilgsnį riboja sparneliai, pritvirtinti prie galvos. Tiesa, ne visos moterys turi taikytis su tokiais apribojimais. Pirmą kartą susituokusių Vadų Žmonos gali nueiti viena pas kitą arbatėlės, o Mortos – namų šeimininkės, triūsia virtuvėje. Baisiausia yra būti Tarnaite. Tokiu atveju negali nieko, tik kas kažkiek laiko būti tratinamai Vado, kuriam esi išnuomota ir bandyti susilaukti nuo jo vaiko. Nes gimstamumas (tiesa, tik euripidų) yra tragiškas. Visi aprašyti moterų teisių suvaržymai man vienur ar kitur jau girdėti: lavinimosi draudimas musulmoniškose šalyse, kykai ir uždari drabužiai vienuolynuose, jokių pramogų nebuvimas – mormonų judėjime. Žodžiu, kai pagalvoji, tai nieko čia naujo. Tik labai koncentruota.

Pasakojimas. Kas man nepatiko, tai pasakojimo stilius. Dar niekada nemačiau tokio sauso pasakojimo pirmu asmeniu. Knygos pabaiga paaiškina tokį pasakojimo stilių, bet aš vis tiek likau nepatenkinta. Man trūksta informacijos. Žinoma, smagu, kai autorius palieka erdvės fantazijai ir kutena smegenis neatsakydamas į klausimus, bet “Tarnaitės pasakojime” man šito buvo per daug. Po tokios knygos lieka ne kirbėjimas galvoj, o tiesiog skylė. Todėl kuo greičiau imsiuosi naujos knygos, kad ją kažkuo užpildyčiau.

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Robert Harris “Enigma”

2013-02-02

Pradėjusi skaityti knygą supratau, kad esu mačiusi filmą. Bent kartą apsidžiaugiau, kad absoliučiai nieko iš jo neprisimenu. Matyt, didelio įspūdžio nepaliko. Knyga irgi, bet paskaitinėti apie dešifravimą II PK metu buvo įdomu.

Robert Harris “Enigma”

Enigma. Tai buvo II PK metu vokiečių naudojama šifravimo mašinėlė. Genėtinai paprastai veikianti, bet labai veiksminga. Tai štai apie šią mašinėlę visas veiksmas ir sukasi. Kaip iššifruoti ja atspausdintus pranešimus nežinant nustatymų? Kriptoanalitikas Tomas visa galva pasinėręs į kriptogramų analizę ir špargalių (man būtų artimesnis žodis špargalkė) paieškas. Žinoma, problemos darbe nebūtų tokios didelės, jeigu neįsipainiotų moteris…

Klerė. Buvusi Tomo mylimoji ir keistas personažas – šiek tiek erzina, šiek tiek patinka. Susikūriau mintyse labai aiškų jos paveikslą. Gal dėl to, kad knygoje buvo išsamiai aprašytas jos sukeliamas įspūdis? Šiuo atveju džiaugiausi, kad neprisiminiau filmo, nes iki pat knygos pabaigos nesupratau jos vaidmens.

Įdomybės. Nežinau, kiek tiesos yra šifravimo ir dešifravimo procesų aprašyme, bet labai noriu, kad čia jos būtų daug. Nes man buvo taip įdomu skaityti tas “darbines” vietas, kad pati knygos esmė bei meilės istorija liko antram plane. Apie enigmas, apie kriptogramas skaitančias “bombas”, apie šaukinius ir tai, kad užšifruota orų prognozė gali sugriauti visą vokiečių įdirbį. Galbūt ir manyje yra pasislėpusi mažytė matematikė :D

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5