2009-06-01
Man šiandien turėjo būti nedarbadienis, o 15 val. prapliupti baisūs lietūs su perkūnijomis, bet jau spėjau pabaigti vieną straipsnį ir parašiau pusę kito, susitvarkiau maketą ir dar neplyšo galva, o audra nusikėlė vakarui, būtent tam metui, kai vėl vešiu katiną į veterinariją (jau nebevemia, bet nieko ir neėda).
Ir dar labai labai laukiu atostogų, jau dvi savaites kasdien žiūriu orų prognozes ten, kur būsiu po 10-ies dienų, bet, aišku, tuo metu būtinai lis su perkūnijom, kaip turi lyti šiandien, bet vis tiek maudysiuosi net ir lyjant lietui ir valgysiu jūros blogybes ir važiuosiu pažiūrėti to, ką mačiau tik paveiksliukuose, ir gal net pavairuosiu pagaliau nelietuviškais keliais.
O dar galvoju, ar neišprotėsiu aš šią savaitę dirbdama nesveikais tempais ir labai labai laukdama atostogų, nors dirbti tokiais tempais visai nebūtina (kaip (nu)vertina, taip ir dirbu, nėra čia ko persistengti – nebe tie laikai), o atostogos vis tiek prasideda po keturių dienų, ir katinas pasveiks kada nors, nėra čia ko nerimauti, dar kelias gyvybes juk turi.
Gal gi jau pagaliau išsitarškėjau.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 35
2009-05-27
Trumpai aš.
Nesu pagyrūnė, nesu tuščiagarbė, žinau, ką moku, ko nemoku, ką reikia išmokti, ko noriu išmokti ir ko turbūt niekada neišmoksiu. Nebebijau prisipažinti, kad nemoku. Moku apsimesti, kad moku ir po to slapta išmokti. Na, kai jau kitaip negalima.
Žinau, kad yra dalykų, kuriuos moku labai gerai. Žinau, kad mokausi greitai. Žinau savo vertę, žinau, kur esu pasiekusi maksimumą ir kur dar galiu įdėti pastangų, jei būtų motyvacijos. Aš net neburbu, kad man sunku. Arba burbu tyliai tyliai, kad girdėtų tik tie, kurie supras.
Ir štai staiga vieną dieną, gerai gerai apgalvojusi savo gerąsias ir blogąsias savybes, savo žinias ir tai, ko nemoku, aš suprantu… kad mano vertė būti ten, kur dabar esu, yra per didelė. Ir kad mano galimybės neišnaudotos, idėjos nesvarbios ir pastangos nuvertinamos. Aš dar truputį truputį pakentėsiu ir pasinaudosiu per šį pusmetį išmokta savybe apatiškai palinkčioti galva. O tada žengsiu į priekį.
Galite ir nekomentuoti.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 20
2009-05-15
Man patinka stiprūs vėjai, bet aš nepatinku jiems. Pagavo vakar ir perpūtė dešinę pusę kūno. Net kvėpuot dešine šnerve sunku. Tupiu namie, gydančiais kvepiančiais tepalais prisitepus. O žemi pilkai balti debesys žydrame fone nuneša mane 17-18 metų atgal… Daugiau »
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 35
2009-04-28
Lietuvoje yra labai daug visokių pasaulių. Tikrai! Eini gatve ir vis matai iškabas: spintų pasaulis, bohemijos pasaulis, dovanų pasaulis, dar koks nors pasaulis. Tas noras viską aprėpti ir tapti atskiru pasauliu kartais net juokingas darosi.
Pavyzdžiui, “Briketų pasaulis”. Pardavinėja naftos produktus. Arba “Ekologijos pasaulis” su keliais produktais vitrinoje. Ir akmuo, ir dantis, ir klijai, ir perukai turi savo pasaulius. Kur jau čia tokie daiktai, jei net sandarinimai ir hidraulika turi savo pasaulius.
