Trupučiukas vaikystės

2008-07-27

Savaitgalį praleidau knaisiodamasi po savo praeitį. Na, tvarkėm su mama senus daiktus, išmetėm krūvas visokio šlamšto, kurį palikau išsikraustydama. Bet kai kurių daiktų išmesti nekilo ranka – kelių paauglystėje pripaišytų sąsiuvinių, iš karoliukų susivertų apyrankių, sąsiuvinių su eilėraščiais ir netgi pačios sukurtomis pasakomis.

Radau netgi savo pradėtą knygą, kurios turiu visus 4 puslapius :). Keista, bet perskaičiau ir nepasidarė gėda pačiai dėl savęs. Netgi sugalvojau, kaip rašyti toliau – visgi siužetą neblogą buvau sugalvojusi ir stilius toks lengvas lengvas. Nebepavyksta taip gražiai rašyti. Netgi savo eilėraščius perskaičiau visus. Tie, kurie sukurti būnant 16-18, man ir dabar labai gražūs. Bet tuomet gyvenime buvo tokia gili krizė, tiek daug privalėjau nuspręsti, nors jaučiausi tam nesubrendusi, kad nieko nuostabaus dėl tų eilėraščių. Vieniems eilės gimsta tuomet, kai jie labai laimingi, kitiems – kai nebežino, kur save padėti. Aš esu antrasis variantas. Tai yra, buvau, nes gyvenimas dabar ramus ir šiltas – ne toks, kad gimtų eilėraščiai. O tuos gražiuosius paversiu dainomis ir kada nors išmoksiu pagroti gitara.

Kalnai senų drabužių išmesti laukan be gailesčio. Paskui ištraukti iš bendro šiukšlių maišo ir padėti į tą vietą, iš kurios juos pasiima benamiai. Vajetau, tegu nešioja į sveikatą dar gerą, bet nebemadingą paltą ar šiltą žieminę striukę. O štai visokių kičinių figūrėlių išmesti nesugebėjau. Per daug sentimentų. Pasilikau ir jau greitai antikvarui tiksiančius teatrinius žiūronus, iš maišelio išsitraukiau kelias skareles. Parsivežiau netgi juokingą mėlyną puodžiuką, kuriame bus labai patogu išvirti padažą, nedidelį kiekį košės ar maišelį ryžių.

– O kas čia per maišas? Mesk lauk!
– Čia tavo seni žaislai. Radau juos ir nekilo ranka išmesti.
– Na, parodyk, parodyk… O, mano barsukas su nukirptais ūsais! Ir plastikinis viščiukas nuo saldainių, aš su juo vonioje maudydavausi… O čia gi tie juokingi žaisliukai, kažkuris jų turėtų būti be nosies. Žiūrėk, koks juokingas zuikis! Va – ežiukas su nurauta nosimi. Čia mano mylimiausias meškiukas! Vienas pirmųjų žaislų, kuriuos prisimenu. O kas čia per karūna ant jo galvos, aš niekada nesupratau.
– Jį tau Manfredas toks atvežė, pameni, iš Vokietijos?
– Žinoma, man tada gal trys metukai buvo.
– Ta karūna – tai Berlyno simbolis.
– Aaa, o aš niekaip nesupratau. Bet matai, kaip mylėjau meškiuką – net karūnos nenuroviau. Tik va, nugara susiūta – turbūt operuoti visgi bandžiau.
– Tai žinoma, tu gi visus žaislus “išoperuodavai” :)

Parsivežiau meškiuką namo. Išmaudysiu, sušukuosiu ir tegu sėdi pačioje garbingiausioje vietoje. Nesvarbu, kad jau panašus į pono Byno meškutį, bet vis tiek – pats mylimiausias.

Vaikystės meškiukas

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 5

Karolis Pocius

2008-07-28 2:01

Keisti padarai vistik esam su visai savo sentimentais. Prieš išvažiuodamas į Angliją taip pat pas tėvus panašią „kratą“ atlikau – kai ką išmečiau, kai ką pasilikau.

Beje, taip pat radau savo eilėraščių knygutę. Kadangi priklausau tai antrai rašančių kategorijai tai ir eilėraščiai tokie baugoki – jei nežinočiau, kad pats juos rašiau, būčiau sakęs „Dievulėliau, greičiau tą vaiką pas psichologą“ :)

Jolanta

2008-07-28 14:55

Nuostabu, kai yra ką iš vaikystės pasiimti..Paauglystė turbūt visiems su sunkumais ir krizėmis susijusi.Geriau, žinoma, kai tas krizes padeda išspręsti tėvai, o ne jų prikurti ;) Bet užtat eilėraščių yra :))

Originalas

2008-07-28 16:56

Kas per žiaurumai: nukirpt ūsus, nuraut nosį ir dar išoperuoti. :D Aš neatsimenu, kad mano būtų kuo nors sirgę, kad taip reiktų… :D Dar visi lygtais su letenom, uodegom ir t.t. :)

Laura

2008-07-28 18:14

Ūsai nukirpti, nes buvo per daug susiraitę, nosis buvo toks fainas burbuliukas, kad tiesog prašėsi nuraunamas, o operacijos atliktos beveik visiems žaislams “noriu būti gydytoja” gyvenimo tarpsnyje :)

Jaunasis kolega

2008-07-30 10:11

Perskaiciau ir prisiminiau tą specifinį kvapą, kai kaime po palėpę landžiodavau ir ieškodavau ko nors “krūto”. Barė močiutė. et..