Pas(is)kolintos knygos

2009-05-18

Pamenu vieną siaubingai nesąžiningą dalyką iš darželio laikų. Turėjau knygą apie Čipoliną. Gražią tokią, didelio formato, su paveiksliukais. Nusinešiau į darželį, nes nešdavomės visi knygas, kad auklėtoja paskaitytų. O kai jau reikėjo darželiui pasakyti atia atia ir išeiti į mokyklą, auklėtoja pareiškė, kad šita knyga visada priklausė darželiui! Ir nebeatidavė.

Tėvai, matyt, numojo ranka į beprasmius ginčus, o ir aš atradau įdomesnių knygų. Bet nuoskauda iki šiol liko. Taip norėtųsi užsukti kada į darželį ir pasiimti tą knygą atgal, nors kažin ar po tiek metų ji tebėra. Galbūt šis nutikimas ir lėmė, kad knygų bet kam neskolinu. Štai Salomėja visada pasitikiu – ji skolintą knygą perskaitys pirmiausia, nors ant stalo lauks krūva savų. Ir grąžins iškart perskaičius. Lygiai taip pat darau ir aš. Nemėgstu laikyti ilgai pasiskolintų knygų, taip kaip ir nemėgstu skolinti jų keliems metams. Štai ir dabar viena knyga marinuojasi nuo gruodžio. Situacija tokia, kad raginti sugrąžinti negražu, o “padovanoti” tikrai nenoriu. Knygos man yra artimi, mieli daiktai, su kuriais sunku išsiskirti ilgam. Aistringai neskaitantys žmonės to turbūt nesupras :)

Šįkart pasiskolintų ne tiek ir daug:

Negaliu pasakyti, kad labai patiko Isabell Allende “Visos mūsų dienos. Tokia, atrodo, rašyta dėl pinigų. Tradicinis autorės stilius išlaikytas, o ir pati autobiografija skaitosi gerai: kartais liūdna, kartais linksma, kartais intriguojanti. Bet kažkas ne taip. Galbūt pati knygos pradžia, kur I. Allende prisipažįsta, kad jau “reikia” parašyti knygą, ir sudarė tokį įspūdį.

Anotacija žadėjo, kad Mercedes Salisachs “Pokalbis bus labai įdomus psichologinis romanas. Nė velnio. Vos įveikiau. Dviejų žmonių pokalbis lėktuve ir vieno iš jų gyvenimo istorija buvo kažkas tokio, ko daugiau nenorėčiau skaityti. Nuobodi, banali, prikimšta sparnuotų frazių iš sveikinimų koncertų knyga. Kodėl perskaičiau visą? Nes jaučiau, kad ji turi potencialo būti gera. Deja…

Šiaip detektyvų neskaitau, bet per išpardavimus nusipirkau Paul Auster “Niujorko trilogija. Ir nenusivyliau. Trys romanai, kurie prasideda kaip detektyvai, bet virsta skatinančiomis susimąstyti, gal net pamokančiomis istorijomis. Žmonės keičia savo identitetą, praranda draugus, įsijaučia į kitus vaidmenis, perima svetimus gyvenimus. Viskas pateikta labai skaniai. Būtent ši knyga paskatino susimąstyti apie save.

Carmen Laforet “Nada yra viena tokių knygų, po kurių sakau: tiktų filmui. Tai reiškia, kad man patiko. Knyga pulsuoja pykčiu, seksualumu (nors sekso scenų nėra nei vienos), vienatve tarp žmonių, noru viską turėti ir baime visko netekti. Romane aprašyti keisti namai ir juose tarsi įkalinta herojė labai įtraukia. Tuo pačiu ir norisi, kad ji iš tų namų ištrūktų, ir bijai, kad kitame puslapyje apie juos neberasi nė žodžio. Keista knyga. Gera knyga.

Nors viršelis nepatraukė, bet girdėti atsiliepimai sugundė įsigyti Risto Isomäki “Sarasvati upės smėlis. Knyga apie tai, kas bus, kai ištirps ledynai. Džiaugiuosi, kad autorius ne tik pagąsdino, bet ir ištirpdė tuos ledynus. Tiesa sakant, nenorėčiau likusio gyvenimo praleisti valtyje arba Rusijos glūdumoje, o žaliuojantys dumbliai nuo šiol man siejasi su tvanu. Bendrai įvertinčiau neblogai, na, o ekomanams perskaityti tiesiog būtina.

Gordon Dahlquist “Sapnų valgytojų stiklo knygos – siaubingo storumo knyga apie… na, geras klausimas, apie ką ji. Gal apie makabriškas puotas, seksą knygose iš mėlyno stiklo, žudynes, intrigas, politiką. Jei knyga būtų bent trečdaliu trumpesnė, įvertinčiau gerai. Bet ji per daug ištęsta, per daug pripainiota, per daug ten vardų ir istorijų. Taip kad pati idėja nublanksta.

Na, Joanne Harris “Ledinukų bateliai manęs tikrai nenuvylė. Knyga tokia pati skani, kaip ir “Šokoladas”, “Penki ketvirčiai apelsino” ar “Gervuogių vynas”. Man patinka, kad J. Harris knygose visada randu šiek tiek magijos. Ji tokia paprasta, tokia sunkiai apčiuopiama, kad net nežinai – ar tai tikrai magija, ar tiesiog įtaiga. “Ledinukų bateliuose” tos magijos šiek tiek daugiau, o pati istorija apie spalvingąją Zozi, ir, žinoma, “Šokolado” herojas, lengva kaip pūkas. Knyga stora, o perskaičiau per du vakarus.

