Kaimynai nr. 2

2008-09-24

Nauja vieta, nauji kaimynai. Gyvenau nuosavame name, po to judriame rajone, o dabar – taip vadinamame miegamajame rajone. Ir vėl stebiu žmones, bandau perprasti kaimynus. Įdomu. Pasirodo, čia jie visai kitokie.

Kas labiausiai nustebino – tai visiška ramybė. Buvau pripratusi tris metus nuolat girdėti pro šalį važiuojančius automobilius, savaitgaliais – turgaus triukšmą, naktimis girdėti girtais balsais dainuojančius žmones ir iš šalia turgaus esančio bariuko sklindančią muziką. Kaimynai lauždavo duris, kaukšėdavo kulniukais, čiaudėdavo radiatoriai, o pirmam aukšte gyvenančiai porelei kelis kartus policiją kvietėm. Kad bent darbo dienomis trečią valandą ryte neklausytų muzikos, kiek “neša” kolonėlės.

Čia, daugiaaukščių džiunglėse (dabar suprantu, kodėl šituos rajonus taip vadina), girdžiu tik vaikų klykavimus pavakary. Kol juos visus sukviečia vakarienės ir tampa tylu tylu. Žmonės miegoti eina anksti. Žinoma – juk reikia kuo anksčiau keltis ir važiuoti į darbą, kad išvengtum kamščių. Galvojau, kad žinau, kas yra automobilių spūstys. Pasirodo, nė velnio. Bet dabar slenku jose kas rytą. Galėčiau, žinoma, ir autobusais važinėti. Bet juk jie lygiai taip pat stovi kamščiuose, negelbsti net atskiros juostos.

Kaimynai tylūs. Išskyrus tuos virš mūsų. Jau buvusi buto nuomininkė pasakė: “Kaimynai ramūs, tik tie viršuje “pasikolioja” kartais”. Kartais? Kasdien. Štai dabar, rašydama šį tekstą, girdžiu, kaip rusiškai baubia (kitaip negalėčiau apibūdinti) vyras, o jam įkandin žviegia (irgi gan tikslu) moteriškė. Su keiksmais, pasiuntimais, trenksmais. Trumpai jie, bet kokis penkis kartus per vakarą. Nieko, jei ne šitie bendrauti nesugebantys individai, man būtų iš vis nejauku – per tylu.

Čia net muzikos niekas garsiai neklauso. Kartais tokie studentai gretimame name, bet iš jų muzika girdisi tik tada, kai jie eina į balkoną parūkyti. O praeitą ketvirtadienį kažkurie kaimynai beveik vidurnaktį sugalvojo pademonstruoti savo muzikos kolekciją. Bet labai jau trumpai jos klausėmės. Iškart išgirdau smarkų beldimą į duris, garsų burbuliavimą ir muzika nutilo. Štai kaip čia – miegamajame rajone naktimis reikia miegoti.

Koks bebūtų ramus ar įdomus rajonas, kaimynų aš nemėgstu. Ir pati nenoriu niekam būti kaimynė už sienos. Nenoriu girdėti kitų gyvenimo, nenoriu, kad kas nors girdėtų manąjį. Kartais naktimis kyla noras garsiai paklausyti muzikos, bet sąžinė neleidžia kitiems trukdyti. Nieko, dar kokių 10 metų stebėsiu šalia gyvenančius žmones. Dabar dar neuždirbam tiek, kad gautume paskolą svajonių namui :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 12

Evil

2008-09-24 20:24

aš pasiilgau triukšmo irgi. pas mane garsiausia kas girdisi tai em.. net nežinau, gal kai rukau balkone kartais girdžiu kaip kitas kaimynas balkono duris atsidaro irgi. bet turiu labai įsiklausyt

monster of madness

2008-09-24 22:17

Senais gerais laikais budavo itin “miela” klausytis besikrušančių kaimynų. Ypač kai užsiorgazminus boba rėkdavo: “Jėzau! JĖĖĖĖĖĖZZZZAAAAAAUUUUU!”.

Alla

2008-09-24 22:21

na aš gyvenau name, kur padarė 7 būtus… o buvo namas vienai šeimai kažkada… tai sienos gibso kartono ir tokio plono, kad viską girdžiu. tai dabar laukiu nesulaukiu kitos vasaros kai persikelsiu į 3/4 kambarių būtą :) ten mažiau girdėsis…

Jolanta

2008-09-25 11:29

Neįsivaizduoju, kaip galima norėti nors šiek tiek triukšmo, kad būtų jaukiau :) Kažkada žiloje jaunystėje ruošdavausi mokslams klausydama muzikos (kaip ir dauguma turbūt). Dabar tai trukdytų susikaupti :) O jei už lango naktį nors menkiausi pašaliniai garsai sklinda, tai trikdo mano miegą. Kuo tyliau, tuo geriau (naktį), o dieną gal būtų ir keistoka, jei tvyrotų visiška ramybė.

Dina

2008-09-25 12:53

Laura, o kuris miegamasis rajonas? :)
Mes ieškom ieškom, kažkaip nusprendėm, kad jei gyvensim kur toliau nuo centro, tai tikrai ne Perkūnkiemyje, ne Salomėjos Neries gatvėje. Kitaip sakant, ne skruzdėlyne. Štai žvalgomės senesnių miegamųjų rajonų, kuriuose bent vienas lango kraštas žiūrėtų į mišką, pievą, laukus, dar kur nors :)

Jolanta

2008-09-25 12:57

Dina: Justiniškėse taikos gatvėje ties 200-230 namais iš tiesų matyti pievos kraštas (giliau nuo gatvės esantys namai) ir toluma į Pilaitės pusę. Rajonas man pasirodė ramus (aš pati ten negyvenu, bet dažnai lankausi)

Laura

2008-09-25 13:17

Aš tai Fabijoniškėse, netoli Ateities gatvės. Mano langai žiūri į didelį kiemą, bet yra ir namų, kurių langai į mišką.

Jaunasis kolega

2008-09-25 20:55

Umh, pas mus panasus jausmas. Gyvenam vytenio g. atrodo centras, mindaugo maximos bla bla bla…nu kiemas – ramutelis. Toks jausmas, kad gyvenam mes ir 5-8 metu mergaites, kurios yra l.intelektualios. apie jas kitur skaitykit:). ramybe..masinai vietos yra mm. dziaugiuosi, kad radot ramia vietele

Dina

2008-09-26 13:03

Jolanta, aha, tuose namuose (naujos statybos) žvalgausi butų :)

Sapnininkas

2008-09-27 16:32

“# monster of madness

2008-09-24 22:17

…. “Jėzau! JĖĖĖĖĖĖZZZZAAAAAAUUUUU!”.”

:D

stasys

2008-10-01 12:52

gerus kaimynus turi, palyginus kai aš barake gyvenu. ;)

Dinos blogas » Blog Archive » Namai #2

2009-06-07 13:30

[...] pagalvoju – kraustymasis iš tiesų yra sudėtingas daiktas. Viskas nauja, dar kiek svetima ir keista. Aš vis su šviesos jungikliais painiojuosi, užmirštu, kad vonioj šviesą palikau.. Ir vis tiek [...]