Ore

2012-08-06

Nors gimtadienis buvo beveik prieš pusmetį, dovaną “suvartojau” tik dabar. Viena mano svajonių – paskristi oro balionu – išsipildė. Buvo labai labai ir dar daug kartų labai gražu ir nė trupučiuko nebaisu. Kažkaip tikėjausi, kad vis tiek bus baisoka :) Turėjom puikų pilotą, puikiai pakilom ir puikiai nusileidom, o aš, kaip koks orakulas, nuspėjau gerą orą ir neteko bandyti kilti kelias dienas iš eilės.

Pakilę nuo Baltojo tilto pievos nusileidom Vilniaus rajone prie Katilių, taigi pagal visas oro balionų keleivių krikštynų tradicijas dabar esu grafienė iš Katilių :) Ir man priklauso visos žemės, virš kurių skridau. Tiesa, tik tada, kai esu ore :)

Keisčiausia buvo tai, kad skrendant pasaulis atrodo… sustojęs, nes nėra nė menkiausio vėjelio. Kai garsiai tuo nusistebėjome, pilotas šyptelėjęs paaiškino: vėjas yra – 12 km/h, bet mes juk su juo skrendame, todėl ir nesijaučia.

Norėtųsi dar kartelį, tik galbūt kitoj vietoj arba bent jau skirti į kitą pusę – pamatyti Žaliuosius ežerus, miegamuosius rajonus. Dabar gerai mačiau senamiestį, savo vaikystės-paauglystės rajoną (kuo labai džiaugiuosi!) ir mokyklą, oro uostą, o tada jau nuosavų namų rajonai… Skrendant gali pasijusti beveik žvaigždė – visi tik mojuoja, šaukia, alaus kviečia. Balioną, pasirodo, galima valdyti meistriškai, todėl nebūtų sunku nusileisti į kokį kiemą šašlyko pasičiupti :) Skridom virš rugių lauko – visą laiką palei pat jų viršūnes. Girdėjau, kad Trakuose taip skrenda virš vandens :)

Kategorija: Nuotraukos | Komentarų: 0