Diena, kai…

2009-05-15

Man patinka stiprūs vėjai, bet aš nepatinku jiems. Pagavo vakar ir perpūtė dešinę pusę kūno. Net kvėpuot dešine šnerve sunku. Tupiu namie, gydančiais kvepiančiais tepalais prisitepus. O žemi pilkai balti debesys žydrame fone nuneša mane 17-18 metų atgal…

Labai ryški saulė pro ką tik atitrauktas užuolaidas. Atsisėdu lovoje, iškišu kojas pro medinius virbus ir sakau “O šiandien man atostogos!”. Mama juokiasi. Birželio pirma.

Lipu laiptais pro seriją paveikslų iš dainos “Du gaideliai”. Pasisveikinu su valytoja. Pro duris girdžiu berniukų balsus. Praveriu kelių savo draugių spinteles – tuščia. Nei vienos mergaitės. Bus nesmagu. Ai, einu namo. Tiesiai pas bobutę, nes tėtis tai iškart barsis. Visą 3 km kelią palei miškus žliumbiu taip, kad iš nosies burbulai pučiasi. Nu nes bijau, kad į mašiną kas neįsisodintų. Tėvai prigąsdino. Grįžtu sėkmingai. Pabėgimo iš darželio diena.

“Balionai, balionai!”. Ir bėgam visi, klupdami už kupstų, po kojomis pinantis pernykščiams lapams. Dusdama kabinuosi už šakų, dar vienas kalniukas ir… štai jie. Visa pieva pilna jų: spalvotų, didžiulių, šnypščiančių, visokiausių formų. O po to jie kyla į dangų. Gražiausias tas, žmogaus galvos formos. Oro balionų šventė.

Sniegas lipnus ir šlapias, bet jo daug. Slysčioja kojos. Pasilenkiu, atsargiai kapstau kupstą miške. Ir… štai. Susiraukšlėjęs mažytis daigiukas, pūkuotas ir pilkas. Radau pirmą žibutę. Dainuodama parbėgu namo. Kovo pradžia, kelios dienos iki gimtadienio.

Pyragą iškepiau, sriubos išviriau, žele padariau, reikia kompoto. Iš ko čia jį padarius? A, va, nuskinsiu šitų “obuoliukų”. O, kokia graži spalva gaunasi – tokia tamsiai raudona. Nuskinsiu dar truputį. Atrodo kaip tikras kompotas. Nuskinsiu dar – gal nepastebės bobutė. Diena, po kurios tą vasarą nepražydo nei vienas bijūnas.

“Laura, padarei namų darbus?”. “Taip taip, mama, tu miegok…”. Apkamšau po darbų pavargusią mamą, sėduosi prie stalo ir iš po rašaluotų sąsiuvinių išsitraukiu knygą. Godžiai ryju puslapius, kol sutemsta, bet užuolaidų neužtraukiu ir šviesos nedegu, taip nesinori atsitraukti. O ir mama pabus. Aistra skaityti.

Guliu ant baltai rožinio dekučio, graužiu šalia augančias rūgštynes. Šiek tiek šaltoka. Balti balti debesys, kartais užstojantys saulę. Vėjuota. “O tu įsivaizduoji, kiek mes visko galėsim veikti, kai būsim suaugusios?”. “Mhm…”. Diena, kai bandžiau įsivaizduoti save dabar.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 6

Tio

2009-05-15 10:49

ir kuris vaizdelis mielesnis – tada buvęs vaizduotėje ar dabartyje?

Laura

2009-05-15 10:52

Žinai, jis iš tikro beveik toks pats :)

PinkCity

2009-05-15 11:11

Jetau, kaip nostalgiška ir tikroviška… Pakerėjai!

Ruvi

2009-05-16 8:10

:) Nuostabu :) Taip puikiai perteikėte tą praeities dvasią, kad aš taip pat nostalgiškai susimąsčiau :) Labai labai puikus rašinys..

punktyras

2009-05-17 22:02

Puikus rašinys. Ypač dalis apie knygas. Toks labai asmeniškas.

Jolanta

2009-05-26 13:48

Ir aš, kiap ir daugelis vaikų, skaičiau pasislėpusi knygas. Bet pasislėpusi po livos antklode su žibintuvėliu rankoje :) Ir kodėl tėvai draudžia skaityti knygas !!!???

Labai gražiai parašei :)