Panorėjimas

2009-02-17

Noriu nuosavo arklio

Kad noriu arklio, svaigstu jau ne vienerius metus. Man patinka jų akys, patinka snukis su juokingais ūsiukais, patinka karštas oras, išpučiamas į delną, patinka, kaip jie rupšnoja žolę arba atkišę juokingas lūpas bando pasiimti duonos gabaliuką. Kada nors, kai turėsiu nuosavą sodybą, pirksiu žirgą. Rudą su balta dėme ant snukio. “Laukas” reikėtų tokį vadinti.

Savaitgalį vyras išpildė mano svajonę – užsakė jojimą. Labai bijojau, bet užsėdus ant balno ir supratus, į kurią pusę reikia vadžias tampyti, pamačiau, kad valandos man neužteks. Ir kaip gera buvo jausti delnais šiltą gyvulio sprandą, kai iš jo šnervių eina baltas garas, o miške tyliai sninga ir girdisi tik kanopų šiugždenamas sniegas.

Jau žinau, kad kiek atšilus orams zirsiu prašydama nuvežti į tą patį žirgyną. Nes jau antrą naktį sapnuoju, kaip jodinėju po laukus ir miškus. Ir taupysiu pinigėlius, nes malonumas nėra pigus. Aišku, vienam kartui 60 Lt nėra per daug, bet kai įsisvajoji apie valandų valandas, nemaža suma susidaro.

Kam įdomu, tikrai rekomenduoju žirgyną “Petesha“. Čia tie, kur su “Lietuvos kino studija” bendradarbiauja, žirgus-kaskadininkus rengia ir visokius aktorius apmoko. Kiek esu mačiusi ir girdėjusi, čia kainos ir kokybės santykis labai geras. Kitur už tokią pat sumą aptvare 45 minutes tave pavedžios, o čia – visa valanda miškuose ir laukuose atsipalaidavus. Ir niekas už pavadžio neveda.

Aš negaliu nepareklamuoti žirgyno, kuris man paliko tokį gerą įspūdį. Šeimininkai su kiekvienu elgiasi kaip su savu, vaišina arbata ir barankomis, plepa apie buitį. Arklidėse yra šiltas kampelis su pintais baldais, žvakėmis, kailiais ir šunimis, kurie gulasi ant kelių, glaustosi ir taikosi nugvelbti barankų, vėliau visas būrys bėga kartu paskui arklius. Miške matėme kelias stirnas ir lapę, visi penki šunys vorele vijosi varną. Sugrįžus vėl gavome arbatos, nes sužvarbo rankos… Arkliai gražūs, prižiūrėti, ramūs ir atsargūs – klausė net ir tokios nemokšos kaip aš.

O instruktorius, žirgyno šeimininkas, tikras lietuviškas kaubojus – nuo skrybėlės iki batų su pentinais. Ir, žinoma, “Marlboro” kas 15 minučių. Iš pradžių pasirodė kiek per daug atsipalaidavęs su dviem jojimo pradinukais, bet po to supratau, kaip nepastebimai jis mus prižiūrėjo, kaip nejučia paaiškino visas pagrindines taisykles. Žodžiu, leido atsipalaiduoti ir pasijausti taip, lyg jojimas būtų pats paprasčiausias dalykas pasaulyje.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 11

professional lesbian

2009-02-17 16:00

LOL. arkliai snukio neturi….

Deividas

2009-02-17 16:19

Labai atsiprašau, bet negaliu pasakyti taip tinkančios frazės :D “Panoresi ir praeis” :))

Deividas

2009-02-17 16:19

*negaliu nepasakyti ;]

Salomėja

2009-02-17 17:23

Deividai, kad dažniausiai tokie norai nepraeina.

Rest

2009-02-17 17:51

Hehe, kaip miela :)
Nežinau ar čia į temą, bet rekomenduočiau kada nors, jei dar bus, pažiūrėti spektaklį ‘Ekvus’, ir dar rekomenduočiau P. Cvirkos ‘Bernas norėjęs amžinai žirgu joti’ (labai neilgas kūrinėlis). O čia šiaip, gal patiks :)

Tautvydas

2009-02-17 18:54

Laura,
ir visa tai ką tu papasakojai už 60lt/val ?
chmmmm belieka tik princesę susirast ir pirmyn, nes aš tam reikalui daukantą minimum atsidėjęs laikiau :)

Laura

2009-02-17 19:15

Mhm, vienam žmogui 60lt/val :)

Dina

2009-02-18 0:16

Laura, o kur nuotraukos, nuotraukos? :(

Laura

2009-02-18 8:03

Nebus, nefotografavom. Net neėmiau fotoaparato, kad negalvočiau apie tai, kaip čia jojant jo iš rankų neišmesti. Bet kitą kartą – būtinai :)

Rhodopsin

2009-02-18 18:15

Man tai arkliai yra mistiniai padarai, kurių aš šiek tiek prisibijau, bet pajodinėti tikrai neatsisakyčiau :) Labiausiai norėčiau juodo :) Kaip kokių apokalipsės raitelių ar nazgulų..

lal

2009-02-22 10:11

čia kažkaip negražiai apie arklių spalvas. kad žmonės merso nori būtinai juodo, tai dar vos vos suprantu – daiktas gi. o dėl žirgo spalvos tai primena tuos kur sako: man tai tik blondinės patinka, o man tai tik rudaakiai.
ot atėjus laikui gal ims ir atsiras baltas su ruda dėme.
svarbu geras būtų:)