Vienuma

2010-05-06

Uždarau duris. Tylu. Įsijungiu kondicionierių ir 18 laipsnių šilumos paverčiu 24. Aš lepi gėlelė, tik šiltnamyje galiu augti.

Kas nors praeidamas pro šalį užsuka paklausti, kodėl aš čia taip poniškai sėdžiu. Nu taip, poniškai – viena. Nes man nebūtina darbo metu su kuo nors nuolat pliurpti (nebent pliurpikas būtų toks pat ramus kaip aš ir artimas sielai), man nepatinka klausytis, kaip kiti barasi ir nervintis dėl kieno nors asmeninių savybių. Taigi, kad nesinervinčiau, izoliavausi.

Taip ir atsakau praeinantiems – ramybės ieškau. Dėl manęs tas kabinetukas galėtų būti 4 kvadratinių metrų, man jo užtektų per akis. Svarbu, kad aplink tyla.

“Neliūdna?”, – klausia viena itin plepi moteriškė. Nugi tikrai ne. Kartu su ja sėdinčiam vienam žmogeliui, pas kurį dažnai užeinu, tikrai nepavydžiu. Kiek užsuku, tiek ką nors pasakoja. Arba piktinasi. Arba kvykauja. Išprotėčiau. Todėl tikrai neliūdna.

Vienuma darbe yra gerai.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 7

ignė

2010-05-06 16:30

Galiu pasakyti tik tiek: gerai gyveni! :) Pas mus darbe nebūtų įmanoma izoliuotis – nėra kur… Užtat ir būna brangios tos vienumos akimirkos…

Salomėja

2010-05-06 16:32

Visai linksma buvo ir bendram katile, kol nuotaikos nepradėjo visuotiškai blogėti. Aš dabar irgi dirbu vienumoj. Deja neturiu kondicionieriaus, kuris padarytų temperatūrą 24 laipsnių :(. Bet yra kitų privalumų:).

Laura

2010-05-06 18:07

Salomėja, aha, tik kad dabar to katilo nebėra. Trys žmonės liko didžiojoj erdvėj. Paskutinį kartą juos juokiantis girdėjau prieš savaitę, kai dar buvo keturiese :)

Jolanta

2010-05-06 22:47

Manęs dažnai klausia, ar man vienai neliūdna. Dirbu viena jau daug metų. Jei yra darbo, tikrai neliūdna. Niekas netrukdo. Bet štai artimieji stebisi mano nenumaldomu noriu pakalbėti :)) Ar tik nebus tai tos vienumos pasekmės…

Laura

2010-05-07 10:41

Tavo noras pakalbėti niekur nebūna dingęs ir kai grįžti iš konferencijų, kur visą dieną prakalbi, ir kai dirbai su krūva žmonių :)

Aistė

2010-05-07 16:37

Visą laiką dirbdavau viena ir maniau, jog kitaip – negalėčiau. Kai niekas nezyzia šalia arba nederina telefonu svarbaus susitikimo ar pirkinių sąrašo vakarui aišku geriau dirbasi.
Tačiau taip pat teko išbandyti ir darbą, kaip tu sakai – “kubile”. Buvo įdomi patirtis, tačiau kaip ir maniau – tikrai ne geresnė. Vienu metu ir keista kaip šalia sėdintys žmonės visą dieną gali nesikalbėti ir nervina, kada kai kurie visą dieną nieko kito nedaro, o tik kalbasi :)
Dabar susiklostė taip, kad vėl darbuojuosi viena kabinete. Kai reikia pasitart ar pasijuokt žengiu keletą žingsnių pas kitus. Tačiau smagu turėti savą teritoriją su savom taisyklėm ir sava ramuma. Net darbe :)

Jolanta

2010-05-07 19:03

??? kartais ir aš nebenoriu kalbėti :)