Skaitymo greičiai ir ydos

2008-02-06

Pastaruoju metu skaitau įtartinai lėtai. Gal dėl to, kad paskutinės knygos buvo arba labai storos, arba labai geros. Kiek puslapių įveikiu per minutę, neskaičiavau, bet jaučiu, kad mažiau. Galbūt pasidariau ramesnė – anksčiau rydavau knygas, o dabar mėgaujuosi. O ką daryti, kai tokios brangios.

Į rankas pakliuvo šios knygos (skaitymo eilės tvarka):

Elizabeth Kostova – Istorikė. Istorijos apie vampyrus mane žavėjo nuo vaikystės. Ypač po to, kai pamačiau filmą “Interviu su vampyru“. Todėl ir šita istorija apie mergaitę bei paslaptingą jos tėvų istoriją man patiko. Knyga stora, lengvai skaitoma. Kai ima darytis nuobodu, staiga įvyksta kažkas netikėto ir vėl nebegali paleisti knygos iš rankų.

Tiesa, kaip baigėsi knyga, sužinojau dar jos neperskaičius… Vien todėl, kad turiu neatleistiną potraukį įpusėjus knygą atsiversti kelis paskutinius puslapius ir juos perskaityti. Žinau, kad nereikia, neverta, bet… tiesiog negaliu :). Labai įsijaučiu skaitydama į veikėjus ir tampu rami tik tuomet, kai sužinau, kaip jiems viskas baigėsi.

Jon Fasman – Geografo biblioteka. Po “Istorikės” ši knygą pasirodė nuobodoka ir skaitėsi sunkiau. Tai įdomaus siužeto detektyvas, pagyvintas keliolikos daiktų istorijomis, kurios man ir buvo įdomiausios. Knygos negaliu nei peikti, nei girti. Galbūt mieliau pasižiūrėčiau tokio turinio filmą.

Isabel Allende – Inesė. Drįsčiau teigti, kad I. Allendės fantazijos man įdomesnės nei jos istoriniai romanai. Todėl prieš tai skaitytos jos knygos man patiko labiau. Tačiau tik po kokio mėnesio supratau, kad prisimenu viską, ką skaičiau apie Inesę, nors buvo begalė pavardžių, datų, miestų ir karų. Va čia tai rašymo stiliaus įtaigumas.

Francas Baueris – Mirties vardas – Berija. Dar viena pusiau istorinė knyga, bet su “Inese” lyginti būtų beprasmiška. Nusipirkau ją vien todėl, kad buvo stora ir pigi, be to, norėjau daugiau sužinoti apie asmenybę. Atmetus mistinius svaičiojimus apie kalnų raganą ir vampyrišką Berijos prigimtį, knyga neblogai papildė mano istorines žinias. Nors galybės pavardžių ir neprisimenu, bent jau kažkurie faktai liko galvoje. Tiesa, leidyklai “Norekso valdos” norėčiau pakišt knygą po nosimi ir pabaksnot pirštu į siaubingas gramatines, korektūros (jei ji buvo), vertimo klaidas.

Haruki Murakami – Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės. Va, knyga, kurią rekomenduočiau visiems. Super. Kažkada gyriau H. Wassmo “Tora”, dabar galiu tokius pačias liaupses išsakyti šiai knygai. “Suvalgiau” ją per vieną vakarą ir norėjau dar, tuo labiau, kad pasigedau pabaigos. Knygą privertė susimąstyti apie save, savo gyvenimo būdą, siekimus, meilę… Galbūt todėl, kad knygos herojaus gyvenimas iš dalies tinka mums visiems – niekuo neypatingas, bet tuo pačiu svarbus. H. Murakami apsieina be skambių sentencijų, o į galvą kažką įdeda – argi gali būti geriau?

Kate Mosse – Labirintas. Man patinka istorijos, kuriose įsipainiojusi religija. Pastaruoju metu vis populiaresni siužetai apie tariamas evangelijas pagal Judą arba gralį. Ši knyga – pastarasis atvejus. Iš esmės tai dvi istorijos vienoje knygoje, subtiliai persipynusios ir labai jaudinančios. Turėtų patikti visiems religinės mistikos mėgėjams. Vėlgi neištvėriau ir perskaičiau paskutinius puslapius, kad būčiau ramesnė dėl herojų likimų.

Paulo Coelho – Portobelo ragana. Anksčiau tai buvo mano mėgiamiausias rašytojas, tačiau paskutinės lietuviškai išleistos jo knygos man ne prie širdies ir šitą gavau vien todėl, kad nupirko mama. Štai H. Murakami susimąstyti priverčia nesistengdamas, o P. Coelho stengiasi per daug ir skaityti tampa nuobodu. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad pamokymų, kaip elgtis ir gyventi bus mažai, bet nuo knygos vidurio prasidėjo… Būtų daug geriau, jei neliktų skyrelių apie gyvenimo tiesas, nes pati herojė – labai įdomi asmenybė. Taigi knygos kaina neadekvačiai aukšta jos turiniui.

Šiuo metu griebiau Juozo Erlicko “Knygą“, nes kolega užkabino mane savo rytiniais pasakojimais apie tai, kaip juokingai rašo J. Erlickas. Nusipirkau Arkadijaus Vinokuro “Eroto glėbyje” – įdomu, kaip apie erotiką rašo lietuviai. O Salomėja žada Jogno Irvingo “Kol tave rasiu“. Skaitymo į valias, kad tik to laiko daugiau būtų…

Kategorija: Knygos, Skaitymai | Komentarų: 4

Salomėja

2008-02-06 14:50

Oi Laura, nežinojau, kad ir tu elgiesi taip kaip aš. Čia apie tą žvilgtelėjimą į knygos galą.

Ir gyvenime kai kas man pasako, ai nepasakosiu, paskui bus neįdomu ar panašiai (nebūtinai apie knygas), atsakau, kad aš ne tokia. Man vistiek įdomu. Juk neskaityčiau 400psl detektyvo žinodama kas žudikas, jei nebūtų įdomu. :)) Lauksiu Labirinto atitempsiu tą plytą:)

PinkCity

2008-02-06 15:18

Brrr, oi ne, į knygos pabaigą šiukštu nežvilgčioju. Tik jei labai stora knyga, pažiūriu puslapių skaičių. Oi ne…
Labai dėkui už išsamią knygų apžvalgą. Paskutinį kartą, kai svarsčiau, ką pradėt skaityt, pasigedau kažko panašaus, kitą kartą svarstymai ilgai neužsitęs, tuo labiau kad nė vienos iš paminėtų knygų nesu skaičius.

Ane iš Žaliųjų Mansardų

2008-02-06 15:22

O aš, va, su tokiu smalsumu stengiuosi kovoti – žvilgtelėjus „į ateitį“, nebesugebu deramai mėgautis knyga.

Salomėja

2008-02-06 16:41

O man tai padeda nesuryti knygos. Žinodama, kaip baigsis mėgaujuosi rašymo stiliumi ir turiniu, o ne ryju, greičiau greičiau, nes labai jau įdomu.