Kažkodėl nemėgstu tų trumpučių, neva tai laaaabai gerų knygelių blizgiais viršeliais. Nusipirkusi Alessandro Baricco “Be kraujo tuo įsitikinau. Pirmiausia, tai nesuprantu, kam leisti per 20 minučių perskaitomas noveles atskiromis knygomis ir lupti už jas tokius pinigus (mokėjau 5 lt, geriau būčiau ledų dvi porcijas nusipirkusi). Istorija kaip istorija: niūri, žiauri, keista. Na, galbūt skaitant po vieną sakinį ir virškinant jį po pusvalandį, aš tą novelę įvertinčiau geriau, bet iš tikrųjų tai man ji nelimpa, nors tu ką.

Barbara Erskine “Ties tamsos riba skaičiau savo neskaitymo periodu, todėl užtrukau labai ilgai. Tarpais mane tas romanas erzino, tarpais stipriai užkabindavo, bet bendras įspūdis susidarė visai neblogas. Bridės, kuri klajojo po svetimą laiką, pasidarė labai gaila, o kvailas daktaras, pamiršęs savo šeimą, ėmė nepatikti, nors galbūt siekta atvirkštinio įspūdžio. O knygoje labai daug niūrumo. Galbūt net neblogas psichologinis siaubo filmas iš jos gimtų.

Vaikišką knygą Michael Ende “Bagalinė istorija rekomenduočiau perskaityti visiems suaugusiems. Kad nebūtų tokie pasipūtę visažiniai ir nepamirštų, kas esą. O knygą pasiskolinau, nes man ji iškart sukėlė nostalgiją senam filmui. Ir tą vietą, kai princesė perduoda knygos herojui paskutinę likusią Fantazijos šalies smiltelę, prisimenu labai ryškiai.

Kategorija: Knygos, Skaitymai | Komentarų: 7

Salomėja

2009-05-19 9:26

Būna tokių knygų, kurios sudaro neigiamą išankstinę nuostatą. Vis po akim pasimaišo, bet kažkodėl neskaitau. Po to pagaliau perskaičiusi galvoju, kodėl aš jos taip vengiau… Štai “Nada” yra irgi iš tų knygų kur vis pakiloju, pavartau ir neapsisprendžiu.

Garbane

2009-05-20 15:54

Ech as esu prasta skolintoja ir besiskolintoja (kazkaip keistai skamba). Turiu keleta negrazintu romanu, bet ir mano knygu kruva pas kazka uzsibuvo tiek kad jau nebepamenu nei kas nei kur..

Bet aciu uz ikvepima! Per visus darbus seniai skaiciau savo malonumui.. bet dabar parupo..

p.s. o ta cipolino knyga man rodos ir as turejau :) Tokie dideli spalvoti baisiai grazus paveiksliukai…

Eugenijus I.

2009-05-20 20:17

Man mama jau nuo mazens nagus “atidauze” uz paskolintas knygas:D
Tiesa isitikinau, kad paskolintu knygu nieks nefrazina:( Labiausiai gaila Keruako “kelyje”:( O naujos vis nenusiperku…
Beje knygu daugiau nebeskolinu niekam – sventai. Nei draugams nei giminems – niekam.

Ruvi

2009-05-26 9:27

Taip vaizdingai aprašėte tą vaikystės epizodą, kad prisiminiau savąjį, tiesa, kiek kitokį. Aš pasiskolinau paauglystėje knygą iš draugės, paskui ją kažkur nudėjau ir buvau įsitikinus, kad grąžinau, taip ir draugei pasakiau.. Po daugelio metų, kraustantis į kitą butą, tą knygą radau.. net amo netekau.. Prisipažinti nedrįsau, paskui draugė tragiškasi žuvo, taip ir liko..
Kaip jums liko tas neteisybės jausmas dėl savosios knygos, taip man liko kaltės jausmas dėl savosios. Todėl, matyt, to kaltės jausmo įtakota, niekada neprašau knygų grąžinti.. Tur būt, atiduodu taip duoklę draugei.. ir taip keistai susiklosčiusioms sąlygoms, kuriose likau, iš esmės, nesąžininga..
Šiaip tai reikėtų priminti tiems užmaršiukams, kad grąžintų knygas – nieko tame priminime blogo :). Kartais tiesiog žmonės nesupranta, kokia vertybė kitam gali būti knyga :) ..

Dinos blogas » Blog Archive » Kaip renkiesi knygą?

2009-05-27 2:18

[...] Lauros blogo įrašą ir susimąsčiau. O kaip jūs išsirenkat, kokią knygą skaityti verta, o kurią užteks tik [...]

Polububijus

2009-05-27 19:08

Prieš porą metų pasiskolinau aš knygą ir iki šiol negražinau, nes neprisimenu kas man ją paskolino. Taip ir guli ant lentynos. Kai pasižiūriu į ją, tai jausmas nemalonus, juk paskolinęs ją man žmogus turbūt prisimena, kad jo knyga pas mane…

MZ

2009-05-28 11:04

Hm… Su knygomis aš elgiuosi truputį kitaip. Esu priskolinęs daug knygų. Man patinka jas ir skolinti, ir dovanoti. Jeigu patyriau malonumą skaitydamas, tai malonu ir kitam žmogui suteikti galimybę patirti tą malonumą. (Aišku, kai norisi iš naujo paskaityti vieną ar kitą daiktą, kuris kažkur prašepęs, tada susinervinu :)

Iš pasiskolintų ir negrąžintų knygų turiu dvi (mažiausiai). Bet tai buvo studijų laikais. Ir esu tikras, kad skolintojai nepyksta dėl negrąžinimo. Filosofijos įvadas ir Filosofijos atlasas. Jie tikrai nebeskaito tokių knygų.