“Šviesos pasaulis” yra, bet “Tamsos pasaulio” neradau. Per baisiai skamba? Manau, ezoterinių prekių parduotuvei kaip tik. Arba barui kokiam. Kai pasibaigs pasauliai, atsiras Lietuvoje visatų. Kol kas tik baldai ir namai turi savo visatas. Silpnokai…
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 33
2009-04-27
Jodama jaučiuosi laisva. Vėjas plaukuose, medžių šešėliai rankose, kvapai, garsai – viskas tuomet būna tobula. Mama sako, kad galėčiau žirgyne apsigyventi. Tikrai galėčiau. Turbūt ir dirbti galėčiau, negailėdama savęs nė truputėlio. Nesvarbu, kad šiais metais, o ir per visą gyvenimą, ant arklio esu praleidusi tik apie dvi su puse valandos, bet noriu dar ir dar ir dar. Ne tik joti – ir šukuoti juos, ir karčius kedenti, ir nosį glostyti, ir juokingas lūpas čiupinėti, ir kalbinti tvirtas pūkuotas ausis stebėdama. Dabar tik galvojam, kaip čia prijaučiančią ir poros šimtų litų tam negailinčią kompaniją susiorganizuoti ir 6 valandoms į miškus išjoti. Nes po valandos galvoji – jau viskas? Tikrai? Noriu dar!
Praeitą kartą be nuotraukų, o dabar ir vėl neturiu normalių, nes jojant ne fotografavimas galvoje. O ir pagrindas nelabai vienoje vietoje nustygsta :)
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 38
2009-04-23
Vakar darbo mąstymo kambarėlyje (turim mes tokį :) ) pagalvojau: kiek daug gražių ir visai įgyvendinamų idėjų sužlugdo utopijos. Žmonės, kuriantys utopines idėjas, norintys iškart drastiškų pokyčių ir svaigstantys apie sunkiai įmanomus dalykus atima iš kitų norą siekti menkesnių tikslų. Daugiau »
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 37
2009-04-20
Automobilis – vieta, kurios negali pavadinti nei vieša, nei privačia. Ta nedidelė erdvė priklauso tik mums. Galime ten daryti viską (na, beveik viską), ką norime. Tačiau mus visi mato. Todėl nesielgiame kaip namie. Kadangi erdvė suteikia ir privatumo jausmą, dažnai pamirštame, kad galime būti stebimi. O stebėtojų yra daug, pavyzdžiui, aš :) Daugiau »
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 4
2009-04-16
Kartais užpuola tokia tinginystė, kad kiekvienas kryptelėjimas internete į šoną virsta ilgiausia seka ne su darbu susijusių reikalų. Geriausia, žinoma, kai netgi atsidariusi su darbu susijusį tinklalapį, sugebu pusvalandžiui pamiršti, ką aš čia darau.
Aprašinėju svetaines. Eilė atėjo “The Kitchn” tinklalapiui. Spaudžiu linką. Matau svetainę. O, skaniai atrodo šitos jogurtinės bandelės, reikia išsikepti. Tam reikia graikiško jogurto. Kas tas graikiškas jogurtas? Einu ieškot. Sužinau, kad tai riebus, gali būti net tepamas jogurtas, kurį valgo rytais. Žodžiu, tikras paprastas naminis jogurtas. Kur jo gauti? Lietuvoje bet kur nerasi. O, pasirodo, galima pasigaminti… gerai, užsirašom: 2 litrai riebaus kuo natūralesnio pieno ir natūralaus jogurto. Tai ir bandelių išsikepsiu, ir jogurto tikro turėsiu. Reikės užsukti į parduotuvę pieno ir jogurto.
Žinoma, užpuolus tinginystei neužtenka vien nukrypti nuo darbo. Reikia tuos nukrypimus dar ir aprašyti. Taip ir slenka diena. O ką, niekur aš čia nenuskubėsiu su darbais.
Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 35
